VĖJAS GLUOSNIUOSE |
DVIEJŲ VEIKSMŲ DRAMATINĖ POEMA ANTRAS VEIKSMAS 1 SCENA Scena ta pati, kaip pirmo veiksmo pabaigoje. Visi tebėra savo pirmykščiuose pozose, išskyrus Kazimierą, kuris klūpi nuleidęs galvą. ANGELAS Jokio ženklo. Jokio atsakymo. Niekas nejuda. Sargybiniai snaudžia. Pily tesigirdi karaliaus žingsniai. Kurevičius sustingęs ant bokšto, kaip nukritusi žvaigždė. Rodosi, kad ir planetos sustojo savo keliuose. (Kazimieras pakelia galvą ir klausosi.) KAZIMIERAS Volungės plunksnos gluosnio šakose jaučia aušrą pubusiant už kalvos ir pašiurpsta. Kaip mes galim palikt juos? Dabar, kada mes juos pažinom? ANGELAS Ne, mes dar turim sulaukt atsakymo. Aš noriu, kad bent vienas jų išklausytų ir suprastų mane — kitaip aš neturėsiu ramybės erdvėse. KAZIMIERAS Angele, ar yra kas nors baugesnio, kaip visatos tyla ir žmonių nesugebėjimas suprasti? ANGELAS Moters žingsniai! Mums dar negirdėti! 2 SCENA (Kazimieras ir Angelas sužiūra augštyn. Aldona įžengia į bokštelį.) KUREVIČIUS Aldona, kodėl? Naktis šalta, liežuviai pikti. ALDONA Todėl aš atėjau pas tave. Be tavęs visos naktys šaltos, visi liežuviai pikti. Aš mačiau karalių vaikščiojant tamsia mene, viliantis sutikt savo mirusią] ą karalienę. Kas man šaltis ir nuovargis, jei mano mylimasis gyvena? KUREVIČIUS Tu nepažįsti manęs. Aš esu šaltas ir tamsus, kaip naktis, nuo kurios tu bėgi. ALDONA Ne, Eugenijau, tu nesi toks. (Kurevičius padaro prieštaraujantį mostą, bet Aldona uždengia jo lūpas ranka.) Taip, naktis dengia tave, bet aš sugebu įžvelgt pro ją. Pažiūrėk žemyn. Ir ten visur naktis. Svetimas keleivis iš čia tematytų juodumą. Bet aš regiu pilies apylinkes ir dabar, nes aš pažįstu ir myliu jas. Ten kalva išlinksta, kaip briedžio nugara, ir šaltinio ašaros išdžiūva, nepasiekę upės. Vešlioje pievoje yra gėlių visų apylinkės merginų vainikams. Jos takeliai per siauri vienišiems keliautojams ir per platūs įsimylėjusiems . . . Taip aš įžvelgiu ir tavin. KUREVIČIUS Aš turiu apvilti tave, Aldona. Mano siela visai nepanaši į tavo pilies apylinkes. Joje tėra pustomas smėlis, kuriame rūdyja šimtai mano ištuštintų midaus statinių. Tarp jų blaškosi apirankės, šukos, karoliai, kuriuos aš nutraukiau nuo atsiduodančių moterų, kad palikus jas ir jų papuošalus po keleto dienų. Ir mano basa širdis ten kartais užmina savo sudužusias svajones ir siekimus. ALDONA Mylėdama tave, aš prispausiu viską prie savo krūtinės — neišskiriant moterų papuošalų, kurie mane žeidžia labiausiai — ir viskas vėl pražydės. KUREVIČIUS Tu nesugebėsi apglėbt mano nakties. Joje niekad neužteka saulė. Jon teįspinksi žvaigždžių šviesa. Aldona, klausyk, ką ji šnabžda man. Žemė nėra visatos vidury, bet išpjauta į kažkokį purviną užkampį. Niekas nesirūpina mumis. Mes esame niekas. Mūsų meilė, ar neapykanta, niekas. ALDONA Kokia tuščia kalba iš tokių išmintingų lūpų. Kada mes mylime, mūsų širdys yra visatos vidurys. Jokia gražbylystė negalės man kitaip įrodyt. ŠV. KAZIMIERAS Lietuvių liaudies skulptūra KUREVIČIUS Tu panaši į tą prasčiokėlį sargyboje. Prieš jūsų akis visad stovi daiktai: žemės sklypai, pievos, širdys. Jūs nematot, kad už viso šito tėra didysis niekas. Mokslas nevargina jūsų galvų. ALDONA Bet man patinka mokslas. Atmeni, kai tu mane mokei to naujo šokio, kurį į Varšuvos dvarą atvežė anglų pasiuntinys. KUREVIČIUS Voltą? ALDONA Taip, Eugenijau. Mums šokant, visatos vidurys būdavo ten, kur mūsų rankos susiliesdavo. Žvaigždės meluoja. KUREVIČIUS Gal tave sužavėjo karališko dvaro blizgėjimas ant mano rūbų? Tikėk manim, jie šoka ant bedugnės, linksi tuščiom galvom ir svaidosi žodžiais, kurie nieko nesveria. ALDONA Tas šokis mas patinka, nes tu mane išmokei jo. Su tavim, aš galėčiau gyventi visur, net karališkajam dvare. Kodėl tu nepasitikrini, ar aš nepamiršau jo? KUREVIČIUS Kodėl ne. Mums nereikės kalbėti. (Su ironiška kurtuazija). Jūsų ranką, ponia. (Aldona, su giliu reveransu, paduoda jam ranką. Jie šoka keletą žingsnių, tesusiliesdami pirštų galais.) KUREVIČIUS (Linksmiau). Ne, Aldona, ne! Pusę žingsnio kairėn ir tik tada apsisukt. Jis paima ją už alkūnių ir ji prisiglaudžia prie jo. ALDONA Aš tyčia padariau klaidą, kad galėčiau būt arti tavęs. KUREVIČIUS Aldona, aš turiu perspėt tave. Kažkas seka mus. Vienas sargybinis drėbtelėjo man užuominą apie mudu. ALDONA Aišku, mano vyro pasamdytas. Tas pavydus totorius! Aš tikiuos, kad jis niekad nebegrįš. KUREVIČIUS Ponia, jei aš būčiau doras ir normalus dvariškis, tokie žodžiai papiktintų mane. ALDONA (Išsigandusi). Ką aš pasakiau?! Kaip aš galiu tikėtis jo mirties?! (Ji užsidengia akis rankomis ir po akimirkos vėl atskleidžia jas). Aš negaliu meluot sau ir tau: aš laukiu jo mirties. Švenčiausioji Panele, kas yra didesnė — mano meilė, ar mano nuodėmė?! KUREVIČIUS Jei tai nuodėmė — tu būsi geroj draugijoj. Karalius irgi tikisi, kad tavo vyras negrįš. Tada jam nereikės išleisti pinigų išpirkimui, jis tą pinigų maišelį duos italams, ir jie papuoš Vilnių dar vienu marmuriniu angeliuku. ALDONA Eugenijau, tavo juokas žeidžia mane. KUREVIČIUS (Labai rimtai). Aš turiu perspėt tave nuo dar didesnio pavojaus — nuo savęs. Aš prašy-siuos perkeliamas į kitą dalinį. ALDONA Ne! Tai būtų man mirtis. Jei aš nebūčiau sutikusi tavęs, aš būčiau nuvytusi čia lėtai ir su žilais plaukais. Dabar tavęs netekusi aš mirčiau staiga. Aš tebuvau šešiolikmetė, kai jis mane paėmė sau už žmoną. Kai jis mane veiė prie altoriaus, aš kaip kūdikis laikiausi jo kietos šeriuotos rankos. Ta ranka niekad neišmoko laukti, klausti, glostyti. Ji težino, kaip laikvti taurę ir kardą; temokėjo stverti ir stumti. Jau trečią dieną aš užtikau jį su virtuvės merga ant kelių. Jis nuvijo mane į mano kambarį Bet jis žadėjo kiaurai persmeigt kiekvieną vyrą, kuris ilgiau kaip dvi akimirkas žiūrės į mane. Keturis metus aš buvau belaisvė. Tada — tą vakarą, kai jis nesugrįžo iš mūšio lauko, aš išgirdau tave dainuojant. Ačiū Dievui, tu sugrįžai. KUREVIČIUS Aš nežinojau, kad manęs klausosi. ALDONA Tavo balsas lūkuriavo, meldė, glamonėjo. Jau tada, dar nemačius tavo veido, aš žinojau, kad aš myliu tave. Ar tu myli mane? KUREVIČIUS Tu man patinki. Aš mėgstu stebėt tavo šnerves, kai tu susijaudini ir greitai alsuoji. Apsiausto neapdengtas tavo kaklo baltumas domina mane. Bet tik laikinai, tik valandėlei laikinumo. Štai aš, Aldona, toks blogas ir toks atviras. ALDONA Tavo atvirumas rodo, kad tu myli mane. Ant mano kaklo yra karoliai — suplėšyk juos ir išberk jų gintarą; mano plaukuose įsmeigtos šukos — sulaužyk jas ir paleisk jas pavėjui. Man nesvarbu, nes tu nepaliksi manęs. Išgabenk mane į savo dvarą, apsaugok mane nuo vyro grįžimo. KUREVIČIUS Ar tau nebaisus žodis — laikinai. ALDONA Su tavimi man niekas nebaisu. KUREVIČIUS Šį rytą. Aš gausiu karietą. Po keturių dienų tu būsi mano dvare. ALDONA Mano meile. (Kurevičius staigiai pritraukia ją prie savęs ir pabučiuoja). KUREVIČIUS (Švelniai). Aldona, aš laukiau tavęs visą vakarą. Prisipažink: kad aš dariau viską, kad atgrasinus tave. Netikėk viskuo, ką aš sakiau. ALDONA Mano meile, mano meile. (Abu išeina.) 3 SCENA KAZIMIERAS Kaip keista, angele. Mano žemiškasis gyvenimas praėjo be minties apie moters meilę. Šią naktį gi, aš turiu klausytis vis naujų moteriškų žingsnių ir stebėti vis naujas meilės rūšis. ANGELAS Kazimierai, jos vyras yra gyvas, rusų nelaisvėje. KAZIMIERAS Tada ji stovi prie pat mirtinos nuodėmės kranto. Kokia tyra jos meilė ir kokia drumzlina! ANGELAS Bet jei Kurevičius žus šį rytą, ji bus išgelbėta. KAZIMIERAS Jei stebuklas įvyks auštant, ji tos nuodėmės nepadarys. ANGELAS Dievo atsakymas? KAZIMIERAS Galbūt, bet ar paskutinis? Gal tai tik pradžia. Mes dar galim sulaukt ženklo, kuris jį išgelbėtų. Kaip jam reikia meilės ... ANGELAS Kurios išsipildymas pražudytų ją. KAZIMIERAS Kaip laikas tirpsta. Upės vanduo jau skuba sutikt ryto brėškimo. Tyla, tamsa, bejėgis laukime — aš nebegaliu iškęst jūsų! Aš nebegaliu stovėt nuošaliai! Aš turiu veikt! Teisingas veikimas tebūnie mano maldos dalis! ANGELAS Su kuo mums beliko kalbėtis? KAZIMIERAS Kas yra galingiausias šitoje pilyje? Nuo ko daugiausiai priklauso? Kieno žingsniai dar neužgeso pilyje? ANGELAS Karalius? Dabar mūsų neprileis prie jo. KAZIMIERAS Tada jis pats ateis pas mus. Vienas vaizdas nuves jį betkur. (Kazimieras dainuoja pusiau deklamuodamas, palydimas nematomų kanklių.) KAZIMIERAS Vijokliais apdengtu taku, Karaliau, tu pas ją skubėdavai Pačiu tyliausiuoju laiku Ir laukdamas žavėdavais Barboros žingsnių tylumu. Tyliau nei apsnigtu lauku Dvi plunksnos tyloje Kalėdų: Taip taką liesdavo jos pėdos. Karaliau, kai tavajam žvilgsny Pasaulis juosta ir sudyla, Atminki, kad dabar jos žingsniai Daug tylesni už pačią tylą. 4 SCENA Netrukus vartuose pasirodo Karalius, kapišonu užsidengęs veidą. Jasaitis ir Vyšniauskas pašoka iš snaudulio. (Karalius atskleidžia savo veidą). JASAITIS Kas eina?! VYŠNIAUSKAS Karalius! KARALIUS Kas čia dainavo? VYŠNIAUSKAS (Rodo į Kazimierą). Studentas, šviesybe. JASAITIS (Priklaupia ant vieno kelio). Šviesiausias karaliau... KARALIUS (Nervingai). Ne dabar, ne dabar ... (Jis apsižvalgo). Pasitraukit į kiemą. (Vyšniauskas ir Jasaitis išeina). 5 SCENA (Karalius eina prie Kazimiero ir Angelo, kurie jį nuolankiai pasveikina). KARALIUS (Kazimierui). Ar tu pats sugalvojai tą baladę? KAZIMIERAS Taip, šviesybe. (Karalius duoda Kazimierui monetą). KARALIUS Čia tau naujam švarkeliui. KAZIMIERAS Ačiū, šviesybe, bet aš padariau apžadus šioje kelionėje nieko neimti, tik duoti. KARALIUS (Įsideda monetą atgal). Kilnus pasiryžimas. Jei kada tau įgrystų studijos, prisistatykit mano dvaro pramogų tvarkytojui. Man patinka tavo balsas. KAZIMIERAS Aš dėkoju, šviesybe. KARALIUS (Angelui). Ar tu esi tas jėzuitas, kuris menėje diskutavo su liuteronų kunigu? ANGELAS Taip, malonybe. KARALIUS Ar jūs kalbėjote ir apie perskyras? ANGELAS Labai ilgai. KARALIUS Kiekvieną sykį, kai aš išgirstu apie vienišą, keliaujantį, atgailojantį dvasiškį, mano viltis atgyja. Aš žinau bažnyčios nuomonę, kad perskyros man negalimos. Kilmingieji dvasiškiai kurti mano prašymams. Bet tas vienišasai — gal jis atras kokį pamirštą įstatą, kokią eilutę Šventame Rašte, kuri pateisintų man perskyras. Gal jis pralaimės diskusijas su protestantais, kurie suteiktų man perskyras bematant. Gal jo nuomonė pakis . . . ANGELAS Jūsų malonybe, kai mes išsiskyrėm po diskusijų, mūsų nuomonės tebuvo nepasikeitę. KARALIUS Ar tau nenuostabu, dvasiški, kodėl, nežiūrint tokio bažnyčios užsispyrimo, aš dar neperėjau į protestantizmą? ANGELAS Jūs nenorit užsitraukt kilmingųjų dvasiškių nemalones. KARALIUS Tu esi dvigubai įžūlus, dvasiški. (Su šypsena). Tu ne tik meti į mano akis tokį kaltinimą, bet net drįsti įspėt teisybę. (Rimčiau). Karalius to nemėgsta. Ir karaliaus kantrybė nėra begalinė. Skyrybų klausimu protestantai yra pažangesni! ANGELAS Jūsų santuoka buvo sumegzta danguje, ir tik dangus tegali ją išskirti, kaip jis išskyrė jus ir Radvilaitę. KARALIUS Gailestingasis dangus! . . . Bet aš turiu gyventi ant žemės. Ar jums suprast, kas reiškia gyvent su nemylima moterim, taip liūdint vienintelės mylimosios? Tu, jėzuite, niekad to nepatyrei; tu, studente, esi per jaunas. Aš kalbu kurčioms ausims. Tokie įstatymai tegali būt parašyti angelams. ANGELAS Jeigu iš žmonių nebūtų taip daug reikalaujama, jie niekad negalėtų priartėt prie angelų. KARALIUS Palikit angelus danguje! Mes turim pakankamai vargo su savo mažais gyvenimais. Aš pavargau, kaip vargingiausias žemdirbys rudenio vakare. Šitas karo žygis man be galo įkyrėjo. Aš baigiau savo paskutinę kelionę, lydėdamas jos karstą iš Krokuvos į Vilnių. Visos kitos kelionės dabar beprasmės. ANGELAS Karaliau, jūsų dar laukia didžiausioji kelionė. Jūs turit ruoštis jai! Jūs turit atrasti prasmę kančioje. KARALIUS Kiek sykių aš girdėjau tai. Net vienišas, atgailojantis dvasiškis nakties vidury neturi man nieko naujo. (Jis nusisuka nuo jų ir paeina porą žingsnių į šalį). ANGELAS (Tyliai ir liūdnai). Tu buvai teisus apie žmonių kalbą, Kazimierai. KARALIUS (Atsigręžia į juos). Aš patariu judviem nebeužmigt šią nakt, bet tuojau kraustytis atgal. ANGELAS Kodėl, šviesybe? KARALIUS Aš nusprendžiau anksti rytą duot įsakymą trauktis. KAZIMIERAS Bet, šviesybe, jūsų padėtis neverčia trauktis! KARALIUS Žiūrėkite, jūsų esama ne tik sielos strategų. Mano padėtis manęs neverčia nieko daryti. Nei rusai, nei mes nenorime mūšio. Jei mes pasitrauksime, netrukus pasitrauks ir jie. Blogiausiu atveju, jie užims keletą kaimelių. O dėl Livonijos, aš pasiųsiu didžiuosius ponus jos užimti kitą pavasarį. Stovėt šitam užkampy man įgriso iki pat karališkų kaulų. Ar aišku, jaunasai stratege? KAZIMIERAS Karaliau, o jeigu rytoj įvyktų stebuklas?! KARALIUS Stebuklas? Ar jie įvyksta? Taip, aš atsimenu, mano tėvui. Aš nežinau, ką aš daryčiau. KAZIMIERAS Šviesybe, leiskit man primint jums to keleto kaimelių žmones, degėsių nuogumą, išskirtų šeimų nuolaužas. KARALIUS Žmonės? Kas jie? Kur jie? Jie miega ramiau už mane. Jie įpratę prie gaisrų. Jų vargai mažesni už mano. Jiems nereikia manęs. KAZIMIERAS Šviesybe, tai netiesa! Leiskit man tart porą žodžių savo globėjui. (Kazimieras pasitraukia Angelą į šalį). ANGELAS Rusai pasiruošę pulti rytoj rytą. Jei stebuklas neįvyks, jie užklups ir sutraiškins besitraukiančią armiją. (Liūdnai). Atrodo, stebuklas turi įvykt. KAZIMIERAS (Tyliai ir liūdnai). Taip, stebuklas turi įvykt. . . (Energingiau). Bet dabar mums reikia padaryt karalių vertu to stebuklo. Jis turi suprasti, kiek daug nuo jo priklauso. Kad stebuklui nušvitus, jis nebūtų pasitraukęs. ANGELAS Per tokį trumpą laiką? KAZIMIERAS Surask visas tris poras: Petrą ir Onutę, Kristupą ir Kunigundą, Kurevičių ir Aldoną. Pasiųsk juos čia prie vartų. ANGELAS Aš suprantu. KAZIMIERAS (Karaliui). Jūsų malonybe, aš stengsiuos jums įrodyt, kad jūsų valdinių vargai ir laimės yra verti jūsų dėmesio ir užuojautos. Jūs matysit, kad jų ateitys yra jūsų delnuose. KARALIUS Tikras jėzuitų auklėtinis — pamokantis teatras. Gerai, jei jūsu spektaklis bus ne per ilgas. ANGELAS (Nusilenkia). Su jūsų sutikimu. (Išeina). (Bus daugiau) |