DIDYSIS DZŪKAS Spausdinti
ŽIUPSNIS ATSIMINIMŲ APIE VINCĄ KRĖVĘ-MICKEVIČIŲ

Su profesorium V. Krėvė-Mickevičium ilgą laiką buvome tik kepurinėje pažintyje. Suartėjome abiejų apokalipsinių žvėrių siautėjimo metu ir pasidarėme artimi iki mūsų pasitraukimo iš Lietuvos.

Mūsų artimesnė pažintis prasidėjo 1940 m. liepos, o gal net rugpjūčio mėn. pradžioje prie keistų aplinkybių. Buvo taip. Mudu su žmona A. Panemunėje išėjome palydėti buvusio pas mus kažkokio svečio. Prie mūsų kaimyno inž. Mošinskio buto privažiavo liuksusinis užs. reikalų ministerijos automobilis, iš kurio išlipo šventiškai apsirengęs V. Krėvė-Mickevičius ir įnešė tortą. Nustebome: kokia gi čia gali būti iškilmė?

Grįžtant į namus, mus pasitiko inž. Mošinskis su kažkokia panele, ar jauna ponia.

— Labas, kaimynai! Leiskite supažindinti: čia mano žmona Krėvaitė-Mickevičiūtė, dabar jau Mošinskienė. Prašome dabar pas mus vestuvinio torto paragauti.
Aš buvau basas, žmona irgi ne vestuvėms apsirengusi. Abu jaunavedžiai beveik per prievartą norėjo mus pas save tuojau paimti, bet vis dėlto nuėjome į namus, kiek padoriau apsirengėme ir tuojau nuvykome vestuvinio torto ragauti. Čia ir susipažinome su Vincu Krėve.

Kitą dieną dalyvavome vestuvinėje puotoje. Buvo 30-35 svečiai: abu Pozdniakovai, Gedvilos, Giros, ginklavimo vald. politrukas Valius ir inž. Mošinskio viršininkai. Pats Krėvė per tą iškilmingą puotą buvo nelabai kalbus ir man atrodė kažkoks lyg prislėgtas. Vėliau jis man sakė, kad kaip tik tuo laiku galvojo, kaip jam iš primestų nemalonių pareigų pasitraukti.

Pasitraukęs iš vyriausybės, V. Krėvė su žmona išvažiavo Į Vilnių, steigti Mokslo Akademijos, bet dažnai atvažiuodavo į A. Panemur.ę pas savo vienturtę dukterį. Čia mudu su juo susitikdavome, nes jų namai nuo mūsų tiesiai per bendrus vartelius buvo kokia 30 žingsnių.

Jau tuo metu V. Krėvė su marim nuožir-džiai kalbėjo. Jis man plačiai pasakojo, kaip kartą buvo pakviestas pas tuometinį užs. r Ak. ministerį St. Lozoraitį, kuris jį prikalbėjo "pro bono publico" įsirašyti į Lietuvos-Sovietų susiartinimo (ar kultūrinio susipažinimo) draug ją, kurios pirmininku buvo prof. Mykolas Birž ska. Pasakojo, kaip keli tos draugijos nariai ir jis jų tarpe važiavo į Sovietų Rusiją. Pasakojo, kaip vėliau, bolševikų perversmui įvykus, jis buvo gudriai morališkai išprievartautas ir turėjo sutikti įeiti į jų vyriausybę. Pasidarėme su profesorium gana artimi žmonės.

Prieš pat vokiečių-bolševikų karo pradžią V. Krėvė gana ilgai gyveno pas dukrą, ir čia mudu su juo beveik kasdien susitikdavome. Čia mes spręsdavome įvairiausias politines problemas. Buvo aiškiai jaučiamas didžiosios audros artėjimas. Nagrinėjome visokias galimybes, kaip Lietuvai atgauti savo pilną nepriklausomybę. Abu nė kiek neabejojome, kad laisva Lietuva turi būti tik demokratiškai tvarkoma.

Karui tarp vokiečių ir bolševikų prasidėjus ir esant pavojaus gyvybei nuo bombardavimo ar šaudymo, V. Krėvė ir visa jo šeima daugiausia laiko praleisdavo mūsų namuose, nes mes turėjome gana saugų rūsį. Tai mus dar daugiau suartino.

Kai jis, sumišęs, stovėjo, žodžio dar netardamas, tik iš paniūrų į priešą pažvelgdamas, atbėgo jo draugai, uždusę skubėdami, ir iš tolo dar šaukdami:

— Gelbėkis, Barraba! Staiga atsiradę čia edomitų kariai žudo mūsų žmones! . . .

Negaliu pamiršti, kaip bolševikų bėgimo metu buvo mums didelis pavojus nuo besibastančių bolševikų-plėšikų. Dvi naktis iš eilės savo šeimas gynė jų galvos: profesorius ir aš, abu seniai. Turėjome po karišką šautuvą ir abu . . . 7 šovinius, bet buvome tvirtai pasiryžę į savo namus bolševikų neįsileisti. Mūsų laimei, ginklo vartoti neteko.

Praūžė karo banga. V. Krėvė su žmona išvažiavo į Vilnių. Ir štai vieną dieną atbėgo pas mus abu Mošinskiai su liūdna žinia: profesorius ir jo žmona Vilniuje areštuoti ir yra Gestapo žinioje. Reikia gelbėti.


Merkinė—Merkio  ir Nemuno santaka  (V. Augustino nuotr.)
 
Inž. Mošinskis surinko eilę pareiškimų iš patikimų asmenų su garantija už V. Krėvę ir prašymu iš arešto jį paleisti. Tokį prašymą padaviau ir aš. Keliom dienom praėjus, V. Krėvė su žmona buvo iš Gestapo paleisti ir tuojau atvažiavo pas savo dukrą į A. Panemunę.

Bet kaip prie bolševikų, taip ir prie vokiečių niekam negarantuotas rytojus: šiandieną paleistas, ryt vėl galėjo būti suimtas. Buvo aišku, kad V. Krėvei reik saugotis nuo kito arešto. Reikia slapstytis.

Padarėme kaimyninį pasitarimą su abiem Mošinskiais ir Krėvėmis. Nutarėme, kad profesorius turi kuo mažiausiai rodytis, kuo mažiausiai būti savo namuose, o nakvoti tik ne pas save. Patogiausia bus jam apsigyventi pas mus: arti savųjų, bet ne pas save.

Užleidau V. Krėvei savo darbo kambarį. Tenai jis pasistatė lovą, atsinešė rašomąją mašinėlę ir dirbo niekeno nekliudomas ištisomis dienomis. Valgyti ėjo pas savuosius beveik visai nepastebimas, nes tarp mūsų ir jų namų buvo krūmai ir tankūs vyšnių medeliai. Apie tą jo konsperatyvų butą žinojo tik viena mūsų artimiausių kaimynų šeima.

Taip V. Krėvė gyveno 3 metus, tik su keliomis pertraukomis. Tos pertraukos buvo ne laisvanoriškos. Būdavo, ateina panelė M. arba koks kitas asmuo ir praneša, kad V. Krėvė iš Panemunės tuojau turi pranykti, nes gautomis slaptomis žiniomis Gestapo vėl nori jį suimti. Čia pat pranešėjas nurodydavo, kuomet, kaip ir kur jis turi važiuoti. Kartą, atsimenu, jis buvo paslaptingu būdu išgabentas ir ilgesniam laikui apgyvendintas pas kažkokį policininką Molėtų rajone.

Viršum mano buto gyveno su žmona augštas vokiečių pareigūnas, visos Lietuvos Arbeitsdiensto viršininkas, nacių pulkininkas Piening, labai malonus žmogus. Jis žinojo, kad profesorius pas mane gyvena, bet, turbūt, buvo užtikrintas, kad tas dirba ir kuria mano kambaryje ramumo sumetimais. Dažnai jis užeidavo į V. Krėvės užimtą kambarį, pasisveikindavo, atsiprašydavo ir eidavo prie telefono.

Čia pat prie V. Krėvės lovos stovėjo mano radijo aparatas, ir mudu kelis kartus per dieną klausydavome anglų BBC—radijo lenkų kalba. Kadangi mano namai buvo mediniai ir gerai rezonavo garsą, tai radiją paleisdavome tyliai-tyliai, o patys savo ausis priglausdavome prie pat aparato.

1944 h. pradžioje turėjome tokį tragikomišką nuotykį. 12 v. 15 m. pasukome Londoną ir drąsiai klausėmės, susiglaudę galvomis. Žinojome, kad pulk. Piening atvažiuoja po 12 v. 30 m. ir su laikrodžio tikslumu ateina 12 v. 45 m. j bendrą mūsų prausyklą. Ne anksčiau ir ne vėliau.
Ir štai — siaubas mus apėmė! Staiga, visai netikėtu laiku, atsidaro mūsų kambario durys, skubiai įlekia prie telefono pulk. Piening ir aiškiai mato mudu keistoje pozoje beklausančius uždrausto radijo.

Tenka pripažinti jam garbę, kad viena ranka jis paėmė telefono ragelį, o kita parodė mums aiškų ženklą: "Tęskite, tęskite, jūs man nekliudote, ir aš nieko nematau . . ." Šaltas prakaitas mudu išpylė, bet radijo nesustabdėme. Iš to jokių pasekmių nebuvo. Vėliau aš įsitikinau, kad ir pats pulk. Piening klausėsi BBC radijo.

Kadangi vokiečių Gestapo, kaip ir bolševikų NKVD suėmimus darė beveik išimtinai naktimis, tai V. Krėvė nakvynės ateidavo prieš 9 vai., ypač žiemą. Jam atėjus, kuone kasdien tas pat kartodavosi:

—    Vakar mes ilgai kalbėjome, tai šiandien aš jau pusę dešimtos būsiu lovoje, tik prisėsiu čia pasišildyti. Čia toks malonus kampelis.

Pas mane prie krosnies stovėjo kariškas lagaminas. Tai buvo V. Krėvės mylimiausia sėdėjimo vieta. Būdavo, atsisėda, kojas turkiškai pasikiša po savim ir . . . pradedame kalbėti.

—    Dievulėli tu mano! Jau antra valanda. O man atrodo, lyg dabar pradėjome kalbėti.

Taip! V. Krėvė buvo ypatingai įdomus bendrakalbis. Mudviem su žmona reikėjo tik laikas nuo laiko replikuoti, o jam kalba plaukė, lyg malonus upeliūkštis čiurleno. Ir kalbėjo visuomet švelniai, maloniai, be mažiausio pykčio, be pagiežos.

Kartą, pagal savo būdą, per griežtai atsiliepiau, dabar neatsimenu apie kažkokį jauną žmogų.

—    Neteiskime, tamista, jo taip smarkiai. Jaunas žmogus, klaidą padarė. Aš pats, jaunas būdamas ir net dabar, jau pasenęs, daug klaidų dariau. Manau, kad ir tamista, kaip nors, gal ir nenorom, vieną kitą klaidelę padarei.

Nuginklavo mane.

Daug kartų teko su V. Krėve kalbėti apie tautininkus ir jų valdymo būdą nuo 1926 m. gruodžio 17 d. Jo nuomonė apie tai buvo aiškiai neigiama. Jis pasakojo, kad tautininkų partijos iniciatoriai ir steigėjai buvo jiedu su kunigu Tumu. Tik vėliau į ją įstojo A. Smetona, prof. A. Voldemaras ir kiti buvę pažangiečiai. Po gruodžio 17 perversmo jiedu abu, pamatę, kad tautininkai aiškiai nukrypo į diktatūrinį kelią, iš partijos pasitraukė.

—    Ne tokius tautininkus mes vaizdavomės. Tautininkai — tai savo tautos mylėtojai, bet ne jos engėjai ir savanaudžiai, — kalbėjo jis.

Tautininkų bekontrolinį šeimininkavimą, nesiskaitymą su bet kokia kita nuomone jis laikė neleistinu dalyku krašto valdytojams. Ypatingai V. Krėvė smerkė tą faktą, kad prezidentas A. Smetona per ūkininkų riaušes Suvalkijoje atsisakė duoti audienciją abiems buvusiems prezidentams ir visiems ministerių pirmininkams, kurie norėjo jam susidariusią padėtį nušviesti.

—    Galėjo jis su jų nuomone nesutikti, prie savo nusistatymo pasilikti, bet visai jų nepriimti...

Prieš pat mūsų bėgimą iš Lietuvos V. Krėvė, dėkodamas mums už prieglaudą, pasakė, kad slapstydamasis pas mus bute, jis parašė kelis didelius veikalus. Tas laikotarpis buvo jo gyvenime pats našiausias. Rankraščius jis palieka Lietuvoje visai patikimose rankose. Jei grįšime, jie bus išspausdinti, jei grįžti nebus lemta, tai kada nors po mirties jie vis dėlto išvys pasaulį.

Vinco Krėves tėviškės, Merkinės, bažnyčia.

Bene 1944 m. birželio mėn. buvo išspausdintas Lietuvoje paskutinis V. Krėvės veikalas. Tai buvo jo romano "Miglose" I-sis tomas. Perskaičiau. Dėl to veikalo turėjau su profesorium nemalonų pasikalbėjimą.

—    Išklausykite, profesoriau, mano nuoširdžios nuomonės: jei aš ant knygos nematyčiau autoriaus pavardės, tai pasakyčiau: "Stilius puikus, visai krėviškas, bet turinys kažkoks nesveikas"!

—    Profesoriau, — tęsiau aš, — o kokią teisę tamsta turėjai savo šitame veikale parodyti vien neigiamus tipus? Juk tą knygą perskaičius susidaro įspūdis, kad visa Lietuva savo nepriklausomo gyvenimo laikais susidėjo tik iš kažkokių niekšų.

—    Palauk, tamista, antroje dalyje dar bus blogiau — pasakė V. Krėvė.

—    Profesoriau, kol dar neišspausdintas antras tomas, paimkite rankraštį ir pirmojo tomo kelis personažus kaip nors numarinkite, kitus pasodinkite visai nupelnytai į kalėjimą, o jų vietoje įveskite šviesius, teigiamus tipus. Tas tamstai taip lengvai duosis.

—    Kad aš per tą laiką nė vieno teigiamo tipo nesu pastebėjęs.

—    Nesąmonę, profesoriau, kalbi! — įsikarščiavęs pasakiau aš. — O profesorių, studentų, liaudies mokytojų tarpe argi nepastebėjote idealistų? O kunigų tarpe ar nebuvo Tumų ir Lipniūnų? O panelių Maryčių ar nėra ir daugiau? Pagaliau dar tebėra gyvas didžiausias idealistas — profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius, tai tamsta ir jo nepastebėjai? Netinka, profesoriau! Palikite savo švelnų, malonų ir atlaidų stilių iki savo mirties. Negadinkite jo.

Pamačiau, kad tokia mano aštri kritika profesoriui nelabai patiko. Kitą dieną jis man pasakė:

—    Žinai, tamista, esi teisus. Reikės ne tik antrąjį tomą, bet ir kitus ištaisyti. Perdaug jau juodos ir apskritai tamsių spalvų vartojau. Tai buvo dabartinio niūraus gyvenimo atgarsis.