APŽVALGA LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO IKI XVl-TO AMŽIAUS PABAIGOS Spausdinti
Čia duodama apžvalga yra sudaryta pagal autoriaus paskaitas iš "Lietuvos Medžiaginės Kultūros Istorijos" Vytauto Didžiojo universitete Kaune (1938-1939) ir Vilniaus universitete (1939-1941). Dėstomojo dalyko reikalui buvo perversta Lietuvos istorijos visi iki tol žinomi šaltinių leidiniai ir iš jų išrinkta, kas liečia Lietuvos medžiaginę kultūrą arba civilizaciją. Nesuspėta ištisai peržiūrėti tik dviejų leidinių: "Liv-, Est-, und Curlandisches Urkundenbuch", von Bunge u. Herm. Hildebrand ir "Archeogra-fičeskij Sbornik Dokumentov, otnos. k istorii severo-zapadnoj Rossii". Žinoma, tai negali pakeisti šio rašinio duomenų, gal tik juos papildyti.

1. Proistorės laikai
Lietuvoje įvairių dirbinių iškasama jau iš senojo akmens amžiaus arba paleolito, kuris apima laikotarpį nuo keliolikos tūkstančių iki 8,000 metų prieš Kristų. Krašto gyventojai tuomet buvo klajokliai, žvejai, medžiotojai ir augalinio maisto rinkėjai. Įrankius jie dirbosi iš titnago ir rago bei kaulo. Dabar iškasama ano laikotarpio titnaginių strėlių su nuskaldytu koteliu, peiliukų, įvairių antgalių ir šiaip titnago skaidinių. Iš elnio ragų dirbdintasi j ietigaliai ir, galimas daiktas, kitokios paskirties daiktai.

Viduriniame akmens amžiuje arba mezolite (8,000-3,000 prieš Kristų) medžiaginė kultūra dar labiau pakyla. Ji nepaprastai turtinga ir graži. Gyventojai dar nėra sėslūs, bet jie pasirenka ilgesniam laikui pastovias sodybas smėlėtose vietose, upių, ežerų pakraščiais ir pajūryje. Jie įsirengdavo palapines ir dirbdinosi įvairiausių reikalingų įrankių iš medžio, titnago ir kaulų bei ragų. Jų daugybė: strėlės, įvairūs gremžtukai, rėžtukai, žeberklai, j ietigaliai, meškerėms kabliukai, raginiai bei kauliniai kirviai, kapliai... Ypatingą sumanumą rodo žuvims gaudyti žeberklai su abiejuose šonuose įtaisytomis titnaginėmis geležtimis. Stengiamasi, kad daiktai išeitų gražūs. Sakysime, strėlės puošiamos smulkių taškų eilėmis, laužytomis ir net sraigtinėmis linijomis. Užtinkama meškerėms kabliukų su dviem, net trimis užbarzdomis.

Šito laikotarpio titnaginiai kirviai ir kitokie įrankiai dar neglūdinti, nešlifuoti. Kadangi iškasama daugybė strėlių antgalių, tad medžiojimo svarbiausiu įrankiu bus buvęs lankas. Juo buvo galima užmušti žvėrių, laukinių gyvulių ir paukščių. Labai mėgta žuvis. Ji ir meškeriojama, ir smaigyte smaigoma, ir net tinklu gaudoma. Tų laikų žmogus, be mėsos ir žuvies, labai mėgo vaisius. Valgoma laukinės sėklos, uogos, vaisiai, kai kurios šaknys ir augalai. Aišku, čia įeina ir riešutai. Jų žinota dvi rūšys.

Šiame viduriniame akmens amžiuje žmogus prisijaukina šunį.

Iš eilės ėjusiame naujajame akmens amžiuje (3,000-1,500 prieš Kr.) darbo įrankiai ir gyvenimo būdas dar labiau patobulėja. Imant populiarų posakį, galima kalbėti apie ištisą smulkiąją, vadinamąją titnago mikrolitinę pramonę (flint microindusty). Dabar kirviai ir kitokie akmens dirbiniai jau nugludinti, nušlifuoti. Labai gražūs laivų pavidalo kovos kirviai. Daug visokių akmeninių kaplių. Atsiranda jau ir trinamosios akmeninės girnos. Vadinasi, akmens įrankiai pakeičia kaulinius bei raginius. Archeologų nuomone, įrankiams gaminti galėjo būti ir amatininkų. Kaip medžiaga, naudota titnagas ir laukų akmens-rieduliai. Manoma, kad bent stambesnieji titnago gabalai įsivežta iš svetur. Iš titnago sugebėta pasidirbti net pjūklai. Apskritai, visi šio laikotarpio dirbiniai rodo nepaprastai didelį formų įvairumą. Tokie strėlių antgaliai — jie yra trikampiai, širdies pavidalo, kryžminiai ir dar kitokie. O kapliai—kauptukai panašūs į gyvatės galvą.

Labai turtinga molinių puodų arba keramikos pramonė. Indai yra pagražinami šukų ir virvelių formomis. Patys indai yra gaminami įvairių įvairiausioms paskirtims.

Dėmesio verti gintaro dirbiniai. Tai visokių formų kabučiai, karoliai, sagos, net žmonių ir gyvulių figūrėlės. Tie daiktai dažniausiai įvairiai pagražinti. Jų būta paplitusių pajūryje, ypačiai ties Palanga ir Kuršių Neringoje. Prekybos ar kitokiais būdais gintariniai daiktai pasiekdavo tolimesnius ir tolimiausius kraštus — Pomeraniją, Vokietiją, Norvegiją, Estiją, Suomiją, Šiaurinę Rusiją, net Kaukazą. Kokia didelė buvo gintaro apyvarta, matyti iš aptiktų ano meto sandėlių — prie Breslavo (prieškarinėje Vokietijoje) 8 centneriai, Rytprūsių pajūryje 3 centneriai.

Gyventojai nors dar kilnojasi iš vietos į vietą, bet ilgainiui pasidaro visiškai sėslūs. Taigi naujas bruožas, kuris labai charakteringas ir reikšmingas. Mat, pradedama dirbti žemė. Sėjama sora, miežiai ir tam tikra kviečių rūšis. Su žemės dirbimu natūraliai eina gyvulių ūkis. Žmogus prisijaukina jautį, kiaulę, avį.

Jau statoma savotiški namai. Anot Rytprūsių archeologo d-ro W. Gaertės, jie štai kaip išrodė: miegojimui — duobė, apdėta skaldytais rąstais ir viršuje apgaubta kailiu; šalia — pastatas su stogu įvairioms reikmenims sukrauti; pagaliau — vieta atmatoms. Jei anksčiau žmogus dengėsi kailiais ir gal karnomis—plaušais, tai dabar jau išmoksta pasigaminti vilnonių ir lininių audinių. Valgo, be mėsos ir žuvies, pieną, sviestą, varškę, medų.

Nors anų laikų amatininkus ir šiaip gyventojus veikė iš svetur atneštos įtakos, vis dėlto jie įstengė pagaminti ir tokių daiktų, kokių niekur kitur nerasi. Sakysime, kapliai su gyvatės galvos pavidalu, kurie būdingi baltų-aisčių giminėms.

Artėjant jau į istorinius laikus, buvo žalvario arba bronzos amžius, trukęs 1,500-500 pr. Kristų. Be jau minėtų naminių gyvulių, žmogus prisijaukina ožką. Ariama jaučiais, jojama arkliais. Plačiai naudojama arklas-žagrė, atsiradusi greičiausia akmens amžiaus pabaigoje. Javai pjaujama savotiškais pjautuvais. Kai kurie archeologai mano, kad ir važiuota jaučiais. Bet, manytumėm, tam kol kas nėra įtikinamų įrodymų, ir, be to, vėliau, atseit, istoriniais laikais nė vienas dokumentas apie tokį važiavimą neužsimena.

Dirbdinamasi įvairiausių kirvių — atkraštinių, skoptinių ir kitokių. Be to, randama durklų ir kalavijų. Daugybė puošimosi daiktų, kuriuos ypačiai mėgsta moterys. Tai įvairiausi smeigtai, apirankės, antkaklės. Puošiama net arklių kamanos bei apranga.

Suminėti daiktai buvo gaminama čia pat vietoje, tam tyčia liejyklose. Mokėta net seni daiktai perliedinti į naujus. Vėliau tam reikalui naudota ir pinigai. Net ir patsai žalvaris (bent pajūryje, prūsų žemėje) gaminta vietoje. Varis tam reikalui, turbūt, įsivežta iš Britanijos salų.

Žalvarį pakeitė geležis, kurios amžiui skiriama 500 pr. Kristų iki 1,250 po Kr. Šiame laikotarpy būta kultūros pakilimo ir sustingimo bangų, tačiau, apskritai imant, žmogaus gamyba žengia į priekį. Žemės ir gyvulių ūkis yra viena pačių svarbiausių darbo šakų. Sėjama kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, žirniai.

Iš žemės iškasama ano meto antskydžių, strėlių antgalių, jietigalių, ylų, adiklių, meškerėms kabliukų, lenktinių peilių, žeberklų, pjautuvų, adatų, kirvių, peilių makštyse, žirklių, grandinių ir svorelių. Patys vardai jau kalba apie tų daiktų paskirtį. Odiniai diržai su įvairiausiomis segėmis (sagtimis), pentinai, žąslai, laužtukai ("mundštukai", angl. curb), balnų kilpos ir kiti panašūs radiniai liudija apie jojimą bei karo dalykus.

Puošimosi daiktų tiek daug ir jie tokie įvairūs, jog juos galėtume pavadinti geležies amžiaus žmogaus daina. Išliko visokeriopų segių, smeigtukų ("špilkų"), apirankių, žiedų, antkaklių, antkrūtinių (krūtinės grandinėlių), antsmilkinių (smilkinių grandinėlių) ir apgalvių (diademų). Karoliai — žalvariniai ir gintariniai; šie pastarieji gražiai nugludinti, nutekinti. Vaikų puošmenos, pagal dydį, tik jiems pritaikytos. Puošiama ir arklys, ypačiai jo galva ir net uodega. Jei pridėsime, jog tiems daiktams (pačiai gamybai, ar tik pagražinimui) neretai buvo naudojama sidabras, tai gausime beveik pilną puošimosi vaizdą. Ana, pasitaiko sidabru apkaustytų geriamųjų ragų, diržų segių, balnų kilpų.

Suminėti dirbiniai beveik visi turi daug įvairumo bei lyčių, vadinasi, vienas amatininkas dirbo vienaip, kitas — kitaip. Be abejo, daug kas buvo įvežama iš svetur, bet vietiniai meistrai tai savotiškai perdirbdavo. O būta ir tokių daiktų, kurie tik mūsų krašte buvo gaminami, sakysime, pjautuvai, antkaklės ir kiti. Pagražinimai — puikaus skonio, švelnaus jausmo, mitrios technikos. Pvz. arklio žąslų kauliniuose laužtukuose išpjaustyta arklio galva. Žalvariniai ir geležiniai daiktai gražiausiai išraitomi ir, be to, pagražinami įvairiausiais raštais. Iš pradžių tėra taškai, paskui brūkšneliai, atseit, slenksteliai, šoneliai, pagaliau visiškai kombinuoti marginiai. Taip ir dilga pasakyti, jog iki mūsų dienų garsingų juostų, žiurstų ir užtiesalų tėra vienas žingsnis!

Keramikos dirbiniai, t. y. moliniai puodai ir tie gražinami — ar gnaibant, ar įspaudžiant nagus.

VIKTORAS PETRAVIČIUS — VITRAŽO ESKIZAS

Dar didesnės reikšmės yra faktas, jog geležis vienur kitur buvo pasigaminama vietoje iš balų geležies rūdos. Tai sprendžiama iš randamų molinių kvarmų — formų, tokių pat samtelių ir geležies gargažės liekanų. Juk amatininkui čia reikėjo nepaprasto, išradingumo! Išradingumo reikėjo taip pat sidabrui lydinti ir raudonai emalei daryti. Čia prašosi aprašomas geležies graviravimo būdas. Norimą pagražinti daiktą įmerkdavo į ištirpintą vašką. Kai išimdavo, vaškas apdžiūdavo. Tuomet vašką nuskusdavo nuo tų vietų, kurios norėta pagilinti. Paskui tą geležinį daiktą merkdavo į tam tikrų rūgščių skystimą, kuris išėsdavo tik tas vietas, kame nuskustas vaškas. Pašalinus likusį vašką, buvo gaunama gražus marginys.

Iš akmens ir molio irgi daug kas dirbtasi. Molinius indus ir geležies liejamuosius samtukus jau minėjome. Tokie kartais būdavo ir varpsteliai. Randama iš molio išplūktų laidojamų duobių. Vienoje vietoje rasta iš akmenų sustatytas ruselis. Mėginta statytis akmenines krosnis. Šiaipjau akmuo panaudojama skiltuvams, galąstuvams ir varpsteliams.

Pastarasis įrankis ir staklių svoreliai rodo i audimo amatą. Varpsčiai kartais dirbta ir iš brangios gintaro medžiagos. Žinomas anų laikų vilnonis trinytis audimas ir lininė drobė. Iš to laikotarpio rasta moteriška kepuraitė ir bene prijuostės ("žiursto") žymės.

Medis bus buvęs naudojamas plačiausiai. Tik, gaila, dėl jo savybių žemėje nedaug medinių dirbinių teišliko. Randama, pvz. lentinių ir išduobtų bei skaptuotų karstų liekanų. Retkarčiais aptinkama ir medinių namų rentinių. Medis ypačiai naudota pilių statybai: tai ginamosios tvoros, įvairūs kalstai-poliai ir kitokie įrengimai. Rąstai neretai imta ąžuoliniai. Kartais pilies vartai iš ąžuolinių kaistų (polių) randami žemėje tunelio pavidalo. Rąstai bei rentiniai pasitaiko statyboje kombinuoti su moliu.

Pagaliau didingiausią ir garsingiausią paminklą, amžiną paminklą paliko aistiškos-lietuviškos giminės — piliakalnį. Pabaltijo giminėms jis reiškė tai, ką seniesiems egiptiečiams piramidės. Šiandien, stovėdamas piliakalnio papėdėje ar žvelgdamas nuo jo viršaus, žmogus stebiesi, kiek gali nuveikti sutelktinė darbo jėga ir organizuota ranka. Piliakalniai, atrodo, buvo naudojami gynimosi ir apsigyvenimo reikalams. Ant viršaus buvo statoma vadinama pilis. Gaila, kol kas nėra išsamių, detališkų, palyginamųjų archeologinių studijų nei Prūsijos, nei Lietuvos, nei Latvijos piliakalniams. Jos nušviestu nevieną painų klausimą, sakysime, senovinės Lietuvos administracinį padalinimą, priešgedimininę sostinę, gal senosios religijos kunigus, gyventojų bendruomenių struktūrą ir daug kitų.

Su piliakalniu mes pasikeliame iš žemės, atseit, priešistorinių laikų — į paviršių, t. y., istorinius laikus.

(Dr. W. Gaerte, Urgeschichte Ostpreussens, 1929; A. Tallgren, Zur Archäologie Eestis, I-II, 1921-1925; H. Moora, Die Vorzeit Estlands, 1932; Latvijas Archailogija (1926, red. F. Balodis); Prof. B. Nerman, Die Verbindungen etc.; Dr. J. Puzinas, Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys, 1938 (iš "Senovės", IV t.).

VIKTORAS PETRAVIČIUS — VITRAŽO ESKIZAS

2. Istoriniai laikai
Pirma istorinė žinia apie aisčių-baltų (šiuo atveju — senprūsių) žemės dirbimą yra paduota garsaus romėnų istoriko Tacito jo veikale "Germania", parašytame 1-me amžiuje po Kristaus. Lygindamas prūsus su germanais, jis rašo, girdi, jie labai rūpestingai augina javus ir kitokius vaisius. Tai labai gražiai derinasi su priešistorinėje apžvalgoje pateiktais duomenimis.

Paskui eina ilgas tylos laikotarpis. Lietuvių žemės ūkį įsakmiai pradeda minėti tik XII-XIII-XV amžių kronikininkai. Lenkų kronikininkas Kadlubekas, paduodamas vieną žinią iš XII amž. pabaigos, rašo, kad Kazimieras Teisingasis vienos aisčių šakos, būtent, jotvingių žemėje sudeginęs daug kaimų, trobų ir svirnų su javais. Panašiai kalba ir rusiškas Hy pati j aus metraštis (XIII amž.): girdi, kariuomenė čia rasdavusi daug žmonėms maisto ir arkliams pašaro. Tuo tarpu, pagal istorinius šaltinius, jotvingiai buvo neturtingesni už kitas aisčių šakas.

XIII-XV amžiai daug gausingesni žiniomis. Apie lietuvių ar jų giminaičių žemės ūkį užsimena Dusburgas, Wigandas Marburgietis, Posilgė, Henrikas Latvis, Eiliuotinės Kronikos autorius ir kiti kryžiuočių riterių kronikininkai. Savaime suprantama, jų žinios tėra pripuolamos, atseit, įterptos į karo žygių aprašymus. Bet šioji aplinkybė jų vertę tik padidina, mat, turime reikalo, bent šiuo atveju, su neinteresuotu autorium. Visas tas ištraukas palikdami specialesnei studijai, čia duodame tik porą pavyzdžių. Pvz. sakoma, kad lietuvių žemėje yra "daug, ką galima naikinti" (czu heeren gnug) arba — "sudegino kaimą ir visus javus".

Viduriniais amžiais žemės ūkio (ir apskritai ūkio) centrais buvo dvarai. Pirmas istorijos šaltinis, kuris juos įsakmiai ir dažnai mini, yra kryžiuočių riterių pasigaminti vadinami "PraneŠimai apie kelius" (Wegeberichte), kilę XIV-to šimtmečio pabaigoje. Dvarai lotyniškai vadinami villa, curia, predium, allodium, o vokiškai — hoff. Ypačiai daug tokių stambių ūkių turėjo krašto valdovas arba didysis kunigaikštis. Sprendžiant pagal Wegeberichtus ir kitas ankstybiausias žinias, etnografinėje Lietuvoje jo turėta per 30 dvarų (koninges hoff, koninges dorff). Būtent: Alytus, Astryna, Ašmena, Bijutiškis, Birštonas, Bokštai, Darsūniškis, Daugai, Deliatyčiai, Dravininkai, Dūdiškiai (ar Daudiškiai?), Dūbičiai, Dvaras (Augštadvaris?), Ežerėnai-Ežerai (Zarasai), Gudeniškis, Yšblėnai, Kaniava, Kernavė, Liepuona, Merkinė, Nemunaitis, Perloja, Pervalkas, Punia, Rudamina, Rumšiškės, Skirsnemunė, Šalčininkai, Ukmergė, Vasiliškis, Veliuona, Ventiškiai, Žilinai. Tokios žinios iš XIV-to ir pradžios XV-to šimtmečių. Be abejo, jos nėra tikslios, kadangi atsirado pripuolamai ir ne statistikos reikalui. Vadinasi, valdovinių dvarų turėjo būti daugiau.

Svarbu čia viena aplinkybė: prie kiekvienos pilies drauge buvo ir didesnis ar mažesnis dvaras (vokiškai Gut, angl. estate, allod). Ana, apie Dubysos pilį (hus uf der Thobesze) aiškiai sakoma, kad ji pastatyta "ant dirvų . . . Veliuonos pilies (super aream . . . castri Velune, "Scriptores Rerum Pruss", III, 286). Arba vėl: Žiemgalių Mesoteno pilis turi "aplinkui kaimą"; Kuršo Dondangas turi "daug kaimų, dvarelių . . . dvarų .. . priklausančių paminėtai piliai"; pagaliau Veliuona yra "kaip ir centre tų kaimų ir jų plotų, tiesiogiai susisiekiančių ... su Veliuonos pilimi". Pirmoji žinia (apie Mesoteną) yra iš XIII-to šimtmečio, antroji — iš XIV-to, o trečioji — iš XV-to. Tokis pilių ir dvarų junginys arba simbiozas, atitikdamas, galima sakyti, senovinės Lietuvos valstybės klasikinį konservatyvumą, išliko dar keletą šimtmečių. Pagal prof. M. Liubavskį, geriausią Lietuvos medžiaginės kultūros santykių žinovą, XVI-me šimtmetyje dvarus randame prie valdovo (didžiojo kunigaikščio šių didžiųjų pilių: Vilniaus, Trakų, Gardino, Lietuvos Brastos, Kijevo, Smolensko, Polocko, Vitebsko, Lucko, Vladimiro, Kremeneco, Braslav-lio, Naugardėlio, Melniko, Bransko, Venicos (veikale "Oblasnoe Delenie eta").

Tik būtinai reikia pastebėti, kad jei valdovo kiekviena pilis buvo sujungta su dvaru, tai ne kiekvienas dvaras buvo susijęs su pilimi. Vadinasi, būta dvarų be jokių strateginių uždavinių, atseit, kaip žemės ūkio grynų vienetų. Tai aiškiai matyti mūsų daug kartų minėtuose "We-geberichtuose". Žinoma, ne be to, kad kai kurie jų išsiplėtojo į tvirtoves. Klasikinį to liudijimą duoda 1569-tų m. seimas, kame Upytes apskrities kilmingieji, vadinamoji "šliachta ', prašo karaliaus, kad Upytėje būtų pastatydinta pilis ("Litovskaja Metrika, Publičn. Dela", I).

1557-tų m. valakų žemės reformos statute yra valdovo dvarų sąrašas iš Trakų ir Vilniaus "pavietų". Trakų "paviete": Lietuvos Brasta, Mileičičiai, Melnikas, Losičiai, Drohyčinas, Kamencas, Gorodkas, Vysokis (Augštadvaris?), Tykotinas, Knyšinas, Zabeljis, Mstibogovas, Zelva, Valpa, Volkovyskas, Lyskovas, Mežyrečas, Slanimas, Lososinas, Bajkevičas, Belica, Ožė, Perelomas (Perloja?), Pervalka, Vasiliškis, Astryna, Merkinė, Kaniava, Dubyčiai, Rodūnė, Eišiškės, Varėna, Valkininkas, Leipūnai, Alytus, Simnas, Birštonas, Darsūniškis, Kaunas, Rumšiškės, Karmėlava, Semeliškės ir Žiežmariai.

Vilniaus "paviete": Brėslauja, Apsas, Disna, Daugėliškis, Liachovičiai, Aina, Krasnoe Selo, Markovas, Miadelis, Lebedevas, Dunilovičiai, Užpaliai, Peneniai, Abeliai, Utena, Anykščiai, Ukmergė, Vcložinas, Balninkai, Lyda, Trobos, Geranainys, Krėvė, Ašmena, Medininkai, Liubo-vas, Rakantiškiai ir Viršupiai.

Žemaitija sudarė visai atskirą administracinį vienetą. Valdovas ir čia turėjo dvarų. Jų vardai (pagal M. Liubavskio "Oblastnoe Delenie"): Veliuona (jau XIV-XV amž.), Vilkija (jau XV), Josvainiai (XV), Skirsnemunė (XIV-XV), Jurbarkas (XV), Šiauliai (XVI), Plateliai (XVI), Medininkai (XV), Tverai (XVI), Pašilė (XVI), Gaižuva (XV-XVI), Kaltinėnai (XV-XVI). Ir dar vienas kitas dvarelis. Pagal Liubavskį, visi tie dvarai buvo XVI-me šimtmetyje, t. y., buvo valdovo nuosavybė. Skliausteliuose mes pridėjome amžių, kuomet jie, kaip tokie, anksčiausia paminėti (daugiausia iš "Scriptores Rerum Prussicarum" ir "Script. Rer. Livonicarum"). Vadinasi, Žemaitijoje valdovinių dvarų nebuvo jau taip maža, kaip kai kurių svetimųjų istoriku posmuota.

Kai kurie dvarai net nuo XIV-to šimtmečio išliko valdovo rankose iki pat XVI-jo, pvz. Alytus, Astryna, Ašmena, Veliuona ir kiti. Buvo tokių, kurie visai naujai atsirado, dar kiti ėjo iš valdovinių į privatines rankas ir atvirkščiai. Mat, valdovas dvarus už nuopelnus dalindavo augštiems valdininkams, bet pasitaikydavo ir taip, jog, išmirus įpėdiniams, nuosavybė pereidavo valstybės šeimininkui. Dėl to nenuostabu, jei pas tyrinėtojus dvarų sąrašai kartais išeina nevienodi (palyg. Pičeta, Reforma, I). Šiaip ar taip, XVI-to šimtmečio pirmoje pusėje valdovas turėjo tiesiogiai savo rankose, anot Liubavskio, "beveik ousę valstybės žemiu". Dovnar-Zapolskio skaičiavimu ("Gosudarstv. Choziaistvo V.K.L".) tik trijose srityse, būtent, Vilniškėje, Trakiškėje ir Žemaitijoje Vilniaus valdovas turėjo savo žinioje beveik milijoną hektarų. O kur dar rytinės sritys (Padauguvis ir Padniepris), Volinė, pietinė Ukraina ir karalienės Bonos dvarai? . . . Jei sudaryti Lietuvos valdovo dvarų žemėlapį, iš jo būtų matyti, kad valstybinių dvarų daugiausia buvo etnografinėje Lietuvoje, o visose rusiškose ar slaviškose srityse — labai maža.


VIKTORAS PETRAVIČIUS ŠVENČ. TREJYBĖ  (Lino raižinys) V. Maželio nuotr.

Iš XIV-to šimtmečio mus pasiekė apie 50 privatinių dvarų pavadinimų. Lygiai, kaip valdovo dvarai, jie vadinami ir kaimais (dorff). Iš to galima spręsti apie jų dydį. Tokis dvaras turi kartais tik vieną, kartais kelis kaimus. Jų ūkinį pajėgumą šiek tiek leidžia spręsti Gardino didiko Dovydo dvaras, iš kurio karo metu priešai išsiveda 38 vyrus, 100 arklių ir daug galvijų.

Žemės ūkio antrąjį vienetinį kompleksą sudarė paprastas kaimas (villa, dorff). XIII-XIV šimtmečių metraščiai apie jį kalba, galima sakyti, kiekviename žingsnyje. Čia gyveno ūkininkai-valstiečiai, kurie anuomet vadinta "paprastais žmonėmis", "tarnais", "činšininkais—mokesčių mokėtojais", pagaliau — "žemaisiais bei paprastaisiais". Šis gausingiausias luomas skyrėsi nuo pirmojo, kaip istoriniai šaltiniai rašo, "geresnųjų", "kilmingųjų", "vyresniųjų", "turtingųjų", "galingųjų", pagaliau, "vadų", "kunigaikščių", "karaliukų". Augštesnysis luomas buvo susiskaidęs, mažių mažiausia, dviem klodais, sakytume, poluomiais.

Kas iki šiol kalbėta, sudaro dugną rašyti jau apie pačią žemės ūkio gamybą, tariant, javų ūkį (beje, ūkis ir ūkininkas yra vokiškos kilmės, kadangi pirmasis lietuvis rašytojas Mažvydas, gyvenęs Prūsijoje, 1547 m. išspausdintame katekizme rašo "hukis", "hukininkas", kurie yra aiškiai sulietuvinti to krašto žemės dirbimo vokiški vienetai). Ar senovinėje Lietuvoje vyravo javų, ar gyvulių ūkis? — Reikia atsiminti, kad su gyvulių auginimu, daugiau ar mažiau, susijęs palaidesnis sėslumas ir žemesnis kultūros laipsnis. Taigi Z. Ivinskis savo daktarinėje disertacijoje ("Geschichte des Bauernstandes in Litauen", 1933) praeinamai užsiminė, jog Lietuvoje pirmavęs gyvulių auginimas (neįrodinėjo, kadangi jo tema apėmė tik ūkininkų santykius su dvarų savininkais). Vilniaus un-to (lenkiško) prof. H. Lowmianskis į tai reagavo pastebėdamas, jog dar nekrikščioniškoje Lietuvoje ir žemės ūkis klestėjęs ("Prusy Poganskie", 1935). Senųjų lietuvių, palyginti, augštu kultūros laipsniu neabejoja nei žymus lenkų istorikas Paszkiewicz. Tuo tarpu senesnieji Lietuvos kaimynų istorikai (Bruckneris, Papee, Lot. Weberis ir kiti — 19-to amž. antroje dalyje), gal reflektuodami baltiškų-aistiškių giminių nelaimingą politinį likimą, senovinius lietuvius, prūsus, latvus ir kitus jų giminaičius laikė žemos medžiaginės kultūros žmonėmis. Tokią pažiūrą galima pavadinti filosofiškai teoretine, būtent, neatremta į istorijos šaltinių duomenis. Tai matyti iš mūsų tolimesnio dėstymo.

Javų ūkiui tikslesnių duomenų turime tik iš XVI-to šimtmečio. Tai daugiausia dvarų inventoriniai sąrašai. Apskritai, buvo sėjama šie javai (pagal K. Jablonskio "Istorijos Archyvą", I, 1934): žieminiai rugiai (pospolite, ozimie žyto), vasaručiai rugiai (jarežyto, jarica), žieminiai ir vasaručiai kviečiai, miežiai, avižos, balti ir pilki žirniai, sora, grikiai, linai, kanapės ir pupos, spel-tiniai kviečiai (lot. triticum spelta, rus. ir lenkiškai orkiš, vok. Dinkel, Spelt, angl. spelt), lęšiukai (lenk. ir rusišk. sočevica, čečevica).

Įvairių javų sėta įvairūs kiekiai. Pvz., Linkmeniu dvare (1554 m.) įsėta: žieminių rugių — 60 statinių, vasaručių — 3 statinės, vasaručių kviečių — 1,5 st., miežių — 3,5 st., avižų — 38 Ir po truputį linų ir kanapių. Zariečės dvare (Upytės, vėliau Panevėžio apskr.) tie kiekiai yra didesni, būtent: rugiams — 184 statinės, miežiams — 30, žirniams — 15,5, vasaručiams kviečiams — 14,5, žiem. kviečiams — 10, avižoms — 140 ir grikiams — 20. Balninkų dvare sėjimo kiekiai rugiams, kviečiams, miežiams, avižoms, grikiams ir vasar. kviečiams yra šitokie (iš eilės) — 10,6; 3; 7,5; 26; 7,5; 26.

Be abejo, įvertinamajam vaizdui didžiulės reikšmės turi tikslūs derliai. Čia rugių pripjauta (nuo augščiau paminėtų saikų) 101 kapa (kuri duoda po 1 statinę ir 1,5 gorčių), vasaručių kviečių — 10 kapų, miežių — 8 ir avižų — apie 50. Palyginimo dėliai, paimsime Balninkų dvarą, kuriame pripjauta (vis nuo paduotų saikų) rugių — 224, kviečių — 26, miežių — 50, avižų — 48, grikių — 80 ir vasaručių kviečių — 7 kapos. Taigi, kaip matome, daugiausia buvo verčiamasi rugiais, avižomis ir grikiais. Žirnių, pupų, linų ir kitokių javų tik po truputį tesėta. Taip buvo ne tik paminėtuose ūkiuose, bet dideliame etnografinės Lietuvos plote. Šiaip sau pastebėsime, jog inventoriniai sąrašai kalba ir apie piktžoles javuose, atseit, dirses ir smilgas.

Nemaža prišienaudavo ir šieno. Sakysime, Zariečės dvaras turi 13 valakų pievų. Kelmės dvaras su Padubysio priedvariu-folverku prišienavo 60 vežimų ir, be to, lauke dar liko sukrauta 12 stirtų su 2 kupetomis (stogais). Atitinkami santykiai buvo ir kituose dvaruose. Šiaudai naudota pašarui ir kraikui. Žodelis apie valaką. 1565 m. reforma oficialiai valaką nustatė 33-jų margų. Bet net etnografinėje Lietuvoje tas vienetas svyravo tarp 30-36 margų (margas maždaug lygu Amerikos acre). Žemaitijoje valakas lygu 30 margų (žiūr. Dovnar—Zapolskij Žurn. Minist. Narodn. Prosveščenija, 358 (1905 m.), p. 176 ir Czacki, Dziela, I, 243).

Žemė tręšiama mėšlu. Įtręštos dirvos dažnai vadinamos tiesiog "mėšlu" (navoz). Šaltiniai atvejų atvejais mini ūkininkų-baudžiaunin-kų mėšlo vežimo prievolę. Jog ji būdavo griežtai vykdoma, rodo jau patsai faktas, kad ji neretai būdavo užkraunama net vadinamiems "kelioniniams tarnams" (slugi putnye), kurie sudarė pereinamą klodą tarp ūkininkų-baudžiauninkų ir kilmingųjų arba bajorų luomo. Kad anais senais laikais jau suprasta tręšimo reikalas, matyti iš 1557 m. valakų reformos papildymo. Girdi, dvarų užvaizdai (suprantama, valstybinių) turi stengtis laikyti "ypačiai karves" (zwlašča korovy), nes, be kitokios naudos, "dar ir dvarų dirvos gali pagerėti" (tež i rolji folvarkov napravovati sia mogut). Apie tą patį reikalą kalba ir užvaizdams instrukcija, išleista apie 1558 metus. Kur daug šieno, esą, reikia stengtis turėti daugiau jaučių, nes iš to "dirvos gali labai pagerėti — lygiai kaip vasarojui, taip žiemkenčiams ir daržams skiriamieji plotai" (napravva paszniey wielka byc može, po-lam iarzynem, iako tež y zimnem y ogrodem).

1588 m. Lietuvos Statutas (Teisynas arba Teisių Rinkinys) nustatė grūdams kainas. Būtent: rugiams ir kviečiams — 20 grašių, vasa-ručiams kviečiams — 12, miežiams ir "orki-šui" — po lygiai. Čia skaitoma už kapą nekultų javų, už statinę gi iškultų grūdų — dvigubai. Tuomi užkliudoma prekyba. Grūdų eksportas į užsienį ypačiai pagyvėjo XV amžiuje. 1561 m. jau eksportuota šios rūšys: kviečiai (atrodo, ir kvietiniai sijoti arba "pikliuoti" miltai), miežiai, avižos, žirniai, grikiai, kruopos. Mat, karo reikalui jiems uždėta išvežamasis muitas. Kiek XVI-me šimtmetyje kreipta dėmesio grūdų prekybai, rodo viena 1558 m. instrukcija dvarų užvaizdams, kurie įpareigojami prie laivingų upių uostuose statydinti grūdams sandėlius (szpichlerze).

Ūkininkų-baudžiauninkų ūkis tebuvo pagalbinė priemonė dvarams, kaip valstybiniams, taip ir privatiniams. Čia sėjama rugiai, kviečiai, avižos, miežiai, linai, kartais ir kanapės. Kviečių, atrodo, sėta labai mažai. Pasitiekiama šieno. Žemės tikslus paskirstymas žinomas tik kai kurioms sritims. Taip, užantalieptėnai XVI šimtm. pirmoje pusėje valdo tręšiamos žemės 262 statines (matuojama
pagal įsėjamų javų saiką), prastos — 1138, krūmų ir pelkių — 1907 ir pagaliau pievų — 1412 vežimų. Tame plote dirbo 266 vyrai (moteris ir vaikus ano meto šaltiniai retai kuomet mini). Jei ta žemė sudarė 107 sodybas arba "dūmus", tai gyventojų turėjo būti mažių .mažiausia 600 (skaitant vienai šeimai po 3 vaikus). Ūkininkai-baudžiauninkai buvo skaičiuojami ir surašomi tarnybomis, t. y., pagal atliekamą dvarui baudžiavą. Viena tarnyba (tų pačių antalieptėnų) apimdavo 1-4 sodybas arba "dūmus". Tačiau vidutiniškai tokį vienetą sudarė 2 sodybos bei šeimos. Nuo tarnybos keletas žmonių turėdavo dirbti dvarui vidutiniškai 5-6 dienas per savaitę, ir tai su kuo bus įsakyta — kuriais įrankiais, arkliais ar jaučiais. Pagal 1557 metų valakų nuostatus, vienam valakui dvaro ariamos žemės apdirbti buvo skiriama 7 valakai ūkininkų-valstiečių žemės.

(Bus daugiau)