LIETUVOS ISTORIJA Spausdinti
Dr. V. Daugirdaitė-Sruogiene: LIETUVOS ISTORIJA. Išleido Tėvynės Mylėtojų Draugija. Chicago, 1956, 947 p.

Praeitais metais Tėvynės Mylėtojų Draugija išleido stambią dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istoriją. Tekstu, gausiomis iliustracijomis bei žemėlapiais joje pavaizduota "Lietuva amžių sūkury", tariant subtituliniais žodžiais, kuriuos autorei parinko prof. Viktoras Biržiška. Dešimtyje ilgų skyrių, kurių pora (Lietuva Vytauto Didžiojo viešpatavimo laikais ir Lietuva savo išsiskleidimo viršūnėje) užima po pusantro šimto puslapių, peržvelgiama visa Lietuvos istorija nuo žmogaus atsiradimo Lietuvos teritorijoje ligi II pasaulinio karo.

Nors autorė nėra naujokė toje srityje (jau 1935 m. ji pasirodė su Lietuvos istorijos vadovėliu, o 1938 m. parengė Lietuvos istorijos chrestomatiją), tačiau kiekvienas supras, kad tokio veikalo parengimas yra sunkus uždavinys. Faktas, kad ji buvo priversta šį savo darbą rašyti gyvendama užsienyje, kur net daugelis svarbių tyrinėjimų buvo sunkiai arba ir visiškai neprieinama, tą uždavinį dar pasunkino. Nors gale knygos pridėta apypilnė bibliografija, bet iš išnašų matytis, kad dažnai ji turėjo naudotis laikraštine ar žurnaline medžiaga, arba kokiu nors senu ir nereikšmingu leidiniu, apleisdama svarbius ir pagrindinius tyrinėjimus, kurie, matytis, nepakliuvo po jos ranka. Pavyzdžiui, kalbėdama apie Mindaugo laikus, ji visiškai nemini puikios dr. J. Stakausko studijos ("Lietuva ir Vakarų Europa XIII a.", kuri, beje, pasirodė 1934 m., o ne 1943 m., kaip pažymi autorė savo bibliografijoje). Tą pat būtų galima pasakyti ir apie kitus amžius.

Sunkus yra ir recenzento uždavinys, tokios rūšies veikalą aptariant. Pati autorė įžangoje prisipažįsta, kad ta jos knyga "nėra originalus vien pirmaisiais šaltiniais pagrįstas tyrinėjimas, o tik pastangos patiekti plačiajai visuomenei svarbesnius ir būdingesnius mūsų praeities įvykius". Ji taip pat prisipažįsta, kad ji nesiėmusi spręsti jokių sudėtingų problemų, nors dažnai esą prisėję "nutolti nuo tradicinio kai kurių faktų nušvietimo bei vertinimo". Šie pastarieji žodžiai, turbūt, ir privalo būti kelrodžiu recenzentui. Pasižiūrėkime, kaip autorei pasisekė tas uždavinys, būtent, kas yra naujo jos "Lietuvos istorijoje"?

Kaip žinia, tai yra trečiasis bandymas duoti sintetinę mūsų praeities apžvalgą. Pirmą tokį bandymą davė prof. kun. Antanas Alekna, 1923 m. parengęs gana plačią Lietuvos istoriją (be reikalo autorė jos neįtraukė nei į savo literatūros sąrašą). Skirtumas tarp Aleknos ir Sruogienės istorijų labai akivaizdus. Alekna dar tebegyveno įtakoje tos senos pažiūros, kad su Liublino unija (1569 m.) ir ypač Zigmanto Augusto mirtimi (1572 m.) pasibaigė nepriklausomas Lietuvos istorijos laikotarpis.   Tegu jis nesulaužė savo plunksnos ant Zigmanto Augusto karsto, kaip kadaise didysis Teodoras Narbutas, bet jis palyginti mažai vietos paskyrė pounijiniam Lietuvos laikotarpiui. Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė 1572-1795 m. laikotarpiui paskiria beveik 300 puslapių.

Antrasis bandymas lietuvišku požiūriu pavaizduoti Lietuvos istoriją buvo atliktas 1936 m. Tais metais Švietimo Ministerijos iniciatyva grupė istorikų parengė plačią Lietuvos istoriją, kurią redagavo Adolfas Šapoka. Tai buvo santrauka visų — savų ir svetimų — tyrinėjimų, kurie pasirodė ligi 1936 m. Nauja joje buvo, palyginus su A. Aleknos ir kitų istorijomis, ypač penktoji dalis, nagrinėjanti 1572-1795 m. laikotarpį. Tam laikotarpiui čia buvo duota visiškai šviežia interpretacija. Ir tai buvo stipriausia visos tos knygos dalis. Kiti laikotarpiai, ypač XIX a., joje buvo žymiai silpniau nušviesti. (Trečią šios istorijos laidą išleido Patria 1950 m. Vokietijoje).

Palyginus A. Šapokos redaguotą "Lietuvos istoriją" su čia nagrinėjamu Sruogienės veikalu, skirtumas bus daugiau stiliuje ir vaizdavime, o ne interpretacijoje. Beje, jų ir apimtis beveik tokia pati. Nors, kaip minėjome, pastarosios istorijos autorė ir sakosi, kad "dažnai" ji nutolusi nuo tradicinio kai kurių faktų nušvietimo ir vertinimo, tačiau iš tikrųjų tokie nutolimai tėra tik labai reti. čia palikta ir ta pati Lietuvos istorijos periodizacija, nors savo laiku dr. Z. Ivinskis ir buvo kėlęs reikalą naujos mūsų praeities periodizacijos. Atrodo, kad daugiausia iniciatyvos ir savarankiškumo autorė galėjo parodyti, kalbėdama apie 19 a. Lietuvos isteriją, kuri A. Šapokos redaguotoje istorijoje buvo ir silpnai ir kartais klaidingai pavaizduota.

Iš viso, 19 a. Lietuvos istorija reikalinga revizijos ir naujos interpretacijos. Reikalinga ir nauja pažiūra į Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimus (1772-1795 m.). Juk iš tikrųjų, kas įvyko tame laikotarpyje, nebuvo vien tik mechaniškas tos valstybės suskaldymas ir jos gabalų pasidalinimas tarp trijų Lietuvos ir Lenkijos kaimynų. Mano galva, svarbesnis buvo vidinis disintegracijos ir naujų jėgų iškilimo procesas. Tame laikotarpyje vis drąsiau ima reikštis miestiečių ir valstiečių luomai (Šiaulių ekonomijos baudžiauninkų sukilimas, Kosciuškos ir Jasinskio pastangos įtraukti valstiečius į 1794 m. sukilimą, ir t.t.). Kartu pamažu atsiranda naujos tautinės   problemos   (lietuvių,   ukrainiečių). Tuo tarpu kai senasis dominuojantis elementas (bajorija) bent ligi 1863 m. sukilimo (o ir vėliau) tebegyvena unijinėmis ir senosios Žečpospolitos atstatymo tendencijojomis, valstiečiai ir iš dalies kunigija bei inteligentija vis drąsiau išeina su nauja programa, kuri visiškai netelpa į senuosius rėmus. Štai kur yra 19 a. istorijos originalumas. Štai kodėl tame amžiuje pamažu vis daugiau ižrd'kiria lietuvių ir lenkų tautų istorija, kurios per ilgus amžius kartu sprendė daugumą istorinių problemų, štai kodėl Lenkijos istorijos medelis, kuris neblogai tiko XIV-XVIII amžių Lietuvos istorijai, dabar, XIX a., visiškai netinka lietuvių tautos istorijai. Deja, dažnai mes nesugebame jo atsikratyti. Atrodo, būtų laikas reviduoti kai kurias pažiūras į padalinimus, Napoleono laikotarpį, 1831 ir 1863 m. sukilimus, Muravjovo ir jo įpėdinių akciją Lietuvoje.

Negalima būtų pasakyti, kad Sruogienė nebūtų suregistravusi faktų faktelių, kurie iškilo 19 a. ir kurie liudijo, kad gimsta nauja lietuvių tautos istorija, tačiau bendri rėmai pasilieka tradiciniai, sakyčiau, net pasisavinti iš lenkų istorikų. Užtat ji tiek daug vietos skiria tokiems 19 a. veikėjams, kaip čartoryskis, Oginskiai, Pliateraitė, Kali-nauskiai, Sierakauskis ir kt. Tuo tarpu naujų jėgų paveikslas galėjo būti žymiai paryškintas. Autorė gana plačiai rašo apie 1863-1864 m. sukilimą Lietuvoje (811-840 p.), duodama puslapines ištraukas iš vienalaikių liudijimų. Tačiau vargu galima sutikti su jos išvada, kurią ji pasiskolino iš lenkų istoriko-populiarizatoriaus A. Sliwinskio, kad "sukilimas pralaimėjo kovą, bet nepralaimėjo kovos už nepriklausomybę idėjos". Kokią "nepriklausomybės idėją" turėjo galvoje Sliwinskis, aišku. Užtat abejotinas ir pačios autorės teigimas, kad "sukilimo tradicijomis mito mūsų tautos atgimimo apaštalai".

Dėl paties Muravjovo vaidmens, turbūt, teisus buvo dr. J. Totoraitis, kad "jis netyčiomis padėjo pamatą mūs liaudies gerovei". Su tuo sutinka ir P. Klimas, kad Muravjovo gadynė "padarė daug pragaišties lietuvių tautai, betgi, šiaip ar taip kalbėsime, ji taip pat daug pataisė nelemtai vedamoj 1861 m. žemės reformoje". Iš viso, mūsų autorė susikoncentruodama labai plačiai ties pačiu sukilimu, nepakankamai išryškino žemės reformos ir jos socialinių, ekonominių ir pelitinių padarinių. Juk iš tikrųjų tai buvo radikalus posūkis į mūsų visuomenės demokratizaciją ir eventualiai į atgimimą. Kaip 1863 m. sukilimas buvo užbaiga vieno ilgo mūsų istorijos laikotarpio, taip tuo pat metu vykusi žemės reforma ir kiti pasikeitimai buvo ryški pradžia naujo istorinio proceso.

Šia proga norėtųsi iškelti mintį, kad būtų labai įdomi tema istorijos, politinių bei socialinių mokslų studentui pabandyti pastudijuoti mūsų 19 a. :storiją, sakysime, kad ir pagal A. Tcynbee "iššaukimo ir atsakymo" arba "dominuojančios mažumos" ir "revoliucinės daugumos" schemą. Savo laiku neblogą to laiko socialinių jėgų analizę yra davęs M. Roemeris, kuria, man atrodo, be reikalo nepasinaudojo dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė.

Tiek būtų galima pasakyti apie Sruogienės bandymą pavaizduoti Lietuvos ir lietuvių tautos praeitį, ypač palyginant jį su kitais dviem bandymais. Autorės kreditan reikėtų įrašyti, kad ji sugebėjo surinkti tiek daug medžiagos, ir - ją pateikti tokia vaizdinga ir lengvai skaitoma forma. Gausios iliustracijos tą skaitymą dar palengvina ir padeda susidaryti gražų mūsų praeities vaizdą. Kur galėdama, ji nepašykštėjo ryškių spalvų, už ką autorei bus dėkingas ypač jaunesnis "Lietuvos istorijos" skaitytojas. Tarpais ji nevengia dramatizmo ir kontrastų, bet ir čia stengdamasi atsiremti į pirminius šaltinius, pateikdama iš jų plačias ir įdomias ištraukas. Tai suteikia jos istorijai naratyvinio pobūdžio. Tai negali būti laikoma jokiu priekaištu, ypač atsižvelgiant į to veikalo paskirtį. Iš kiekvieno jos istorijos puslapio matytis, kad ji rašė savo veikalą su didele meile lietuvių tautai ir jos praeities žygiams. Dėl tos meilės gal kartais nukentėjo tikri arba tariami lietuvių tautos priešai. Kažin, pavyzdžiui, vardan istorinės teisybės ar būtų galima sutikti su autore, kad "lenkai apgaule ir smurtu primeta uniją Liublino seime" ? Gal kai kur autorė sutirština ir krikščionybės apaštalų darbeHus! Gal vienur kitur mūsų laikų bėdos nukeliamos į praeitį! Bet visa tai tik smulkmenos, kurios negali nustelbti to didelio darbo, kurį autorė įdėjo į šį veikalą.

Verta padėkos ir Tėvynės Mylėtojų Draugija, kuri išleisdama šį veikalą, pasirodė esanti ir dabar garbingų tos Amerikos lietuvių draugijos kultūrinių tradicijų tęsėja. Jos pirmininkas M. Vaidyla berods nemaža patalkininkavo autorei ir parūpinant nevieną iliustraciją.