EILĖRAŠČIAI |
KADA GIMSTA DAINA Tik panerki rankas į tą žaliąją tylumą Ir atodūsiai tavo aidės. Tik apglėbk akimis Tas dainuojančias tolumas, Ir glausis raidė prie raidės; Tik pasverki glėbiu Tuos saulėlydžio metmenis Ir suriški posmus Balta miglos gija. Ak, nukris tau žvaigžde, Kurios vardo neatmeni Ir kaip snaigė ištirps širdyje. O atbudus, Tarytum gimdyvei prie lopšio, Lyg naujagimiui lūpos kuždės: "Krūtinę užliejo Vien džiaugsmo upokšniai — Neregėjau dar niekad lig šiol, Tokios skaisčiaveidės žvaigždės!" * * * Neatėjau aš kietu deimantu žėrėti, Kurį atrastų kas po daugel metų, Tik atėjau laukų gėle žydėti Nežinomų karatų. Aš atėjau širdim kalbėt į širdį, Mylėt gyvenimą ir žmogų, Priimti Dievo valią žemėj šioj, Tyliai užmigt rudens šalnoj Po žydraspalviu dangaus stogu. RUDENS SAPNAI Neklausk, nemaldauk Ir nebausk, Tai rudenio sapną sapnuoju. Rikiuojas paradui beržų eisena Ir gojai svajonių žaliuoja. Artyn, vis artyn, Supa liepsnos mane, Nuo skardžių augštų ir nuo girių, Paskęsta buitis šviesos vulkane Ir pasakiį bokštai išnyra. Neklausk, nemaldauk Ir nebausk, Jei širdin kažin kas įsiprašo ... Svajojimus tuos ir sapnus Į nuostolius laikas nurašo. SVAJONĖ Jeigu galėčiau aš Blakstienomis pakelti Debesis sunkius, O laumės juosta Papuošti savo plaukus, Tai prasivertų vėl, Anapus laiko uždangos, Nauja diena — — — — Suplauktu tolumos Į vieną uostą, Gi paukščių klegesys Tekėtų žaliais slėniais ... Prie mėlynų krantų Vėl lauktų valtis, Saulėtekio tvane Pilna pavasario žiedų. |