BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOS OKUPUOTOJE LIETUVOJE Spausdinti
Pabaiga
 
Mokytojų dabar priskaitoma daugiau kaip 23,000. Tai daugiausia naujai, jau pokariniais laikais paruošti žmonės. Senieji, nepriklausomybės laikais paruošti mokytojai, išauklėti giliai patriotiškoje dvasioje, okupantams buvo nepatikimi. Pokario metais po visą kraštą buvo pristeigta vidurinės mokyklos lygio pedagoginių mokyklų. Veikia dideli Mokytojų institutai: Vilniuje ir Šiauliuose, kurie ruošia mokytojus vidurinėms mokykloms. Tai augštojo mokslo lygio mokyklos. Mokytojus, beje, ruošia ir universitetas. Yra dar Naujoje Vilnioje Mokytojų institutas lenkų kalba dėstomosioms mokykloms, kuris mokytojais aprūpina ne tik buvusią lenkų okupuotą Vilniaus krašto dalį, bet ir kitas buvusias lenkų žemes, dabar priklausančias Rusijai ir Ukrainai.

Mokytojų paruošimas skubotas. Mokiniai, pabaigę pedagogines mokyklas, "tobulinasi" vadinamuoju "neakivaizdiniu būdu" (per korespondenciją). Stacionariniai institutų studentai ruošiami, išskyrus gal miestus, specialiai vidurinėms mokykloms. Kaimas, neturėdamas pakenčiamų gyvenimo sąlygų, turi tenkintis itin menko paruošimo mokytojais. Baigusieji institutus kaimo kratosi ir deda visas galimas pastangas likti miestuose ir dirbti bet kokį kitą darbą, kad tik galėtų gyventi mieste.

Štai Švietimo ministerijos kadrų skyriaus viršininko Rakausko pranešimas ("Tarybinė mokykla", 1957, nr. 3, 46 psl.): "1955-57 mokslo metais buvo nukreipta į mokyklas 1979 mokytojai, baigę augštąsias ir vidurines pedagogines mokyklas, 974 mokytojai įgijo pedagoginį išsilavinimą neakivaizdiniu būdu. Bet mokytojų kadrų atžvilgiu mokyklose dar nemaža trūkumų: 677 mokytojai respublikoje dar neturi vidurinio išsilavinimo, 966 mokytojai su viduriniu išsilavinimu dėsto V-XI klasėse ir toliau niekur nesimoko, 304 asmenys su viduriniu išsilavinimu ir 4 su nebaigtu viduriniu išsilavinimu dirba vidurinių bei septynmečių mokyklų direktoriais." Cituojame tą patį pranešimą: "Tačiau mokslinio-tiriamojo darbo srityje pedagoginiuose institutuose dar yra nemaža trūkumų. Iš 278 dėstytojų tik apie 20 proc. turi mokslinius laipsnius ir vardus".

Bet kadrų (mokytojų) reikalas yra sudėtingesnis. Ne visa čia gali nuo švietimo organų priklausyti. Rakauskas skundžiasi: "Joniškio rajone (liaudies švietimo skyriaus vedėjas drg. Kontautas) priimami į pedagogini darbą susikompromitavę kituose rajonuose asmenys ir neturį pedagoginio pasjruošimo; Mažeikių rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjas drg. Navardauskas atsisakė priimti į pedagoginį darbą Švietimo ministerijos nukreiptus 6 specialistus su viduriniu pedagoginiu išsilavinimu, o, prasidėjus mokslo metams, įdarbino 5 abiturientus. Panašių faktų buvo ir Kauno mieste. Neteisingai parenkami ir atleidžiami mokyklų vadovai ir be pagrindo kilnojami mokytojai Joniškio, Kaišiadorių ir kituose rajonuose."

Neįgudusiam skaitytojui šios eilutės gali pasirodyti labai paprastos. Ministerija tvarko gerai, bet vietoje atsiranda neklaužadų, kurie žlugdo ministerijos darbą. Nepamirškime, kad bolševikinėje santvarkoje yra dvi valdžios: partiniai ir sovietiniai organai. Ministerija yra sovietinis organas. Švietimo ministeris kaip taisyklė, yra ir turi būti partijos narys, bet, kadangi jis priklauso sovietiniams organams, jis turi būti būtinai tarp kūjo ir priekalo: iš vienos pusės jis priklauso nuo komunistų partijos CK mokyklų skyriaus vedėjo (V. Uoginto) ir ministerių tarybos pirmininko pavaduotojo mokslo ir kultūros reikalams (K. Preikšo, taip pat LKP CK nario). Du pastaruoju eina kūjo pareigas ir kala ministeriją iš viršaus. Priekalui atstovauja rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjas. Jo yra paskutinis žodis, jis yra pavaldus rajono komitetui (rajono komiteto I-sis sekretorius yra dažniausiai LKP CK narys ar bent kandidatas), ne švietimo ministerijai. Ministerija rūpinasi paruošti mokytojus pagal specialybę. Bet bolševikams specialybė, pašaukimas, gabumai yra antraeiliai dalykai. Pirmoje vietoje vadinamasis "politinis subrendimas".

Mokytojų keblokos darbo sąlygos baido jaunus mokytojus nuo pedagoginio verslo. Kadrų
skyr. viršininkas P. Rakauskas ("Tarybinis mokytojas", 1957 kovo 21, nr. 12) rašo: "Todėl pas mus kiekvienais metais kartojasi faktai, kada jaunieji specialistai atsisako vykti į darbovietes. Štai praėjusiais metais Vilniaus pedagoginį institutą baigė 437 jauni mokytojai, o į mokyklas nuvyko tik 381 specialistas. Dar blogesnė šiuo klausimu padėtis Vilniaus Valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete".

Yra balsų, kad netrukus mokytojų bus paruošta pakankamai. "Tarybinis mokytojas" (1956. 10.25, nr. 43) rašo: "Šiuo metu jau beveik nepasireiškia mokytojų trūkumas. Todėl jau dabar pribrendo reikalas atrinkti mokytojus pedagogus nuo mokytojų-valdininkų, kurie mokykoje tik valandas atidirba."

Dėl mokytojų specialybės kėlimo P. Rakauskas rašo ("Tarybinis mokytojas" 1957.3. 21, nr. 12): "Bet juk būtų geriau, jeigu tinkamo pedagoginio išsilavinimo neturį mokytojai savo dalykinį, pedagoginį ir metodinį lygį keltų, sistemingai mokydamiesi... Mokytojai, kurie neturi reikiamo pedagoginio pasiruošimo ir niekur nesimoko, žinoma, bus priversti palikti mokyklą".

Kad t.ą padėtis yra dar tikrai toli nuo idealo, tai kalba spaudos balsai apie "mokytojo profilio plėtimą". Profilio plėtimas yra ne kas kita, kaip ruošimas mokytojo, galinčio dėstyti daug ar net visus dalykus. Tai pradžios mokyklose, ypač vienkomplektinėse, ir senais laikais būdavo. Bet anksčiau paminėjome, kad yra vienkompletinių "vidurinių" mokyklų. Tuo būdu tasai mokytojo profilis iki padūmavimo ištyžta. Vadinamosios vidurinės septynmetės mokyklos kartais yra labai mažos, pvz. 46 mokiniai! Tokioje mokykloje mokytojas norom nenorom turi imtis svetimų savo specialybei dalykų, nes jam atlyginama nuo pamokų. "Tarybinis mokytojas" (1957.5.23, nr. 21) rašo: "Būtina sutvarkyti pedagoginius kadrus taip, kad mokytojai dėstytų pagal turimą išsilavinimą, specialybę. Reikia išgyvendinti tokią netikusią praktiką, kai istorikai dėsto literatūrą, o literatai — fiziką ir pan... Šitaip netikusiai komplektuojant kadrus, nukenčia dalyko dėstymas, o ir mokytojas apkraunamas bereikalingu darbu".

A. BLATAS DUKRELĖ

Pacituota ištrauka nušviečia esamą mokytojo padėtį. Su išvadomis nenorėčiau sutikti, neS čia ne tiek kaltas netinkamas kadrų komplektavimas, kiek patsai mokyklos pobūdis. Darbininkų jaunimo mokyklos yra nedidelės, ypač k?imo vietovėse. Apie jų dydį galima spręsti iš to, kad, sakysime, Lietuvoje 1955-56 mokslo metais jų mokinių skaičius tesiekęs 19,150. Tai mokyklos suprastintu ir palengvintu kursu, norintiems baigti vidurinį mokslą nepasitraukiant nuo gamybos. Kitaip tariant, tai vakarinė suaugusių mokykla. Panašios rūšies ir kaimo darbininkų mokyklos, kuriose tais pačiais mokslo metais buvo mokinių tiktai 5,842. Kaimo vietovėse tos mokyklos organizuojamos prie esamų vidurinių mokyklų, tik jose mokslas koncentruojamas daugiau žiemos mėnesiais, kada sodžiuje mažiau darbo. Šios mokyklos, būdamos švietimo ministerijos žinioje, įeina į bendrąjį mokyklų skaičių, bet jų yra nemaža. Beveik kiekviena didesnė įmonė turi savo darbininkų jaunimo mokyklą. Šios mokyklos, ypač mažosios, vargu ar beturi savo nuosavus kadrus ir gal net vadovybę. Mokytojams, atrodo, jos yra gana naudingos, nes jose mokslas ne su visu rimtumu išeinamas, klasės mažos, tai mokytojams tose mokyklose   dirbti pravartu: gauna  papildomų pamokų. O mokytojo atlyginimas yra skurdokas: 500-600 rublių.

Vadovėliai
Jei mokytojų ir mokyklų pastatų padėti laikytume pakenčiama, tai vadovėlių klausimą galima pavadinti skandalingu. Vien lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai, ir tai tali gražu ne visi, lietuvių autorių sudaryti, o beveik visi kiti vadovėliai yra rusų mokyklų vadovėliai, išversti lietuvių kalbon. Nėra tokių būtinų vadovėlių lituanistikos disciplinai, kaip Lietuvos geografija, Lietuvos istorija, lietuvių literatūros istorija. Kaip tie dalykai dėstomi, sunku net pasakyti, bet Lietuvos istorija ir Lietuvos geografija net nefigūruoja mokyklos programose. Reikia manyti, kad tai praeinama visuotinės istorijos kurso pamokose, kur rusų istorijai tenkanti liūto dalis, o Lietuvos literatūros istorijos dar vis neprisirengiama paskelbti.

Nors dabar daug kalbama apie grįžimą į lenininę tautybių politiką, kurią pagal Lenino priešmirtines pastabas reikėtų suprasti kaip pilną mažumos kultūrinę ir politinę (sąjungos ribose) autonomiją, bet tai dar toli gražu nuo realybės. Stalino eros, aišku, negalima lyginti su šiais laikais. Reikia manyti, kad dalykai nestovės vietoje. Bet rusams yra svarbu tasai procesas tormozuoti visais galimais būdais, nes tai gresia ne vien bolševikiškam režimui, į kurį ir dažnas didžiarusis mielai  nusispjautų,  bet pačiai imperijai. Štai dėl ko vadinamoji lenininė tautybių politika yra ne kas kita, kaip tik mažumų savos kalbos vartojimo laisvė arba privilegija. Išjungęs Lietuvos istoriją iš Rusijos istorijos, atgaivinsi savarankiškumo dvasią. Kalbėsi apie Lietuvą kaip atskirą geografinį vienetą — tas pats. Apie literatūros istoriją nėra ką ir kalbėti, nes mūsų literatūra beveik visa antirusiška.

Mokyktojas, neturėdamas vadovėlio, iš vienos pusės turi kiek laisvės, kurios pasigenda ir ne vienas partietis, o iš kitos pusės jis pastatytas jiešmininko poste: jei kas išeina aikštėn, tai kaltas mokytojas, ne režimo žmonės. Būtų vadovėliai, mokytojas galėtų jais remtis ir reikale gintis. Tai yra tikra teroro priemonė.

Vadovėliai, be to, yra ir krašto apiplėšimo priemonė. Reikia atminti, kad okupanto tikslas visais galimais būdais plėšti okupuotąjį kraštą. Sovietų Sąjungoje poligrafijos pramonė yra iš pirmaujančių. Vadovėliai perspausdinami kasmet. Mokiniui vidutiniškai per metus reikia pirkti knygų už 150 rublių. Prašome padauginti šią sumą iš pusės milijono. Iš tos sumos atskaitykite dvidešimt penkis procentus rusams vadovėlių autoriams ir pamatysite, kad tai nėra jau taip nežymi duoklė maskoliams.

Lietuvoje vadovėliai spausdinami trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir lenkų. Kam ta komedija, ypač dėl rusų kalbos vadovėlių, sunku beįsivaizduoti, bet greičiausia tai bus "sovietinės nepriklausomybės" pažymys. Neteko patirti, ar rusų kalba dėstomųjų mokyklų vadovėliai spausdinami vietoje. Gal ne. Bet lenkų kalba vadovėliai nuo seno spausdinami iš metų į metus. Pavyzdžiui "Tiesa" (1952.6.25) rašo: "Mokslo metų pradžioje turi būti išleista 85 vadovėlių vienetai lietuvių kalba 1,835,000 egzempliorių skaičiuje ir 27 vadovėlių vienetai lenkų kalba 68,000 egzempliorių skaičiuje". Sekančiais metais ("Tiesa", 1953.8.8.): "Šiemet atspausdinta 131 vadovėlis bendru tiražu 2,044,000 egzempliorių, iš kurių 99 pavadinimai lietuvių kalba ir 32 pavadinimai lenkų kalba". "Tarybinė mokykla" (1957., nr. 8, 46 psl): "Įvairiu pavadinimu mokyklinių vadovėlių šiemet bus išleista bendru 2 mil. 255 tūkst. egz. tiražu".

Skaičiai dar nieko nepasako. Bolševikai po-pierio negaili savo propagandai. Kam įdomu, kaip atrodo bolševikiškas vadovėlis, galėtų pasižiūrėti kad ir į tokią Juozo Žiugždos "Lietuvių kalbos sintaksę", kur sukišta tiek bolševikiškų blevyzgų, jog apmaudas ima, kad ji ne kitataučio parašyta. Sintaksė vadovėlyje yra paskutinės eilės dalykas: pirmoj vietoj bolševikiški šūkiai, antroj vietoj nepriklausomybės laikų dergimas, o tik dešimtoje ar vienuoliktoje vietoje — pati sintaksė.
 
Štai prieš mūsų akis knygų katalogas "Pedagoginė literatūra No 92a, 1957, Maskva." Imkime P. Gailiūno, A. Chlebinsko ir E. Orvidie-nės "Gimtąjį žodį" III klasei (skyriui, J.A.). Vadovėlio medžiaga padalinta į tris skyrius: literatūros, gamtos-geografijos ir istorijos. Vadovėlio apibūdinime pasakyta: "Istorijos skyriuje yra šie poskyriai: 1) iš mūsų Tėvynės praeities, 2) iš mūsų socialistinės Tėvynės praeities, 3) Dydysis Tėvynės karas, 4) pokarinė statyba."


A. BLATAS  PIEŠIANTI MERGAITE (W. Virginijos muziejus)

Labai apsviltų pirštus tasai, kurs pamanytų, kad "mūsų Tėvynė", tai Lietuva. Tokios tėvynės ir dar su didžiąja raide nėra lietuviškuose mokyklų vadovėliuose. Juose kur nors užkampy galima rasti viena kita paminėta "feodalinė", "kapitalistinė" ar "buržuazinė" Lietuva, bet mokyklose nuo pat pirmojo skyriaus "Tėvynė" siejama tik su viena Rusija.

Vadovėlio lietuviškumas yra labai reliatyvus. Jame viena kalba lietuviška, o dvasia perdėm rusiška ir, žinoma, bolševikiška. Tuo būdu vadovėlis, ar jis lietuvio, ar ruso padarytas, dalykų iš esmės nekeičia. Dažnai lietuvis daugiau dergia savo kraštą ir ypač praeitį negii rusas. Pavyzdžiui, kai 1953 metų pavasarį buvo aptariamas lietuvių literatūros "maketas", rusas prof. B. Larin "buržuazinei literatūrai" buvo daug palankesnis negu Korsakas ar Venclova.

Po tiek okupacijos metų kiekvieną rašytoją jau veikia vadinamasis savikritikos dėsnis: rašytojai ir vadovėlių sudarinėtojai kontroliuoja patys save. Ta savęs kontrolė labai nesudėtinga: šmeižk savo paties praeitį ir kraštą rusų praeities ir rusų naudai, ir įtiksi okupantui. Dažnai toji pastanga, kaip mano paminėtoje Juozo Žiugždos sintaksėje, siekia kraštutinį koktumą. Vadovėlis, pasirodo, metodiška savo puse kiek senstelėjęs, bet kas pajėgs taip įsiteikti okupantui, kaip Žiugžda.

Žiugžda nėra išimtis. Minėtame kataloge yra vienintelis lietuvos istorijos vadovėlis (pradžios mokyklos IV skyriui): J. Jurginis: "Lietuvos TSR istorija." Paaiškinime parašyta: Vadovėlyje trumpai išdėstoma Lietuvos TSR istorija nuo seniausių ligi mūsų laikų. Daug vietos skirta darbo žmonių kovai už Tarybų valdžią Lietuvoje, darbininkų ir valstiečių kovai buržuazinės diktatūros metais ir atkuriamajam darbui pokario laikotarpiu. Manau, kad didelių aiškinimų nereikia, nes kiekvienam aišku, ką tai reiškia, kalbant apie Lietuvos istoriją: "trumpai išdėstoma" ir "daug vietos paskirta".

Tiesa, paskutiniu metu vis dažniau ir dažniau pasigirsta balsų, kad reikia savų, pačių pedagogų sudarytų vadovėlių visoms disciplinoms. Kartais vienas kitas vadovėlis jau eilę metų žadama išleisti, bet vis užkliūva, užsiguli ar leidykloje ar spaustuvėje, ar sandėly, o jų, kaip, pavyzdžiui, K. Gerulaičio Lietuvos TSR geografija IV klasei (skyriui, J.A.), jau seniai žadama ir kataloguose įrašoma, bet rinkoje tik dabar pasirodė. Aišku, kad tai įvyko ne dėl vadovėlio sudarytojo, leidyklos ar spaustuvės kaltės...

Kad tai ne j iešmininkai kalti, gali paliudyti šis LTSR Valstybinės pedagoginės leidyklos pareigūnas (žr. "Tarybinis mokytojas," 1957.VI. 13): "Leidyklos vyr. redaktorius drg. Saulius pasakoja: — Dažnai laiku atiduoti vadovėlius į spaudą mes negalime todėl, kad jie nelaiku patvirtinami. Pavyzdžiui, Gerulaičio "LTSR geografijos" vadovėlį mes būtume galėję greičiau išspausdinti, jei nebūtų užtęsiamas jo tvirtinimas. Jau nuo balandžio mėnesio vidurio jis buli LTSR Švietimo ministerijos Mokymo-metodiniame skyriuje, ir sunku pasakyti, kada bus patvirtintas".

Padėtis nėra linksma: vadovėlis svetimas, mokytojas užguitas vergas.

Lieka mokinys. Jo gera valia, jo patriotiškumas. Nemanytume, ir taip iš tikrųjų nėra, kaip okupanto spauda didžiuojasi. Visi lietuviai, išskyrus gal tiktai paskutinius oportunistus, net partiečiai gilumoje širdies nori, kad ivanas išeitų. Jaunimas moka ir nori lietuvybe didžiuotis. Bet nereikia pamiršti, kad mokykla savo daro. Patriotizmas, be gilesnių žinių, tampa paviršutiniškas, jam trūksta gelmės. Okupantai mokyklą išnaudoja savo tikslams. Bolševikiškas auklėjimas mažai rūpinasi kultūringumu ir morale. Komjaunimo spauda pilna pavyzdžių apie mokyklinio amžiaus jaunuolius alkoholikus, mušeikas ir vagilius. Ir tai suprantama, kad blogi mokiniai stengiasi "atsigriebti" mokykloje ir gyvenime per komjaunimo organizaciją.

Prieš pradedant pernai mokslo metus, švietimo ministeris Mečys Gedvilas primena mokytojams ("Tarybinis mokytojas", 1957.VIII. 29): "Nustebę kartais matome jaunuolius dykaduonius, ponybės manijos pagautus, kurie niekina bet kurį darbą, ypač fizinį. Dar sutinkame keistus svajotojus, atitrūkusius nuo tikrovės, realaus gyvenimo, klajojančius jame betiksliai, nusivylimo apimtus ir aimanuojančius dėl nesėkmių. Neretai mus pykdo savanaudžiai, įvairaus plauko kombinatoriai, kurie jieško progos lengvai pasipelnyti visuomenės sąskaita, daug reikalauti ir nieko neduoti. Neretai jie savo karjerą baigia teisme. Susiduriame mes dar su padaužomis, girtuoklėliais, leidžiančiais laiką prie buteliuko ir pastojančiais praeiviams kelią" (mano praretinta, J.A.).

Nemanau, kad tai būtų paprastas sutapimas. Bet panašūs jaunuolių tipai yra kasdieninis reiškinys "Komjaunimo tiesos" laikraščio rubrikoje "Po šaltu dušu". Komjaunuoliai yra mokyklų ko viešpačiai (su komunistų partija), jie kišasi į mokyklos tvarką ir auklėjimą. Jie iš pirmųjų dienų auklėjami vadovauti, ergo — nieko nedirbti. Jie yra tie partijos lepūnėliai — režimo pamatai, ateitis ir laidas.

Reformos
Naujumai, reformos, patobulinimai yra eiliniai bolševikinės propagandos arkliukai. Spauda viską išpučia. Bet iš tokių reformų gal reikėtų pažymėti keletą. 1954-55 mokslo metais įvesta koedukacija, tai yra, berniukų ir mergaičių mokymas drauge. Tais pat mokslo metais įvestas visuotinis vidurinis (vienuolikmetis)mokymas miestuose. 1955-56 mokslo metais įvestas vadinamasis politechninis mokymas. 1956-57 mokslo metais pradėta steigti mokyklos internatai, kurių dabar visoje respublikos teritorijoje yra apie šešetą. Jos, atrodo, yra dvejopos: nusipelniusių tėvų našlaičiams ir disciplininės bei defektyviems mokiniams. Daug apie jas kalbama, bet jųjų aiškaus veido iš spaudos dar negalima susidaryti. Pačioje Rusijoje jų yra daugiau. Tai komunistiniam ir specialiam auklėjimui skirtos mokyklos, pasišovusios eiti ne vien mokyklos, bet ir šeimos pareigas.

Prie naujumų reikia priskirti ir keliamųjų egzaminų panaikinimas. Palikti tiktai baigiamieji. Anksčiau iš klasės į klasę buvo keliama (IV-X arba XI kl.) tik pagal egzaminų duomenis. Pagal naują instrukciją egzaminai paliekami tiktai baigiamose VII ir XI (rusų kalba dėstomose X) klasėse. Visų kitų klasių mokiniai keliami j augštesnes klases pedagogų tarybos nutarimu pagal metinius pažymius, tai yra, keliami tie mokiniai, kurių metiniai pažymiai iš visų pagrindinių mokomųjų dalykų (be fizinės kultūros, dainavimo ir piešimo) yra nemažiau kaip "trys" (Lietuvoje galiojanti 5-1 pažymių sistema).

Iš mažesniųjų reformų reikėtų pažymėti Švietimo ministerijos instrukciją dėl mokinių "darbo krūvio" mokyklose. Tasai krūvis yra dvejopas: apkrovimas mokinių namų darbais ir organizacinė veikla. Tiesą pasakius, vaikų "politinė veikla" prasideda nuo priešmokyklinio amžiaus, bet tikrai pagyvėja mokyklinio arba pionierinio amžiaus vaikams. Komjaunuoliai jau veikia suaugusių žmonių mastu. Lietuvos lenininio komunistinio jaunimo sąjungos (LLKJS) centro komiteto sekretorius Grigonis rašo ("Tarybinis mokytojas", 1956. nr. 1) tuo klausimu: "Dažnai pasitaiko, kad vakarykštis pionierius, kuriam vos sukako 14 metų ir kuris šiandien tapo komjaunuoliu, priverstas posėdžiauti,  kaip  suaugęs  žmogus."

Nereikia nei sakyti, kad tasai mokinių užmokykliniu darbu ir veikla apkrovimas yra pasiekęs tokių proporcijų, kad ministerija turėjo įsikišti ir potvarkiu nustatyti namų darbų ir veiklos valandas. Pavyzdžiu imami tik du rajonai, — Skaudvilės ir Kupiškio, kur mokiniams namų darbus   tenka dirbti net 6-7 valandas.

Būdingesnes to ministerijos potvarkio vietas ištisai pacituosiu:

"Mokyklose ir užmokyklinėse įstaigose vieni ir tie Datys mokiniai, užsiiminėja keliuose dalykiniuose būreliuose (mokyklose veikia visa eilė būrelių, vadinamų dalykiniais, kurie neva gilina mokinių žinias: geografų, gamtininkų, darbščiųjų rankų ir tt. J.A.), perkraunami visuomeniniu ir kitu nepamokiniu darbu. Tuo tarpu diesnė mokinių dalis visai nedalyvauja užklasiniame  mokyklos  gyvenime.  Ypač  padidėja mokinių darbo krūvis pavasarį, kai savo darbą suaktyvina jaunieji gamtininkai, sportininkai, saviveiklininkai. Apsunkina darbą ir iki šiol įsivyravusi praktika — masines priemones (festivalius, dainų šventes, pionierių sąskrydžius) taip pat organizuoti pavasarį.

"Mokyklų vadovams ir mokytojams nurodyta, kad mokinių atlikimą išaiškintų pamokoje, reguliuotų darbų krūvį taip, kad pamokų ruošimui namuose I klasės mokiniams pakaktų 1 vai.; II klasės — 1-1.5 vai.; III-IV klasių — 1.5-2 vai.; V-VI klasių — 2-3 vai.; VII klasės — 2.5-3 vai.; VIII-XI klasėse 3-4 vai. Nurodyta tinkamai pertvarkyti pamokų tvarkaraščius, sudaryti rašomųjų darbų pravedimo grafikus ir griežtai jų laikytis, pasiekti, kad klasėje per dieną būtų skiriamas tik vienas, o savaitėje ne daugiau kaip du kontroliniai rašomiej i  darbai.

"Ministerijos kolegija nurodė, kad būtina taip sutvarkyti reikalus, jog kiekvienas mokinys visuomeniniam ir nepamokiniam    darbui (įskaitant susirinkimus) savaitėje gautų    nedaugiau kaip 3-4 valandas V-VII klasėse ir 4-5 valandas VIII-XI klasėse" ("Tarybinis    mokytojas", 1957, nr. 7).

Sunku pasakyti, ar šis potvarkis veikia tik respublikoje. Iš visa ko atrodytų, kad taip. Tuo būdu, sakyčiau, pasireiškęs bent toks lietuviškos mokyklos savarankiškumas. Tai, atrodo, buvę labai opu. Bolševikinėje santvarkoje naujumai įvedami paprastai su dideliu triukšmu, bet kai kurie-jų apleidžiami su absolučia tyla. Taip, sakysime, dar asmenybės kulto metu buvo įvesta mada pažangiųjų mokinių pareiga padėti atsilikusiems draugams. Iš viso ko buvo galima spręsti, kad tasai "pedagoginis metodas" buvo masiškai taikomas gyvenime, nes apie tai buvo daug rašoma, kalbama, svarstoma, skelbiami mokiniai pirmūnai ir žymūnai, o paskui nejučiomis visa tai nuščiuvo. Tik po kokių poros metų kažkoks provincijos laikraštėlis perdaug garsiai pasididžiavo pažangiųjų mokinių žygdarbiais, tai respublikinis dienraštis ir šoko trinkt galvą redaktoriui, kam jis girias ir propaguojąs tą nepedagogišką ir seniai pasmerktą metodą, verčiantį gerus mokinius smaugtis su atsilikėliais ir tinginiais.

Abiturientai
Jaunuoliai, baigę septynmetes, eina arba į gyvenimą arba į specialias vidurines mokyklas, vadinamas technikumais ir kitais vardais. Gi jaunuoliai, kurie lieka vidurinėse mokyklose, pabaigę septynias klases, ar baigusieji septynmetes stoja į vidurines, mano stoti į augstąsias mokyklas. Abiturientų arba jaunuolių, baigusių vienuolika vidurinės mokyklos klasių, skaičius svyruoja apie 9-10 tūkstančių. Pavyzdžiui, 1953-54 m. m. abiturientų buvo 10,590; 1954-55 — 8540; 1955-56 — apie 9000 ir 1956-57 apie 10,000.

Mokyklą baigus ir gavus brandos atestatą, mokinio vargai dar nesibaigia. Jie, stodami į augštąją mokyklą, turi laikyti egzaminus iš kai kurių bendrų ir specialybės disciplinų. Išimtis daroma tik tiems abiturientams, kurie yra apdovanoti aukso ar sidabro medaliais. Štai tų laimingųjų skaičiai: "1956-57 m.m. Švietimo ministerijos komisija, patikrinusi 325 abiturientų, atsiųstų apdovanoti aukso ir sidabro medaliais, rašomuosius darbus, pripažino vertais apdovanoti 255; ir jų 54 abiturientai apdovanoti aukso medaliuis, o 201 — sidabro; 70 abiturientų nebuvo pripažinti nei aukso, nei sidabro medaliai, o vienam iš jų atidėtas egzaminas rudeniui. Palyginus su praėjusiais mokslo metais, lietuvių dėstoma kalba mokyklos (mano pabraukta, J.A.) pristatė apdovanoti didesnį skaičių abiturientų. Patikrinus rašomuosius darbus, matyti, kad ne tik padidėjo pristatytų apdovanoti abiturientų skaičius, bet ypač skiriasi apdovanojimo resultatai. Jei praėjusiais metais iš 158 abiturientų aukso medalius gavo 7, sidabro — 6, neapdovanoti 83 abiturientai, o vienam iš i u atidėtas egzaminas rudeniui, tai šiais mokslo metais iš 200 abiturientų aukso medalius gavo 26, sidabro 131, o neapdovanoti 43." ("Tarybinė mokykla," 1957, nr. 7, 45 psl.)

Pacitavau tyčia parodyti, kad aukso medalių lietuviai abiturientai negavo nė pusės paskirtųjų, tai reiškia, kad didesnė pusė teko rusams, tik sidabro medaliais lietuviai abiturientai pirmauja. Atrodytų, kad rusams abiturientams favorizuojama, turint galvoje, kad lietuviai abiturientai turi metus viršaus ir reikėtų laukti iš jų didesnio brandumo. Nebent rusai lietuvius "neša" rusų kalba, kuriai, atrodo, taikomas vienodas matas lietuviams ir rusams.

Prierašas
1958-59 mokslo metų mokymo plane ("Tarybinė mokykla", 1958 m. vasario mėnuo, nr. 2, 47 psl.) beveik nėra žymesnių pakeitimų, nebent tai, kad lietuvių kalbai ir literatūrai skiriama per 11 metų 74.5 savaitinių pamokų (buvo 73 per tą patį laiką), o rusų kalbai ir literatūrai 41 savaitinė pamoka (buvo 42.5 pamokų), ir kad rusų kalba bus pradedama nuo antrųjų metų antrojo pusmečio ( dabar buvo pradedama nuo antrųjų mokslo metų pradžios).

Šių metų pedagoginėje spaudoje pradėta daug rašyti anie reikalą iš vienuolikmečio mokymo sk temos pereiti i dvylikmetį arba net ir dar ilgesnę bendrojo lavinimosi mokymo sistemą. Ta švietimo sistema būtų skiriama ne į tris, bet į du koncentru: I-VIII klasių ir IX-XII klasių koncentrus. Pažymėtina, kad dvylikmetėje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbai ir literatūrai skiriama 78 savaitinės pamokos, o rusų kalbai ir literatūrai siūloma tik 36 savaitinės pamokos, ir pradėti rusų kalbą tik nuo trečiosios klasės.

Reikėtų pažymėti dar vieną naujieną. Nutarta dviejų metų būvyje vidurinių mokyklų moksleiviams įvesti privalomą
uniformą. Ta uniforma jau priimta. Pažymėtina uniformos vakarietiškas ,ir lietuviškas pobūdis. Ir švarkelio ir marškinių atversta angliško fasono (aprašyme tuo žodžiu ir apbūdinta) apikaklė. Ir berniukams ir mergaitėms tautinės juostos kaklaraištėliai. Pati uniforma rudos spalvos. Reikia manyti, kad lietuviai vidurinių mokyklų mokiniai garsės savo užsienietiška ranga, kaip dabar Rusijoje užsieniečiais garsėja Lietuvos augštųjų mokyklų studentai.