EKONOMINĖ EUROPOS INTEGRACIJA Spausdinti
Iki antrojo pasaulinio karo politinė ir ekonominė Europos integracija buvo akademinė problema. Ji buvo svarstoma universitetuose ir filosofų pasikalbėjimuose, bet praktiški politikai žiūrėjo į ją kaip į nerealią idealistų svajonę. Po antrojo pasaulinio karo tautų galvojimas tuo klausimu pradėjo keistis, pagrindinai atsimainius Europos politinei ir ekonominei padėčiai. Europa išėjo iš karo kaip antraeilis politinis vienetas, kuris jau nebesprendžia pasaulio likimo, kaip yra buvę per ištisą 19 amžių ir 20 amžiaus pradžioje. Pagrindiniais pasaulio valdovais tapo Amerika ir Rusija, o Europos valstybės priverstos taikytis prie jų norų, kas ryškiausiai pasirodė Suezo įvykių metu.
Svarbiausia priežastis, kodėl kadaise galingos Europos valstybės šiuo metu yra degraduotos į antraeiles valstybes, yra tai, kad dabartinėse technikos ir ekonomikos sąlygose Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija, atskirai paėmus, yra per mažos tautos pasauliui vadovauti. Jos turi per mažai žmonių, jų ekonominiai resursai yra gana riboti, jų vidaus rinkos yra mažos, jos neįstengia pasigaminti sau pakankamai ginklų. Visa savo ekonomine ir politine struktūra jos yra tapusios palyginamai mažais ekonominiais vienetais, tuo tarpu dabartinės technikos ir ekonominės jėgos verčia tautas jungtis, nes tik ekonominiai "milžinai" gali pigiai gaminti ir aprūpinti tautas dideliais prekių kiekiais. Dvidešimtojo amžiaus antroji pusė yra tapusi ekonominių "milžinų" amžiumi, ir tik jie sugeba šiuo metu pasauliui vadovauti, gi visos tos tautos, kurios vis dar tebegyvena nacionalinių valstybių ir mažų ekonominių vienetų idėjomis, turi pasitenkinti antraeile ar trečiaeile pozicija pasaulio jėgų pusiausvyroje.

Paskutiniojo dešimtmečio eiga parodė, kad Europa galės prilygti Amerikai ir Rusijai ir atgauti savo pirmykštę vadovaujančią poziciją tik tuo atveiu. ieigu visos Europos tautos susijungs i vieną dideli politini ir ekonominį vienetą. Tai reiškia politinę bei ekonominę federaciją ir principinį pažiūrų pakeitimą apie tautų suverenumą ir nacionalines aspiracijas. Daug kam tai gali atrodvti labai skaudus procesas, bet realiai galvojančiam europiečiui tai pradeda darytas gyvenimo būtinvbe. kurią pašaukė technikos pažanga. Praeities šimtmečių patyrimas rodo, kad žmogaus technikos pažanga buvo tas veiksnys, kuris turėjo bene didžiausią įtaką žmonių ir tautų gyvenimo formoms.

Politinė Europos integracija yra ilgas ir lėtas procesas. Šiuo metu dar būtų per anksti konkrečiai kalbėti apie tos federacijos galimybes. Tačiau ekonominė federacija, kuri gali būti laikoma pirmuoju žingsniu į politinę integraciją, yra jau tapusi realybe. Šioje srityje Vakarų Europos valstybės daro didelę pažangą.

Ekonominės integracijos nauda ir reikalingumas
Amerikos ūkio pavyzdys rodo, kad tautos gali pasiekti augštą ekonominę gerovę, jeigu jos savo ekonominio gyvenimo tvarkyme panaudoja šiuos tris pagrindinius principus: 1. darbo specializaciją, 2. masinę gamybą ir 3. laisvą konkurenciją. Teorija ir praktika tačiau rodo, kad tie principai gali būti sėkmingai panaudojami didelėje ekonominėje erdvėje, gi mažame ekonominiame vienete jų efektingumas yra žymiai mažesnis.

Kaip efektyvūs tie principai yra buvę ir ateityje galėtų būti. Europos ūkio sąlygose?
Masinė gamyba. Masinės gamybos principas yra,—juo didesnė gamyba, tuo mažesni kaštai vienam gamybos vienetui ir žemesnės prekių kainos. Pirmutinė sąlyga masinei gamybai įgyvendinti yra plati, didelė ir nevaržoma rinka. Jeigu krašte tokia rinka egzistuoja, kiekvienas pramoninkas žino, kad jis galės be jokių suvaržymų siūlyti ir parduoti savo prekes milijonams vartotojų. Tai skatins jį naudoti naujas modernias mašinas, kurios įgalins jį gaminti prekes dideliais kiekiais. Jo gamybos kaštai vienam gamybos vienetui mažės, ir jis siūlys savo prekes žemomis kainomis. Prekių kainoms esant žemoms, pramonininko pelnas nuo kiekvieno parduoto vieneto irgi bus palyginamai nedidelis, bet kadangi parduotų prekių kiekis bus didelis, jo bendras pelnas bus pakankamai augštas ir atlygins už jo visą įdėtą darbą ir kapitalą.

Tokio pobūdžio masinė gamyba ir plati rinka Amerikoje egzistuoja jau nuo 40 metų, ir šiuo laiku ją sudaro 170 milijonų žmonių. Stebint Amerikos ūkio raidą 20 amžiuje, galima drąsiai tvirtinti, kad ta milžiniška rinka yra buvusi Amerikos gerovės pagrindinis ramstis.

Europoje didelės ir plačios rinkos, tinkamos masinei gamybai, niekad nėra buvę ir vis dar nėra. Europos pramonininkas, prieš pradėdamas gamybą, žino, kad jo rinka yra ribota: ją sudaro tik jo krašto vartotojai, o dažnais atvejais net savo krašto gyventojai dėl įvairių prekybos suvaržymų nėra laisvai pasiekiami. Jis taip pat žino, kad kitų valstybių rinkos jam yra neprieinamos dėl didelių muitų ar dėl kitų kliūčių. Todėl toks pramonininkas iš anksto turi kalkuliuoti, kad jo gamyba bus gana ribota ir kad jis negalės plačiai vartoti naujų, modernių mašinų. Tuo pačiu jo gamybos kaštai bus palyginamai augšti, o jo prekės bus brangios ir neprieinamos eiliniam piliečiui. Per ištisus dešimtmečius Europos pramonininkai turėjo taikytis prie tų sąlygų. Todėl jų pagrindinis dėsnis buvo šis: gaminti mažais kiekiais, imti dideles kainas, parduoti savo prekes turtingųjų žmonių tarpe ir užsitikrinti sau pakankamai didelius pelnus. Aišku, tokiose sąlygose automobiliai, namų apyvokos mašinos, televizijos aparatai ir kita yra liuksusas, prieinamas tik turtingiems žmonėms, gi plačiosios masės apie tuos patogumus tik svajoti tegali. Padėtis būtų visai priešinga, jeigu Europos pramonininkas turėtų rinką visoje Europoje. Tada jis žinotų, kad jis galės be jokių suvaržymų siūlyti savo prekes 250 milijonų žmonių bet kuriame Vakarų Europos krašte. Tuomet jis galėtų žymiai daugiau ir pigiau gaminti. Tuo naudotųsi ne tik jis pats, bet ir visa tauta, nes ji turėtų daugiau prekių pigesnėmis kainomis.

Darbo pasidalinimas. Darbo pasidalinimo reikšmę ekonominiame gyvenime pats pirmasis iškėlė Adomas Smith, gyvenęs 18 amžiuje. Ekonomistams yra plačiai žinomas jo špilkų fabriko aprašymas. Tame fabrike gamyba yra padalinta tarp daugelio darbininkų. Kiekvienas iš jų atlieka labai siaurą bendro darbo dalį. Tuo būdu jis specializuojasi savo srityje, o jo produktyvumas ir įnašas į bendrą gamybą žymiai padidėja. A. Smith savo aprašyme pastebi, kad jeigu kiekvienas iš tų darbininkų pats vienas gamintų visą špilką — nuo pradžios iki galo, tai visų darbininkų pagamintų špilkų kiekis būtų daug mažesnis, negu tuo atveju, jeigu jie pasidalina darbą tarp visų.

Tas pavyzdys apie darbo pasidalinimą vienoje įmonėje gali būti pritaikytas visam Europos ūkiui. Jeigu kiekviena Europos valstybė pradės savo viduje gaminti viską, kas jiems reikalinga, bendri gamybos kiekiai bus žymiai mažesni negu tuo atveju, jeigu visos valstybės pasidalins darbą tarp savęs. Bet jeigu kiekviena valstybė gamintų tiktai tas prekes ar prekių dalis, kurias ji geriausiai ir pigiausiai sugeba gaminti, visos Europos gamyba žymiai padidėtų, ir visos Europos gamtos ir žmonių resursai būtų daug ekonomiškiau ir taupiau sunaudojami. Tuo naudotųsi visos Europos tautos, nes jų aprūpinimas prekėmis padidėtų, o tos prekės būtų pigesnės.

Tarptautinis darbo pasidalinimas galimas tiktai tada, jeigu yra didelė rinka ir jeigu joje nėr jokių suvaržymų prekių ir žmonių judėjime tarp paskirų kraštų. Europoje tų sąlygų iki šiol trūko. 1919-1939 metų laikotarpyje Europoje viešpatavo autarkijos dvasia, kuri reikalavo, kad kiekvienas kraštas gamintų viską, kas tik reikalinga krašto gyventojams, nežiūrint, kad gamybos kaštai savo krašte galėjo būti daug augštesni. Autarkinės politikos rezultatai buvo Europos pasiskirstymas į didelį skaičių tariamai nepriklausomų ekonominių vienetų, augšti gamybos kaštai, augštos kainos ir ekonominio progreso stabdymas.

Po antrojo pasaulinio karo autarkinės idėjos susilpnėjo, bet pilno tarptautinio darbo pasidalinimo Europoje vis dar nėra. Europos ekonomistai tačiau vis aiškiau mato tarptautinio darbo pasidalinimo svarbą ekonominiam progresui, ir tai yra šiuo metu labai stiprus akstinas Europos ekonominei vienybei siekti.

Laisvoji konkurencija yra žmonių santykiavimo integralinė dalis ir žmonijos pažangos pagrindas. Ji reiškiasi visose gyvenimo srityse, bet aiškiausiai' jos reikšmę matome ekonominiame gyvenime. Žmonijos istorija rodo, kad tik tais laikais, kai žmonių tarpe viešpatavo laisvoji konkurencija, ekonominis progresas kilo, o žmonių gerovė didėjo. Kai konkurencija būdavo suvaržoma, tuo pačiu būdavo suvaržoma pažanga.

Ekonominė konkurencija gali reikštis įvairiuose lygiuose. Dažniausiai ji suprantama, kaip konkurencija tarp paskirų prekybininkų ir pramonininkų krašto viduje. Ekonominė konkurencija gali tačiau reikštis taip pat tarptautinėje plotmėje, ir čia jos reikšmė lygiai svarbi, kaip ir tautos ūkio plotmėje.

Europos tarptautinė konkurencija netolimoje praeityje buvo smarkiai varžoma. Beveik visos Europos valstybės buvo ir tebėra apsiribojusios muitų sienomis, kurių vienintelis tikslas yra neįsileisti užsienio valstybių prekių, nes tai galėtų nukonkuruoti vidaus pramonės gamybą. Tas apsiribojimas muitais nuo užsienio leidžia savo krašto pramonininkams nejausti užsienio konkurencijos. Jie yra tuo labiau patenkinti, nes jų gamyba yra apsaugota ir jiems nereikia dėti jokių ypatingų pastangų tobulinti savo gamybai ar mažinti savo kaštams ir prek'ų kainoms. Tokios politikos rezultatas yra ekonominio progreso stabdymas ir krašto ūkio protekcionizmas, kuris vėliau politinėje plotmėje gali vesti į kraštutinį nacionalizmą ir eventualiai į fašizmą.

Jeigu krašto pramonė nėra apsaugota muitais nuo užsienio konkurentų, padėtis yra skirtinga. Kiekvienas vidaus pramonininkas turi visą laiką budėti, nes užsienyje gali atsirasti kas nors kitas, kuris gamins tas pačias prekes ir vartos naujus gamybos procesus, ar šiaip kokiu nors būdu sugebės pigiau gaminti. Laisvos konkurencijos sąlygose užsienio pramonininkas gali siūlyti savo pigesnes prekes visuose kraštuose, ir tai vers visų kraštų pramonininkus mažinti savo gamybos kaštus, jeigu jis nori likti paviršiuje. Tuo būdu užsienio konkurencija yra tas akstinas, kuris priverčia krašto pramonę tobulėti, plėsti gamybą ir visą laiką budėti. Tokiose sąlygose ekonominis progresas yra spartesnis, o tautų gerovė didėja žymiai greičiau.

Laisvoji konkurencija Europoje paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo labai varžoma, ir tai yra buvę viena iš svarbiųjų Europos ekonominės stagnacijos priežasčių. Stipriausiai tai reiškėsi 1919-1939 metų laikotarpyje. Kaip žinia, tai Europos tautų nacionalizmo žydėjimo laikotarpis. Pradžioje šis nacionalizmas reiškėsi tautų noru kelti savo kultūrą ir ekonominę gerovę. Ilgainiui tačiau tai išaugo į nesveiko ir žalingo nacionalizmo formas ir pradėjo trukdyti laisvą gėrybių ir žmonių judėjimą tarp įvairių valstybių. Jo svarbiausia apraiška buvo siekimas pilnutinės autarkijos (ekonominio nepriklausomumo nuo užsienio). To tikslo siekdamos, visos Europos valstybės apsitvėrė augštomis muitų sienomis ir įvairiais kitais užsienio prekybos suvaržymais, kaip pvz. kvotos, kontingentai, valiutų suvaržymai. Kiekviena valstybė norėjo kuo daugiau eksportuoti ir kuo mažiau importuoti. Kiekviena galvojo, kad tomis priemonėmis jos apsaugos savo krašto rinką ir suteiks darbo savo piliečiams.

Tos politikos rezultatai buvo labai nesėkmingi. Suvaržius importus iš užsienio, daugelis Europos valstybių pradėjo gamintis tokias prekes, kurių jos niekad negamino. Bet kadangi jos neturėjo tam patyrimo nei atitinkamų sąlygų, darbo jėga ir kapitalas buvo labai neracionaliai naudojami, o tokio darbo vaisiai buvo labai maži. 1919-1939 metų Europos valstybių protekcionistinė politika ir mėginimai eliminuoti laisvai ą tarptautinę konkurenciją parodė, kad tos priemonės yra ekonominio progreso stabdžiai. Geriausiai tai rodo faktas, kad tuo laikotarpiu Euronos pramonės gamyba didėjo tik 1-1 Vz nuošimčio per metus. Tai yra nepaprastai žemas krašto ūkio augimo tempas.

Šių dienų Europos ekonomistai pasimokė iš praeities klaidų. Šiuo metu jų tarpe atsiranda vis daugiau balsų, kurie reikalauja naikinti muitų sienas tarp Europos kraštų ir kurti vieną didelį ekonominį vienetą, kur galėtų pilnai reikštis tarptautinis darbo pasidalinimas ir laisvoji konkurencija, ir kur būtų sudarytos sąlygos masinei gamybai ir didelei rinkai.

Energijos trukumai
Europos ekonominė integracija tampa būtinybe taip pat dėl eilės kitų priežasčių, kurios yra ypatingos Europos padėties rezultatas. Viena iš tų priežasčių yra energijos trūkumai, vis stipriau besireiškią Europos kontinente.

Kaip žinia, gamta šykščiai apdovanojo Europos kontinentą energijos šaltiniais. Europoje beveik visai nėra naftos. Europa turi tik vieną didelį energijos šaltinį — akmenines anglis. Iki antrojo pasaulinio karo Europos pramonei užteko savų energijos šaltinių. Šiuo metu tačiau to neužtenka, nes Europos pareikalavimas energijai paskutiniaisiais laikais nepaprastai padidėjo. Pagrindinės tam priežastys yra dvi: pirma, paskutiniojo dešimtmečio bėgyje Europos pramonė vystėsi labai staigiai, ir dabartiniu metu jos pajėgumas yra dvigubai didesnis negu 1938 metais. Antra, paskutiniu dešimtmečiu žymiai padidėjo automobilių susisiekimas, nes šiuo metu Europa pergyvena savo rūšies automobilių revoliuciją, panašiai kaip yra buvę Amerikoje prieš 20-30 metų.

Padidėjusius pareikalavimus energijai galima patenkinti dviems būdais, — keliant anglių gamybą ar didinant naftos importus. Anglių gamyboje Europos galimybės yra ribotos, nes anglys Europoje randamos labai giliai po žeme ir jų iškasimas į paviršių yra labai brangus. Be to, daug anglių šaltinių yra jau išnaudota. Taip pat jaučiamas didelis darbo jėgos trūkumas anglių kasyklose.

Esant tokiai padėčiai, naftos importai tampa pagrindiniu energijos šaltiniu augančiai ir besiplečiančiai Europos pramonei. Ta svarba matyti vien jau iš to fakto, kad nuo 1947 iki 1955 metų naftos suvartojimas padidėjo nuo 37 milijonų tonų iki 100 milijonų tonų. Tai reiškia 13 nuošimčių metinį padidėjimą, kai tuo tarpu naftos suvartojimas Amerikoje tuo pačiu laikotarpiu didėjo 6 nuošimčiais per metus. Europos kraštai importuoja naftą daugiausia iš Artimųjų Rytų, ir tie importai šiuo metu sudaro apie 20 nuošimčių visos Europos energijos suvartojimo. Šie naftos importai tačiau neišsprendžia padėties, nes 1956 metų Suezo įvykiai parodė, kad naftos tiekimas iš Artimųjų Rytų bet kada gali būti politinių įvykių sustabdytas, kas gali reikšti didelį smūgį Europos pramonei. Europos pramonė tad negali pilnai pasitikėti naftos importais kaip pagrindiniu energijos šaltiniu, ir jai tenka jieškoti naujų šaltinių.

Naujais energijos šaltiniais ateityje būsianti atominė energija, kuri galėsianti didele dalimi atstoti dabartinius naftos importus. Todėl atominės energijos pritaikymas pramonės reikalams Europoje tampa gyvybiniu reikalu, nes jis galės nuspręsti Europos ateities gerovę. Bet atominės energijos išvystymas galimas t'k bendromis pastangomis. Atominė technologija reikalauja didelių kapitalo ir žmogaus proto įnašų. Kadangi jokia Europos valstybė neturi tam pakankamai išteklių, jos visos turi jungti savo pastangas ir bendromis jėgomis vystyti atominę energiją taikos reikalams. Tai verčia Europos tautas glaudžiai bendradarbiauti. Čia ir yra. dar viena priežastis, kuri šiuo metu veda Europą į ekonominę integraciją.

Mažėjąs priklausomumas nuo užjūrių rinkų ir žaliavų
Kaip žinia, Europa nėra savarankiškas kraštas, kiek tai liečia aprūpinimą maisto produktais ir pramonės žaliavomis. Per ištisus dešimtmečius Europa importavo maisto produktus (augalinius riebalus, kviečius) ir pramonės žaliavas (medvilnę, vilną, naftą, gumą, negeležies metalus) iš savo kolonijų ar kitų užjūrio kraštų. Tuos didelius maisto ir žaliavų importus Europos kraštai apmokėdavo savo pramonės gaminių eksportais į užjūrio kraštus ir pelnais iš savo turtingų ir gausių kapitalo investacijų užjūrio kraštuose. Tuo būdu prekyba su užjūriais Europos kraštams buvo būtinybė, bet ksrtu tai buvo ir gerovės šaltinis.

Po antrojo pasaulinio karo padėtis pradėjo keistis. Visa eilė buvusių kolonijų, kaip Ind'ja, Burma, Ceilonas, Artimieji Rytai ir Indonezija, gavo laisvę, o kiti politiškai savarankūs kraštai įgavo žymiai daugiau ekonominės nepriklausomybės nuo didžiųjų Europos valstybių. Gavus laisvę, visų tų naujų kraštų ekonominė politika yra ta pati — industrializuoti savo kraštą ir palaipsniui atsisakyti nuo Europos pramonės gaminių pirkimo. Ši nauja užjūrių kraštų ekonominė politika labai stipriai paveikė visą Europos ūkį. Visų pirma, auganti Europos pramonė buvo priversta j ieškotis naujų rinkų, kurios pakeistų prarastas užjūrių rinkas. Bet kur tokias rinkas rasti mažėjančiame pasaulyje? Atsakymas yra tik vienas — tos naujos rinkos turi būti surastos Europos viduje. Pradžioje tai atrodė neįmanoma, nes paplitusi socialistinė teorija skelbė, kad kapitalistinių Europos kraštų vidaus rinkos yra pilnai prisotintos. Ši teorija yra tačiau labai klaidinga. Juk Europos gyvenimo lygmuo yra vis dar mažesnis negu Amerikoje, o Europos tautos gali dar suvartoti milžiniškus kiekius įvairių naujų prekių, kaip pvz. automobiliai, namų apyvokos mašinos ir kita. Galų gale, žmonių paklausa juk yra neribota, o žmonių norai niekados nebus pasotinti.

Šios didelės Europos vidaus suvartojimo galimybės reiškia, kad Europos ūkis gali plėstis "į gylį", o ne "į plotį", kaip iki šiol yra buvę. Tačiau Europos pramonės ekspansijai "į gylį" yra būtinos dvi sąlygos: 1. plėsti masinę gamybą ir 2. mažinti gamybos kaštus. Tos sąlygos gi bus patenkintos tik tada, jeigu Europos kraštai sujungs savo paskirus ūkius į vieną didelį ekonominį vienetą be muitų ir be valstybinių sienų.

Jeigu Europos pramonė pradės pagrindinai bazuotis vidaus rinka, tai sukels naujų problemų. Pagrindinė problema yra ši: jei Europos eksportai į užjūrius pradės mažėti, kaip tada Europa galės apmokėti trūkstamų žaliavų ir maisto produktų importus? Europos kraštų laimei, toje srityje paskutiniųjų dešimtmečių bėgyje vyko ir tebevyksta visa eilė technologinių pasikeitimų, kurie žymiai sumažina Europos priklausomybę nuo užsienio žaliavų ir maisto produktų. Tų technologinių pasikeitimų pagrindinė žymė yra tai, kad žaliavų reikšmė įvairiuose pramonės gaminiuose turi labai aiškią tendenciją mažėti, o darbo ir precizijos reikšmė pradeda didėti. Šitie pasikeitimai leidžia Europos pramonei gaminti naujus produktus su mažesniu žaliavų kiekiu.

Kita technologinių pasikeitimų žymė yra tai, kad visa eilė natūralinių žaliavų yra pakeičiamos sintetinėmis medžiagomis, kurios gali būti gaminamos Europoje. Pavyzdžiui, medvilnė, šilkas ir vilna pakeičiami nylonu, rajonu ir kitomis sintetinėmis medžiagomis. Natūralinė guma vis sėkmingiau pakeičiama sintetine, plastikos dirbiniai pakeičia odos gaminius, plienas pakeičia medžio importus, o aluminijus pakeičia negeležies metalų panaudojimą. (Kaip žinia, aluminiiaus gamyba Europoje yra galima, nes jo pagrindinė žaliava, bauksitas, apsčiai randama Europoje.) Naftos importai šiuo metu negali būti pakeisti, bet išvysčius atominę energiją, Europos ūkis ir toje srityje taps mažiau priklausomas nuo užjūrių.
 
K. RAČKUS PARYŽIUS

Maisto produktų aprūpinime Europos ūkis irgi yra padaręs didelę pažangą savarankiškumo linkme. Europos žemės ūkis per paskutinį dešimtmetį buvo ypatingai valstybės proteguojamas ir apsaugojamas nuo užjūrio konkurencijos. Pagrindinė priežastis buvo: 1. noras apsaugoti savo ūkininkų luomą, kuris yra sėslus ir sunkiai prisitaikąs prie besikeičiančių ekonominių sąlygų, ir 2. tapti kuo labiausiai savarankiškam maisto aprūpinime, kas yra ypač svarbu karo atveju. Reikia tačiau pabrėžti, kad nežiūrint didelės padarytos pažangos, Europa maisto aprūpinimo atžvilgiu vis dar nėra savarankiška.

Įdomu pastebėti, kad tų visų pasikeitimų rezultate Europos ūkio struktūra su laiku galės tapti panaši į Amerikos ūkio struktūrą. Kaip žinia, Amerikos ūkis principe yra nepriklausomas nuo užsienio žaliavų ir nuo užsienio rinkų. Tai sudarė Amerikoje nepaprastai palankias sąlygas dideliam ūkiniam vienetui susikurti. Galima spėti, kad didėjąs Europos nepriklausomumas nuo užjūrio žaliavų ir rinkų irgi sudarys panašias sąlygas Europoje, kaip yra buvę Amerikoje.

Palanki ekonominė atmosfera
Pokarine Europos ūkio raida yra palanki ekonomijos integracijos idėjai plėstis, nes tai Europos ekspansijos ir ekonominės gerovės laikotarpis.

Nuo 1950 metų Vakarų Europos pramonė ir prekyba sparčiai plečiasi, visose srityse pasiekiami nauji rekordai, gyventojų aprūpinimas prekėmis visą laiką didėja, bedarbių beveik visai nėra. Šios ekspansijos didumą galima matyti iš to fakto, kad Europos kraštų pramonės gamyba paskutiniųjų 8 metų bėgyje (1948-1956) didėjo apytikriai 7 nuošimčiais per metus. Europos ūkio istorijoje tokio staigaus pramonės didėjimo dar nėra buvę. 1880-1913 metų laikotarpyje, kuris laikomas Europos ūkio žydėjimu, pramonės gamyba vidutiniškai didėjo ZVi nuošimčio per metus.
Yra daug priežasčių, kurios palankiai veikė Europos ūkio ekspansiją nuo 1950 metų. Pirmas veiksnys yra staigiai didėjąs krašto ūkio produktingumas, o kita priežastis yra Europos užsienio prekybos liberalizacija.

Ūkio produktingumui kelti daugiausia reikšmės turėjo Amerikos ekonominė pagelba. Kaip žinia, per vienuolika pokarinio laikotarpio metų (1945-1956) Amerika yra suteikusi Europai pagalbos 25 milijardų dolerių sumai (18 milijardų dolerių dovanomis ir 7 milijardai dolerių paskolomis). Gan žymi tos paramos dalis buvo suteikta naujų mašinų ir įrengimų forma. To rezultate Europos kraštai pradėjo modernizuoti savo pramonę. Tuo pačiu metu Europos pramonininkai pradėjo skolintis iš Amerikos pramonininkų produktingumo ir efektyvaus darbo metodus, ko Europoje stigo visą laiką. Tų visų pastangų pasėkoje Europos ūkio produktingumas paskutiniųjų metų bėgyje labai staigiai didėjo, o tai buvo pagrindinė priežastis dabartinės Europos ūkio ekspansijai.

Pokarinėje Europoje pasireiškė taip pat stipri tendencija liberalizuoti užsienio prekybą. Dirbtiniai prekybos suvaržymai, kaip kontingentai, kvotos ir panašūs dalykai buvo žymiai sumažinti arba iš dalies panaikinti. Kai kurios Europos valstybės taip pat žymiai sumažino muitus įvairioms prekėms. Kai kurios iš tų valstybių, kaip Belgija ir Olandija, sudarė glaudžią muitų uniją. Tų visų pasikeitimų rezultate mainai tarp visų Vakarų Europos valstybių žymiai padidėjo. Tai irgi palankiai veikė visos Europos ekonominę gerovę.

Ekonominės integracijos eiga
Pirmos konkrečios ekonominės integracijos mintys buvo mestos 1950 metais tuometinio prancūzų užsienių reikalų ministerio Robert Schumano ir jo patarėjo Jean Monnet. Jie pasiūlė sujungti Europos plieno ir anglių pramonę, panaikinant toms dviems žaliavoms tarpvalstybinius muitus ir kitus gamybos bei prekybos suvaržymus. Šis pasiūlymas buvo priimtas skeptiškai. Didžioji Britanija tuoj pat atsisakė dalyvauti tokiame plane. Bet šešios Vakarų Europos valstybės — Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas — galų gale sutarė, ir 1953 metų vasario mėnesi gimė Europos anglių ir plieno bendruomenė, kurios pagrindinis tikslas yra sudaryti laisvą ir nevaržomą rinką plieno ir anglių pramonėms tose šešiose Europos valstybėse. Iki šiol bendruomenės rezultatai yra labai sėkmingi,—plieno ir anglių pramonės gamyba žymiai padidėjo, o Europos gamtos ištekliai racionaliau išnaudojami.

Pokariniu laikotarpiu buvo sukurtos ir kitos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos, kaip Europos mokėjimų unija, kurios tikslas yra lengvinti tarptautinius mokėjimus, ir ekonominio bendradarbiavimo organizacija.

1957 metų pradžioje buvo padarytas naujas didelis žingsnis, kai buvo pasirašytos Europos ūkio bendruomenės ir Europos atominės komisijos sutartys. Europos ūkio bendruomenę sudaro Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas bei tų valstybių kolonijos Afrikoje. Bendruomenės tikslas yra panaikinti muitus ir pašalinti visus suvaržymus laisvam kapitalo ir darbo judėjimui tarp tų šešių kraštų. To tikslo numatoma siekti palaipsniui. Pagal dabartinius planus, jis būsiąs oariektas tik 1970-1975 metais. Europos ūkio bendruomenė numato palikti muitus valstybėms, kurios nepriklauso bendruomenei. Tai reiškia, prekių importai į ūkio bendruomenę iš Jungtinių Amerikos Valstybių, Didžiosios Britanijos ir kitų kraštų bus apmuitinami, bet visoms šešioms valstybėms tas muitas bus vienodas. Taip pat darbo ir kapitalo judėjimai tarp ūkio bendruomenės valstybių ir kitų valstybių bus varžomi, tik tie suvaržymai bus tie patys visoms šešioms valstybėms.

Europos atominės energijos tikslas yra jungti Prancūzijos. Vokietijos, Italijos. Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo jėgas bendram atominės energijos išvystymui pramonės tikslams. Vėliau, tą energiją išvysčius, ją bendromis jėgomis numatoma panaudoti Europos ūkyje.

Didžioji Britanija iki šiol atsisakė įeiti į Europos ūkio bendruomenę, nes ji turi įsipareigojimų preferencinių muitų formoje savo imperijos valstybių atžvilgiu. Didžioji Britanija sutinka įeiti į bendruomenę tik ta sąlyga, jeigu ji galėtų palikti muitus savo maisto produktų importams ir jeigu kiekvienas bendruomenės narys galėtų atskirai nustatyti muitus tų užjūrių valstybių atžvilgiu, kurios nepriklauso bendruomenei. Didžiosios Britanijos ir Skandinavų įsijungimas į ūkio bendruomenę dar daugiau sustiprintų jos ekonominę reikšmę ir padidintų tą ekonominį vienetą iki 230 milijonų žmonių.


ARBIT BLATAS  VENECIJA

Jeigu dabartiniai Europos ūkio bendruomenės planai įsigyvendintų, tai sukurtų didelį ir galingą ekonominį vienetą, kuris galėtų sėkmingai konkuruoti su Amerika ir Rusija. To būsimo Europos ūkinio vieneto didumą galima matyt iš šių skaičių (daviniai yra 1955 metų):

            Eur. Ūk. Bendr.    J.A.V.    Rusija    Didž. Brit.
Gyventojai
(milijonais)        173        168    200    50
Užsienio prekyba
(milijardais  dol.)    38        27    7    19
Anglių gamyba
(milijonais  tonų)    249        488    305    226
Plieno gamyba
(milijonais tonų)    57        104    49    21
Elektros gamyba
(milijardais kWh)    173        548    170    80
Automobilių gamyba
(milijonais vienetų)    1.5        7.9    0.1    0.9

Įdomu taip pat pažvelgti į paskirų Europos ūkio bendruomenės narių pajėgumą. Kaip matyti iš lentelės, Vakarų Vokietijos ir Prancūzijos pajėgumas yra beveik lygus, Beneliukso ir Italijos pajėgumas yra žemesnis. Iš tų skaičių sunku būtų tvirtinti, kad Vokietija taps pats svarbiausias bendruomenės narys, nors kai kurie ekonomistai mano, kad tokia įvykių eiga yra labai galima.

            Benelux    Italija    Vokiet.    Prancūzija
Plotas (kvadr. myl.
tūkstančiais)        25.6    117.5    94.7    212.7
Gyventojai               
(milijonais)        20.1    48.2    50.6    43.6
Tautos produktas               
(milijardais dol.)    16.9    21.2    38.1    45.2
Eksportai               
(milijardais dol.)    5.5    1 9    6.1    4.3
Importai               
(milijardais dol.)    6.0    2.7    5.8    4.7

Kliūtys ir sunkumai
Teorijoje Europos ūkio bendruomenės idėja yra labai gera, bet praktikoje bus daug kliūčių jai įgyvendinti. Trumpai tenka paminėti svarbiausias kliūtis.

1.    Bendruomenės sutartys turi būti ratifikuotos visų šešių valstybių parlamentų. Nors kai kuriais atžvilgiais tai galės sudaryti sunkumų, nenumatoma, kad tai būtų didelė kliūtis.

2.    Bendruomenės sutartys numato visą eilę išimčių, ypatingai didelės nuolaidos buvo padarytos Prancūzijos žemės ūkio apsaugai. Taip pat kiekvienas kraštas gali imtis tam tikrų laikinų priemonių apsaugoti savo pramonei, jeigu prisitaikymas prie bendro ūkio sudarytų perdaug nuostolių.

3.    Bendruomenės sutartys numato, kad visi šeši kraštai turės vienodus muitus toms prekėms, kurios bus importuojamos iš ne bendruomenės kraštų. Tai reiškia, kad dabartiniai žemų muitų kraštai, kaip Belgija ir Olandija, turės pakelti savo muitus nebendruomenės kraštams, gi augštų muitų kraštai, kaip Prancūzija ir Italija, turės sumažinti muitus. Tai taip pat reiškia, kad Amerikos ir kitų užjūrių kraštų atžvilgiu bendruomenės galės vesti protekcionistinę politiką, gi nebendruomenės kraštai galės imtis tokių pat priemonių prieš šešias bendruomenės valstybes. Jei visi didieji pasaulio ekonominiai vienetai — Europos ūkio bendruomenė, Amerika, Didžioji Britanija ir Sov. Sąjunga — vestų tokią protekcionistinę politiką, galėtų pasikartoti 1919-1039 metų istorija su tuo skirtumu, kad prekybinė kova būtų vedama ne tarp mažų valstybių, bet tarp pasaulio ekonominių galiūnų. Kiekvienu atveju tokia kova būtų žalinga pasaulio ekonominiam progresui. Kai kurie Amerikos biznieriai bijo, kad tokios prekybinės kovos galimybes sumažins Amerikos prekybos mainus su Europa, kurie šiuo metu yra palyginamai labai augšti.

4.    Kai kurie kritikai teigia, kad tikrai laisva rinka kapitalui ir darbo jėgai Europoje nėra įmanoma, nes Europos tautų charakterių ir tradicijų skirtumai yra daug didesni negu Amerikoje. Europoje žmonių judėjimas tarp įvairių valstybių niekad nebūsiąs toks didelis kaip yra Amerikoje, tas gi mažins darbo pasidalinimo galimumus ir neleis Europos ūkio bendruomenei pasiekti tokį ekonominį lygį, kaip yra Amerikoje.

5.    Kita kritiška nuomonė teigia, kad bendruomenės ūkinis išsivystynrs būsiąs labai nelygus. Industriah'zuotos ir turtingos sritys, kaip pvz. Ruhro pramonės sritis, pradėsiančios plėstis žymiai greičiau ir plačiau, negu dabar apleistos sritys, kaip pvz. pietinė Italija. Tokia eiga esanti galima, nes dabartiniai pramonės rajonai turi gerą susisiekimo tinklą, gerus fabrikų įrengimus ir apmokytą darbo jėgą. Tad jiems būsią daug lengviau plėsti savo pramonę. Apleistose srityse tai vyks žymiai sunkiau.

Galimos ekonominės ir politinės pasekmės
Europos ūkio bendruomenė, jeigu ji būtų sukurta taip, kaip dabar planuojama, turėtų labai didelę politinę reikšmę ir galėtų radikaliai pakeisti dabartinę pasaulio jėgų pusiausvyrą.

1. Ekonomiškai suvienyta Europa būtų didelis ir stiprus ekonominis vienetas, kuris galėtų sėkmingai konkuruoti su dabartiniais ekonominiais galiūnais — Amerika ir Rusija. Dabartinės šešios bendruomenės valstybės turi 170 milijonų žmonių, lygiai tiek pat, kiek Amerika. Jeigu prie ūkio bendruomenės prisidėtų dar Didžioji Britanija ir likusios Vakarų Europos valstybės, susidarytų 240 milijonų žmonių blokas — daugiau negu Amerikoje ir daugiau negu Rusijoje. Toks didelis vienetas (įskaitant Didž. Britaniją) turėtų ekonominį potencialą, kuris būtų beveik lygus Amerikos potencialui. Skaičiuojant nuošimčiais nuo viso pasaulio gamybos, tas potencialų palyginimas atrodytų šitaip:

        Visa suv.    Jungt. Am.    Sovietų
        Vak. Europa    Valstybes    Sąjunga
Užsienio prekyba    32    15        4
Anglių gamyba        28    29        18
Plieno gamyba        28    37        17
Elektros gamyba        19    40        12

Sudarius ekonominę federaciją, suvienytos Europos ekonominis potencialas galėtų didėti greičiau, negu Amerikos ir Rusijos potencialai, o su laiku Europa galėtų visai susilyginti su Amerika. Tai labai pakeltų visos Europos ekonominę gerovę ir iš dalies grąžintų jai vadovaujanti vaidmenį pasaulio ūkyje, kokį ji yra turėjusi 19 amžiuje ir 20 amžiuje iki antrojo pasaulinio karo.

2. Europos susivienijimas turėtų įtakos jos kolonialinei politikai. Jos ekonominė įtaka Azijos kontinente, turbūt, jau niekados pilnai nebus sugrąžinta, bet Afrikos kontinentas galėtų būti Europos valstybių sėkmingai išvystytas. Dabartinės Belgijos ir Prancūzijos kolonijos Afrikoje yra įtrauktos į Europos ūkio bendruomene. Šis įtraukimas gali sukurti Europos valstybėms papildomas rinkas jos gaminiams ir papildomus maisto produktų ir žaliavų šaltinius. (Kaip žinia, Afrikos kontinentas yra turtingas, bet dar labai mažai išvystytas.) Šis jungtinis Europos-Afrikos blokas, kuris geografiškai gali sudaryti vieną vienetą, būtų beveik visai savarankus maisto produktų ir pagrindinių žaliavų aprūpinime, o tai turėtų nepaprastai didelę reikšmę tolimesnei Europos ūkio raidai.

3.    Europos ekonominis susivienijimas turėtų taip pat didelę politinę ir militarinę reikšmę, bet tai galėtų pasireikšti tik už ilgesnio laiko, gal už 10 ar 15 metų. Šiuo tarpu Europa yra apsaugojama nuo Rusijos pavojaus Amerikos militarinės jėgos. Kaip tokia, Vakarų Europa nėra savarankiškas politinis ir militarinis partneris. Ji yra vien tik Amerikos sąjungininkas ir turi sekti Amerikos politika. Jeigu tačiau Europa su laiku išvystytų didelį potencialą, jeigu ji galėtų pati gamintis atominius ir raketinius ginklus, ji galėtų tapti trečiąja jėga tarp Amerikos ir Rusijos. Toji trečioji jėga galėtų vesti savarankišką politiką ir galėtų eventualiai užimti neutralią poziciją tarp Amerikos ir Rusijos, kas pagrindinai pakeistų dabartinę pasaulio politinę jėgų pusiausvyrą. Nors šitoks išsivystymas galėtų užtrukti ilgą laiką, jo galimybes reikėtų jau dabar rimtai svarstyti, nes artimoje ateityje trečiojo pasaulinio karo tikimybė yra labai maža, o bet kokie pasikeitimai Amerikos ir Rusijos pozicijose galės būti įvairių galimų pasikeitimų Europoje rezultatas.

4.    Kiek tai liečia ryšius su Rytų Europa, Vakarų Europos susivienijimas galės turėti lemiamą įtaką Rytų Europos linkui. Šiuo metu galima būtų svarstyti dvi galimybės: pirma, jeigu Vakarų Europa pilnai susivienys ir po to nukreips savo energiją į Afrikos kontinento išvystymą, jieškant ten papildomų žaliavų ir maisto produktų importų, tai Vak. Europos politinis ir ekonominis susiinteresavimas Rytų Europa mažės, nes jai nebus jokio gyvybinio ekonominio reikalo jieškoti ryšių su Rytais, tuo labiau, kad politiniai ryšiai šiuo metu yra neįmanomi. Tuo atveju Rytų Europos likimas vis labiau susiriš su Rusijos likimu, o su laiku jos ūkis būtų visiškai integruotas į Rusijos didelę ekonominę erdvę.

Rimtai svarstytina ir kita galimybė, būtent tai, kad suvienyta Vakarų Europa veiks kaip labai stiprus magnetas Rytų Europai, kas su laiku galės privesti prie Rytų Europos išsilaisvinimo ir jos įsijungimo į Vakarų Europos ūkį. Kultūriniai ir religiniai ryšiai čia galėtų suvaidinti daug didesnį vaidmenį, negu ekonominį. Iš ekonominio punkto žiūrint, tokia įvykių eiga Vakarų Europai būtų palankesnė, negu Afrikos kontinento išvystymas. Rytų Europa yra principe agrarinis kraštas, bet yra pasiekęs tam tikrą industrializacijos lygį, ir todėl tolimesnė industrializacija ir mainų pasikeitimai su Vakarais būtų daug sėkmingesni ir naudingesni, negu Afrikos kontinento atveju.

Šio išsivystymo galimybės priklauso ne tik nuo ekonominių priežasčių, bet taip pat gerokai ir nuo kitų veiksnių, o jų svarbiausias yra šis: kaip stipri yra Sovietų Sąjungos santvarka ir kaip stipriai ji gali kontroliuoti Rytų Europą?

5. Europos ekonominė ir politinė integracija bus ilgas ir gal skausmingas procesas, o jo galutiniai rezultatai gal bus jaučiami tik sekančioje generacijoje. Bet dabartinė įvykių eiga verčia būti optimistais. Europa vėliau ar anksčiau bus suvienyta, o karai tarp Europos tautų, ypatingai tarp Vokietijos ir Prancūzijos, bus pašalinti. Suvienyta Europa bus įdomesnė ir gražesnė, negu ligšiolinė kariaujanti ir kenčianti Europa, ir ji bus nepaprastai svarbus veiksnys kovoje prieš Sov. Sąjungos ir pasaulinio komunizmo imperializmą. Todėl visoms Europos tautoms, o ypatingai Rytų Europos tautoms, tenka džiaugtis padaryta pažanga ir dėti visas pastangas, kad galutinis tikslas būtų kuo greičiau pasiektas.

ANTANAS VIENUOLIS ŽUKAUSKAS (1882. III. 26—1957. VIII. 17)
 
Rugpjūčio 17 d. Anykščiuose mirė lietuvių literatūros klasikas Antanas Vienuolis Žukauskas. Buvo gimęs 1882 m. kovo 26 d. Iš profesijos vaistininkas, jisai 50 su viršum metų, pašventė literatūros darbui. A. Vienuolis iškilo dar anais prieškariniais laikais savo novelėmis, daugiausia vaizduodamas mūsų inteligentų buitį. Neabejotinas jo šedevras pasilieka "Paskenduolė", viena iš pačių gražiausių novelių lietuvių literatūroje. Tarp itin pavykusių jo raštų stovi "Inteligentų palata", "Vėžys" ir eilė kitų jo apsakymų ar novelių. Nuotaikingos yra ir jo Kaukazo legendos. Nepriklausomybės laikotarpyje A. Vienuolis davė stambesnės apimties veikalus, kaip "Prieš dieną" arba "Viešnia iš šiaurės" ir susidomėjo istorinėmis temomis ("Kryžkelės"). Taip pat rašė dramų ("1831 metai"). Paliko kelionių aprašymų ir atsiminimų. Visiems jo raštams būdingas realistinis tikslumas, aiškumas, namtos meilė, psichologinis įžvelgimas ir pasakojimo nuotaikingumas, einąs ligi lyrinių ir sentimentalių momentų. Prieš keletą metų jisai taiv kalbėjo avie savo raštų jautriąsias stygas: "Visados aš mylėjau gamtą, visada ji man buvo mįslinga, didi. O kokios neužmirštamos būdavo naktigonės, kiek ten visokių istorijų prisiklausydavai: čia ežero pakrantėmis klaidžiojanti paskenduolė, ten liūne vidunaktį išeinanti karalienė, apkabinanti medį ir graudžiai verkianti . . . Šiuos pasakojimus aš vėliau atkūriau savo raštuose, taip jie neužmirštamai įstrigo atmintin mano jaunystėje. Taigi, daugiau mokiausi iš gyvenimo, prisižiūrėdamas į žmones, daugiau iš pačios gamtos, negu iš knygų".

Iš rašytojų didžiausią įtaką jam darė Čechovas, apie kurį taip atsiliepė: "Kai nuvykau į Kaukazą 1904 metais, per du mėnesius aš perskaičiau visus Čechovo raštus, kai kuriuos jų skaičiau po keletą kartų. Tuos du mėnesius vaikščiojau kaip apsvaigęs, taip paveikė mane nepaprasta šio didžio rašytojo meninė jėga . . . Aš visą Čechovą beveik atmintinai moku". Tad ir pagrįstai šį stambų realistą kai kas vadina lietuviškuoju Čechovu. (Žr. žurnalą "Ost-Europa", 1929 m. birželio nr.)