VYTAUTO MAŽELIO MENAS Spausdinti
Negausioje mūsų fotografų šeimoje Vytautas Maželis užima išimtinę vietą. Jei V. Augustinas ir A. Naruševičius kaip fotografai aktyviai reiškėsi Lietuvoje, tai išeivijoje šio aktyvumo pasigendame.

Tiesa, Augustinas išleido ir savo senojo negatyvų rinkinio, kurį jis atsivežė su savimi, fotografijų albumą dviejose laidose. Tačiau jo naujų nuotraukų maža pastebime. Visą šią spragą aktyviai ir su užsidegimu lopo V. Maželis. Pastarasis šiais metais surengė savo kūrinių jau ketvirtąją parodą, šios parodos vyksta gerose Willoughby's — didžiausios pasauly foto parduotuvės patalpose, kurias lengvai pasiekia kiekvienas niujorkietis.

Arčiau pažvelgus į V. Maželio fotografijos meną, jame matome jo pastangas koncentruotis portrete ir peisaže. Vienas antras miesto architektūros reginys parodose atsiranda lyg svečio teisėmis. Visuose savo darbuose Maželis yra realistas ir dokumentalistas. Jam pirmiausia svarbu nutraukti realų žmogų su reljefine forma. Žmogų, kuriame abidvi veido pusės, abidvi akys ir visas galvos siluetas būtų lengvai atsekamas, šiam tikslui Maželis mėgsta vartoti du šoninius apšvietimus. Pirmuoju apšvietimu jis išryškina reljefą, o antruoju — refleksiniu — švelnia šešėlius ir aiškina visą galvos silueti-nę formą, šis techniškas jo portretų perteikimas ir tradicinis apšvietimo vartojimas užtikrina Maželiui portreto pasisekimą — portreto, kurio užsakytojas nori, kad įamžintų save bent giminių tarpe. Suprantama, kad šoninių šviesų stiprinimas ir mažinimas keičia apšvietimą ir kūno spalvą. Ėjimas nuo gana tamsių ir kontrastingų, kaip pvz. prof. Pakšto portretas, iki sidabrinio pilko kolorito, kaip kan. Vaitkaus portretas, aiškiai parodo Maželio portreto spalvinį ir toninį diapazoną. Eilė jaunų ponių ir panelių su įprastomis šypsenomis ir pastangomis gražiai atrodyti užėmė paskutinėje parodoje žymią vietą. Visi šie darbai, neišskiriant ir vyresnio amžiaus asmenų, kaip Jurkštienės portretas, turįs jautrų ir gražų pilkumą, aiškiai nusako Maželio technišką virtuoziškumą.

Pažymėtini ir išskirtini prof. A. Varno, prof. J. Brazaičio, aktoriaus H. Kačinsko, prof. kan. Meškausko, Vaclovo Sidzikausko ir kitų portretai.

Giliau į Vyt. Maželio portreto meną pažvelgus, jame pasigendame kūrybinio veržlumo ir jieškojimų. Jo portretas atsiranda tarp meno ir dokumento. Noras rast pusiausvyrą ar tarnauti dviem atskiriem dievam yra su nemažais pavojais. Baimė nusikalsti tikrovei, baimė, kad fotografuojamas asmuo bus sunku beatpa-žinti Maželį įspraudžia į rėmus, kurie artimesni fotografui nei menui. Klasinė kompozicija su standartiniu išbalansavimu, viso formato užpildymas, neišskyrimas pirmaeilių nuo šalutinių elementų šaldo fotografijos meną.

Panašiu žvilgsniu ir iš panašaus taško Maželis žvelgia į gamtą bei jos nuotaikas. Pastarąsias jis fiksuoja įvairiais metų laikais. Jo dėmesys, tačiau, koncentruojamas į faktūrinį gamtos turtingumą į efektingą grožį, pvz. peisažuose: kalnų upelis, Niagara, verkianti uola, Vašingtono vyšnia, saulėleidis East upėje, žiema ir kiti. Visuose šiuose peisažuose ir jų nuotaikose Maželis jieškojo daugiau nepaprastumo nei paprastumo. Tokie gamtos vaizdai, kuriuose nepaprastumo momentas pirmauja, prakalba į mus paviršutinio teatralumo arba turistinio grožio kalba. Pats esminis ir kūrybinis momentas; .paprastumas, natūralumas ir fotografuojamo objekto kuklumas, kurį fotografas turi atidengti, yra pamirštas. Toks dalykų sustatymas Maželį įrikiuoja į masinio grožio jieškotojus, jame nužudydamas individualumą. Kaip žinome, toks universalus grožis neegzistuoja, kaip neegz'stuoja kūrėjas, praradęs individualumą, šiam Maželio peisažisto apibūdinimui išimtį sudaro, "Kalnų upelis". Pastarajame, jei būtų išleistas perdaug išnaudotas efekto momentas, būtų vertingiausias Maželio kūrinys peisažuose. Kompoziciniu atžvilgiu Maželio peisažai yra daug turtingesni. Juose autorius nemaža dėmesio skiria objekto talpinimui lape. Gražiai iškirpta ir būdinga Vašingtono vyšnia parodo šių pastangų rezultatus. Spalvos ir tonai Maželio peisažuose yra daug kontras-tingesni ir turtingesni. Nuo pilkutės žiemos ligi tamsaus "Saulėleidžio East upėje" Maželis praskamba visais akordais. Toks jo talento prasiveržimas mus skatina pažvelgti į Maželio kūrybą su viltimi ir kai kuriomis kritiškomis pastabomis. Lietuviška patarlė sako: "Kas daugiau duoda, nuo to daugiau ir laukiama".

Į Maželio meną žiūrėdami, konstatuojame jo technišką tobulumą, jo gerą mokėjimą savo profesinį darbą atlikti. Jame pasigendame ugnies, kuri uždegtų ir paliktų ilgesniam estetiniam pasigėrėjimui. Atrodo, kad Maželis, žengęs su tikra pergale per techniškuosius laukus, turėtų drįsti žengti keletą žingsnių ir į kūrybinės fotografijos pasaulį. Modernioji fotografija suteikia fotografui tokį galimumą. Techniškosios fotografijos paslaptys, kuriomis Maželis yra pilnai apsirūpinęs, yra užtikrintas laidas tokiu kūrėju pasidaryti. Ar Maželis panorės šiuo keliu žengti, parodys ateitis. Iš savo pusės mes tikrai pasidžiaugtume, jei Maželis save praturtintų kompoziciniu žvelgimu į fotografuojamą objektą. Pradžiugtume, jei gražiai pergyvenimų išvagotas senutės veidas pažvelgtų į mus ne vien savo išorine kasdienybe, bet gyvenimo patyrimo prasmingumu ir turtingumu. Sunku straipsnio apimtyje duoti nurodymus, kas ir kaip galėtų būti padaryta. Kiekvienas specialistas, pažinęs savo techniškų priemonių savybes, jomis neprivalo pasitenkinti, bet jas panaudoti kūrybiniam tikslui siekti. Tokių tikslų gali būti daug ir įvairių. Į juos yra daug kelių ir visi jie gali būti geri. Mes, žvelgdami į Vytauto Maželio kūrybą, džiaugiamės jo laimėjimų pirmuoju tarpsniu. Nekantriai laukiame ženklų ir pastangų rodančių, kuria kryptimi ir kokiu keliu jis apsispręs kopti į kūrybinio pasaulio viršūnes, žvelgdamas pro moderniosios linzės paslaptingąją akį. Tokiu apsisprendimu mūsų fotografijos meno pasaulis galėtų būti žymiai iškeltas ir praturtintas. Nenuilstamam mūsų fotografijos meno atstovui to nuoširdžiai ir palinkėsime.