KOVOS METAI DĖL SAVOSIOS SPAUDOS

šiuo pavadinimu prieš kiek laiko pasirodė stamboka knyga, kurią išleido Lietuvių Bendruomenės Čikagos Apygarda, talkininkaujant Lietuviškos Knygos Klubui. Joje nagrinėjamas spaudos draudimo laikotarpis (1864-1904 m. ), kuris įdomus keliais atžvilgiais. Pirmiausia, tai yra beveik unikumas viso pasaulio istorijoje, kurio autoriumi buvo, tariant dabartinių Maskvos ideologų žodžiais, "pažangiausia didžioji rusų tauta". Antra, iš to laikotarpio istorijos lengviau galima suprasti, ką reiškia nors ir mažos tautos rezistencine jega, jeigu tokia tauta vieningai ryžtasi sutikti jai gresiantį mirties pavojų. Pagaliau, trečia ir gal svarbiausia, per tą 40 sunkios kovos metų lietuvių tauta atsikratė daug senų prietarų ir tradicijų ir išsiugdė naują asmeninės ir tautinės laisvės idealą, su kuriuo ji išėjo į gyvenimą 1918 m. Nors daug kas yra nagrinėjęs vieną kitą problemą, susijusią su spaudos draudimo laikotarpiu (tiesa, daugiau literatūriniu ir kultūriniu žvilgsniu), tačiau ligi šiol trūko sistemingo veikalo, kuris apimtų maždaug visas to laikotarpio problemas. Toks bandymas mėginamas šiuo leidiniu. Įdomu pasižiūrėti, kaip tas bandymas leidinio redaktoriams ir autoriams yra pasisekęs?. Leidinio redaktoriais pasirašo kun. Vytautas Bagdanavičius, MIC, dr. Petras Jonikas ir Juozas Švaistas-Balčiūnas. Sekantieji yra to leidinio autoriai: K. J. Avižonis, kun. V. J. Bagdanavičius, prof. Vaclovas Biržiška, K. J. Čeginskas, D. Lipčiūtė-Augienė, dr. J. Matusas, dr. J. Prunskis, J. Sangaila, Vyt. Sirvydas ir dr. V. Sruogiene. Taigi ir redagavimo ir rašymo atžvilgiu veikalas yra kolektyvinis tikra to žodžio prasme. Be abejo, kaip toks jis slepia savyje ir tam tikrus pliusus ir minusus. Šiomis sąlygomis gal būtų sunkiai įmanoma vienam žmogui atlikti tą uždavinį, ir talka čia buvo reikalinga. Iš antros puses, kaip sutelktiniam darbui, jam trūksta vientisumo ir išbaigtumo. Atskiri autoriai kartais tą patį dalyką truputį kitaip nušneka. Pavyzdžiui, dr. J. Matusas spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo 'garbę' priskiria Muravjovui, tuo tarpu kiti autoriai ( ir V. Biržiška) — generalgubernatoriui Kaufmanui. Tuo tarpu kai J. Matusas rašo, kad "Muravjovas uždraudė lietuviams lotyniškąjį raidyną" (119 p.), J. Sangaila teigia, kad "pats Muravjovas įsakė spausdint vadovėlius pradžios mokykloms lotynų lenkų raidėmis (126p.). Gaila, kad pastarasis autorius nenurodo, iš kur jis tai paėmęs. Ar tai nėra klaida? Būtų galima ir daugiau tokių nesutarimų surasti. Suprantama, kad kaip sutelktiniam veikalui, jam trūksta ir lygumo. Viena problema jame pusėtinai gerai iškvildyta, kita — vos tik prabėgomis paliesta. Tai be abejo ir pačių autorių ir gal dar daugiau redaktorių neapsižiūrėjimas. Atrodo, redaktoriai neišnaudojo visos savo galios, kad leidinyje būtų daugiau sistemos, ir kad svarbesniems klausimams būtų paskirta ir daugiau vietos. Straipsnių eilė pasirinkta ne visiškai logiška, pvz., V. Biržiškos straipsnis apie pastangas draudimui nugalėti padėtas prieš Sruogienės apie knygų platinimo organizaciją ir knygnešius. Nelabai aišku taip pat, ar verta iš viso į leidinį buvo dėti J. Sangailos (slapyvardis) straipsnį, kuris tik keliais puslapiais teliečia kalbamąjį laikotarpį (ir tai su daug klaidų ir naivių teigimų. Prileisti, kad toks kalbininkas kaip Baudouin de Courtenay nemokėtų pasakyti porą lotyniškų žodžių, pavadindamas Mikuckį homo deličuente, arba kad Vladimiras Solovjovas kalbėtų dvasini hanibalizmą, yra nei šis nei tas). Didžiojoje J. Sangailos straipsnio dalyje kalbama apie sovietinės Rusijos pažiūras į kalbą aplamai ir į lietuvių kalbą ypač. Deja, ir čia daug netikslumų (komsargas!) ir, blogiausia, tas straipsnis rodo, kad jo autorius neseka literatūros; kaip kitaip būtų galima išaiškinti jo nežinojimą, kad III "LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO tomas jau seniai pasirodė. Aplamai, publicistinis ir propagandinis straipsnio tomas nelabai tinka į šiaipjau mokslišką rinkinį. Trumpoje recenzijoje būtų neįmanoma paliesti visų problemų, kurios nagrinėjamos šiame rinkinyje. O kadangi visam veikalui, kaip sutelktiniam, trūksta vienos išbaigtos sistemos, tad ir šiuo atžvilgiu recenzento uždavinys darosi pusėtinai sunkus. Į tam tikrą sintezę pretenduoja ypač du straipsniai: кип. V. J. Bag-danavičiaus "Svarbiausieji spaudos draudimo tarpsniai" (9-25 p.) ir K. J. Čeginsko "Lietuvių tautos atgimimo pradmenys' (77-112 р.). Pirmasis bando suskirstyti visą spaudos draudimo gadynę į tris laikotarpius: (1) ligi Valančiaus mirties (1875), (2) ligi "Aušros pasirodymo (18831 ir (3) ligi spaudos draudimo panaikinimo (1904). Visi, turbūt, sutiks, kad vysk. M. Valančius buvo toji centrinė figūra, kuri davė toną pirmajam spaudos draudimo laikotarpiui ir kuri nustatė bendrą kovos prieš rusišką įtaką linkmę. Jis buvo ir pirmasis organizatorius to gražaus knygnešių laikotarpio, kuris taip pat beveik neturi lygaus žmonijos civilizacijos istorijoje. Šia proga negalima ne pagirti dr. V. Sruogienės, kuri taip rūpestingai parengė skyrių apie knygų platinimo organizaciją ir knygnešius (197-237 р.). Mažiau ryškus yra antrasis laikotarpis (1875-1883 m.), kuris paprastai buvo vadinamas priešaušriu. Kažin ar turi bet kokio pagrindo Кип. V. Bagdanavičiaus pastangos to laikotarpio centre pastatyti Antaną Baranauską. Atrodo, ir pats autorius tuo abejoja ir beveik kiekvieną pozityvų teigimą jo adresu čia pat atmiešia. Vienu atžvilgiu gal kun. V.B. ir per toli nueina šiuo atmiešimo keliu, tvirtindamas, kad "naujojo lietuviško sąjūdžio visuomenines ir filosofinės pažiūros Baranauskui buvo nepriimtinos' (20 р.). Iš Baranausko laiškų Weberiui (kurie buvo paskelbti "Archivum Philologicum" 1931 m.) matyti, kaip giliai jis buvo suaugęs su lietuvybe (apie 1876 m.). Tik vėliau, kad kartais lietuviškumas buvo tapdinamas su socialistinėmis, liberalinėmis ir laisvamaniškomis idėjomis, Baranauskas pasisakydavo prieš jas. Bet berods jau 1895 m. "Apžvalgoje" atspausdintam savo eilėraštyje apie giesmininko pasikalbėjimą su Lietuva jis Lietuvos lūpomis aiškiai išdėstė, kad gimsta nauja Lietuva ir kad seno niekas nesugrąžins. Pasikalbėjimas rašytas buvo 1859 m. Įdomus yra K. J. Čeginsko filosofinis-istorinis straipsnis apie lietuvių tautos atgimimo pradmenis, kuriame jis apžvelgia tuos pagrindinius pradmenis (kalbą, istoriją, demokratizmą, sąmonę) nuo pat 19 a. pradžios. Be reikalo tik jis, kalbėdamas apie demokratizmą, P. Šležui priskiria  žodžius,  kurie  iš  tikrųjų  maždaug 30 m. anksčiau buvo parašyti M. Roemerio. Juoba, kad kitose vietose jis cituoja aną kapitalinį Roemerio veikalą. Abejotinas taip pat autoriaus teigimas, kad "demokratines idėjas palaikė krikščionybė" (107 p.). Vargšų ir baudžiauninkų užjautimas dar nėra demokratinės idėjos. Gaila, kad Čeginsko studija kažkaip staiga nutraukta Jokūbo (turbūt, Edvardo Jokūbo) Daukšos eilėraščiu, nepadarant gilesnių išvadų. Įdomus visais atžvilgiais garsiojo Muravjovo vaidmuo lietuvių tautiniame atgimime, kuris nei viename šio rinkinio straipsnyje nėra išsamiau nagrinėjamas ir kuris dar laukia nuodugnesnės studijos.Ligi šiol čia buvo dvi priešingos teorijos: vienai atstovavo minėtasis M. Roemeris, teigdamas, kad visa jo politika baisiai pakenkė Lietuvai (atrodo, su tuo sutinka ir Čeginskas, 110 p.), kiti (Totoraitis, Klimas, Šležas) mato Muravjovo veikloje ir tam tikros pozityvios reikšmės, nurodydami, kad jo kardo ašmenys buvo nukreipti pirmiausia prieš lenkų įtaką Lietuvoje. Neveltui jis buvo vadinamas totoriškuoju Gracchumi. Nesigilinant šiuo tarpu plačiau į tą klausimą, būtų galima ir Muravjovui pritaikyti tuos žodžius, kuriuos Goethe pasakė Mefistofelio adresu :"Ich bin der Geist, der stets das Boese will und stets das Gute schaft". Išsamias ir naudingas apžvalgas, kas tuo metu dėjosi Amerikos lietuvių tarpe knygų ir laikraščių leidimo srityje, davė Vytautas Sirvydas (pasinaudodamas Vaclovo Biržiškos rankraščiu) ir dr. J. Prunskis. D. Lipčiūtės-Augienės straipsnis apie draudžiamojo laikotarpio literatūrą perdaug jau schematinis ir nedrąsus. Neminėsime čia visais atžvilgiais gerų Vaclovo Biržiškos studijų, kurios jau anksčiau buvo spausdintos "Aiduose. Gerai, kad rinkinys aprūpintas pavardžių ir leidinių bei kūrinių rodyklėmis. Aplamai, leidėjai, redaktoriai ir autoriai verti padėkos už šio veikalo parengimą ir išleidimą. Jis turėtų rasti vietos visų mūsų bibliotekose.