EILĖRAŠČIAI |
TVANAS Įtikėjom, Kad po tvano Tu gailėjais žmogų baudęs Ir likai su juo — Tapo švento Veido bruožai graudūs Dėl kiekvieno skriausto našlaitėlio, Dėl kiekvieno pavainikio nuskandinto Tapo švento Veido bruožai graudūs Dėl žmogaus kaltės, Dėl žmogaus klaidos. Buvo, buvo Didis tvanas — Viską liūdesys užliejo Sklidinai. . . Ir nerastų sau ramybės be globėjo Laukuose užguitas našlaitėlis, Upėj nuskandintas pavainikis — Ir nerastų sau ramybės žemė, Kai nuskandinai Džiaugsmo vasaras Pražydusių linų melsvoj gelmėj. DALIA Mes esam sukurti Panašūs į Tave — Tai nesibijome gyvenime, Tai nesibijom nė mirty Dalintis liūdesiu, Skausmu ir vienatve. Vienatvė įgimta, Ir liūdesys gilus — Kasmet, kiekvieną ankstų rudenį, Vis tos pačios giesmės gaida Laukuos nugąsdina Gėles ir medelius. Nugąsdina oi juos, O šiurpas krato mus, Kai jaučiame, jon visos lygumos Tuoj mūsii lūpomis dejuos, Tau rymojant, Karaliau lygumų. SKAUSMAS Ar kas galėtų nusiskųsti, Kad šiaurėje esi bejausmis, Ar kas galėtų — Ir čia Tave pasiekia mūsų skausmas, Ir čia per lietų Perkūno smūgiai rūstūs Laukuos pravirkdo piemenėlį. Patėvis jį tik vakar plakė, Šiandieną gąsdina perkūnas — Žinai, našlaitis! Bet kirčiai tie išraižo tavo kūną, Lyg vagos šlaitą, Ir išverktos jo akys Tavųjų ašarų lietum paplūsta. Tie kirčiai vėl į kūną sminga, Kaip ir tada, kai plakė žydai Prie stulpo rykštėm. Ir kraują angelai išvydę, Maldauja, kad sugrįžtum Iš lygumų verksmingų Į savo džiaugsmo karalystę. ŽEMĖS SAUJA Kiek tai buvo meilės, Kiek tai buvo skausmo — Saują žemės nešės jie išvaromi. Ir Tavęs lankyti Jie kasdieną grįžta Lygumom, kalneliais, mariomis. Daug pasaulio matę, Daug vargų pakėlę, Jie ant tavo kelių galvas padeda Ir kad saują žemės Prie širdies nešiosis Verkdami kartoja savo pažadą. Pažadą kartoja, Ir stebuklą jaučia — Toj saujelėj žemės gimsta vasara, Toj saujelėj žemės Jų laukai žaliuoja, Pabaigtuvių giesme aidi vakaras. MIRTIS Vėl pušyne kankorėžiai skamba, Lyg varpeliai laimingos mirties. Krinta Viešpaties ašaros stambios Ant visų samanų — Ant visų samanų ir žolelių Jos šią naktį mirgės. Jau, matyt, vėl žmogus kur nors miršta Nuo gimtųjų pušynų toli — Kaipgi pušys jį gali pamiršti Tokioje valandoj, Kaip Tu, Viešpatie — mūsų paguoda, Jį pamiršti gali! Tas žmogus juk nukėlė kepurę Ir praeidamas lenkėsi Tau. Jam dangaus karalystėje durys Šiandien laimę atvers — Po varpelių gailios sutartinės, Po to švento lietaus. Jau, lyg brangų Viatiką, neša Angelai koplytėlių balti — Vieną dieviškų ašarų lašą Ant lengvos samanos — Tas lašelis nuplaus žmogui sielą, Atgaivins nevilty ... PRISIKĖLIMAS Kitiems ištarsi daug paguodos žodžių, Parodysi regėjimuos šviesių vaizdų — Mes, atsiklaupę tyliai pabučiuoti Penkių žaizdų, Laimingi būsim, jei išmokysi Atskirt Velykų rytmetį Nuo didžiojo Penktadienio — Laimingi būsim, jei galėsime Atskirti naktį Nuo dienos. Tiek metų nesiskubino pražysti karklai, Išnykti akyse mirties vaizdai, O Tu, iš savo kapo atsikėlęs, Kvieti vardais — Visas vėles nuo senkapių, Visas vėles nuo žvyrduobių Į didžiąją Velykų eiseną — O Tu kvieti, iškėlęs baltą vėliavą, Ir mus žygiuoti Su verbų šakelėmis. Žinau, jog nepamirši jau nė mano vardo Tarp daugelio gyvų ir negyvų vardų, Kai senkapiuose atidarius vėjui Senus vartus — Išleisi mirusius pavasarius Be žalio šilko vėliavų, Išleisi mano protėvius Be drobių, juostų, gintaro — Kai senkapių vartus atkėlus vėjui, Prisikėlimą Karklai skelbs .. . AŠAROS Sūrūs jūrų vandenys, Sūrios mano ašaros — Argi aš priverkt galėjau jūras Rytmečių blakstienomis! Ramios jūrų vilnys — Ak, rami ir mano sąžinė. Neišgąsdinau nė vieno paukščio, Po audros ilsėt atlėkusio Ant akmenų į pamarį. Kas gi buvo kaltas, Kad nuilsę paukščiai nulėkė — Ar ne akmenys, kurie per balsiai Reikalavo Dievą keršyti Už mano ašaras. |