Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Giuseppe Ungaretti PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
Maištaujančio tikėjimo poetas

Nedaugelis mūsų moka italų kalbą. Todėl ir italų literatūra, ypač šiuolaikinė, lieka nepažįstama. Mažai žinomas vardas ir Giu-seppe Ungaretti, nors šis prieš metus miręs poetas buvo pasiekęs pasaulinio garso ir prieš pat mirtį apdovanotas pirmąja Tarptautine literatūros premija (The Books Abroad International Prize for Literature).
Giliai itališkas ir europietiškas, G. Ungaretti drauge buvo universalus poetas. Tai lėmė jau pats jo gyvenimo susiklotymas. Pagal tėvus jis toskanietis, atseit sūnus tos vidurinės Italijos srities, kuri paskendusi sodų žalumoj, bet gimė (1888) dykumų krašte Egipte. Pati gimtinė Aleksandrija yra sena orientalinių tautų ir civilizacijų kryžkelė. Pradėjęs mokslą Egipte, toliau jį tęsė Šveicarijoj ir baigė 1914 Paryžiuje. Iš universiteto suolo tuojau pateko į karo lauką. Pirmuosius poezijos posmus sukūrė Karsto (Carso), vadinamo italų Verdunu, apkasuose.
Karo metais (1916) išėjo ir jo pirmasis eilėraščių rinkinys II porto sepolto • Palaidotas uostas, 1916). O savo antrajame rinkinyje Allegria di naufragi (Skendimų džiaugsmas, 1919) pirmąją dalį pavadino paskutiniąja, o paskutiniąją — pirmąja. Tai reiškė, kad tikrasis jo gyvenimas prasideda su senosios prieškarinės visuomenės žlugtimi. Po karo kurį laiką vėl praleido Prancūzijoj kaip užsienio korespondentas. Daugely kraštų lankėsi su paskaitomis. Palikęs Italiją, 1936-42 Sao Paulo universitete Brazilijoj buvo italų literatūros profesorius. Grįžęs tėvynėn, buvo pakviestas Romos universitete dabartinės italų literatūros profesoriumi (dėstė iki 1958). 1956 drauge su W. H. Auden ir J.-R. Jimenez laimėjo Knokke-le Zoute bienalėj Tarptautinę poezijos premiją. 1962 vienbalsiai buvo išrinktas Europos rašytojų kolektyvo pirmininku. O pernai prieš pat mirtį gavo minėtą amerikiečių Books Abroad Tarptautinę literatūros premiją.
Giuseppe Ungaretti pasireiškė subtilia literatūros kritika, parūpino italams nemaža poezijos vertimų, išleido kelionių knygų. Bet visa tai tik papildo jo kūrybinį į-našą, kurį visų pirma sudaro poezija, 1969 sutelkta į vieną monumentalų rinkinį Vita d'un uomo (žmogaus gyvenimas). Kaip antraštė sugestionuoja, tai lyg autobiografinė knyga, savo rūšies dienoraštis, bet toksai, kur mūsų laiko rūpesčiai atspindi visuotinąjį žmogaus likimą:
M'illumino
d'immenso.
"Begalybe save apšviečiu". šie žodžiai tinka motto jo visai poezijai tiek forminiu, tiek idėjiniu atžvilgiu Paryžiuje G. Ungaretti buvo susidraugavęs su Apollinaire ir kitais to meto avangardo poetais, tarp jį įtakojusių poetų buvo Baudelaire ir Mallarmė Bet taip pat jis studijavo Dantę ir Petrarką, gilinosi į Racine kūrybą, žavėjosi Leopardi ir Nietzsche. Savo meto italų poeziją, išsemtą deka-dentizmo ir G. d'Annunzio retorikos, G. Ungaretti atgaivino klasiškai paprastu žodžiu, kuris betgi alsuoja dabarties žmogaus nerimu. Jis "renka žodį krizės momentu", laužo tradicinį eiliavimą ne formai eksperimentuoti, bet iškelti tam amžinajam branduoliui, kuris slepia žmogiškojo likimo pastovius rūpesčius. Giliai jaučiamos priešybės prisunkia jo poeziją nerimo įtampa. Pavyzdžiui pacituojame iš P. Gaučio išverstų jo eilėraščių (Draugas, 1971 nr. 7):
Tarp kitų žmonių aš jaučiuos
kaip tremtyje.
Bet kaip tik jais aš rūpinuosi.
- - - -
Kas iš nuodėmės,
jeigu ji jau nebeveda į tyrumą.
- - - -
Nutrenk mano vargšus jaudulius,
išvaduok mane iš nerimo.
Aš nebegaliu ilgiau be balso
staugti.

Ir tačiau G. Ungaretti poezija anaiptol nėra ginsbergiškas "staugimas". Priešingai, visų pirma ji alsuoja susitelkimo rimtimi, telkiančia giedros viltį, šiuo atžvilgiu yra būdingas kad ir A. Churgino išverstas eilėraštis "žvaigždės" (leidiny "XX a. Vakarų poetai", Vilnius 1970, p. 209):

Be sparnų jos dangun pakyla
į spindinčią pasakų tylą.
Gal būt, lyg rudens lapus
jas viesulas greit nupūs,
bet šiltas vėjas atskris —
ir vėl sužibės jų būrys.

Arba vėl kokio subtilaus paprastumo kupina P. Gaučio išverstoji "Motina":

Ir kai širdis paskutiniu
tvinktelėjimu
Paskęs tamsybių gelmėse,
Kad atvestum prie Viešpaties,
Motin, ateik paduoti man ranką.

Klūpodama, ryžtinga,
Būsi kaip statula Amžinojo
akivaizdoje,
Kaip kad tave matydavau,
Kai dar tebegyvenai.

Pakelsi virpančias senas rankas,
Kaip kad dūsaudavai,
Sakydama: Mano Dieve, štai aš!
Ir tik tada, kai man bus atleista,
Tu panorėsi mane pasilaikyti
. Atsiminsi taip ilgai manęs
laukusi,

Ir tavo akyse blykstels
pasitenkinimas.

Kad ir iš šių poros pavyzdžių galima bent nujausti, kokią prasmę G. Ungaretti teikė savajai poezijos aptarčiai: "šis sielos mokslas, kuriam tiek materialinių mokslų kiekvieną dieną graso mirtimi".

Aptardamas poeziją "sielos mokslu", G. Ungaretti paliudijo, su kokia atsakomybe jis žvelgė į poeto misiją. Tai krikščionio humanisto žvilgis.
Tačiau G. Ungaretti krikščioniškumas buvo savotiškas: ir rieštaringas, ir paprastas. "Tikiu į Dievą, bet likau tuo pačiu maištautoju" — pareiškė jis pasikalbėjime, duotame jau paskutiniaisiais savo gyvenimo metais (cituojame iš vertimo prancūzų kalba savaitrašty Le Figaro Littėraire, 1969. XII.29 - 1970.1.4). "Ar tiki, Ungaretti, į Dievą?" — taip stačiai jis buvo paklaustas. Poetas atsakė: "Be abejo, tikiu į Dievą. Tikiu į Kristų, reikšmingiausią Dievo buvimą žmonijos istorijoje; man jis taip pat yra Dievas. Mano supratimu, negalima išskirti šių dviejų tikėjimo pradų — tikėjimo į žmogų ir tikėjimo į Dievą". Taip pat tvirtai jis atsakė ir į antrą klausimą: "Ar jautiesi kataliku, griežtai besilaikančiu dogmos taisyklių?". G. Ungaretti atsakė: "Taip, absoliučiai. Poetui galutinai nėra herezijų ar paradoksų, galinčių priešintis tikėjimui. Jei iš tikrųjų poezija esmiškai yra vaizduotė, nėra sunku Dievą 'įsivaizduoti' ir į jį tikėti". Betgi toliau beplėtodamas savo atsakymą, jis pasisako, jog niekada daug nebuvęs praktikuojančiu. "Jaunas atvirai buvau anarchistas. Visą laiką juo truputį likau — net religijos srityje. Sakykime, kad jaučiuosi ginčytoj u".

Religijoje G. Ungaretti visų pirma svarbu individualinė atsakomybė, žadinti šią atsakomybę yra pirmoji sąlyga, kad "tikra tikinčiųjų bendrija, t. y. gyvoji bažnyčia gimtų ar atgimtų". Todėl, jo nuomone, mūsų laikui reikia ne tradicinių teologų galinčių taip asmeniškai angažuotis, kaip Luther King ar Camilo Torres. Jie rytdienos žmonėms atskleidžia naują tikėjimo dimensiją. Ypatingai G. Ungaretti gerbė pop. Joną XXIII. Kai šis pastarasis mirė, G. Ungaretti rašė, jog tai buvo "žmoniškiausias žmogus, kuris kada nors tarp mūsų gyveno". Klausiamas, ar ir dabar tebemano, jog idealus krikščioniškumas yra Jono XXIII skelbtasis, G. Ungaretti atsakė: "Popiežiaus Jono XXIII krikščioniškumas laimi mano pritarimą, teikia man paguodos. Be abejo, tai nereiškia, kad jis būtų jį atradęs ar sukūręs. Jis priėjo jį greičiau paslaptinga malone negu vidiniu jausmu. Jonas XXIII nei pretendavo, nei norėjo imtis krikščionybės išlaisvinimo, nes krikščionybei nebuvo reikalo būti iš ko nors išlaisvintai. Priešingai, jis tenorėjo žmogų išlaisvinti iš tam tikro jos •aparato'. Jis grąžino krikščionybei 'religijos' charakterį, sukurdamas klimatą, kuris kiekvienam žmogui leidžia visu žmogišku paprastumu bendrauti su Dievu".

Iš savo pusės galime pridurti: raidiškai imant, teologui būtų ko pasiginčyti su poetu, bet iš esmės G. Ungaretti maištavimas yra ne prieš, o už tikrai krikščioniškąjį tikėjimą.

Tai šis poetas buvo pagerbtas pirmąja JAV Tarptautine literatūros premija. Kadangi ši premija dar nėra išpopuliarėjusi, priduriame pora žodžių ir apie ją. Ją pernai įsteigė Oklahomos universiteto jau keturiasdešimt ketvirti metai leidžiamas literatūros žurnalas Books Abroad. Šiuo metu jį redaguoja jaunas estų poetas ir mokslininkas prof. dr. Ivar Ivask (smulkesnei jo biografijai nurodome į Lietuvių Enciklopedijos papildymų tomą). Jis yra šios naujos ir ambicingos literatūros premijos iniciatorius. Ateityje ši premija numatoma skirti kasmet, o tuo tarpu kas antri metai. Pirmajai premijai 10.000 dol. buvo sutelkta iš privačių šaltinių. Kadangi premija yra tarptautinė, tai ir jury komisija buvo taip pat tarp-tautiškai sudaryta. Būtent: ją sudarė italas P. Bigongieri, vokietis H. B611, nigerietis J. P. Clark, anglas F. Kermode, lenkas J. Kott (tuo metu New Yorko valstybiniame un-te Stony Brook), peruvietis M. Vargas Llosa, amerikietis J. Marichal, prancūzas G. Picon (tuo metu Princetono un-te), indas A. K. Ramanujan (tuo metu Čikagos un-te), amerikietis A. Tate. rusas A Voznesenskis) ir pats "Books Abroad" žurnalo redaktorius Ivai Ivask kaip vienintelis pastovus šios komisijos narys (kiekvienai naujai premijai bus sudaroma kita jury komisija). Aptariant premijai kandidatus, daug vardų buvo iškilę: italas E. Montale ir prancūzas R. Char (abu atkrito kaip principiškai atsisaką priimti bet kokią premiją), ir A. Achma-tova (nusistatyta premijuoti tik gyvuosius), ir anglas G. Greene. ir prancūzas P.-J. Jouve, ir lenkas Z. Herbert. Galutinai sustota ties dviem kandidatais: G. Ungaretti ir čiliečiu P. Neruda. Jury komisijos balsams pasidalijus tarp šių dviejų kandidatų, pirmininko I. Ivasko balsas premiją nulėmė Giuseppe Ungaretti.

Aštuoniasdešimt dviejų metų laureatui premija buvo įteikta Oklahomos universitete (111.14). Keturiskart jaunuoliui (jo paties žodžiais) ši triumfališka kelionė į JAV reiškė, kad tarptautinis jo pripažinimas pasiekė ir Ameriką. Tačiau tai buvo paskutinė kelionė šio poeto, apdainavusio save klajūnu, kuris negali įsikurti jokioje pasaulio dalyje. Vos už pustreč:: mėnesio jo gyvybė užgeso (VL1). Iškilmingoms laidotuvėms vadovavo popiežiaus generalinis vikaras Romai kardinolas Dell'Acqua. Kaip tik tuo laiku pasitaikė Romoj būti ir Ivar Ivaskui — estų poetui su žmona Astride Ivaška — latvių poete. Tuo būdu paskutiniajame atsisveikinime su Giuseppe Ungaretti jam savo pagarbą pareiškė ir baltų poetai.
Alaušius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai