VILNIAUS MIESTIEČIŲ SAVIVALDOS ORGANIZACIJA IR MIESTO VIDAUS SANTYKIAI Spausdinti
Parašė A. ŠAPOKA   
(Iš studijos rankraštyje "Senasis Vilnius")

Pabaiga

Antroji atskira jurisdikcija buvo pilyje. Jai priklausė visi pilies rajono gyventojai (ne-bajorai), o taip pat visi asmens, nors ir ne pilies rajone gyveną, bet nuolat dirbą pilyje. Iš dalies tai buvo nuolatiniai valdovo dvaro arba jų pareigūnų tarnai, iš dalies pilyje dirbą amatininkai, o kartais ir šiaip neaiškios padėties žmonės prisiglausdavo pilėnų globoje, jei jiems būdavo intereso išsisukti nuo magistrato jurisdikcijos ar jo organų persekiojimo.

Suprantama taip pat, kad magistratui nepriklausė visi bajorai, nors jie ir buvo mieste įsigiję namų ir nuolat čia gyveno. Nepriklausė magistrato jurisdikcijai ir jų tarnai, o taip pat dvariškiai visų didžiūnų, kurie nuolat Vilniuje laikė savo dvarus. Visi jie buvo tų pačių didžiūnų valdiniai (jei ne bajorai), ir jų teismas patiems didžiūnams tepriklausė. Magistratas šitokių žmonių, žinoma, niekad nedrįso paliesti. Jis džiaugėsi, kad tokie ponai jo nepaliesdavo, nes byla su jais būtų buvusi sunki. Tai buvo miesto gyventojai, kurie, lyg kokie užsieniečiai diplomatai, naudojosi eksterito-rialumo teise.

Visi šitie žmonės, savo ponų valdiniai, nesudarė jokios atskiros miestietiškos bendruomenės, neturėjo nei savų teismų, nei administracijos organų. Tuo tarpu pilyje ir kapitulai bei vyskupui priklausiusiose miesto dalyse buvo maždaug toks pats teisminis ir administracinis aparatas, kaip magistrato. Ten taip pat buvo vaitai, posėdininkai-teisėjai ir kiti pareigūnai, net savi kalėjimai. Tuo būdu Vilniaus mieste matome buvus tris lygiagrečias jurisdikcijas, apėmusias didžiąją dalį miesto ir jo gyventojų. Tačiau ir tai dar ne viskas.

Greta šių trijų buvo dar visa eilė smulkučių, vadinamųjų pakampimų jurisdikcijų. Dažniausiai tai buvo vienuolynų jurisdikcijos. Vienuolių ordinai buvo įsikūrę Vilniuje pagal privilegijas, nuo magistrato nepriklausė patys, o vėliau ir visus savo valdinius pradėjo laikyti tik nuo savęs   tepriklausomais.   Kadangi vienuolynų turtai pačiame mieste buvo nepaprastai dideli, tai iš magistrato jurisdikcijos būdavo išskiriamas gana didelis kiekis namų ir gyventojų. Tiesa, negalima sakyti, kad visi vienuolynai savas jurisdikcijas būtų turėję ir kad tuo būdu iš magistrato valdžios būtų išskyrę visus savo valdinius bei turtus. Vienuolynams testamentais užrašomieji ar jų perkamieji namai dažniausiai anksčiau buvo priklausę magistratui, dėl to magistratas stengėsi jų iš savo valdžios neišleisti ir toliau reikalavo iš jų mokesčių bei kitų prievolių. Tačiau įvairiais keliais vienuolynai įsigydavo ir tokių namų, prie kurių magistratui negalima arba sunku buvo prikibti. Tai buvo mieste namus turėjusių bajorų dovanojimai, naujos pačių vienuolynų statybos ir pan. Kartais magistratui nepasisekdavo išgauti mokesčių ir iš buvusių miestietiškų vienuolyno namų. Tuo būdu vienuolynų jurisdikcijoms priklausiusių namų skaičius nebuvo taip jau mažas. Tik tenka pastebėti, kad tos vienuolynų jurisdikcijos ne nuolat veikė. Jos tai atsirasdavo, tai vėl išnykdavo. Tačiau jų yra žinoma visa eilė.

Bene pati stambiausia ir geriausiai organizuota, o taip pat seniausia vienuolynų jurisdikcija buvo pranciškonų. Tai yra vienintelė "pakampinė" jurisdikcija, apie kurią yra likę daugiau žinių. Jos pradžia nėra žinoma, bet 1533-1560 m. pranciškonų liber censuum ji dažnai užtinkama. Pasirodo, kad pranciškonai visuose savo namuose gyvenančius amatininkus ir kitų verslų miestiečius laikė grynai savo jurisdikcijos žmonėmis. Jiems valdyti ir teisti buvo skiriami vaitai, o augščiausioji valdžia priklausė vienuolyno gvardijonui, kuris paprastai veikdavo per savo vikarus. Šitie miestiečiai per šv. Martyną vienuolynui mokėjo metinį činšo mokestį, sausio mėn. turėjo duoti kalendą, o per Velykas kiaušinių. Daugiau prievolių neturėjo. Tik 1533 m. jiems buvo uždėtas specialus mokestis sudegusiai bažnyčiai atstatyti. Jis buvo renkamas iki 1552 m., kada jurisdikcija buvo panaikinta. Mokesčiai buvo reikalaujami ne juokais. Pvz. 1537 m. dalis valdinių, kurie buvo neatlikę prievolių, buvo suimti ir kalinami. Jurisdikcija buvo panaikinta 1552 m. Zigmanto Augusto ediktu, kaip bauda už slėpimą vienuolyne prasidėjusios, vėliau visame mieste išsiplėtusios, epidemijos. Tai, žinoma nereiškia, kad po to pranciškonų valdiniai jau būtų likę magistrato žinioje. Aišku, kad ir jie, kaip ir kiti vienuolynai, savo valdinių gyvenimą patys tvarkė. Tik klausimas dar tebėra smulkiau neišaiškintas.

Be pranciškonų, kiek vėliau savą jurisdikciją buvo Įkūrę karmelitai prie šv. Jurgio bažnyčios. Joje taip pat buvo vaitas, raštininkas ir posėdininkai-teisėjai. Kada ši jurisdikcija atsirado, žinių neturime. Greičiausia antroje XVI a. pusėje (Karmelitai čia įsikūrė 1507 m.). Kai 1629 m. šios jurisdikcijos teisėtumo klausimą ėmė tyrinėti speciali komisija, karmelitai negalėjo pateikti jokių privilegijų. Jie dangstėsi vien senu papročiu. Dėl to komisijos sprendimu jurisdikcija turėjo būti panaikinta. 1636 m. tą sprendimą patvirtino ir Vladislovas Vaza, tačiau karmelitai pareiškė protestą ir jurisdikcijos nepanaikino. Jie ir toliau skyrė vaitą ir rinko iš savo sklype namus pasistačiusių miestiečių mokesčius: per šv. Jurgį sklypų činšą ir alaus mokestį. Dar 1670 m. karmelitai savo jurisdikciją tebeturėjo, tebelaikė vaitą, du posėdininkus-teisėjus ir vieną tarną, nors mokesčius mokančių valdinių tebuvo vos 25.

Turėjo savą jurisdikciją ir unitų metropolitas. Jos pradžia siekė žymiai senesnius laikus —prieš bažnytinę uniją, nors neaišku, kada ji atsirado. Žinoma, kad tikybinių sąmyšių laikais ji buvo sunykusi, bet XVII a. vėl atsigavo. Magistratas stengėsi ją užgniaužti, tačiau nepajėgė, nes ją parėmė bajorija. 1672 m., pačiam metropolitui reikalaujant, buvo sudaryta speciali komisija jurisdikcijos teisėtumui ištirti. Ji pripažino jurisdikciją teisėtą, tik buvo susiaurintos jos sienos. Metropolitas turėjo pasitenkinti sritimi apie metropolitinę katedrą (kur dabar stovi Skaisčiosios Dievo Motinos Soboras, prie tilto į Užupį), o jam priklausą atskiri namai mieste turėjo likti magistrato jurisdikcijoje. Šiaip metropolitinė jurisdikcija buvo sulyginta su mūsų jau aptartąja vyskupine ir vienodai organizuota. Jos namai taip pat buvo atleisti nuo butų davimo prievolės, jei mieste nėra valdovo.

Buvo taip pat eilė smulkesnių jurisdikcijų, apie kurias visas mes nė žinių neturime. Kai kurių jų būta tokių menkučių, kad net negalėjo išlaikyti vaito bei teismo, tad tenkinosi vien rinkdamos činšą iš namų, pastatytų jų žemėje.

Magistratas su šitokiomis jo valdžią siaurinančiomis jurisdikcijomis stengėsi kovoti, tačiau XVII-XVIII a. dažniausiai jau veltui.
Suprantama, kad šitokis jurisdikcijų gausumas į miesto gyvenimą įnešdavo daug netvarkos. Dėl to ne tik mažėjo magistrato pajamos, bet ir tvarką mieste palaikyti buvo sunku. Magistratas dažnai net nesugebėdavo suvaldyti savo valdinių, kurie kritiškais momentais, kai jiems grėsdavo koks pavojus arba ir nemalonumai, stengdavosi pereiti į kitą jurisdikciją, pasiduodavo dažniausiai vyskupo ar pilies jurisdikcijos globai. Neretai magistratas nesugebėdavo apginti savo valdinių, kuriuos kartais net suimdavo ir teisdavo kitose jurisdikcijose, nors ano meto santvarkoje kiekvienas už bet kokius nusikaltimus turėjo atsakyti savajame teisme ir pagal savosios bendruomenės įstatymus. Tuo tarpu tokiais atvejais magistrato jurisdikcijai priklausą miestiečiai dažnai būdavo teisiami ne pagal Magdeburgo teises, bet pagal Lietuvos statutą, kuriuo naudojosi berods visos jurisdikcijos,  išskyrus  magistratą.

Šiuo pagrindu tarp jurisdikcijų yra buvę daugybė nesusipratimų, o magistratas, kuris paprastai būdavo skriaudžiamoji pusė, daug kartų kreipęsis į valdovus, prašydamas paramos bei apsaugos savosioms teisėms. Taip pvz. 1538 m., magistratui pasiskundus, Zigmantas II perspėjo Vilniaus vaivadą Albrechtą Goštautą dėl vi-cevaivados neteisėto pasisavinimo magistrato teisių. Jis, esą, išskiriąs iš magistrato jurisdikcijos daugelį amatininkų ir tarnų, o magistratui jų teisti neleidžiąs. Magistratui dėl to esanti daroma skriauda. Reikią įsakyti, kad vicevaiva-dos teismas mieste gyvenančių žmonių neteistų. Galį būti jo teisiami (t.y. priklauso pilies jurisdikcijai) tik tie, kurie gyveną pilies ribose arba, ir mieste gyvendami, pilyje turį nuolatinį darbą ir gauną atlyginimą-algą.

Sekančiais 1539 m. magistratas skundėsi ponais, kurie dėl įvairių nusikaltimų suima miestiečius ir laiką savo kalėjime, kol jiems patinką. Būną atsitikimų, kad miestiečiai ponų įsakymu suimami ne tik ant kelių ar gatvėse, bet net savo namuose. Zigmantas II į šį miestiečių bei magistrato teisių laužymą reagavo labai griežtu įstatymu. Esą, niekas Vilniaus miestiečių tenedrįstas liesti nei mieste, nei priemiesčiuose, o juo labiau juos suimti ir kalinti. Jei kas patiriąs skriaudą iš miestiečių, teisybės turįs j ieškoti per miesto teismą. Kas drįsiąs šito įstatymo neklausyti, įsakysiąs bausti kaip plėšiką. Jei pasitaikytų, kad kas nors atimtų gatvėje miesto sargybinių vedamą nusikaltėlį (tokių atsitikimų būdavo), tas turėsiąs prisiimti nusikaltėlio pelnytąją  bausmę.  Kad   kas nors nebandytų gintis šito įsakymo nežinojęs, įsakąs jį šaukūnui paskelbti aikštėje.

Suprantama, kad ir šis griežtas įsakymas nedaug tepadėjo. Ponai niekad nebuvo linkę kreiptis į magistratą. Jie juk net su bajorais buvo pratę elgtis be didelių ceremonijų! Dėl to tad 1543 m. Zigmantui II vėl teko sudrausti bajorus bei ponus, kurie laužą miestiečių privilegijas. 1549 m. Zigmantas Augustas konstatuoja, kad ponai ir bajorai magistrato valdinius paima savo globon ir tuo būdu išskiria juos iš magistrato jurisdikcijos. Pasirodo, kartais ir patys miestiečiai, užuot kreipęsi į magistrato teismą, kreipdavosi į bajoriškuosius teismus. 1559 m., magistrato prašomas, Zigmantas Augustas tai uždraudė, nurodydamas, kad miestiečiai galį teistis tik magistrato teisme, iš kurio galį apeliuoti į jo teismą.

Ginčų bei konfliktų magistratas turėjo ne tik su ponais ir pilies jurisdikcija bei vicevai-vada, bet taip pat ir dar daugiau jų turėjo su vyskupine jurisdikcija, kuriai priklausė žymi miesto dalis ir didelis skaičius gyventojų. Be to, dvasininkija ir šiaip daugiau pretenzijų turėjo į gyventojus. Kai kurios bylos, pvz. vedybinės, net oficialiai buvo pripažintos dvasininkų teismų kompetencijai. Dėl to nesusipratimų tarp magistrato ir vyskupinės jurisdikcijos bei dvasininkų buvo ypatingai daug.

Tie nesusipratimai prasidėjo labai anksti, greičiausiai dar XV a. Abiejų jurisdikcijų santykiams tvarkyti 1522 m. tarp vysk. Jono iš Lietuvos kunigaikščių ir magistrato jau buvo surašytas susitarimo aktas, kuris, Zigmanto II patvirtintas, virto įstatymu. Juo buvo išspręsta visa eilė praktinio gyvenimo klausimų.

I.    Magistratas turėjo privilegiją laikyti vaško gaminių dirbtuvę, o vyskupui buvo palikta teisė tik gamintis ką savo reikalams iš savo vaško. Tačiau šito nebuvo laikomasi. Vyskupo vaško gaminių dirbtuvė veikė lygiai taip, kaip ir magistrato. Jos dirbiniai (daugiausia žvakės) buvo pardavinėjami ne tik savo valdiniams (tai, mat, būtų savas reikalas), bet ir visiems kitiems. Magistratas dėl to nuolat skundėsi ir bylinėjosi su vyskupu. Dabar tas klausimas buvo išspręstas tuo būdu, kad vyskupas sutiko savos dirbtuvės visiškai nelaikyti, o magistratas pasižadėjo visą vyskupo pristatomą vašką perdirbti į dirbinius be jokio atlyginimo.
II.    Miestas taip pat iš seno turėjo audeklų prekybos monopolio privilegiją, tačiau vyskupinėje miesto dalyje pirkliai prekiavo audeklais, su magistrato privilegija visiškai nesiskaitydami, magistratui nieko nemokėdami. Dėl to būdavo daug nesusipratimų ir skundų, o dabar buvo sutarta, kad urminė prekyba iš tikrųjų priklauso magistratui, tačiau mažmenine manufaktūros prekyba gali verstis ir vyskupo valdiniai. Kartu buvo nustatyta, kad vyskupo valdiniai, kurie prekiaus miesto aikštėje, turės jos valymo reikalams mokėti po 4 skatikus kasmet. Be abejo, tai nebuvo naujas dalykas. Vys-kupėnai ir anksčiau prekiavo ten, o magistratas iš jų rinkdavo rinkos mokestį, tačiau dėl to būdavo daug nesusipratimų, nes iš nemokančio prekiautojo sunku buvo iš j ieškoti. Magistrato jurisdikcijai jis nepriklausė, o per vyskupinius organus veikti buvo sunku, nes tieji kartais galėjo net trukdyti. Dabar susitarus, išjieš-koti buvo jau daug lengviau.
III.    Vyskupas sutiko, kad jo valdiniai amatininkai įeitų į bendrąsias brolijas-cechus, bet su sąlyga, kad jie nebūtų nustumiami, renkant brolijų seniūnus.
IV.    Vyskupas pasižadėjo, kad jis ir jo valdiniai nesikiš į spirito valymo bei jo pardavinėjimo reikalus.
V.    Vyskupas sutiko, kad visi miesto vartai, net tie, kurie yra vyskupinėje dalyje, būtų valdomi ir prižiūrimi magistrato. Kadangi miesto sargybiniams samdyti būdavo uždedami pagalvės mokesčiai, tai vyskupas sutiko, kad ir jo dalyje būtų surašyti visi gyventojai ir kad jiems taip pat būtų uždėtas pagalvės mokestis.
Iš surinktų pinigų turį būti pasamdyti 24 sargai ir 1 cechmistras. 12 sargų turį būti ginkluoti ir eiti miesto bei jo fortifikacijų sargybas, o kiti 12 naktimis turį vaikščioti po miestą ir saugoti jį nuo plėšimų, vagysčių, gaisrų, muštynių ir visokios kitokios netvarkos.
VI.    Pagaliau buvo sutarta, kad vyskupinės dalies gyventojai pirkliai prekyboje būtų traktuojami lygiomis su magistrato miestiečiais ir kad iš jų nebūtų reikalaujama jokių papildomų mokesčių.

Suprantama, kad už miesto ribų vyskupo, o taip pat ir kitų jurisdikcijų, vilniečiai pirkliai naudojosi tomis pat teisėmis, kokias buvo gavę madgeburginiai miestiečiai. Krašte juos išskirti buvo neįmanoma. Tačiau kilus kokiam nesusipratimui, tokie miestiečiai, žinoma, negalėjo prašyti magistrato paramos.

Magistrato ir vyskupinės miesto dalies santykiams geriau suprasti susipažinkime su keletu būdingų bylų.
Viena tokia byla įvyko 1533 m. tarp kapitulos ir magistrato dėl ekskomunikos. Byla prasidėjo dėl prekybos duona. Kaip paprastai, vieną tam specialiai skirtą dieną kapitulos valdiniai prekiavo rinkoje duona. Duona tada būdavo pardavinėjama ne pagal svorį, bet kepalais. Kažkas pastebėjo,   kad  kapitulos   žmonių
 

Gyvenamo namo kiemas Vilniuje
 
pardavinėjamieji kepalai yra žymiai mažesni negu įprasta. Kažkokie magistrato pareigūnai tada pasiuntė į rinką keletą karių bei sargų, kurie pardavinėjamąją duoną atėmė ir pačius pardavėjus iš rinkos išvarė. Kapitula už bažnyčios tarnų įžeidimą ir bažnyčios turto (t.y. duonos) pagrobimą anuos karius ir sargus eksko-munikavo. Magistratas kapitulą apskundė valdovo teismui. Esą, kapitula jo valdinių teisti ir bausti, nors ir bažnytinėmis bausmėmis, negalinti. Esą, ir anksčiau tik vyskupas arba jo oficiólas teteisdavęs, bet ne kapitula. Jiems tuo būdu atsirandą dar nauji teisėjai, o tai esą jau perdaug. Visų jų klausyti ir baudžiamiems būti būsią nepakeliama.

Pašaukti kapitulos atstovai įrodinėjo, kad vyskupai kapitulai leidę savo teises ginti, net griebiantis ekskomunikos. Šiuo atveju buvęs bažnytinio turto plėšimas ir pasisavinimas teisės teisti kapitulos valdinius, o tai esąs ne miesto tarėjų, bet pačios kapitulos reikalas. Krokuvos kapitula, esą, taip pat elgiantis.

Zigmantas II pripažino, kad kapitula Bažnyčios reikaluose ir Bažnyčios turtų apsaugai galinti griebtis ir ekskomunikos, ir kad šį kartą tai buvusi teisėta bausmė už smurtą. O kad panašių nesusipratimų nesikartotų ateityje, visi mieste savo valdinių turintieji ponai turį susirinkti su miesto tarėjais ir susitarti dėl kepalų dydžio, svorio ir kitų prekybinių reikalų. Kaip jie susitarsią, taip turį būti įsakyta laikytis jų valdiniams. Ta pačia proga buvo nustatyta, kad kapitulos valdiniai iš kaimų duoną galį gabenti į miestą ir laisvai pardavinėti antradieniais ir penktadieniais. Kitos dienos turį būti paliktos magdeburginiams miestiečiams.

1540 m. magistratas apskundė Zigmantui II vyskupo oficiolą ir teisių daktarą, kurie šaukią į savo teismą magdeburginius miestiečius ir ne dvasinėse bylose, o kas nenorįs klausyti, ekskomunikuoją. Zigmantas II perspėjo vyskupą, kad juos sudraustų, nes dvasininkų teismams vien tik vedybinės bylos tepriklausą. Visos kitos miestiečių bylos turį būti teisiamos miesto teismo.

Kartais betgi ir vyskupui tekdavo skųstis magistratu. Taip, 1543 m. magistratas, norėdamas apvalyti ir pagrąžinti rotušės aikštę, nugriovė visas joje buvusias mėsos krautuves, o tam reikalui pastatė mūrines krautuves aikštės pakrašty (kur dabar rinka). Anksčiau aikštėje turėjo savo mėsines krautuves ir vyskupiniai miestiečiai. Dabar ir jos buvo nugriautos, tačiau vyskupiniams mėsininkams naujose patalpose nebuvo paskirta vietos. Magistratas ne tik nepavedė jiems ten jokių patalpų, bet net neleido vyskupo lėšomis kokį namuką pastatyti. Tie reikalavo bent nuostolius atlyginti. Magistratas ir su tuo nesutiko. Tada vyskupas kreipėsi į Zigmantą II, kuris ginčą išsprendė tuo būdu, kad leido vyskupinėje dalyje pastatyti tiek mėsinių, kiek jų buvo turėta rinkos aikštėje. O šiose naujosiose krautuvėse buvo leista mėsą pardavinėti ne tik vyskupinės dalies gyventojams, bet visiems, kas tik ateis jos pirkti.

1547 m. kovai su brangymečiu Zigmantas Augustas magistratui buvo davęs ypatingų įgaliojimų persekioti ir bausti bet "kokius spekuliantus. 1549 m. magistratas skundėsi, kad vys-kupėnai spekuliuoją, jo draudimo neklausą ir jis nieko negalįs padaryti, nes vyskupas nelei-džiąs savo valdinių paliesti. Zigmantas Augustas įsakė tokių kliūčių magistratui nedaryti. Tegul daugiau tokių žinių nebegaunąs.

Iš 1584 m. yra žinomas įdomus nuotykis su nedrausmingu auksakaliu Genzeriu. Nebūdamas auksakalių cecho narys ir neturėdamas mieste jokios nuosavybės-nesėslus, šis Genze-ris vertėsi auksakalio amatu ir pardavinėjo savo dirbinius. Kai magistratas jį pačiupo, jis įsirašė vyskupiniu miestiečiu ir atsisakė magistrato klausyti. Esą, jo byla turinti būti perduota vyskupiniam teismui. Ginčas atsidūrė valdovo teisme, kuris jį išsprendė ne magistrato naudai. Esą, pagal Jogailos privilegiją vyskupinė miesto dalis turinti būti laisva nuo magistrato jurisdikcijos, magdeburginiai įstatymai ir cechų taisyklės tos dalies gyventojų negalį liesti.

Apskritai tarp trijų žymiausiųjų Vilniaus miesto jurisdikcijų buvo daug nesusipratimų, konfliktų, varžytinių ir t.t. Kaip minėta, buvo bandymų ir susitarti, tačiau tikrai darnaus sugyvenimo negalima buvo pasiekti, nes beveik nesuderinami buvo interesai. Iš to paties dalyko kartais norėjo ir vieni ir kiti pasipelnyti.

1600 m., bene vienintelį kartą visoje Vilniaus istorijoje, buvo surašytas visų trijų svarbiausiųjų jurisdikcijų susitarimas vidaus tvarkos reikalu:
1.    Visi pasižadėjo vieni kitus gerbti, nedaryti vieni kitiems nemalonumų ir nejieškoti kivirčų.
2.    Rotušėje išmušu.3 7 vai., visos prekybinės įmonės turį būti uždarytos ir niekas nebe-turįs kūrenti ugnies. Jei po 7 vai. kur nors būtų pamatyta ugnis, visi turį bėgti su gesinimo įrankiais—kirviais, kibirais, kabliais ir tt.
3.    Kiekvienas namų šeimininkas savo jurisdikcijos įstaigai turįs pranešti apie visus atvykusius svečius ir apie viską, ką kada pastebės įtartina.
4.    Niekas negalįs laikyti pas save pono neturinčių bastūnų arba su jais turėti kokius ryšius.
5.    Niekas neturįs savo namuose laikyti į-taftinų moterų, dėl kurių kylą pykčių ir daug blogo.
6.    Niekas tenedrįstas pirkti vogtų ar įtariamų daiktų. Kad lengviau būtų susekamos vagystės, senais daiktais galima prekiauti tik magistrato specialiai tam skirtoje vietoje - rinke-lėje už Arklių gatvės.
7.    Niekam nevalia naktimis vaikščioti gatvėse.
8.    Niekam nevalia ant kelių prieš miestą supirkinėti maistą. Už tai turį būti atimamos prekės.
9.    Maistą įvežti į miestą turį būti visiems laisva.

Kaip matome, tai yra labai menkos, nereikšmingos smulkmenos. Ir dėl jų vis dėlto reikėjo tartis, o vėliau siekti net seimo patvirtinimo. Kitaip to sutvarkyti buvo negalima. Magistratas kitų jurisdikcijų žmonių negalėjo liesti, o anieji tuo nesirūpino. Visa tai mums rodo, kaip sunkiai miesto gyvenimas tegalėjo būti tvarkomas. Vieno šeimininko nebuvo, tad ir tvarkos geros negalėjo būti. Suprantama, kad visa tai negalėjo nepaveikti neigiamai miesto augimo bei kilimo.