KRISTALINIAM KARSTE Spausdinti
Jonas Aistis: KRISTALINIAM KARSTE. Eilės. Išleista prel. P. Juro lėšomis. Brooklyn, MCMLVII. 45 psl.

Kadaise man teko aptarti pirmą Jono Aisčio, tada besivadinusio Kos-su Aleksandravičium, lyrikos rinkinį. Atsimenu, užsukau vieną dieną į "židinio" redakciją, o ten redaktorius susirūpinusiu veidu bevartąs kažkokį raštą. Parodė ir man. Buvo tai J. Kossu Aleksandravičiaus "Eilėraščių" recenzija, surašyta erdviomis V. Bičiūno raidėmis. Jis buvo pasišovęs rinkinį gerokai aptašyti. Kiek atsimenu, jam šioji lyrika kliuvo todėl, kad sunku buvo jai pritaikyti klasiškas literatūros teorijos taisykles — rimą raidė į raidę, ir panašiai. Tokia jo nuomonė kryžiavosi su daugumo, ypač jaunesniųjų, įsitikinimu, kad su "Eilėraščiais" į lietuvių literatūrą atėjo naujas, gaivus, pavasarinis dvelkimas. Taigi, perdaug ir nenustebau, kai "Židinio" redaktorius V. Bičiūno recenziją padėjo giliau į stalčių, užprašydamas mane,kad apžvelgčiau "Eilėraščius."

Paskui rašiau ir apie kitas šio poeto knygas, o dabar štai ir apie paskutinę.

Per visą tą laiką man išliko įspūdis, kad gal tiksliausiai savo poezijos pasaulį nusakė patsai autorius šiais, dar pirmojo savo rinkinio žodžiais:

Aš iš margo svieto smulkmenų detalių:
Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių
Susikūriau svietą—pasakišką šalį.
Pats neapsidžiaugęs, perdaviau žodžiu.

Jono Aisčio žodis nėra pumpuras, kurs "numiršta į pasaulį pakeliu". Tai žodis, vienintelis, nepakartojamas. Juo tegalima gėrėtis, jausti jo grožį, prasmę ir gaivumą. Savo poeziją jis sėmės iš tyriausių lyrinio įkvėpimo versmių. Dangaus mėlynasai skliautas, širdies gėla, tėviškės peisažas, pavasarį beprasikalanti žolytė, girioje rastas žagarėlis, lino žiedas, — visa tai ir daugis panašių dalykų atgyja ir skamba jo lyrikoj vienu iš melodiškiausių balsų mūsų literatūroje, tyra spalva ir aistišku ilgesiu. Taip jisai parodė mums šios žemės grožį ir gėlą, žmogaus kasdienybę ir amžinuosius jo troškimus.

"Kristaliniam karste" randame dvejopų eilėraščių, jeigu juos surikiuoti bendriausiai: asmeninių ir patrictinių-probleminių. Prie šių galima pridurti ir kitus, kuriuose liečiama prasmės, būties ir panašūs klausimai. Ypač grįžtama prie tautos likiminių problemų. Tarp pirmųjų Jonas Aistis davė tikrai pavasarinių liaunų posmų, kokių retai tepasitaiko skaityti. Štai kokiuose gaiviuose vėjuose ir žaismingume prabėga visas eilėraštis:

Eisiu, lipsiu ant kalnelio.
Rankele iš tolo mosiu
Ir pavasarėlį žalią
Šauksiu į laukus plikuosius.

Gysta, skamba vyturėlis,
Kyla nuo drėgnos veleno
Į skliautų bedugnį mėlį
Džiuginti kalnų ir slėnių.

Man akyse žemė sukas,
Žemė svaigsta, smenga, kelias . . .
O karklų linksmi katukai
Sidabrėja prie upelio.

Žysiu aš pati ir sprogsiu
Pumpurų žaliais lapeliais,
Ir vienų viena pašoksiu
Ant pradžiūvusios vejelės.

Šoksiu aš viena, kaip stoviu,
Suksiuos, trypsiu savo gėlą —
Pūpsinčią vėje rankovę
Virš galvos augštai iškėlus!. . .

Tokiomis nuotaikomis alsuoja visas skyrelis, pavadintas "Pavasario simfonija". Ypač gražus yra "Adagio".

Antra grupė yra oficialesnė. Joje jaučiama laikysenos, noro išsakyti savo idėjas likiminiais tautos klausimais, čia pastebima tam tikra pareiga, orumas ir net ritminė eisena. Tokiame "Siaube" gal pravartesnis būtų buvęs netgi kitoks ritmas, nes dabar lyg perdaug pastebimas jo» įsakmumas:

Nestebina manęs, nejaudina manęs, Ką tu esi įgijus laikinai, Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, Ką tu esi praradus amžinai. . .

Tarp šics grupes išsiskiriančių eilėraščių būtų galima itin suminėti "Nemuno legendą".

Į kristalinį karstą Jonas Aistis užkala ir regi jame savo poeziją. Tai atsisveikinimo žodis su savo kūryba, savo širdies ilgesiais, svajonėmis ir tokiais vaiskiais savo lyrikos lobiais. Tad nėra ko stebėtis, jeigu poetas dainuoja:

Kristaliniam  karste  mano laimė  ir lobis,
Mano džiaugsmas ir mano prasmė!...

Kadaise mūsų dainų bernužėlis sakė: "Kad atrakinčiau dainų skrynelę". Jonas Aistis savo dainų skrynią užrakina, kad, jo žodžiais tariant, jau niekada daugiau neatvožtų ir nedainuotų.

Bet pasakyta — dvasia pučia, kur nori. Niekas negali tarti, kad štai jau padėjai paskutinį tašką. Jeigu ne ligšiolinė, tai kitoniška daina,— ir v'sai netikėtai, — gali užklupti Joną Aistį, kaip ji yra grįžusi ir ne pas vieną kitą, kuris jau buvo ties sivo kūryba pastatęs kryželi. Tokis Somer et Maugham bent keletą kartų viešai buvo deklaravęs, kad daugiau nerašys ir kad tai paskutinė jo grožinės l'teratūros knyga, ir tiek kartų jam teko savo žodžio atsižadėti, kai į jį padvelkė dvasia. Tad ir aš nesu visai tikras, kad štai būčiau žvelgęs į paskutinįjį Jono Aisčio lyrikos posmą.