S. KAIRIO "LIETUVA BUDO" ISTORINĖJE PERSPEKTYVOJE Spausdinti
Parašė J. Jakštas   
Senesnėj mūsų rašliavoj memuarinė literatūra buvo retas dalykas. Eeveik neturime atsiminimų mūsų aušrininkų ir jų pirmatakų. jei nepaisyti Valančiaus "Pastabų pačiam sau", Tumo-Vaižganto sulietuvintų ir išleistų, ir dr. J. Basanavičiaus autobiografijos, rankrašty palikusios (Ją pirmas aikštėn iškėlė A. Ne-zabitauskas, rašydamas daktarui skirtą monografiją). Taip pat ir mūsų 20 metų nepriklausomo gyvenimo laikais tepasirodė, rodos, vienas žymesnis memuarinis kūrinys — M. Yčo atsiminimai, gabiai ir patraukliai parašyti.

Atsiminimai ėmė gausėti mūsų emigracijoj po antro pasaulinio karo. Atsidūrę tremty, ypač senesnės kartos veikėjai, žvelgdami į savo nueitą kelią ir stovėdami gyvenimo angoj, gavo polinkį palikti sekančiai kartai savo lyg testamentą — atsiminimus. Jų atsiminimai rodo vietą, jų turėtą mūsų tautos praeity, ir kartu pavaizduoja josios kai kuriuos gyvenimo tarpsnius. Tad atsiminimai, kur autoriai aprašinėja betarpiškai patirtus visuomeninius faktus, tampa svarbiais istoriniais šaltiniais. Būsimam Lietuvos istorikui jie derės parankine medžiaga praeičiai atkurti.

Iš kelių paskutiniais metais pasirodžiusių atsiminimų prof. S. Kairio "Lietuva budo" užima garbingą vietą. Jie ir mūsų spaudos gan gausiai paminėti. Bet veikalas buvo tik paminėtas, taip sakant, pristatytas skaitytojui, paduodant jo turinį su kai kuriomis pastabomis, be gilesnio nagrinėjimo. Platesnė veikalo apžvalga ir jo jau analizė pasirodė vien "Varpo" 3-4 nr. (1958), neperiodiniame leidiny, kur autorei vien inicialais B. G. N. pasirašiusiai, ypač rūpėjo pakedenti vietas apie varpininkus. Šis recenzentės darbas  atliktas gan kruopščiai ir taikliai ir bus atitaisęs ne vieną "Varpo" bei vardininkų nedavertinimą. Vykusios recenzentės pastabos ir apie autoriaus taip simpatiškai pavaizduotus socialdemokratus. Tačiau veikalo visumos ir "Varpo" recenzente nesiima gvildenti.

Dėl pirmaujančios S. Kairio veikalo svarbos mūsų memuarinėj literatūroj jis dera būti visašališkai pasvarstytas. Be to, pats kūrinio turinys prašosi ypatingo, tariant, istorinio pobūdžio nagrinėjimo. Mat, "Lietuva budo" yra ne tik autoriaus atsiminimai, bet drauge ir mūsų visuomeninių santykių studija. Tuo būdu veikalas yra jau istorinis kūrinys ir gali būti svarstomas istorinėj  perspektyvoj.

I.  Bendras veikalo pobūdis
Memuarinėj literatūroj S. Kairo knyga tuo yra ypatinga, kad ji jungia autoriaus asmeninius atsiminimus su jo pergyventų laikų (ir kiek ankstyvesnių) lietuviškų visuomeninių santykių apžvalga. Akivaizdoj šios dalies neoriginalumo, jos kompiliatyvinio pobūdžio, kai kas, pvz., "Tėviškės žiburių" recenzentas, reiškė pageidavimą, kad autorius studijos būtų visai nerašęs ir apsiribojęs vien atsiminimais. Tačiau iš autoriaus to negalim reikalauti jau dėl jo socialistinės ideologijos, kuri raudonu siūlu traukiasi per visą knygą. Juk visa socialistinė istorijografija pagrįsta visuomeniniais santykiais ir jai paskiras asmuo yra neišskiriamas narys tų santykių raidoj. Socialistams būdinga sociologinė ar bent sociologizuojanti pažiūra į istoriją, kur šiai pastarajai skiriamas uždavinys susekti visuomeninių santykių dėsningumą ar pačius dėsnius. Paskirų faktų pavaizdavimas socialistinei istorijo-grafijai yra daugiau priemonė visuomeninio gyvenimo dėsniams jieško-ti. Tuo būdu tikimasi pakelti istoriją į mokslo rangą ir ją sugretinti su gamtos mokslais, šios istoriografijos pradininku laikomas A. Com-te ir pagal jo mokyklą parašęs garsią Anglijos civilizacijos istoriją Th. Buckle. Reakcija prieš sociologizuojančią istorijografija kilo iš kai kurių antros 19 a. pusės istorikų bei filosofų (Fustel de Coulanges, Droysen, Dilthey, Windelband, Rick-ert), kurie išjungė istoriją nuo gamtos mokslų, priskirdami ją prie dvasios (ar kultūros) mokslų. Tačiau socialistinėj istorijografijoj sociologizuojanti kryptis vis dar prasikiša ir ji šiandien vyrauja Sovietuose.

Pažymėtina, kad ir knygos autorius, dar jaunas gimnazistas, pirmiausiai "atitrūko" nuo konsvervaty-vinės, religinės ideologijos ir pasuko socializmo bei pozityvizmo linkme pozityvistinės sociologinės istorijo-grafijos paveiktas. Jį paveikęs ir iš esmės perdirbęs autorius buvo jau minėtas Th. Buckle su savo "Civilizacijos istorija Anglijoj". "Pradėjau Buckle skaityti ir jau nebegalėjau nuo knygos atitrūkti. Po 60 m. neįmanoma atkurti to nepaprasto įspūdžio, kurį man padarė "Civilizacijos istorija Anglijoj", augštyn kojomis apvertusi man svarbiausią tuomet dalyką — mano religinį pasaulį. Juo labiau paveikė, kad beskaitant autorius man aiškėjo kaip giliai tikįs savąjį Dievą, nors tas jo Dievas buvo labai tolimas nuo tos Jo sampratos, kurią sukūrė judaizmas ir jį pasekusi krikščionybė".   (87  p.).

Toliau autorius prisimindamas gan plačiai pasakoja veikalo turinį ir baigia pastaba: "Natsimenu nė vienos vėliau skaitytos knygos, kuri būtų taip žiauriai ir kartu taip nenugalimai įsilaužusi į mano religinį pasaulį, skaudžiai sužadindama galvojimą. Buckle pataikė kaip atominė bomba į mano primityvios, bet šviesios ir pusiausvyrios pasaulėžiūros rūmus, kuriems pamatus dėjo vaiko iš tėvų pasisavintas nuoširdus tikėjimas ir kuriuos many išbaigė iki aiškių kontūrų katalikų tikyba per bažnyčią ir mokyklą... Smūgis mane ištiko visai netikėtas ir dėl to buvo juo labiau skaudus" (89 p.).

Pati geroji ir nuoširdžiu gyvu vaizdavimu skaitytoją itin patraukianti yra pirmoji knygos dalis: Vaiko ir jaunatvės atsiminimai, šeimos, gimtojo Užnevėžio kaimo, Palangos progimnazijos ir Šiaulių gimnazijos kai kurie vaizdeliai yra tiesiog literatūriniai perlai ir gali tikti skaitymo knygoms. Skaitytojo dėmesį patraukia ir šiuo atveju duodami kai kurių šiauliškių, k. a. Janavičiaus Lukauskio, V. Zubovo apibūdinimai ir jų visuomeninė veikla. Grynai autobiografiniai pasakojimai baigiami 1899 m., kada jaunas autorius, vos vienus metus pastudijavęs Technologijos institute Petrapily, išgujamas dėl dalyvavimo anticaristinėj demonstracijoj. Jis grįžta į Vilnių ir įsijungia į socialdemokratų propagandininkų eiles. Pirmą kartą į Vilnių atvykusį jaunuolį ypač sužavi katedra, ir jis ją ne be entuziazmo aprašinėja. Katedros, buvusio u-to-rūmų ir aplamai Vilniaus pavaizdavimai alsuoja autoriaus stipriu patriotizmu.

Pati studijinė knygos dalis, kur bandoma aprašinėti mūsų visuomenės padėtį pobaudžiaviniais laikais, nėra originali. Jau ir profesionaliniam istorikui ši dalis būtų nelengvas bandymas pirmiausia dėl tinkamos literatūros trūkumo. Kiek sis-temingesnio moksliškesnio Lietuvos buities pavaizdavimo 19 a. neturime. Tad mūsų autoriui neliko kitos išeities, kaip dėstyti dalyką pagal A. Rimkos "Lietuvos ūkį", to meto spaudos kai kurias užuominas, dar ką ne ką prisiduriant iš savo atsiminimų. Atrodo, būtų knygos balastas kartojimas A. Rimkos 1922 m. sudarytų statistikų, kurios, kaip ir prof. Kairys pastebėjo, esančios nepilnos ir net prieštaringos. Juk statistika yra vienas iš trijų melų, ir iš jos galima visokių išvadų pasidaryti.

Šiaip autoriaus visuomeninė padėtis aprašoma pagal "socialistinę liniją": buvo du priešingi luomai. Neigiamai, tamsiomis spalvomis piešiami dvarininkai, o iškeliami nepritekliai bei vargai žemesniųjų sluogsnių: valstiečių (ypač mažažemių), kumečių ir darbininkų. Autoriui vedamoji mintis yra klasinis priešingumas ir žemesniųjų išnaudojimas iš augštesniųjų pusės. Ši autoriaus istorijos samprata ypač išeina aikštėn skyriuose, kalbančiuose apie pramonę. Reikia pastebėti, kad čia autorius taikliai pabrėžia spirito pramonės vyravimą pobau-džiavinėj Lietuvoj ir vadina ją "baudžiavos palikimu". Rodoma, kaip dvarininkai per spirito varyklas ir jų būtinas palydoves —karčiamas toliau išnaudojo mūsų tamsią liaudį. Išnaudojime jiems talkininkavusi vyriausybė ir net klebonai.

Skyrius apie pramonę baigiamas darbininkų padėties ir "socialinių kontrastų' aprašymu. Jis būtų buvęs autoriui tinkamiausia vieta jojo istorijos sampratai išskleisti, jei jis būtų turėjęs pakankamai medžiagos. Jos neturėdamas, jis pasirėmė vien socialistinėj spaudoj (daugiausia "Lietuvos Darbininke") įdėtomis korespondencijomis, turėjusiomis propagandinį tikslą. Propaganda vis palieka propaganda. Ji dažnai apsilenkia su tikrove, ir ja viena pasikliauti visuomenės padėties aprašyme nederėtų. Bet autoriui korespondencinė medžiaga galėjo būti bėdos priemonė: kitos jis po ranka neturėjo.

Trečia ir ilgiausia knygos dalis skiriama lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui. Su šia dalimi autorius įžengia į mūsų literatūroj jau išvarpytą sritį ir imasi ją iš naujo gvildenti gan originaliu būdu. Jam vedamoji idėja ir šiuo atveju yra priešybė dviejų srovių, būtent, konservatyvinės bei "klerikalinės" ir pažangiosios bei pozityvinės, iš kurios išsivystė socializmas —autoriui saviškiausia srovė. S. Kairio dėmesys priklauso antrajai srovei, įsikūnijusiai socializme. Pirmąją srovę jis tepaliečia probėgšmiais, mesdamas vieną kitą invektyvą. Tad vy raujantis skyriaus turinys yra Lietu vos socializmo istorija maždaug iki 1905 m. su protarpiniais akibrokštais priešingam "klerikaliniam" sąjūdžiui. Autoriaus neigiamos šio sąjūdžio užuominos vertos būti arčiau aptartos.

2. Akibrokštai  "klerikalinei" srovei.
Jau prieš pradėdamas budinti Lietuvos visuomeninę padėtį, autorius duoda, lyg motyvuodamas pažangiosios srovės atsiradimą iš priešybės. Ištrauką iš popiežiaus Leono XIII enciklikos "Quod apostolici mu-neris", kur smerkiamas socializmas, komunizmas ir nihilizmas (172 p.-). Enciklika nekomentuojama ir tik palydima lyg pašiepiančia pastaba: "Garbingieji Broliai Lietuvoje dar nebuvo matę visų tų blogybių, kurias, popiežiaus žodžiais tariant, neša su savim socializmas ir kurios taip išgąsdino bei socializmui piktai nuteikė popiežių Leoną XIII". Tačiau by kokiam istoriniam faktui ar įvykiui taikoma gėrio ar pikto, progreso ar regreso sąvoka, interpretuojama į jį iš turimų etinių bei pasaulėžiūrinių motyvų, jam yra svetima. Atmetus pašalinius motyvus, visus istorinius faktus tenka pripažinti lygius ir traktuoti juos sine ira et studio. Reikia pirmiausia sieti juos su aplinkybėmis ir iš jų aiškinti jų kilmę ir prasmę. Juk kiekvienas istorinis faktas yra visuomeninės evoliucijos išdava ir iš jos tegali būti suprantamas ir išaiškinamas. Tad ir kalbama popiežiaus enciklika pirmiausia turi būti ne smerkiama ar pašiepiama, bet pagal anų laikų visuomenines sąlygas aiškinama.

Pirmiausia, kalbamą encikliką, kaip ir kiekvieną istorinį dokumentą, reikia įstatyti į laiko rėmus, t. y. žvelgti į aplinkybes, iš kurių ji kilusi. O ano laiko (maždaug 19 a. vidurio) požiūriu ji laikytina atsakymu į tada gimstančią socializmo bei komunizmo srovę — radikalų, utopišką, vizionierišką sąjūdį. Srovė buvo dar nenusistojusi, turėjusi visokeriopų atspalvių bei tikslų. Ekstremistinis jos siekimas buvo privatinės nuosavybės panaikinimas, esamos valstybinės santvarkos sugriovimas, griežtos lygybės įgyvendinimas ir pagaliau proto kulto iškėlimas, eliminuojant religiją, laikant ją  nesuderinamą  su  juo.   Kaip  tik prieš enciklikos paskelbimą iškilęs K. Markso kovingas griežto ateizmo mokslas, paskui sekęs jo vadovybėj įkurtas pirmasis internacionalas (1864) ir ypač audringa Paryžiaus komuna (1870) bus paveikusi tvarkos ir taikos veiksnius, pirmoj eilėj Bažnyčios sluogsnius. Juk Bažnyčia visuomet buvo visuomeninės tvarkos (ordo) ir taikos gynėja ir visais laikais kovojo su by kokiais jos griovėjais. Ji mūsų kalbamu metu ir naują socialistinį sąjūdį, dar negavusį konkrečių formų, buvusį vien utopiška doktrina, laikė tam tikra sekta, siekiančia suardyti nusistojusio visuomeninio gyvenimo pagrindus. Socializmas bent iki 20 a. pradžios buvo radikalus, revoliucinis sąjūdis, originalus marksizmas su klasinės kovos ir proletariato diktatūros pabrėžimu. Tik šio amžiaus pradžioj jis skilo į refor-mistinę bei revizionistinę ir revoliucinę sroves. Iš pirmosios išėjo šiandienykščiai socialdemokratai, o iš an" trosios — komunistai. Tad dabartiniai komunistai yra, gali sakyti, originalūs marksistai, atseit 19 a. socialistai. Tuo tarpu dabartiniai socialdemokratai, derindamiesi prie gyvenimo ir pasukę reformizmo linkme, pasidarė pirmykščio marksistinio socializmo "renegatai", kaip Leninas pavadino jų žymiausią teoretiką  K.  Kautskį.

Turint galvoj 19 a. socializmo ir dabartinio komunizmo tapatybę, galima visai pateisinti Leono XIII jį smerkiančią encikliką, kaip mes teisiname tik ką mirusio popiežiaus Pijaus XII enciklikas prieš komunizmą.

Šiaip popiežius Leonas XIII vertas būti gerbiamas net ir socialistų jau dėl garsiosios "Rerum nova-rum" enciklikos (1891 m. geg. 15 d.), kur įspūdingai gynė darbininkų reikalus ir reikalavo reformų jų padėčiai gerinti. Tiesa, jis joj gynė privatinę nuosavybę, tardamas ją esant naudingą patiems darbo sluogs-niams, tačiau nebuvo priešingas jos pakoregavimui visuomenės labui. Jei enciklikoj "Rerum novarum" vis dar kyšo priešingumas socializmui, tai josios keturių dešimtų metų jubiliejaus proga paskleistoj Pijaus XI enciklikoj "Quadragesimo anno" (1931) jo jau nematyti. Priešingai, popiežius net reiškia viltį, kad "palaipsniui nuosaikiojo socializmo (t.y. priešingo komunizmui doktrina (te-nets) nebus skirtinga nuo programos tųjų, kurie rūpinasi reformuoti žmonių bendruomenę pagal krikščioniškus principus". Ne kas kitas, kaip socializmo prisiderinimas' prie gyvenimo, jo nusigręžimas nuo revoliucinių užmačių bus suartinęs jį su Bažnyčia.

Visoj tautinio atgimimo istorijoj "klerikalinė' srvovė lyg ignoruojama, neparodoma jos vaidintos rolės. Jau įžanginėse pastabose apie tautinį atgimimą autorius nuvertina ją, kai jis rašo: "Varpas" ir jo kurtasis sąjūdis... paskatino atsirasti ir klerikalinei spaudai, kad jos atstovaujama tikybinė organizacija neatsiliktų nuo įvykių raidos ir nenustotų Lietuvos gyvenime turėto vaidmens. Bet mūsų klerikalinės srovės veiklą iš karto susiaurino ją dominavęs ti-kybiškas momentas, įvairiai ir egoistiškai suprastas ir dažnai nužemintas iki kastos interesų nepridengto gynimo." (216) p.) .

Šiuo verdiktu paneigiami katalikiškai srovei by kokie ideališki motyvai tautinio sąjūdžio veikloj ir pakišami egoistiški, kastiški interesai. Vadinasi, "klerikalinė" srovė neturėjusi raison d'etre tautos žadinimo triūso arenoj ir galėjusi būti be jokio nuostolio išskirta. Bet smerkiančiam sąjūdį autoriui kliuvinys yra Tumo-Vaižganto asmuo, kuris, būdamas "Tėvynės Sargo" redaktorium, kūnijo visą sąjūdį. Visuotine ir gilia tautos pagarba apgaubto kunigo Tumo-Vaižganto negi galėjo nepagerbti ir "Lietuva budo" autorius. Lyg traukdamas jį iš bendros sargiečių linijos, S. Kairys abejoja jo konservatyviškumu ir lojalumu caro valdžiai (358 p.). Tad ir Tumo-Vaižganto pareiškimams, nukreiptiems prieš socialistus, jieš-koma švelninančių motyvų. Net ir pasisakymą prieš "politišką Lietuvos nepriklausomybę", socialdemokratų iškeltą, stengiamasi pateisinti, tariant jį buvus "gaspadoriško proto realistą" (358 p.). Kam ne kam, tik ne Tumo-Vaižganto būdui tinka autoriaus prikergtas pažymys. Iš tikrųjų, jis buvo didelis entuziastas, romantikas, daugiau svajotojas, kaip realistas. Tad ir jo an-tisocialistinis pareiškimas prieš Lietuvos "neprigulmybę" padiktuotas ne jo charakterio, bet visuomeninių aplinkybių. Jis buvo mūsų kaimietiškos liaudies, jokių doktrinų nepaliestos, eksponentas ir galvojo josios terminais. Jis, kaip ir jo lietuviškoji liaudis, negalėjo numatyti amžiais nusistojusios padėties pakitimo ir tematė vien tikslą išsilaikyti tautiškai ir tikybiškai nepajudinamoj aplinkoj. Tumas-Vaižgantas ir jo atstovaujama visuomenė — pirmoj eilėj kunigija, — nebūdama indoktri-nuota socialistų pavyzdžiu, nenumatė tolesnės, visai kitokios ateities, ši visuomenė negalėjo, sakysim, 1896 anticipuoti 1918 metus, kaip padarė josios priešai — socialdemokratai. Tačiau nėra pagrindo josios už tai kaltinti. Juk dar 1905 m., kada caro sostas jau braškėjo, Didysis Vilniaus seimas teišdrįso reikalauti Lietuvai tik autonomijos. O net ir Petrapilio seimas 1917 m., kada Rusijos imperija jau buvo subyrėjusi, ir ne vieningai dėl nepriklausomybės pasisakė. Mat, kiekviena visuomeninė būklė yra istorija, ir tik ji viena motyvuoja paskirų asmenų ar grupių veiksmus, tikslus ir siekimus.

Daug vietos skiriama ir garsiam vyskupo A. Baranausko laiškui: "Paskutinis pamokslas vieno žemaičių kunigo prieš smertį". Visai teisinga po jo turinio išdėstymo sekanti pastaba (350 p.), kad "pamokslą reikia vertinti kaip istorinį, būdingą dokumentą". Tačiau pastabos galas, kad "anais laikais būta pas mus dar ir tokių kunigų", jau neišlaiko kritikos istorinėj perspektyvoj. Istoriniu požiūriu būtų buvę nuostabu, kad tokių kunigų nebūtų buvę. Kunigai, kaip kunigai — visuomet buvo prieš naujoves, nešančias bedievybę. O socializmas tada buvo pripažįstamas bedievišku sąjūdžiu, štai žinomas garsaus vokiečių socialdemokratų vado ir jų teoretiko A. Elebelio ( m. 1913 m.) posakis: "Socializmas santykiuoja su krikščionybe, kaip ugnis ir vanduo". Manding, vysk. A. Baranauskas buvo visai tikslus, kai jis nurodė — tik vulgariškoj formoj, — jog naujoviškos bedieviškos srovės turi šaknis prancūzų švietėjuose. Dėl to jis ir nusigręžė nuo tų savo laikų, kur pragaištingos idėjos plinta, ir siekė anų Krokuvos ir Vilniaus universitetų ar net bendros Lietuvos-Lenkijos respublikos laikų, kur tikėjimo tiesos nebuvo judinamos. Juk tokia jau žmogaus prigimtis: kai dabartis yra kokti, kreipiamasi į praeitį ir ji idealizuojama. Idealizuojama, kartais net apsilenkiant su istorine tikrove, kaip kalbamame pamoksle aiškėja. Pvz., Dantė, ištremtas iš Florencijos, idealizavo savo gimtinės senovę, o koneveikė jos dabartį. Reikėtų dar išsiaiškinti prieš kritikuojant (350 p.), ar Baranauskas naujose srovėse, kurioms davė anarchistų, nihilistų ir karalžu-džių vardus, įžiūrėjo tautinio sąjūdžio pradus. Pagaliau, jo palankumas carui aiškintinas bažnytiniu konservatyvumu, būdingu ir mūsų liaudžiai.

Verta dėmesio ir autoriaus užuomina (351 p.) apie "šventas knygas". Šia proga kaip tik tinka priminti, berods, romėno Terencijaus posakį: Habent sua fata libelli (knygos turi savo likimą). Jose atsispindi skaitančios visuomenės dvasiniai poreikiai. Panašių knygų paplitimas liaudy rodo vien bažnyčios suformuotą dvasinį jos lygį, dar nepaliestą mažiausių laicistinių tendencijų. O tas vien bažnyčios įdiegtas dvasinis pasaulis neapšviestai ir vargo užguitai liaudžiai tegalėjo būti prieinamai pavaizduotas vien drastiškomis, grubiomis priemonėmis, atseit, autoriaus paminėtomis "šventomis knygomis". Knygų vertelgos suprato būdą prisitaikyti prie liaudies ir tokias knygas gamino. Pacitavęs kai kuriuos šios rūšies raštus, autorius sviedžia būdingą pastabą: "Jie buvo daugelio dvasininkų palankiai vertinami dėl realaus motyvo: raštai žadino tikinčiųjų sieloj pasyvumą savo žemiškiems vargams ir pomirtinių kančių baimę" (351). Čia yra ne kas kita, kaip panaudojimas senos (dar nuo Saint-Simono laikų) socialistinės tezės, jog tikyba, aplamai, diegia liaudžiai pasyvumą ir sulaiko nuo kovos buičiai pagerinti.

"Lietuva budo" autorius, pasišovęs vaizduoti mūsų tautinį atgimimą pagal pozityvistinę srovę ir josios v.ršūr.ę — socializmą, nustūmė į šalį "klerikalinę" kryptį ir tik protarpiais metė jai kreivą žvilgsnį. Tad jis apsilenkė su taisykle: Audiatur et altera pars, ir svarbų dalyką šališkai nušvietė. Bet kas gali nušviesti tikrovę tokią, kokia ji buvo? Tai nepasiekiamas idealas. Iš tikrųjų kiekvienas istorikas atkuria praeitį pagal savo apriorines idėjas, ir atkurtoji praeitis yra istoriko turimų koncepcijų veidrodis. Inž. S. Kairys pavaizdavo mūsų paskutinių dešimtmečių praeitį socialisto veterano akimis ir bus bene pirmas davęs gana dokumentuotą Lietuvos socializmo genezę, kuri verta pasvarstyti.

3     Lietuviškojo socializmo užuomazga
Pagrindiniu vadovaujančiu šaltiniu visai tautinio atgimimo istorijai autorius pasirinko "Varpą". Jis bus, atrodo, jį nuodugniai perskaitęs ir duoda pagal pasirinktus požiūrius plačias ištraukas iš jo. Kartu nušviečiama ir varpininkų srovės kilimas ir net duodama jos (demokratų) programa. Genetiškai, nuosekliai vedama iš varpininkų ir socializmo kilmė.

Jei varpininkų veiklos apžvalga ribojama daugiau "Varpo" ištraukų komentavimais, tariant, daugiau literatūrinio pobūdžio, tai socialdemokratų istorija — jau paties vyksmo vaizdavimas. Istorine nuovoka vedinas autorius bando ryškinti socializmo pradus supusios aplinkos įtakomis ir iškelia mūsų studentijos dalyvavimą revoliuciniuose sambūriuose už Lietuvos ribų. Ar ne tiksliau būtų buvę vietose, kur kalbama apie lietuviškojo sąjūdžio išvakares (250 p. ir t.t.), paliesti kiek ir vakarų socialistiniai mokymai ir rusų liaudiški sąjūdžiai.  Nėra abejonės, kad mūsų studentijai, ėjusiai augštuosius mokslus rusų universitetuose, įvairaus plauko rusiški revoliuciniai sambūriai nebus palikę be įtakos. Juk ir pats autorius (262 p.) pastebi: "Tuometinėj Rusijoj vyravusi revoliucinė organizacija "Narodnaja Volia" rinko sau adeptus ir iš Lietuvos jaunimo". Vakarietiškas (marksistinis) socializmas jau buvo spėjęs įleisti gilias šaknis Rusijoj ir jo idėjomis, be abejo, bus buvusi užsikrėtusi ir mūsų žymi studentijos dalis. Tad pravartu būtų buvę brūkštelėti kiek ir rusiškasis socializmas.

Pereidamas prie lietuviškojo socializmo, autorius jo sąjūdį telkia aplink du asmenis : A. Moravskį ir A. Domaševičių. Gaila, kad neduodama šių mūsų socializmo promotorių    smulkesnių    biografijų   ir jų asmenybių apibūdinimo. O tai būtų pravertę ir patiems socializmo pradams paryškinti. Pati lietuviškojo socializmo užuomazga Vilniuj vykusiai siejama su miesto visuomenės buitimi, ypač iškeliant žemesniųjų sluogsnių — amatininkų, darbininkų ir tarnautojų — padėtį. Nurodoma, kad lietuviškieji socialistai neatėjo į dirvonuojančią vietą: čia jau anksčiau veikė žydų Bundas ir lenkų PPS. Plačiai aprašoma ilgametės varžytinės lietuviškųjų socialistų su lenkiškaisiais, kol galutinai (1906) pepesininkai buvo išstumti iš Vilniaus. Atrodo, mūsų socialistų varžybos su pepesininkais buvusi pirmoji lietuvių kova dėl savosios sostinės.
J. Jakštas