EILĖRAŠČIAI |
PAVĖJUI LEKIANTYS LAIŠKAI Kai tik vėjas sukasi į rytus, Sidabriniais irklais plėšdamas miglas, Aš paleidžiu baltus laiškus prirašytus Pro sugriautas rytmečio angas. Ežerais dangaus nuplaukia grakščios gulbės, Trikampiais tiksliai matuodamos mylias. Akys, pridengtos delnais, į tolį siurbias — Kur atplėštus laiškus vėjas mes. Pamatau — nubudę kyla pilkos svirtys . . . Leidžiasi sklandydami laiškai. . . Ant jų! Išeinu su tokio meto žingsniais skirtis Ties pavartėm vandenų žalių,— Kur, lyg obuolį auksinį, skelia žemę — Ir gulbes ir laiškus vedančiu pirštu . . . Mano pusrutulyje langai sutemę — Tavo aukuro maldoj skaistu. VIDUDIENIS Ant rankų atnešė nualpusius šešėlius Ir juos paguldė po sapnuojančiais klevais. Švytuoklė laikrodžio, per delną sumažėjus, Mojavo vario spindulių aidais gelsvais. Žieduos miegojo peteliškės margasparnės. Ant stalo dubenys prikritusių spalvų. . . Suplaukę vilkstinės iš mėlynos pakalnės, Padangtes tiesia viršuje keliaujančių kalvų. Mergaitės sodo menėse ratelį žaidžia Ir valgo kruvinai nuraudusias vyšnias. Sustojusiojo laiko valandą pamaldžią Kas Afroditės obuolį tarp jų numes? Pravertos durys poilsiui akis užmerkia... Namų lannai, sienojai nuostabiai šilti. . . Tik kažin ko gludišiai pasislėpę verkia, Lyg būtų pamotės išbarti, išpeikti. .. Į patiesto šešėlio vėsą įsisiautus, Nei valandų ribų, nei metų neliečiu ... Tiktai atodūsius, suspaustus rankų skliaustuos, Surinkusi išdėstau po dangaus pločiu. LAIŠKAS NUO ŠV. ANTANO Visiems jų dalį atiduodu — Žuvims, paukšteliams ir žvėrims . . . Pakol žiema, atbėgus gruodu, Šerkšnotą želmenį pasiims, Paliepsiu bitei amžinu vardu Surinkti medų iš visų žiedų. Užtai ant žydro klevo lapo Ir šitą laišką parašiau,— Tikėki, burtas taip sutapo — Kad dūmu keitiesi našiau Kviečių laukai, lyg gintaru šviesiu, Pražydusiais delnais rankas tiesiu. Matei — beržai, lyg pranciškonai, Apsivelka rudus rūbus. Auksinių žodžių milijonai Kai pašaukti iš žemės bus, Už nebylių kapų aukos mainus Paleisim Baltaragio malūnus. Jeigu nebūt tiesos šiuos žodžiuos, Ir aš nebūčiau gėręs Nemune, Beraščiams laišką šį parodžius, Mirtim galėtum teist mane! .. . O aš sakau: "Audra ir viesulai gyvens,— Žmogus ir sraigė, ašara akmens". |