PASAKOJIMAS APIE SIRAKŪZŲ POETĄ DIONIZĄ Spausdinti
Senovėje Sirakūzų mieste gyveno poetas vardu Dionizas. Istorijoje apie jį neišliko nieko, išskyrus tai, kad jo dienos buvo labai skurdžios. Visą jo mantą sudarė tie keli skarmalai, kurie maskatavo ant jo kūno. Ir pagaliau kaip jam galėjo sektis šios žemės reikaluose, jeigu liežuvį jis turėjo palaidą, piktą ir čaižų. Nuo ryto ligi vakaro, vaikščiodamas miesto gatvėmis, jis pynė geliančius posmus apie Sirakūzų pirklius, jūrininkus, vaidilas, moteris, karius, žvejus ir visus kitus. O kartą jisai išjuokė ir patį Archimedą.

Negalėdami dovanoti jam tokio ižūlumo Sirakūzų gyventojai ir nesirūpino, ar Dionizas sotus ar badmiriauja, ar jis turi kur galvą priglausti ar ne. Jį atsimindavo, jeigu kuris nors šio šviesaus miesto pilietis norėdavo įkąsti savo priešui: papirkdavo poetą, kad parašytų satyrą apie tą ar aną sirakūzietį, ir jis savo darbą atlikdavo greitai, švariai ir meistriškai. Tačiau tokis pelnas Dionizo nešildė. Dažnai jis tą pat vakarą praūždavo, ką gavęs — ir vėl slankiojo po miestą irzlus ir apšepęs. Pats nesikęsdamas, kartais jisai slėpdavosi kur mirtų giraitėje ar sėdėdavo vienas sau ant marių krašto, ilgas valandas svajodamas, ką jis veiktų, jeigu turėtų tiek lobio, kaip Aristėjas, arba tiek laivų, kaip jo tolimas giminaitis Euribatas.
Vieną dieną atsitiko, kad Dionizas, taip sėdėdamas, užsnūdo ir sapnavo sapną.

Jam atrodė, kad jis buvo ant marių kranto ir nežinia ko laukė. Akiratyje plaukė laivai, išskėtę baltas bures.

Tik štai jis pajuto, kad kažkas priėjo ir sustojo už kelių žingsnių nuo jo.

Dionizas pažino savo giminaitį Euribatą, seną ir suktą šykštuolį, kuris su savim čia atsinešė šikšninį kapšį ir atsargiai jį atrišinėjo. Prieš Dionizą sužvilgo tiek aukso, kad net jo kūnas pagaugais nuėjo.

Euribatas džiaugdamasis, net jo mažos akutės žibėjo, panėrė maišan ranką, ištraukė saują pinigų ir ėmė juos skaičiuoti. Tai darydamas, jis kiekvieną monetą  rūpestingai tyrė, vartaliodamas tarp pirštų, o radęs labiau apsinešusią, trindavo į rankovę ar į skverną.
Suskaičiavęs, Euribatas sužėrė pinigus į krūvelę ir atsisuko į Dionizą, prasišiepdamas ir rodydamas savo bedantę burną.

—    Šį auksą jis tikriausiai man atidėjo, — tarė sau poetas ir pagalvojo, kaip jis tiek pinigo praleis.

Taip, pirmiausia jis nueis į pačią gerąją miesto pirtį, išsivanos, įsitrins kūną aliejais, paskui nusipirks puošnius drabužius — ir regėsite, kaip tada jį visi gerbs ir aplinkui šokinės.

Tuo tarpu Euribatas atidėjo ir antrą krūvelę, pastūmėdamas ją į Dionizo pusę.

O tasai taip sau svajojo:

—    Nūn dailiausios heteros bus man palankios. Į Dionizą teiksis pažvelgti ir pati Filomedusa, su kuria bendrauja Sirakūzų tironas ir kilmingieji.

Euribatas sužėrė ir trečią krūvelę.

—    Su tiek lobio sėsčiau į greičiausią laivą ir, nuplaukęs į Atėnų miestą, kalbėčiausi su garsiais filosofais ir žiūrėčiau gražiausių vaidinimų, — dūmojo Dionizas.

O senis skaičiavo ir skaičiavo, kol maišas paliko visai tuščias.

Tada Euribatas patikrino krūvelę po krūvelės, kažką ilgai mąstė ir, krutindamas lūpas, tyliai vienas sau skaičiavo. Paskui jis nusijuokė — ir pradėjo pinigus pilti atgal į maišą, kol teliko paskutinė sauja. Ir su kiekvienomis rieškučiomis, kai jis taip atgal krovė savo auksą, vis labiau ir labiau niaukėsi Dionizo veidas ir liūdo jo širdis. "Štai dingo mano greitasis laivas, štai išnyko dailiosios heteros ir švelnieji rūbai", nusiminęs kuždėjo jis sau vienas.

Bet ties paskutine krūvele Euribatas sudvejojo ir kažką svarstė, neatitraukdamas savo senų ir suktų akių nuo poeto. Paskui senis žengė prie Dionizo, kurio širdis vėl plastelėjo, pajutusi vilties kibirkštėlę, ir buvo taip arti, kad galėjai matyti visas pirklio veido raukšles, tokias gilias, lyg kas peiliu būtų jas ten išvagojęs.

Dionizas jau buvo bepraveriąs lūpas gražiausiems padėkos žodžiams savo tolimam giminaičiui, nors jį savo satyrose kadaise buvo apšaukęs sužiedėjusią kempine, į kurią jau nė vanduo nesisunkia.

Tačiau Euribatas, prisiartinęs, nustūmė poetą nuo tako, priėjo prie marių ir sviedė pinigus į vandenį. Dionizas matė, kaip jie sužvilgo saulėje ir nugrimzdo į bangas.

—    Tai tau, Poseidone ir kiti jūros dievai, kad jūs būtumėte man geri ir globotumėte mano laivus, kai užeina audros ir plieskia žaibai,— sušuko Euribatas ir nusilenkė marių vandenims.

Ar nuo jo balso, ar iš savo širdgėlos Dionizas ėmė ir nubudo.

Aplinkui nebuvo nieko — nei senio, nei jo pinigų, nei jokio žvėries, nei paukščio. Tik marių vilnys bėgo viena po kitos į krantą ir ošė.

Dionizas pakėlė rankas ir aimanavo:

—    O Dzeuse, kurs nuo Idos viršūnių tvarkai pasaulį, net ir sapne tu man pavydi laimės!
Šaukdamas, dejuodamas ir dievams skųsdamasis savo nedalia, Dionizas nuėjo pamariais, klajojo po laukus ir girias, kol vienoje vietoje ties jo kojomis atsivėrė juoda griova.

Sielvarto apimtas, Dionizas norėjo pulti jon ir baigti savo varganas dienas apačioje ant akmenų.

Tik štai, kai jis jau buvo bežengiąs į prarają, giliai giliai ten išgirdo muzikos garsus. Nustebęs, jis sustojo ir įsiklausė. Žemai, ant samanomis ir kerpėmis apžėlusių uolų, sėdėjo dievas Panas ir pūtė vamzdį, grodamas ramias, švelnias ir ilgesingas melodijas. Buvo taip gražu, kad net širdis salo, girdint šiuos balsus.

Paskui Panas padėjo vamzdį ant drėgno akmens, pakėlė akis į Dionizą ir jam taip kalbėjo:

—    Nebūk toks liūdnas. Aš tau duosiu karalystę, kurios tau niekas neatims.

Kopdamas nuo akmens ant akmens, dievas ožys išlipo į dienos šviesą, paėmė Dionizą už rankos ir taip bylojo:

—    Aure, dideli ir tokie giedrūs plaukia debesų kalnai. Ten tik geroms ir skaisčioms dvasioms gyventi ir svajoti tokius sapnus, kurių ir patsai Dzeusas pavydėtų. O čia, prie mano kojų, šypsodamos žydi gėlė, tokia smulkutė, kukli — ir daili. Kai man, dievui, esti liūdna, aš pasižiūriu į ją — ir vėl šviesu būna mano akyse.

Paskui nusivedė Panas Dionizą su savim, vaikščiojo su juo po laukus, kur ganėsi kaimenės, rodė jam medžius ir paukščius, arba sėdėjo su juo prie Aretūzos šaltinio ir pūtė savo vamzdį, duodamas pagroti ir poetui. Kartais gi Paną apimdavo šėlsmas.   Tada jisai lakstydavo, siausdamas ir gaudydamas vandenų dukras nimfas.

Taip Sirakūzų gyventojai apsiprato su jais, klajojančiais po miesto apylinkes, ant marių kranto, pievose ir kalnuose. Bet vieną dieną jiedu dingo papirų nendrėse prie Kianės upės ramiųjų vandenų — ir daugiau jau niekados negrįžo iš girių ūksmės.

Ilgai sirakūziečiai galvojo ir tarėsi, kur Pa-no vamzdelio daina galėjo nuvilioti Dionizą ir kokių žmogaus ausiai dar negirdėtų melodijų nūn klausosi jo dvasia.