EILĖRAŠČIAI Spausdinti
TVANAS

Įtikėjom,
Kad po tvano
Tu gailėjais žmogų baudęs
Ir likai su juo —
Tapo švento Veido bruožai graudūs
Dėl kiekvieno skriausto našlaitėlio,
Dėl kiekvieno pavainikio nuskandinto
Tapo švento Veido bruožai graudūs
Dėl žmogaus kaltės,
Dėl žmogaus klaidos.

Buvo, buvo
Didis tvanas —
Viską liūdesys užliejo
Sklidinai. . .
Ir nerastų sau ramybės be globėjo
Laukuose užguitas našlaitėlis,
Upėj nuskandintas pavainikis —
Ir nerastų sau ramybės žemė,
Kai nuskandinai
Džiaugsmo vasaras
Pražydusių linų melsvoj gelmėj.

DALIA

Mes esam sukurti
Panašūs į Tave —
Tai nesibijome gyvenime,
Tai nesibijom nė mirty
Dalintis liūdesiu,
Skausmu ir vienatve.

Vienatvė įgimta,
Ir liūdesys gilus —
Kasmet, kiekvieną ankstų rudenį,
Vis tos pačios giesmės gaida
Laukuos nugąsdina
Gėles ir medelius.

Nugąsdina oi juos,
O šiurpas krato mus,
Kai jaučiame, jon visos lygumos
Tuoj mūsii lūpomis dejuos,
Tau rymojant,
Karaliau lygumų.

SKAUSMAS

Ar kas galėtų nusiskųsti,
Kad šiaurėje esi bejausmis,
Ar kas galėtų —
Ir čia Tave pasiekia mūsų skausmas,
Ir čia per lietų
Perkūno smūgiai rūstūs
Laukuos pravirkdo piemenėlį.

Patėvis jį tik vakar plakė,
Šiandieną gąsdina perkūnas —
Žinai, našlaitis!
Bet kirčiai tie išraižo tavo kūną,
Lyg vagos šlaitą,
Ir išverktos jo akys
Tavųjų ašarų lietum paplūsta.

Tie kirčiai vėl į kūną sminga,
Kaip ir tada, kai plakė žydai
Prie stulpo rykštėm.
Ir kraują angelai išvydę,
Maldauja, kad sugrįžtum
Iš lygumų verksmingų
Į savo džiaugsmo karalystę.
 
ŽEMĖS SAUJA
 
Kiek tai buvo meilės,
Kiek tai buvo skausmo —
Saują žemės nešės jie išvaromi.
Ir Tavęs lankyti
Jie kasdieną grįžta
Lygumom, kalneliais, mariomis.

Daug pasaulio matę,
Daug vargų pakėlę,
Jie ant tavo kelių galvas padeda
Ir kad saują žemės
Prie širdies nešiosis
Verkdami kartoja savo pažadą.

Pažadą kartoja,
Ir stebuklą jaučia —
Toj saujelėj žemės gimsta vasara,
Toj saujelėj žemės
Jų laukai žaliuoja,
Pabaigtuvių giesme aidi vakaras.

MIRTIS

Vėl pušyne kankorėžiai skamba,
Lyg varpeliai laimingos mirties.
Krinta Viešpaties ašaros stambios
Ant visų samanų —
Ant visų samanų ir žolelių
Jos šią naktį mirgės.

Jau, matyt, vėl žmogus kur nors miršta
Nuo gimtųjų pušynų toli —
Kaipgi pušys jį gali pamiršti
Tokioje valandoj,
Kaip Tu, Viešpatie — mūsų paguoda,
Jį pamiršti gali!

Tas žmogus juk nukėlė kepurę
Ir praeidamas lenkėsi Tau.
Jam dangaus karalystėje durys
Šiandien laimę atvers —
Po varpelių gailios sutartinės,
Po to švento lietaus.

Jau, lyg brangų Viatiką, neša
Angelai koplytėlių balti —
Vieną dieviškų ašarų lašą
Ant lengvos samanos —
Tas lašelis nuplaus žmogui sielą,
Atgaivins nevilty ...

PRISIKĖLIMAS

Kitiems ištarsi daug paguodos žodžių,
Parodysi regėjimuos šviesių vaizdų —
Mes, atsiklaupę tyliai pabučiuoti
Penkių žaizdų,
Laimingi būsim, jei išmokysi
Atskirt Velykų rytmetį
Nuo didžiojo Penktadienio —
Laimingi būsim, jei galėsime
Atskirti naktį
Nuo dienos.

Tiek metų nesiskubino pražysti karklai,
Išnykti akyse mirties vaizdai,
O Tu, iš savo kapo atsikėlęs,
Kvieti vardais —
Visas vėles nuo senkapių,
Visas vėles nuo žvyrduobių
Į didžiąją Velykų eiseną —
O Tu kvieti, iškėlęs baltą vėliavą,
Ir mus žygiuoti
Su verbų šakelėmis.

Žinau, jog nepamirši jau nė mano vardo
Tarp daugelio gyvų ir negyvų vardų,
Kai senkapiuose atidarius vėjui
Senus vartus —
Išleisi mirusius pavasarius
Be žalio šilko vėliavų,
Išleisi mano protėvius
Be drobių, juostų, gintaro —
Kai senkapių vartus atkėlus vėjui,
Prisikėlimą
Karklai skelbs .. .

AŠAROS

Sūrūs jūrų vandenys,
Sūrios mano ašaros —
Argi aš priverkt galėjau jūras
Rytmečių blakstienomis!

Ramios jūrų vilnys —
Ak, rami ir mano sąžinė.
Neišgąsdinau nė vieno paukščio,
Po audros ilsėt atlėkusio
Ant akmenų į pamarį.

Kas gi buvo kaltas,
Kad nuilsę paukščiai nulėkė —
Ar ne akmenys, kurie per balsiai
Reikalavo Dievą keršyti
Už mano ašaras.