LIUDININKAS Spausdinti
Petras buvo ramus, augalotas vyras. Jis ėjo dvidešimt septintuosius metus ir jau devintus metus be pertraukos tarnavo pas Vičiūnus. Jo tėvai gyveno kitam kaimo laukų pakrašty, ir jis retą sekmadienį neužsukdavo aplankyti senukų tėvų, bet tą pavasarį namo panūdo eiti beveik kiekvieną vakarą. Pareina, būdavo, iš laukų, pavalgo vakarienę, sodo pakraščiu nusileidžia upeliu, pereina lieptą, paskum tiesiai per Bertuliu kiemą ir per laukus — namo.

Bertuliu kieme pasisveikindavo su Vale, vienturte našlio Bertulio dukterim, kartais stabterėję šnektelėdavo vieną kitą žodį.

Kai pasidarė šilta, Valė išbėgo upelin kojų plautis. Ji taip darydavo nuo pat mažystės: nubėgdavo ant liepto, nusiplaudavo ir bėgdavo atgal. Bet tą pavasarį ji atsisėdo ant liepto, pamerkė kojas į vandenį, o pati atsirėmė į turėklų ramstį, ir žiūrėjo upeliu tolyn. Plačios lankos nuo rasos darėsi širmos, o ties Kurdulio alksnynu skystu dūmeliu pradėjo kilti rūkas.

Kurduliuose įsižiebia šviesa, ir Valei suspaudžia širdį. Jai gaila Kurdulienės. Nuo to laiko, kai Kurdulius užpuolė plėšikai, pačiam Kurduliui ugnimi išdegino padus, išsukinėjo rankų pirštus, sienon sudaužė galvą, Kurdulienei irgi pasidarė galvoj nebegerai. Kai tik saulė leidžiasi, ji tuoj dega lempą, o vyrą prašo, kad pinigus laikytų šalia lovos ant kėdės. "Kai ateis, tegu ir pasiima, kad tik tu liktum sveikas", sako. Kurdulis ketvirtas mėnuo vis negalėjo pasikelti iš lovos, o plėšikų niekas jokio pėdsako neužtiko. Tuo tarpu Petras atėjo prie liepto ir sustojo. Valė pro savo mintis pajuto jį kaip tamsų šešėlį, krūptelėjo, pakėlė akis viršun ir nusišypsojo.

Ji nieko nesakė, ir jis jai neturėjo ką pasakyti.

Iš pradžių truputėlį tyli, paskum kalba apie Kurdulių nelaimę, apie negerumą žmonių, kurie galėjo taip padaryti, paskum vėl apie labai paprastus dalykus: apie žemę, patys apie save, apie tai, kad jam dar liko geras galas pūdymo, kad tuoj reikės vikius pašarui sėti, kad šiemet žemė drėgna ir šilta ir viskas verčiasi iš padūkimo.

Valei labai patinka jo balse šiluma, su kuria jis kalba apie darbą ir apie žemę. Ir jai pačiai smagu justi tą balso šiltumą ir norisi kalbėti taip, kad jos balsas irgi būtų pilnas tos  pačios šilumos ir atlieptų į jo toną.

—Vale! — visiškai netikėtai pašaukė iš kiemo Bertulis.

—Tuoj! — dainuote išdainavo Valė, bet nepakilo nuo liepto. Juodu dar daug turėjo ko šnekėti.

Kelis akimirksnius palaukęs, tėvas dar kartą pašaukė, ir tada Valė pakilo ir nubėgo tekina, basomis kojomis žaibuodama.

Petras pasiliko rymoti vienas ant turėklų. Jis gerai žinojo savo vertę žmonėse. Niekas negalėjo pasakyti, kad jis neturėtų drabužio, kad būtų ne vyriškas ar ne gražus, kad būtų tinginys. Net pinigų jam buvo gal daugiau, negu kitam ūkininkui: šešerių metų alga tebebuvo pas Vičiūnus visiškai nepaliesta, ir Vičiūnas kiekvienais metais dar priskaitydavo procentus, bet jeigu Valė čia būtų sėdėjusi ne su juo, o su ūkininkaičiu, Bertulis būtų nešaukęs. O jeigu ir būtų šaukęs, tai visiškai ne tuo balsu.

Jis žiūrėjo į prieblandoj vis labiau skęstančią sodybą ir galvojo, kad Valė kitą vakarą ant liepto nebeateis, ir pats pasijuto taip, lyg net į tėvus per Bertuliu kiemą nebeparanku būtų eiti.

Bet Valė kitą vakarą vėl atėjo. Vėl juodu šnekėjosi, ir šnekėdamas Petras matė, kaip Bertulis vienmarškinis atėjo per sodą ir pasirėmė ant tvoros, parymojo, parymojo, pašaukė Valę, ir pašaukęs nebenuėjo, bet laukė, kol sugrįš.

Kai Valė parėjo, Bertulis buvo susierzinęs.

—Sarmatykis, — pasakė.

Valė sustojo prie lipynės ir didelėmis akimis pažiūrėjo į tėvą. Tokio žodžio ji nebuvo laukusi.

—Ko? — paklausė pasiremdama ant tvoros.

—Nebe vaikas. Turėtum suprasti, kad ne kiekvienas  bernas  tau pora.

—Žinoma, kad ne vaikas, bet apie poras, tėveli, aš rimtai dar negalvoju.

Ir kelis akimirksnius pasvarsčiusi pridėjo:
 
PLB Seimo pertraukos metu kalbasi prel. M. Krupavičius ir prel. Pr. Juras.

—Bet jeigu ir pradėčiau galvoti, tai Petras būtų ne paskutinėj vietoj.

Bertulis į mergaitės pritilimą pasvarstyti buvo sukęsis eiti, staiga sustojo ir užsimojo atgalia ranka. Bet mergaitė nepašoko, galvos nepasuko į šoną, net nesumirksėjo.

—Jeigu jau yra už ką, mušk, — pasakė. Ir abudu kelis akimirksnius stovėjo prieš vienas kitą, paskum tėvas palengva nuleido ranką .

—Bet vakarais ant liepto nebevaikščiosi,— kaip kirste užkirto.

Valė nepasakė nieko, bet kitą vakarą kojų plautis vėl nuėjo. Ir dar kitą nuėjo, ir vėl šnekučiavosi su Petru, žiūrėdami į tamsų vandenį.

Tėvas pyko.

—Ir tau nė kiek, kad tėvui darai sarmatą? — sykį pasakė.

—Nedarau, tėte, Niekam sarmatos nedarau, — su graudumu balse atsakė.

—Bet kojų plautis daugiau neisi!

—O tėvelis ar suskaitei, kiek vasarų aš tenai jas jau ploviau.

—Bet rytoj nebeisi! Ir niekada nebeisi.

—Eisiu, tėveli!

—Eik, jei nori, bet parėjusi duris rasi uždarytas!

Mergaitė ilgai žiurėjo į tėvą. Tiesiai į akis, paskum ramiai pasakė.

—Jei rasiu uždarytas, laužte nelaušiu. Nueisiu atgal, bet kur — ir neklausk ir nebejieškok.

Tėvas tylėjo. Jis buvo visas išbalęs, rankos drebėjo ir vos galėjo susilaikyti negriebęs čia pat parankėj pamesto pagalio. Praėjo geras akimirksnis, kol galėjo nusisukti ir nueiti. Atsigulė, bet užmigti negalėjo. Duktery pajuto save patį ir žinojo, kad jos nuo to neatitrauks niekas, jeigu pati nesitrauks. Kitą dieną visi darbai iš rankų krito, o kai atėjo vakaras, Valė vėl išėjo kojų plautis.

Išėjo ir Bertulis į sodą, bet balsu dukters nebešaukė, tik pasirėmė ant tvoros ir klaidžiojo akimis po laukus. Jau visiškai temo. Tuo metų laiku šviesų niekas nebedegė, tik Kurduliuose bežibėjo lempa. Jis pats Kurduliui niekada perdaug šilto jausmo neturėjo, bet toks negirdėtas žmogaus sukankinimas ir pačiam kėlė netikrumą. Aišku, kad buvo bernų darbas. O dabar štai kitas bernas pasišovė ir jį apiplėšti. Staiga jį nusmelkė tokia aiški mintis, kad net abiem rankom atsistūmė nuo tvoros.

Tą vakarą Valei jis nebesakė nė pusės žodžio. Ir kitą dieną nieko nesakė. Kalbėjo nedaug, tik apie būtinus kasdienos reikalus, bet ramiu, paprastu balsu, lyg ji būtų nustojusi eiti kojų plautis. Ir ji pati viena sau sakėsi neisianti, pamėginsianti neiti, bet saulei leidžiantis žemyn, širdy darėsi neramiau ir neramiau, taip rodos, kad tenai uždarytas paukštis sparnais be perstojo muša, nagais plėšosi ir laisvėn veržiasi, ir vakare vėl ėjo kojų plautis, vėl šnekėjosi su Petru, ir stebėjosi, kad tėvas nieko nebesako.

Vieną dieną Bertulis pasisakė rytoj važiuojąs miestan parduoti kviečių. Kainos labai pašokusios, ir jis nebegalįs tikėti, kad jos dar labiau šoktų. Gal ir ji norinti važiuoti. Vasarai galėtų ką nors nusipirkti.

Valei širdis iš džiaugsmo augštyn šokterėjo. Pati nepajuto, kaip puolė tėvui ant kaklo ir išbučiavo šiurkščius, nuo sekmadienio neskustus veidus, o lovoj pagalvę glaudė prie veido, kol ji pasidarė šlapia nuo ašarų. Nuo džiaugsmo ašarų.

Ji labai norėjo važiuoti kartu ir nusipirkti baltą suknelę su smulkiom raudonom gėlytėm, ir žibėti per vasarą, bet nevažiavo. Dėl tėvo nevažiavo. Žinojo, kad tėvui bus smagiau, jeigu ji pasiliks žiūrėti ūkio, ypač veršiukų ir karvių, kurios buvo jo pasididžiavimas.

Bertulis išvažiavo smagus, greitai pardavė kviečius ir pasimojo pro šalį praeinantį Pranį, Kurdulio berną, vyrą jau pagyvenusį, pusę pirmojo pasaulinio karo fronte atkariavusį, antrą pusę vokiečių nelaisvėj atvargusį. Kai dabar Kurdulis vis negalėjo pakilti iš lovos, Pranys atliko visus reikalus ir ūkyje ir mieste.

—Užeikim, — pasakė Bertulis, mostelėjęs akimis į restoraną.

Pranys nustebęs pakėlė akis, kad jį kviečia užeiti Bertulis, kuris apskritai ne su bet kuo sustodavo ir gatvėj pašnekėti. Jam net šilta krūtinėj  pasidarė.

Ir kai Bertulis paėmė degtinės ir užkąsti, jis irgi griebė piniginės, bet ūkininkas sulaikė ranką.

—Ne, ne, — pasakė. — Kurduliui parnešk visus. Jam dabar reikia. Man patinka, kaip pats visus reikalus tvarkai. Štai kodėl noriu pavaišinti. Vertas esi. Aš žiūriu, žiūriu ir galvoju, kad pats ne bernauti gimei. Ūkį nupirkti sunku, bet kai dabar tuos dvarus dalina... Tiesa Užugirio dvarą greitai dalins, ar pats padavei prašymą?

—Kaip čia dabar aš. Aš nebuvau Lietuvos savanoris, — atsakė žiūrėdamasis pirštus.

—Bet žemės gauti ar norėtum?

—O Jėzau Marija, kad gaučiau! Vis galvojau, kad taip nors porą hektarų. Keliais kiekvieną vagą išvaikštinėčiau. Nesvarbu ir kokia ta žemė būtų, kad tik savo, — džiaugsmu nušvito Pranys.

—Aš taip ir maniau, — pagavo žodį, galvą palingavęs, Bertulis. — Žinojau, kad pačiam žemės reikia. Iš tavęs būtų žodžio vertas ūkininkas. Bet ir ūkininkams laikai neramūs. Matai, ką padarė Kurduliui. Ir aš pats, vyras ne bailus, bet kai ateina naktis, neramu. Va, pardaviau kviečius ir bijau eiti namo. Iš už marių jie neatėjo. Turi būti kas iš mūsiškių. Argi pats negalėjai kurio nors iš balso nuklausyti.

Pranys tylėjo.   Bertulis   pripylė   taureles.

—Žinau, kad nuklausei, bet baimė neleidžia kalbėti, — vėl tesė Bertulis. — Tik bijoti čia nėra ko. Pirmiausia žinok, kad tokių gyvų nebepaleidžia, o antra ir pats juk rengiesi būti ūkininkas. Pačiam bus baugu atsigulti. Man labai įtartinas Vičiūnų Petras. Šiemet jis traukė ir traukė kiekvieną naktį pamiškėn. Ar neturėjo ten jie kokios gaujos?

Pranys vėl žiūrėjo į pirštus ir galvojo apie sklypą. Jis žinojo, kad žemės tikrai gautų, jeigu Bertulis padėtų. O Bertulis vėl:

—Tu paklausyk, kaip jis šneka. Ar nebuvo ten ir jo balsas.

—Man ir klausyti nereikia, — pasakė nepakeldamas akių nuo stalo Pranys.

Bertulis krūptelėjo. Jis pripylė stikliukus ir paragino išgerti.


Po iškilmingų pamaldų šv. Patriko katedroje lietuvių minia plūsta į 5 Ave.
 
—O dėl žemės tai aš viską padarysiu. Čia pats menkiausias reikalas, — greitai ėmė kalbėti. — Aš čia susitinku su visomis komisijomis. Jie padarys, kaip aš norėsiu. Gali ir vietą nurodyti. Nueik pats ir gerai apsižiūrėk. Kai neparašysi, kur nori, jie nukiš į pakrūmę, į balą kokią. Tai sveikas! Ir sakai, kad balsas tikrai buvo jo.

Pranys atsiminė Petrą ir suabejojo. Jis vėl ėmė žiūrėti į savo pirštus, storus, trumpus, apdėtus trumpais nuo darbo suskeldėjusiais nagais, ir pajuto, kad žemę laiko juose, bet gali ir nelaikyti. Gali niekada jais savos žemės ir nebepaliesti. Jis staiga pakėlė akis tiesiai į Bertulį.

—Tai dabar, nepažinsiu Petro balso. Kartu juk užaugom.

Bertulis buvo patenkintas. Jis norėjo tuoj važiuoti namo, bet nuo vežimo pasuko atgal ir nupirko Valei lauktuvių: šilkinę medžiagą vasarinei suknelei, tokią baltą baltą su juodais lapeliais.

Kitą dieną Pranys atnešė Bertuliui prašymą, o pas Kurdulius atvažiavo vežimas policijos. Iš tenai persiskyrė: du nuvažiavo pas Vičiūnus ir pasiėmė Petrą, o kiti nuvažiavo tiesiai į pamiškę pas jo tėvus. Tenai iškrėtė viską nuo pastogės ligi pamatų. Nieko nerado,bet Petro nepaleido. Pranys liudijo pažinęs jo balsą, tik iš karto nesakęs, bijodamas keršto, o Petras nemokėjo paaiškinti, ko tą pavasarį panūdo kas vakaras eiti pamiškėn. Jis neprisipažino ir nieko neišdavė, ir teismas, atsižvelgdamas į kietą jo laikymąsi ir padidėjusį apiplėšimų skaičių, priteisė vienuolika metų.
 
Po teismo gyvenimas nubėgo savo keliu. Bertulis paėmė Pranio prašymą nuo kampinės lentynėlės, prilipino ženkliuką ir įmetė pašto dėžutėn.

Pranys kiekvieną progą žingsniais apžingsniuodavo patį geriausį Užugirio dvaro gabalą ir mintinai žinojo, kur bus kas pastatyta ir kur pasėta.

Valės pusę metų niekas nematė nei bažnyčioj nei kaime.

Į penktuosius metus ji ištekėjo už tėvo parinkto vyro.

Į šeštuosius vienas po kito numirė Petro senukai, ir patį Petrą retai kas beprisimindavo, nors vargu ar kas tikėjo jo kaltumu.

Pranys žemės negavo. Kitam kaimo pakrašty buvo dvi seserys su vienu hetkaru. Jis vieną vedė, ir taip įsikūrė savo žemėj, duonos priprisidirbdamas padieniu darbu. Antroji sesuo tarnavo pas ūkininkus ir į Pranius sugrįždavo tik Kalėdų vaišėms. Savo arklio Pranys irgi nepajėgė užlaikyti, tai dažniausiai pasiprašydavo pas tą patį Vičiūną, kaip artimiausią kaimyną.

Buvo praėję aštuoneri metai.

Artinosi Kalėdos.

Žmonos seseriai parsivežti Pranys iš anksto užsiprašė Vičiūno arklį ir pirmos Kalėdų dienos rytą nuėjo pasiimti. Pats Vičiūnas padėjo ir rogutes ištraukti ir arklį pakinkyti. Abu triūsėsi pasišnekučiuodami, tik kai Pranys buvo beimąs vadeles važiuoti, Vičiūnas pasakė:

—Ar girdėjai, kad Petras grįžo?

Praniui vadelės ir iškrito iš rankų.

—Vakar vakare atėjo. Atrodo gerokai pavargęs.

Pranys susigraibė vadeles, bet žodžio sugaudyti negalėjo.

—Dabar nuėjo savo trobų pasižiūrėti, o paskum nežinia. Sakėm, kad ateitų čia. Žmogui juk reikia kur nors pasidėti, — ramiai aiškino Vičiūnas.

Bet Praniui buvo taip, lyg Vičiūnas ne žodžius kalbėtų, bet akis degančiu šakaliu badytų.

—O kodėl? Dirbs ir gyvens, — pagaliau rado ką pasakyti, bet savo balso nepažino: jis buvo toks, lyg burną būtų kas vilnomis užkimšęs.

Jis išvažiavo, ir kelias ėjo tiesiai pro Petro trobas. Galėjo pasukti aplinkui, per miestelį, bet žinojo, kad Vičiūnas tą tyčia pasakė ir dabar žiūri, ar išdrįs važiuoti tiesiai. Rogutės lengvai slydo pravažinėtu keliu, tvarte nusistovėjęs Sartis lėkė smagia risčia. Pamiškėj pilkavo Petro trobos. Reikėjo jas pravažiuoti, ir Pranys vargu būtų galėjęs išsakyti žodžiais, kaip jam maišėsi ir neapykanta, ir sarmata, ir gailestis, ir baimė, kad palei trobas gali akis į akį susitikti Petrą. Ką gali žinoti, kaip bus sugalvojęs tau atsilyginti. Pirma buvo Petras, o ką gali žinoti, kas dabar.

Praniui mintys lėkė kartu su rogutėmis, ir artėjant prie trobų, baimė gulo nepakeliamu sunkumu. Aišku, kad Petras tyčia bus išėjęs palaukti, ir Pranys apsigraibė po rogutes, kuo galėtų apsiginti. Nebuvo nieko. Tik plikos rankos ir botagas. Įmanytum, į orą pakiltum ir trobas skriste praskristum.

—Nestosiu, — galvojo vienas. — Kaip bus, taip — nestosiu!

Sutempė vadeles ir kirto botagu iš viso peties. Arklys šoko kaip padegintas. Pranys pajuto, kad ant kūno pradeda krutėti kiekvienas gyvaplaukis, kaip maža kirmėlaitė. Sartis šuoliu prasinešė pro trobas ir nieko neatsitiko. Priešais buvo miškas. Nebeplakamas ir vadelėmis prilaikomas Sartis vėl perėjo į risčią. Pranys nusibraukė nuo kaktos prakaitą.

—Tai kad tave velneliai, — pats vienas pasakė, pažiūrėjęs į šlapią ranką.
Ir po valandėlės pridėjo:

—Atgal plikomis rankomis tai jau ne!

Sustojo prie jauno beržynėlio. Ilgai vaikščiojo, kol rado parankų beržiuką, išaugusį iš kelmo, apačioj storą, sugungėjusį, panašų į kuoką, o viršuj patogų rankon paimti. Mažu lenktiniu peiliuku su dideliu vargu atpjovė nuo kelmo, apgenėjo, nupjovė tokio ilgumo, kad patogu būtu mušti, pamosavo rankoj, dar patrumpino, vėl pamosavo: storasis galas taip smagiai krito, kaip geras plaktukas.

—Dabar tai galėsim ir susitikti, — pasakė sėsdamas į rogutes.

Grįždamas kuoką pasidėjo prie dešinės šlaunies, kad patogu būtų iš karto pagriebti. Ir arklio į zovada nebevarė. Bet kelio vėl niekas nepastojo.

Namie tik išmetė žmonos sesers daiktus ant kiemo ir nuskubėjo atiduoti arklį. Norėjo ir sugrįžti namo, kol dar šviesu. Net ir Vičiūno kieme nesustojo paklausti, kur dėti arklį, bet nuvažiavo tiesiai prie daržinės ir iššoko iš rogučių atidaryti durų.

Durys atsidarė pačios, ir tarpdury atsistojo Petras. Augštas, plonas, baltu baltu veidu, su tamsiomis, lyg anglimis įbrėžtomis akimis.

Pranys pašoko atgal, kaire ranka pagriebė iš rogučių pagalį ir mest permetė į dešinę. Petras stovėjo vietoje. Jis truputį šypsojosi, paskum palengva ėmė eiti artyn, abi rankas susikišęs į storo milinio kišenes. Kišenėje jis galėjo turėti su kuo šauti, arba su kuo mušti.
—Nelįsk, — pro dantis išstūmė Pranys ir ligi skausmo suspaudė pagalį.
 

PLB Seimo koncertas. Simfoninį orkestrą ir jungtinį chorą diriguoja Alfonsas Mikulskis.
 
—Manai, jog ateinu kąsti, kad pasitinki su pagaliu? — labai ramiu ir žemu balsu prašneko Petras. — Ar negana, kad tu mane visam gyvenimui apkramtei. Bet nebijok, savo teismu aš nieko nežadu teisti. Kai tenai nueisim, visą teisybę rasim. Tenai liudininkų, kurie turi drąsos kreivai prisiekti, nereikės. O dabar sveikas, — ir ištiesė baltą, ploną, ilgais sausais pirštais ranką.

Pranys nebesugriebė ką daryti. Jam dešinėj buvo beržinis pagalys, su gerai parinktu sunkiu drūtgaliu, o iš akių norėjo verstis ašaros. Akies kampu matė, kaip nuo trobos per kiemą ateina pats Vičiūnas. Jis tada paleido pagali iš rankos, nusisuko ir greitai nuėjo per kluoną. Kol Vičiūnas atėjo prie rogučių, jis peršoko per tvorą ir tiesiai per arimus protekinis ėjo namo.

—Apsikapojot? — priėjęs pasakė Vičiūnas.

Petras atsisuko į šeimininką su tuo pačiu mažu šypsniu lūpose ir papurtė galvą.

—Aš tik pasakiau, kad nieko jam nedarysiu. Turėjau pasakyti.

Ir pasilenkęs paėmė nuo žemės beržinį pagalį, pirštu perbraukė per drūtgalį, kuriame buvo žymu smulkūs lenktinio peilio pjovimai, ir padavė Vičiūnui.

Tas irgi pamiklino pagalį rankoj, paskum pažiūrėjo į drūtgalį, kuriame be žodžių buvo įrašyta, su kokiu vargu ir baime jis pjautas. Pažiūrėjo, pirštu pabraukė, palydėjo akimis per lauką nuskubantį Pranį ir pasakė:

—O žinai, Petrai, kad Pranys dabar daug didesnis vargšas už tave.