JEAN SIBELIUS Spausdinti
Šiemet rugsėjo mėnesį mirė visam pasauliui žinomas kompozitorius Jean Sibelius, suomių tautos pasididžiavimas, savo šalies patriotas ir kovotojas.

Šis palyginamai nedidelis tolimos šiaurės kraštas, nuostabus savo gamtos grožiu, ne vieną kartą atkreipė į save pasaulio tautų dėmesį. Kietos gamtos sąlygos, neramus, grobuoniškas kaimynas Rusija, griežtos ir kai kada šiurkščios gyvenimo negerovių šalinimo pastangos praeityje išvystė tvirtą, ryžtingą ir darbštų suomių žmogaus charakterį. Nenuostabu tad, kad ši kilni ir garbinga, amžių užgrūdinta tauta davė tokį kultūros milžiną — Sibelijų, kuris savo genijum nušvietė ne tik pilkojo suomių krašto kampelius, bet žibėjo didžiu meno švyturiu visam muzikos pasauliui. Tuo labiau suomių tautai jis buvo brangus ir nepavaduojamas asmuo. J. Sibelijaus gyvenimas, jo veikla ir kūryba pasidarė neatskiriama suomių tautinio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Nuo jauno ligi seniausio suomio sekė savo tautos patriarcho išgyvenimus, kūrybinius laimėjimus, jo skausmus ir džiaugsmus. Sibelius Suomijai buvo daugiau negu muzikas — jis buvo jos laisvės kūrėjas ir gaivintojas.

J. Sibelius gimė 1865 m. gruodžio 8 d. Tavastehus, Suomijoje. Jo tėvas Christian Sibelius buvo daktaras iš profesijos. Jaunasis Sibelius jau vaikystėje rodė didelius muzikinius gabumus, tačiau kai reikėjo tęsti toliau augštesniucsius mokslus, bendru šeimos apsisprendimu, nutarta jį išleisti į universitetą studijuoti teisės. Jaunojo Sibelijaus jautri ir kūrybiška siela neturėjo patraukimo tam mokslui. Greitu laiku jis, tą sritį apleidęs, pradėjo studijuoti muziką pas M. Wegeliu. Nuo 1889 m. muzikos studijas jis tęsė Berlyne pas A. Beckerį ir Vienoje pas K. Gold-marką ir R. Fuchsą. Baigęs mokslą, J. Sibelius grįžo į Suomiją, kuri tuo laiku išgyveno sunkią caristinės Rusijos priespaudą. Jis greitu laiku įsijungė į Suomijos patriotų veiklą. Giliai atjausdamas pavergtos suomių tautos vargą, jis kūrė muziką, kad pakeltų savo tautiečių atsparumą, la'svės trošk'mą ir meilę savam kraštui. Jis savo muzikai įkvėpimo ima iš suomių liaudies epo, krašto isterinių įvykių ir patriotinių tautos nuotaikų. Tame laikotarpyje jis parašė simfonines poemas "Kullervo", "En Saga", "Finlandia" ir suitą "Karelia". šie veikalai Sibelijų Suomijos muzikų tarpe iškėlė į pirmąją vietą. 1899 m. pasirodė jo pirmoji simfonija, kurią tais pačiais metais su Helsinkio simfonijos orkestru išpildė suomių dirigentas R. Kajanus. Ligi 1924 m. J. Sibelius parašė kitas šešias simfonijas.

Rusijos revoliucija po karo persimetė ir į Suomiją, grasindama paglemžti tik ką paskelbtą nepriklausomybę. Sibelijui užėjo kritiški laikai. Jo brolis žuvo nuo bolševikų revoliucionierių, o pats J. Sibelius buvo raudonarmiečių laikomas namų arešte.

Pasibaigus karui ir revoliucijai, nepriklausomos Suomijos gyvenimas pakrypo normalia vaga. J. Sibelius atsidavė gyvai muzikinei veiklai. Jis dažnai važinėjo po Europą, diriguodamas savo simf. kūrinius. Tame laikotarpyje jis pragarsėjo ir įgijo pasaulinio kompozitoriaus vardą. Jis buvo laikomas didžiausiu simfonistu po Brahmso. Jo kūriniai pasklido po visą pasaulį, užimdami simfoninių koncertų programose labai svarbią vietą. Nuo 1929 m. J. Sibelius daugiau nebesirodė už savo tėviškės ribų. Jis užsidarė savo viloje Ainola netoli Helsinkio, kur ir praleido savo labai ilgo gyvenimo dalį.

J. Sibelijaus muzika priklauso daugiau XIX-jo šimtmečio pabaigai ir XX-jo pradžiai. Jo kūryba nėra moderni, nesiekia didelio originalumo, tačiau, ypač vėlesniuose veikaluose, nepakartojama savo šiaurietiškomis nuotaikomis, atmiežtomis solidžiu romantizmu. J. Sibelius nevengia senesnės kompozicinės technikos, paprastų, plačių romantiškų melodijų ir nuosaikios harmonijos. Jo instrumentacijoje atsispindi Suomijos šiaurietiškos gamtos rimtis ir didingumas. J. Sibelijaus forma neturi ryškaus schematiškumo, jos slinktis priklauso nuo kompozitoriaus dvasinių polėkių ir išsiveržimų.  Jo formoje randame daug asimetriškumo ir patrauklaus netaisyklingumo.

J. Sibelijaus individualiniai pradai ne iš karto pasireiškė jo muzikoje. Pirmuose veikaluose buvo gana žymi Brahmso ir Čeikovskio įtaka, tačiau vėliau jis atsipalaiduoja nuo vokiško bei rusiško romantizmo. Tas lūžis ypač pastebimas nuo simfoninės poemos "En Saga". J. Sibelijaus muzikos kūrybos didingumas ir monumentalumas ypač žymus jo simfonijose. Su kiekviena nauja simfonija jis darosi individualesn's, kompaktiškesnis ir gilesnis. Ne be to, kad ir naujo garso plotmėje jis tampa laisvesnis ir žymiai reiklesnis.

Išvadoje galima tvirtinti, kad Jean Sibelius yra vienas iš muzikos garso meisterių, kuris ir po savo mirties meno pasaulyje paliks neišdildomus pėdsakus. Jis savo kūrybinį kelią atžymėjo nepakartojamomis vertybėmis. Ta aplinkybė užantspauduoja J. Sibelijaus muzikai nemirtingumo žymę ir neįkainuojamą meno kultūros įnašą į žmonijos kūrybą.