KAIP VINCAS KUDIRKA BUVO SUIMTAS? Spausdinti
1895 m. vasarą žandarai suėmė pas Petrą Kriaučiūną Plokščiuose viešėjusį daktarą Vincą Kudirką ir išvežė į Kalvarijos Kalėjimą?

Už ką Vincas Kudirka buvo suimtas?

Vietinė saugumo vyresnybė ant jo piktos akies neturėjo ir pro pirštus žiūrėjo į jo veiklą, kurios jis nė neslėpė. Gyvendamas Šakiuose, Vincas Kudirka ant savo rašomojo stalo laikė lietuviškus laikraščius. Kartą pas jį užėjęs mokytojas Palukaitis, radęs ant sato "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą", "Vienybę Lietuvininkų", "ūkininką"  ir  "Varpą'.

—    Vincai, ar nebijai, kad gali užklupti nekviesti svečiai? — nustebęs paklausė.

—    Dabar atėjo laikas, — jam aiškino Vincas Kudirka, — kad kiekvienas lietuvis be baimės turi turėti savo kambaryje laikraštį. Rusai pagaliau įsitikins, ko mes norime ir siekiame, ir grąžins mums spaudą. Drąsiai turime kovoti, nebijoti. Jei mane suimtų, palieku jūsų dešimtį, o jei jus suimtų, jūsų pareiga savo vietoje palikti šimtą.

—    Ne visi gi galim rašyti į laikraščius, o antra, juk jie perskaičius sudeginami, kokia iš to nauda?

—    Mes šiandien visi mokomės skaityti ir rašyti. Ateis laisvės metai, ir rašytojų bus kaip grybų po lietaus.

Spaudos draudimo metu, kai bet koks lietuviškas spaudinys ar viešas užrašas lotyniškomis raidėmis buvo griežtai draudžiamas ir smarkiai baudžiamas, Vincas Kudirka prie savo buto iš gatvės įeinamųjų durų laikė iškabą:

VINCAS KUDIRKA
Vrač, Daktaras, Lekarz

Kai kas iš Vinco Kudirkos šalininkų tvirtino, kad jį žandarams įdavusi "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoje" išspausdinta kun. S. Norkaus akrostika, kurioje iššifruota Kudirkos pavardė. Tačiau šis tvirtinimas neturi nė menkiausio pagrindo, nes Kudirkos pavardė ir taip žandarams buvo žinoma ir jis jos neslėpė. O apie Kudirkos tautinę veiklą akrostikoje nieko neminima. Betgi nuostabu, kad pats Vincas Kudirka tą akrostika laikė denuncijacija. 1895 m. "Varpo" 12 nr. rašo:
"Būčiau neteisingas žmogus, jeigu minėdamas denuncijacijas ir žandarus, nepaminėčiau tūlo lietuviško laikraščio, kuris denuncijacija puošia net poezijos apdarais. Apoteozė denuncijacijos rado sau prideramą vietą! Džiaukis Jeruzale!

*)    Žr. A. Merkelio straipsnį: "Du Lietuvos girių ąžuolai — Vincas Kudirka ir Petras Kriaučiūnas", Aidai, 1956 m. nr. 5 ir 6.

Vinco Kudirkos suėmimo priežasčių reikia j ieškoti  kitur.

Caristinės Rusijos vidaus saugumas nuo Mikalojaus I buvo patikėtas prie vidaus reikalų ministerijos esančiam atskiram žandarų korpui. Iš kariuomenės parinkti karininkai, baigę tam tikrus juridinius policinius bei detektyvinius kursus ir pasipraktikavę žandarinėse įstaigose, buvo skiriami apskričių žandarų viršininkais. Jie vadovavo visoms apskrities žandarų įstaigoms.

Apskrities žandarų pareiga sekti esamai caristinės Rusijos tvarkai neištikimus žmones ir slaptąsias organizacijas. Jie taip pat sekdavo ir rusų valdžios pareigūnus, karininkus, legalias organizacijas ir apie visa tai periodiškai pranešinėdavo savo vyriausybei.

Žandarams, nemokantiems lietuvių kalbos, nelengva buvo sekti lietuvių veikimas. Tik Kauno gubernijos žandarų valdyba nuo 1895 m. turėjo vienintelį lietuvių kalbos vertėją Ciglerį, kuriam buvo siunčiami Kauno, Vilniaus ir Suvalkų žandarų įstaigoms reikalingi išversti lietuviški laiškai, raštai ir spaudiniai. Vincas Kudirka, iš paties Ciglerio sužinojęs, kad tokia vietą įsteigta, 1895 m. "Varpo" 7 nr. pašaipiai rašo: "Paskutiniu laiku tapo įsteigta prie Kauno žandarų kanceliarijos vieta žemaičių - lietuvių kalbos vertėjui. Turbūt, rengiasi dirbt atsidėję ir tikisi turėsią daug darbo. Duokime darbo ko daugiausia - tegu tik verčia. Aprašinėkime visas maskolių administracijos ir valdininkų nuodėmes, neteisybes, plėšimus, apgaudinėjimus vyriausybės ir t.t. Žodžiu - tegu kiekviename straipsnelyje maskoliai ras sau pasiūlymų: pažinki pats save. Mat, dėl lietuvybės atsirado nauja vieta, jau vėl vienas žmogus turės duonos kąsnį, galės išmaitint šeimyną ir žandarobaimingai užaugint vaikelius".

Maskvos universiteto medicinos fakulteto studentas Liudas Vaineikis (1869.VIII.31 - 1938.

1.17) Jaltoje besigydančiam Vincui Kudirkai parašė laišką, kad slaptai veikianti Maskvos Lietuvių Studentų Draugija sumaniusi iš "Varpo" perspausdinti kai kuriuos jo straipsnius. Vincas Kudirka Liudui Vaineliui atrašė, kad visų straip-* snių esą neverta perspausdinti, kurie straipsniai perspausdintini, jis pats atrinksiąs ir pranešiąs. Žandarai šį Vinco Kudirkos laišką rado Liudo Vaineikio tėviškėje Svirplių kaime, Joniškio valsčiuje. Šiaulių apskrities žandarų viršininkas, remdamasis tuo laišku, paprašė Suvalkų gubernijos vyr. žandarų viršininką, kad jis pavestų Marijampolės-Naumiesčio apskričių žandarų viršininkui pulkininkui leitenantui Sosnovskiui iškrėsti Vinco Kudirkos butą ir, jei pagal kratos duomenis ras reikalą, jį suimti. Sosnovskis padavė Vinco Kudirkos laišką išversti į rusų kalbą Šakių dviklasės mokyklos vyr. mokytojui Cigleriui, Kauno gubernijos žandarų valdybos vieninteliam lietuvių kalbos vertėjui. Cigleris, kilimo vokietis, evangelikas, draugavo su Vincu Kudirka, griežė jo kvartete. Jis pranešė Simui Strimavičiui apie tą laišką ir prašė jo įspėti Vincą Kudirką apie galimą kratą. Sim. Strimavičius pranešė iš Jaltos grįžusiam Vincui Kudirkai, bet šis, matyt, pamiršo apie tai pranešti gydytojui Jonui Staugaičiui, gyvenusiam jo bute.

Po keleto savaičių vieną liepos mėnesio rytmetį pas J. Staugaitį atėjo žandarų viršininkas Sosnovskis.

—    Ar čia gyvena Vincas Kudirka? — pirmiausia paklausė.

—    Čia gyveno, bet dabar nebegyvena, — atsakė J. Staugaitis.

—    Ar čia yra Vinco Kudirkos daiktų? —Taip, yra.

Sosnovskis, išklausęs J. Staugaičio paaiškinimų, atsisveikinęs išėjo į miesto valdybą, kur buvo sustojęs.

J. Staugaitis savo atsiminimuose rašo, kad atsakyti, jog Vinco Kudirkos daiktų nebuvę jis jokiu būdu negalėjęs, nes visiems šakiečiams buvę gerai žinoma, kad beveik visi J. Staugaičio bute esą daiktai V. Kudirkos, o jo tik vienos lovos patalynė ir viename lagamine sudėti skalbiniai ir drabužiai.

J. Staugaitis suprato, kad pas jį ir Vincą Kudirką galį būti žandarų daroma krata. Paslėpęs įtartiną medžiagą ir pasiuntęs į Plokščius pas Vincą Kudirką žmogų, laukė žandarų. Po valandos atvyko Marijampolės ir Naumiesčio apskričių žandarų viršininkas pik. ltn. Sosnovskis ir Marijampolės - Naumiesčio prokuroro padėjėjas Samochodskis, lydimi keturių žandarų.

—    Mes atėjome iškrėst Vinco Kudirkos daiktų, — pareiškė įėjęs Sasnovskis. — Parodykite, kurie jo daiktai.

J. Staugaičio kabinete buvo dvi knygų spintos: vienoje buvo sukrautos slaptojo lenkiškojo knygynėlio knygos, antroje — Vinco Kudirkos mediciniškos ir kitokios knygos.

—    Štai šitoje spintoje Vinco Kudirkos knygos, — ranka parodė į antrąją spintą, — o pirmoje spintoje — mano knygos.

Taip J. Staugaitis padaręs samprotaudamas, kad pirmoje spintoje žandarai galį kibti prie nelegalių lenkiškų knygų. Iš antrosios spintos jis visą nelegalią literatūrą buvęs iškraustęs, prieš žandarams atvykstant, ir jam atrodę, kad joje nieko nelegalaus nebūsią rasta.

Žandarų viršininkas Sosnovskis su dviem žandarais peržiūrėjo Vinco Kudirkos knygas, prokuroro padėjėjas Samochodskis fotelyje sėdėjo prie stalo, vienas žandaras stovėjo prie priešakinių, o antras prie užpakalinių durų.

Bekrėsdami žandarai surado dvi knygeles apie cholerą, parašytas, berods, Adomo Skaterio. Prieš trejus metus Rusijoje pasirodžiusi cholera buvo net Lietuvą pasiekusi. Kovai su ja buvo griebtasi sanitarinių priemonių, ruošiami kursai. Šakiuose tokiuose kursuose dėstė ir Vincas Kudirka. Supažindinti gyventojus su šia baisia liga ir buvo išleista knygelė, dabar atkreipusi žandarų akį. Dėl jos žandarai gal ir nebūtų kibę, jei jos gale nebūtų "Varpo" redaktoriaus Jono Kriaučiūno prierašas, . kad iš caro valdžios prašymais nieko gero nesulauksime, kad reikia griežtesnėmis priemonėmis kovoti, platinti draudžiamąją spaudą. Žandarai jas pasiėmė, kaip "corpus delicti" (nusikalstamą medžiagą). Jos buvo įsimaišiusios tarp kitų knygų, ir J. Staugaitis, sakos, paskubomis valydamas nuo nelega Uos literatūros spintą, jų nepastebėjęs.

—    Ar rašomajame stale yra Vinco Kudirkos daiktų? — paklausė Sosnovskis, antrosios spintos nebežiūrėdamas.

—    Nėra! — drąsiai atsakė J. Staugaitis.

—    O gal reikėtų iškrėsti visas butas, — kreipėsi prokuroro padėjėjas Samochodskis į žandarų  viršininką  Sosnovskį.

—    Mums įsakyta iškratyti Vinco Kudirkos daiktai, to mes ir laikykimės, — atsakė žandarų viršininkas.

Savo teigimui sustiprinti Sosnovskis iš portfelio išsiėmė Suvalkų vyr. žandarų viršininko raštą ir jį pakišo prokuroro padėjėjui. Jame buvę parašyta: "... sdielat obysk v ve-ščach d-ra V. Kudyrki i esli naidiotsia čto libo predosuditelnago, arestovat ego" (iškrėsti dr. Vinco Kudirkos daiktus ir, radus ką įtartino, jį suimti).

Samochodskiui nebebuvo kas sakyti, ir tuo buvo baigta, pusantros valandos trukusi, krata. Sosnovskis buvo nepatenkintas, kad kitos apskrities žandarų viršininkas lenda į jo apskritį, norėdamas iškelti jo menką žandarišką budrumą, kuriuo jis iš tikro nepasižymėjo. Marijampolės gydytojas Bronius Pavalkis, gabus humoristas, sakydavo, kad pulkininkas Sosnovskis daugiau pavojingesnis žuvims negu revoliucijonieriams. Jis buvo aistringas meškeriotojas, ir toji aistra jį suartino su kun. M. Sedaravičium, Sudargo klebonu, mėgstančiu Nemuno žiobrius ir uoliai platinančiu lietuviškas knygas.

Prokuroro padėjėjas Samochodskis, surusėjęs ukrainietis, buvo karjeristas ir budrus samoderžavijos, pravoslavuos ir narodnost, tų trijų caristinės imperijos ramsčių sargas. Po kratos išeidamas iš J. Staugaičio buto, pastebėjo prie durų gydytojo Vinco Kudirkos iškabą ir tuoj į ją atreipė žandarų viršininko akį, kad joje esąs vyriausybės draudžiamas lotyniškas šriftas.

Sosnovskiui nieko kito nebeliko, kaip įsakyti žandarui ją nuplėšti.

Žinia, kad Vincas Kudirka suimtas ir uždarytas Kalvarijos kalėjime, netrukus pasiekė ir Paežerius, Vinco tėviškę. Jo areštas namiškius išgąsdino, sukėlė daug nerimo ir rūpesčio. Kaimiečiai žandarų bijojo, kaip maro ar kurios kitos baisios ligos. Jie žinoję, kad, žandarams pakliuvus į nagus, sunku iš jų beišsisukti. Už veikimą prieš caro valdžią ar lietuviškų knygų skaitymą ir platinimą grėsė daug metų kalėjimo ar ištrėmimo į Sibirą, kurio snieguose jau daug lietuvių kaulų ilsėjos.

—    Kaip kalėjimą ir Sibiro speigus ištvers vargšas ligonis Vincas, — aimanavo namiškiai.

Tėvas tuoj išsirengė į Kalvariją aplankyti sūnaus. Sugrįžo ramesnis ir namiškius guodė, kad jam nesą jau taip bloga: kaip ligonis turįs atskirą kamerą ir net kilimas ant grindų esąs patiestas. Suraminęs besisielojančius namiškius, pats kitą dieną išskubėjo į Marijampolę pas apskrities žandarų viršininką pik. ltn. Sosnovskį: jis daugiausia šiame reikale galėjo padėti. Sosnovkis dėl Vinco arešto kaltino J. Staugaitį: Kodėl šis nepaslėpęs draudžiamų raštų, kai buvęs įspėtas, jog bus krata. Dabar, kada Vincas suimtas, jo likimas priklausąs nuo tardytojo.

Vinco išlaisvinimu daug rūpinosi ir Valerija. Ji lankėsi pas savo pažįstamus augštesnio rango rusų pareigūnus, prašydama, kad sergąs gydytojas greičiau būtų paleistas iš kalėjimo.

Kratos metu buvusiame Vinco Kudirkos bute rasta nusikalstama medžiaga nelabai tebuvo reikšminga, ir, jei ne karjeristas prokuroro padėjėjas Samochodskis, greičiausia Sosnovskis nebūtų jo nė areštavęs. Kalvarijos kalėjime Vincui Kudirkai prokuroras davęs penkiolika klausimų, į kuriuos atsakydamas, jis įrodė savo nekaltumą ir po keleto dienų iš kalėjimo buvo paleistas.

Nors Vincas Kudirka, mesdamas kunigų seminariją, labai įskaudino tėvo širdį ir nepermaldaujamai jį surūstino, tačiau sunki sūnaus liga ir griūvančios ant jo nelaimės suminkštino tėvą, ir jis ryžos sūnų gelbėti. Vinco tėvas žinojo, kad kas sykį žandarams į nagus pakliuvo, to daugiau jie nebepaleidžia iš akių, akylai sekdami kiekvieną jo žingsnį, ir tokiam antrą sykį į žandarų rankas patekti lengva. Senis Kudirka, nekartą patyręs savo sūnaus nenumaldomą atkaklumą, jautės bejėgis įtikinti jį, kad atsisakytų nuo savo pavojingos veiklos. Žinodamas, kad atkaklusis sūnus tuo klausimu ir į ginčus nesileis, susirūpinęs tėvas jieškojo talkos. Jo įsitikinimu, mokytą sūnų galėtų nulenkti didieji Vilkaviškio apskrities ponai: viršininkas ir daktaras, su kuriais jis buvo pažįstamas. Ir pats apskrities viršininkas jam buvo pataręs sūnų atkalbėti nuo priešvalstybinės veiklos. Jei Vincas savo pavojingo darbo nemesiąs, būsiąs nuolat po kalėjimus tampomas ir be laiko nueisiąs į kapą.

Tą dieną, kai senasis Kudirka išvyko parsivežti iš Kalvarijos kalėjimo paleisto sūnaus, į svečius pasikvietė Vilkaviškio gydytoją Chlebinskį, kad šis perkalbėtų Vincą mesti lietuvišką darbą, ir apskrities viršininką Kusakovą, kad šis matytų jo geras pastangas įtikinti sūnų, jog jis negerai darąs.

Parvažiavęs Vincas su tėvu į tėviškę, jau rado belaukiančius apskrities viršininką su gydytoju. Pasisveikinę sėdo prie pietums paruošto stalo.

—    Tai jau baigei savo vargą? Toks buvai gražus vyras, o į ką dabar pavirtai? — pradėjo Chlebinskis, kilimo lenkas, bet gerai lietuviškai kalbąs.

Vincas Kudirka tiriamai pažvelgė į savo profesijos kolegą ir vėl tylėjo, galvą nuleidęs.

—    Sumanei nei šį nei tą. Dirbi kažkokius ten darbus, paskui patenki į kalėjimą, pats inteligentas, kartu su žemais žmonėmis, su žulikais ir vagimis.

—    Kunigu būti nenorėjai, daktaru tapai ir vis varge, — piktai kyštelėjo ir tėvas.

—    Ką tu tuo manai pasiekti? Sau vargų, tėvui nešlovę darai, — toliau įtikinėjo Chlebinskis.

Visą laiką tylėjęs, Vincas pradėjo nervintis. Atsikelia nuo stalo ir vaikščioja po pirkią. Chlebinskui toliau įrodinėjant jo darbo bergždumą ir kenksmingumą, Vinco Kudirkos kantrybė pagaliau išseko. Priėjęs prie stalo jis trenkė kumščiu.

—    Išgamos Lietuvos! Kaip jus tokius Lietuvos žemelė nešioja, gaila, kad jos duonelę valgote. Nenorit patys švento darbo dirbti ir kitus trukdote! — šaukė Vincas Kudirka, iš pykčio virpėdamas.

—    Cha, cha, cha — karčiai nusikvatojo Chle-binskis, — nesikarščiuok, Vincai, nes tuoj vėl išveš į kalėjimą.

—    Negąsdink! Nebijau! Jau dabar mane ne taip veš: dabar mene jau tik su lova išveš, — atsidusęs, tyliai pasakė Vincas.

—    Na, gerai, Vincai, tu toks vertingas žmogus, tu galėtum kitaip žmonėms gera daryti, argi tau smagu tenai, kur visokių gyvenimo atmatų vieta, — jau švelniai kalbėjo Chlebinskis Kudirkai, kuris susinervinęs vis tebevaikščiojo.

—    O kaip smagu, o kaip gera — tik gaila, tik gaila, kad to darbo aš jau nedaug begaliu dirbti... priėjęs prie stalo, rankai ant krūtinės laikydamas, graudžiu balsu pasakė Vincas.

Apskrities viršininkas lietuviškai nemokėjo ir ginčuose nedalyvavo. Tačiau iš Vinco Kudirkos susivervinimo ir kalbos tono suprato, kad Chlebinskiui nesiseka Vinco Kudirkos įtikinti, ir jų pastangos jį atversti tuščios.

—    Važiuokim namo: aš sėdžiu ne savo vežime, — kreipėsi rusiškai viršininkas į Chlebinskį.

—    Iš tikrųjų mūsų žygis veltui — tu vistiek nepaliausi! — sakė Chlebinskis Kudirkai.

—    Nėra tokios jėgos, kuri mane sulaikytų nuo to darbo - nebent tik grandinės.

—    Oi, Vincai, ką tu gali prieš tokią galybę, žemės vabalėli. Šitokie karaliai, šitokie ginklai, jėga tave, kaip musę, sutrins.

—    Ateis laikai, tiesos žodis karalius nuo sostų nuvers, jų karūnas sumins po kojų, — prie stalo priėjęs ir pirštais barškindamas kalbėjo susisvajojęs Vincas Kudirka. — Lietuva žydės! nebus šitaip kaip dabar, nebus tokios nelygybės. Kam tau dvaras reikalingas — kreipėsi į viengungį, dvarą turintį ir turtingai gyvenantį Chlebinskį. — Gydytojas esi, o kokiuose kambariuose tavo dvare moterys vaikus gimdo? Kaip augina? Kaip gyvačiukai, nuogi po šaltas grindis šliaužioja. Ateis laikas, dvarų žemės bus išdalytos tiems, kurie patys ją dirba. Tu dar to sulauksi...

—    Na, Vincai, jeigu tu šitaip kalbi, pranašas esi, kas bus ateity, gali įspėti, tai aš su tavim negaliu kalbėti.

Kur jūs dedat pinigus? Į Paryžių išvežat, Lietuvą skriaudžiat! — Vincas Kudirka toliau puolė iš vėžių išmuštą Chlebinskį.

Vinco tėvas atidžiai klausės sūnaus ginčo su Chlebinskiu. Vincui Chlebinskį pavadinus išgama, senis atsikėlęs nuo stalo išėjo į gretimą kambarį ir, susiėmęs rankomis galvą, dejavo:

—    Ką aš padariau. Ką aš padariau. Ir ponai supyko, ir Vincas susierzino.

Išleidęs apskrities ponus, nebedrįso pas susinervinusį sūnų eiti.

—    Tai, Vincuk, ką mes tau padarėm: norėjom geriau, padarėm blogiau, — apgailestavo įėjusi pamotė.

—    Matot, ką padarėt: aš tokių žmonių gatvėje nenoriu sutikti, o mane parsivežėt pavargusį ir pasamdėt šunis, kad mane išlotų, — niršo Vincas.

Pamotė, nenorėdama tos skaudžios žaizdos liesti, nieko neatsakė. Tylėjo ir Vincas, kelionės ir ginčų išvargintas. Jam buvo gaila, kad žmonės jo nesupranta, jo kilnų darbą laiko kažkokiu nusikaltimu.

Trumpalaikis areštas jautriai, sunkios ligos iškamuotai Vinco Kudirkos sielai buvo skaudus, gilių randų palikęs smūgis. Sakoma, kad geriausia draugus galima pažinti nelaimės ištiktam. Kudirka nukentėjo ne dėl savo asmens, bet dėl savo tautos reikalų ir šioje nelaimėje jis tikėjos sulaukti bent šiokios tokios savo artimųjų ir draugų užuojautos. Tiesa, tėvas rūpinosi jį išlaisvinti, tačiau rūpinosi ne kaip tėvynės veikėju, bet kaip paklydusiu sūnum, kurį norėjo atvesti į gerą kelią. Draugai, per kurių neapdairumą jis pateko į žandarų nagus, nuo jo nusigręžė, bijodami atkreipti į save budrias žandarų akis. Tik viena Valerija liko jam artima, jo skausmą suprantanti ir savo švelnia mylinčios moters širdimi jį guodžianti ir raminanti. Mylinčiai moteriai nebaisūs buvo nei galimi žandarų įtarimai ir suėmimas, nei nedėkingų žmonių skaudi pašaipa, kurią ji išskaitydavo jų veiduose. Iš pusiausvyros išvestam Vincui Kudirkai ji grąžino ramybę ir ryžtą dar didesniu užsidegimu dirbti savai tėvynei. Didį dėkingumą jai Vincas Kudirka išreiškė 1895 m. rugsėjo 20 d. parašytame eilėraštyje "Valerijai".

Lietuvių tautinis veikimas nuolat kilo ir plėtės. Kovai su juo rusų administracija didino savo budrumą ir aštrino kovos priemones. Tokie žandarų viršininkai, kaip Sosnovskis, darės nebepakenčiami, ir juos keitė veiklesniais.

Į Sosnovskio vietą 1896 m. Marijampolės ir Naumiesčio apskričių žandarų viršininku buvo atkeltas rotmistras Vonsiackis, buvęs Varšuvos kalėjimo skyriaus viršininkas.