ODŲ IR KAILIŲ GAMYBA SENOVĖS LIETUVOJE IKI XVI-TO AMŽIAUS PABAIGOS Spausdinti
Parašė JONAS MATUSAS   
(Pabaiga)
 
II
AMATAI  VIDUR.  AMŽIŲ EUROPOJE IR LIETUVOJE
Amatai ir amatininkai turi pradžią dar priešistoriniais laikais. Bet jų subūrimas į specifines organizacijas įvyko senosiose Graikijos ir Romos valstybėse. Ir ten ir čia amatų išbujojimas įvyko 6-5-me amž. prieš Kristų. Apie tą laiką Romoje paliudyta amatininkų organizacijos. 3-me amžiuje Romos mieste būta per 3 collegia opificum, atseit, darbininkų susibūrimų (jūrininkų, kepėjų, mėsininkų, kalkių degintojų ir kitų). Tai valstybinės institucijos su nustatyta alga. Privatinės kolegijos arba organizacijos apėmė mokytojus (professores), gydytojus (medici), vyno pirklius (v. negotiato-res), bankininkus (argenarii). Kadangi vėliau gotai ir lombardai daug ką iš Romos teisės perėmė į savo kodeksus, tad reikia manyti, jog daug romėniškų institucijų, tarpe jų ir amatininkų kolegijos, nenustojo gyvuoti ir po Romos žuvimo.

Iš senojo romėniško branduolio bus išriedėjusi Italijos mercanzia. 10-me amžiuje ji užtinkama visuose didesniuose to krašto miestuose. To pobūdžio organizacijos apimdavo ir pirklius ir amatininkus. Bet po I kryžiaus karo, pagyvėjus gamybai, amatininkai atsiskiria ir sudaro savo organizacijas, atseit, tikra prasme gildės. Žinoma, šios itališkos organizacijos ir savo dvasia ir rėmais buvo krikščioniškos.

13-me amž. Florencijoje didikų šeimos priverstos prileisti prie valdžios ir gildės. Iš pradžių tą privilegiją turi tik žymesniosios iš jų (populo grosso), būtent, teisėjai ir notarai, bankininkai, vilnų audėjai, gydytojai ir vaistininkai, šilko gamintojai, odininkai ir audėjai. Bet į amžiaus pabaigą į miesto valdymą įeina ir "menkesnioji visuomenė" (populo minuto) t. y., gildės — kalvių, kepėjų, batsiuvių, dailidžių ir vyno smulkiųjų pardavinėtojų.

Italijos menininkų gildės pasirodo vėliau, nors, lyginant su kitais kraštais, gana anksti.
Sienos miesto architektai ir skulptoriai paliudyti 1212 m. Romos skulptoriai — 1406-ais, tapytojai — 1478-ais, auksakaliai — 1509-ais. Palyginti, dažnas daiktas, kad menininkai yra vienoje gildėje su paprastais amatininkais. Ana, Florencijos tapytojai susidėję su krautuvininkais.
Prancūzijos gildės buvo vadinamos įvairiai — métier, métier jure, confrérie, maîtrises et jurandes, ghilde, gildė. Jos plėtojosi panašiai, kaip itališkosios. Romos originaliosios "darbininkų kolegijos" yra klestėjusios ano meto pietinėje ir centralinėje Galijoje. Tai patvirtina į-rašai, rasti pvz., miestuose Nicoje, Nimes, Nar-bonne, Lijone. Vėliau ant to pagrindo išsiplėtojo krikščioniškosios gildės.

Kontinentalinėje vakarų Europoje gildės minimos 779 m. 10-me amžiuje pagyvėjus prekybai, beveik kiekvienas Prancūzijos miestas turi pirklių gildę. Tokie yra Rouen, Paryžiaus, Bruges, Arras, Saint-Omer ir kt. Prekyba tai išimtinė gildžių teisė. Iš pradžių kiekvienas miestietis galėjo priklausyti prie gildės. Vadinasi, panašiai, kaip Italijoje. Tačiau ilgainiui neturtingesnieji klodai išstumiami. Dėl to jie kuria savąsias organizacijas ir taip atsiranda amatininkų gildės (12-13 amž.).

Gildės bus prisidėjusios prie atsiradimo communes, atseit, miestų savivaldybių. Šiaip ar taip, miestų valdžia patenka į gildžių rankas, žinoma,  daugiausia pirklių.

Menininkų gildžių nedaug ir, be to, jos buvo nereikšmingos iki 16-to amž. Prancūzijos gildžių silpnėjimas prasidėjo jau 15-am amžiui besibaigiant.
Niderlandų gildės buvo panašios į prancūziškas, bet nuo šių skyrėsi nepaprasta politine galia. Tuo tarpu, kai prancūziškosios taip ir neišsivadavo iš karaliaus valdžios, niderlandiško-sios buvo nepriklausomos. Mat, čia miestai turtingi, kuriuose daug amatininkų ir jų gildžių. Ir, be to, gildžių nariai buvo sukūrę savo karines brolijas  (confréries   militaires). Tai tikra prasme milicija, kuri daug kartų atsilaikė prieš didikų armijas.

Gildžių anksčiausios žymės Anglijoje randama 7 amžiuje. Tai religinės ir socialinės gildės. Pirklių gildės (merchant guilds) pasirodo 11-me amž. Iš pradžių jų nariais galėjo būti, kas mieste turėjo žemės ar prekybą. 12-me amž. pirklių gildės galima identifikuoti su miesto savivaldybe (municipality). Edwardo I laikais tokių organizacijų buvo kiekviename šiek tiek didesniame mieste.

Amatininkai 12-me amž. jau turi savo atskiras gildės. Audėjai ir velėjai (weawers and fullers) pirmieji pripažįstami karaliaus Londone, Linkolne, Oxforde (1130 m.). Iki 14to- amž. pabaigos amatininkų gildės pasiekia didžiausio žydėjimo ir panaikina pirklių organizacijų monopolį. Vadinasi, ir amatininkų gildės gali verstis prekyba, suprantama, savo gaminių.

Tokiame Londone į 14-to amž. pabaigą randame 60 amatų gildžių. Ilgainiui (16-17 amž.) specifinių amatų skaičius pasiekia apie 80. Pirmas vaistininkas Anglijoje paliudytas 14-to amž. viduryje. Tai atitiko Europos gildžių plėtotę, jei čia vaistininkai išbuvo vienoje gildė j e su smulkiais krautuvininkais (grocers) net iki 17-to amžiaus.

Gildžių pradžia ir plėtojimasis kituose kraštuose padaro įtikimą nuomonę, kad ir Vokietijoje jos atsirado ir augo pagal romėniškuosius rėmus, žinoma, neišskiriant nei vietinių germaniškų įtakų. Wormso laivininkų gildė paliudyta 1106 m., Wuerzburgo batsiuvių — 1112-ais, Koelno audėjų — 1149-ais. Bet jų vaidmuo iškyla tik 13-me amžiuje.

Vokiečių svarbiausios gildės buvo vilnų ir linų audėjų. Jie, pagal amato specialumą, buvo susiskirstę trimis organizacijomis. Audimas klestėjo ypačiai Ulme ir Augsburge. Šiame pastarajame 15-am amž. besibaigiant randame 743 audimo meisterius.

Kailininkų ir odininkų gildės taip pat svarbios. Batsiuviai susiskirstę dviem organizacijomis. Rūdų kasyklų darbininkai (miners), kalviai, šaltkalviai (locksmiths), vinių dirbėjai, peilininkai, grandininkai... Kiek vokiečių amatininkai buvo susispecializavę, matyti ypačiai iš šarvininkų (armourers). Kai kuriuose miestuose šarvų kiekvieną atskirą dalį dirbo tam tyčia amatininkai, žinoma, turėdami ir savo specialias gildės.

Jei vokiečių amatininkai augo viduje, atseit, tobulėjo bei specializavosi, tai pirkliai plėtėsi ir plėtėsi, ilgainiui apraizgę visą vidu-ro,  šiaurės  ir  rytų  Europą.  Vokiečių  pirklių Hanza (kuri reiškia gildę) 15-me amž. pasiekė savo galybės viršūnę. Vienu tarpu jai priklausė 90 miestų. Jos organizacija buvo, galima sakyti, tobula. Svorio bei jungiamuosius punktus sudarė atskiri centrai. Londono centralinė Hanza jungė vokiečių pirklių organizacijas Anglijos miestuose — Bristoly, Yorke, Ipswiče, Hully ir kituose. Antra centralinė buvo Bruge-so mieste (dab. Belgijoje), nuo kurios priklausė Saksonijos, Vestfalijos, šiaurės Vokietijos, Prūsijos, Livonijos (t.y., Latvijos, Estijos) miestai. Trečias centras buvo Visby Gotlando saloje (kiek į šiaurės vakarus nuo Palangos), kuris apėmė vokiečių pirklius Skandinavijos kraštuose. Ketvirta centralinė buvo Didž. Nau-garde, kur susibėgo prekybos siūlai iš Rusijos miestų. Hanza turėjo kontorą ir Kaune. Ilgainiui tamprioji organizacija suskilo. Dancigas pasidarė centru vienos šakos, kuri jungė Hanzos kontoras Prūsijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Jilstijoje.

Į 15-to amžiaus galą iš Dancigo per metus išplaukdavo į Niderlandus apie 1000 prekybos laivų. O Hanzos karo laivynas (Friedenskoggen) 15-me ir 16-me amžiais kariavo su Danija ir Švedija. Kadangi tie karai ėjo Baltijos jūroje, tad ir jų atgarsiai kartais atsispindi ir Lietuvą liečiančiuose šaltiniuose.

Lietuva, sukūrusi ir išplėtojusi savo valstybę viduriniais amžiais, negalėjo būti neveikiama tų amžių kultūrinių institucijų, kokiomis buvo pirklių ir amatinnkų gildės. Antras faktorius buvo kaimynai. Žiemiuose ir pietvakariuose nuo pat Lietuvos jaunų dienų buvo vokiečių kryžiuočių ordino dvišaka valstybė, atseit, vairuojama administruojama tos tautos, kuri gildės ar tik nebus augščiausiai išplėtojusi. Pietuose Lietuva turėjo sieną su Lenkija, kurioje gildės jau seniai sudarė didžiųjų miestų, ypač Krokuvos, esminę žymę. Vakaruose lietuvių žemę plovė Baltija (kurią šaltiniai kartais vadina "Žemaičių jūra"). O čia, kaip jau minėta, ne per toli nuo Lietuvos krantų buvo Gotlando sala. Ji sudarė svarbų punktą jau vikingų-normanų žygiams į Lietuvą. Vikingai (iš tikrųjų, norvegai, švedai ir danai), būdami kariai-plėšikai, drauge nešė ir kultūrą, atseit, Europos kultūrą skandinavine forma. Tai paliudyta archeologijos bei iškasenų ir taip pat istorijos šaltinių (nuo 9-to amžiaus iki 12-to). Negalima teigti (kaip buvo linkę daryti profesoriai A. Voldemaras ir Vacl. Biržiška), kad vikingai sukūrė Lietuvos valstybę, bet kad jų įtaka lietuvių kultūrai buvo labai žymi, tai faktas. Taigi dabar, t. y., viduriniais amžiais tas pats Gotlandas su Visbio miestu buvo svarbus atramos punktas pirklių Hanzai.
 
Kauno kalvių, audėjų, račių, virvininkų, dailidžių ir dro-bininkų gildžių antspaudai; iš 17-18 šimtmečių; nupiešti pagal archyvinius dokumentus A. Glatzo 1918 m. (nevisiškai tiksliai). Das Litauen Buch (leidinys Zeitung der 10. Armee, atrodo, Vilniuje, 1918 m.) psl. 195 ir paveiks-linio priedo psl. 40.

Lietuvos prekybos su vakarais dydis paaiškėjo, kai vokiečių karinės vienuolijos (ordinai) 13-to amž. pradžioje atsikėlė į Livoniją (Latviją ir Estiją) ir netrukus į Prūsiją. Jų prašomi, popiežiai prekybą su Pabaltijo kraštais draudė ekskomunikos bausmėmis iš metų į metus (1218, 1229, 1240, 1248, 1262). Bet prekyba ėjo ir ėjo. Daugiausia, kaip rašo Inocentas IV (1253) "upe... kuri vietinių žmonių vadinama Nemunu". Rygos arkiv. Albertas, kuris drauge buvo ir popiežiaus legatas, vertindamas dalykus iš arti, čia matė net pliusą: girdi, Pabaltijo kraštai "į katalikų tikėjimą yra atversti, po paties Dievo, daugiausia pirklių dėka" (1256).

Žiemiuose buvo Livonija, kuri oficialiai skaitėsi dalimi kryžiuočių valstybės Prūsijoje, bet faktiškai buvo savarankiška. Dalį jos žemių valdė Rygos arkivyskupas. Tai sudarė, palyginti, geras sąlygas kultūriniams santykiams su Lietuva. Ypačiai, kuomet Lietuvą valdė Vytenis (1295-1316) ir Gediminas (1316-1341). Ir ypačiai, kuomet arkivyskupais buvo pranciškonai. Pvz., arkiv-po Fridriko laikais (buvo buvęs Benedikto XIV-to nuodėmklausis ir jojo paskirtas) iškilo Gedimino krikšto reikalas. Tą bylą daugiausia vedė irgi tėvai pranciškonai, kurie Vilniuje įsikūrė ir turėjo bažnyčią jau Vytenio laikais. Gediminas juos bus įkurdinęs ir Naugarduke. Santykiams palanki aplinkybė, kad ta vienuolija Rygoje buvo stipriai įsigyvenusi (1305 m. minima pilnas vienuolynas su gvar-dijonu ir vicegvardijonu).

Reikia manyti, Rygos amatininkai bus pradėję .organizuotis apie 13-to amž. vidurį.. Mat, 14-me ten yra auksakalių gildė. Na, o šių amatininkų (kurie dažnai buvo ir menininkai) organizacijos paprastai yra vėlesnės už kitų amatų. Antras dalykas — tai religiniai vaidinimai, kurie Rygoje paliudyti apie 14-to amž. vidurį. Tai rodo tų laikų kultūros augštą laipsnį. (Tokioje Prancūzijoje Kristaus kančios vaidintojų organizacijos paliudytos 1402 m. — Confrerie de la Passion). Ir Rygos gydytojai (anuomet jie dažnai būdavo maudytojais, bader, ir kirpėjais, barbitonsores) čia buvo įsigyvenę. Sakysime, vėlesnis Lietuvos valdovas Švitrigaila gydosi kaip tik Rygoje (apie 1426 m.). Čia 14-15-me amžiais praktikuojama beveik visi amatai, kokie buvo žinomi Vakarų Europoje. Kartais rygiečiai atsikeldavo į Vilnių ir čia sulietu vėdavo. Tokis buvo Vilniaus garsaus vyskupo Motiejaus (m. 1453) tėvas, kuris bus buvęs pirklys ar amatininkas.

Prūsijos kryžiuočių valstybė (pietvakariuose) su Lietuva kariavo visą 14-tą ir dar pradžioje 15-to amžiaus. Kadangi buvo kariaujama paskirų žygių forma, tad taikingais protarpiais, sakytumėm, paliaubų metu, net iš kryžiuočių pusės buvo leidžiama prekiauti. Bet prekyba, matyt, ėjo ir karo žygių metu, kadangi Prūsijos valdžiai prisėjo oficialiai tai drausti, ir tai, apsiribojant vien karui tiesio-gai reikalingais dalykais, pvz., arkliais. O nuo 15-to amžiaus prekybiniai santykiai su Lietuva klestėte klestėjo. Be to, per Prūsiją Vakarų Europos pirkliai sueidavo į kontaktą su lietuviais. Kontakto miestai buvo ypačiai Dancigas ir Tornas. O šį pasiekdavo Lenkijos, ypač Krokuvos pirkliai, kurie, savo keliu, turėjo ryšių su Čekija ir Vengrija.

Pasirodo, Hanzos atstovams vienas kelias pasiekti savo mazginę kontorą Didžiajame Nau-garde (Rusijoje) ėjo per Lietuvą. Gediminas 1323-iais m. laiške Vokietijos šiaurės miestams sako, girdi, "jau seniai pereinate mūsų kraštus... lankydami Naugardą, Pskovą". O pagal vadinamąsias Naugardo kronikas, ypač ketvirtąją, čia vokiečių pirkliai buvo apgyvenę ištisą gatvę (pruskaja ulica) jau 1219 m. Ji minima šimtmečiais (1290, 1350, 1418). Kronikų aprašomos aplinkybės verčia atmesti prof. J. Totoraičio nuomonę, esą, čia buvę įsikūrę prūsai lietuvių giminaičiai.

Vakarų Europos amatininkai tiesiogiai buvo pakviesti į Lietuvą dar prieš Gediminą. Jis garsiame laiške Hanzos miestams (1323.V.26) sako, jog "mūsų pirmatakai yra siuntę jums pasiuntinius ir laiškus, atidarę jums kraštą..." Taigi, pirmasis kvietėjas bus buvęs Lietuvos karalius Vytenis, kuris buvo Gedimino brolis ir netarpiškas jo pirmatakas (1295-1316). Jis pirmasis mūsų valdovų užmezgė prekybinius santykius su Ryga. O su Rygos arkivyskupu taip gražiai sugyveno, jog jojo apsaugai nuo kryžiuočių ordino Rygoje laikė lietuvių kareivių įgulą (iki 1313).

Vytenio pastangos gauti pas save Vakarų Europos amatininkų, rašo Gediminas, nuėjusios niekais. Dėl to jis pats užtikrina "dvigubai... ir net daugiau" lengvatų, nei anas žadėjo, be kitko, atleidžia 10-čiai metų nuo mokesčių. Tevažiuoją "su žmonomis, vaikais ir gyvuliais". Atskiri kviečiamieji laiškai adresuoti pranciškonų ir domininkonų provincialiniams viršininkams ir Hanzos miestams(visidatuotil323.V.26.) Kvietėjas pradeda iškilmingai — "Gediminas, Dievo malone Lietuvių ir Rusų karalius, Žiemgalių viršininkas ir kunigaikštis" ir gale prikabina karališką antspaudą. Adresuojamų miestų vardai: Luebeck, Rostock, Stralsund (rašoma Sund), Greifswald, Stettin, Gotland (iš tikrųjų, sala su Visbio miestu). Išskyrus Gotlandą, visi jie buvo Vokietijos šiaurės rytų ruože, kuris susisiekė su lenkiška Mozūrija, o ši su Lietuva. Dėl to Gediminas, matyt, susitaręs su Mozūrijos kunigaikščiu, kviečiamiesiems pirkliams ir amatininkams pataria keliauti per šioj o kraštą.

Sveikinime įsakmiai išvardijama miestų valdomieji organai, pirkliai ir amatininkai (me-chanici). Specialiai kviečiama: kalviai (fabri), batsiuviai (sutores), dailidės (carpentarii), akmentašiai (lapicidae), druskininkai (in arte šalis periti), kepėjai (pistores), auksakaliai (ar-gentarii), šaunamųjų lankų dirbėjai (balista-rii), žvejai (piscatores).

Tad visiškai natūralu, kad Lietuvoje būta gerų amatininkų dar prieš krikšto priėmimą. Jie geriausia tarpsta miestuose. Vilniaus pirkliai gavo privilegiją iš Algirdo (m. 1377). O prekybos ir amatų santykis labai glaudus. Seniausios žinios yra apie amatų gaminius. Ana, 1390 m. Prūsijos Kryžiuočių magistras siunčia kunigaikščiui Fridrikui Bavariečiui "pagonišką skrybėlę, kuri gauta iš Lietuvos". Tai bus buvusi kailinė kepurė. 1404 m. Kryžiuočių Marienburgo sandėlyje yra "lietuviškų peilių" (littowische messer). 1419 m. vienas augštas lenkų dvasininkas gauna dovanų tų pačių įrankių (cultellos... Littwanicos). Apie tą pat laiką Vytautas svečius iš Prūsijos vėžina "lietuviškais vežimais" (littowische wagen). 1427 m. Krokuvos vienas gildės statutas įsako turėti sandėlyje "9 lietuviškus skydus" (IX schilde littische). Jei lietuviški, tad skirtingi nuo tuomet naudojamų Europoje, o jei tiko dovanoms, ir - tai augštiems asmenims — vadinasi, buvo švaraus darbo.

Jei Vilnius 1387 metais išsirūpino iš Jogailos vadinamą Magdeburgo teisę, tad turėjo turėti stiprų pirklių ir amatininkų klodą. Juk be šių dviejų luomų bet kurio miesto savivalda neįmanoma. 15-tas ir ypač 16-tas amžiai yra Vilniaus ir visos Lietuvos amatų klestėjimo ir žydėjimo laikotarpis. Dėl ko? — Krikščionybės priėmimas sulaužė barjerą, kuris Lietuvą buvo atitveręs nuo Vakarų Europos. Ir antras dalykas — į tuos kraštus atsivėrė tiesioginis ir trumpas kelias per kaimyninę Prūsijos kryžiuočių, t. y., vienuolių valstybę. Vilniuje amatininkų gildės dygsta, kaip grybai po  lietaus:       
1.    kailininkų — prieš    1441
2.    batsiuvių — prieš    1536
3.    odininkų — apie    1536
4.    šikšnių    1552
5.    balnių — apie    1552
6.    dailidžių — prieš    1550
7.    akmentašių-plytininkų — prieš    1550
8.    kalvių — prieš    1550
9.    salyklininkų-alaus darytojų    1552
10.    gydytoj ų-kirpė jų    1552
11.    kepurninkų — prieš    1560
12.    skerdikų    1596
13.    audėjų — gerokai prieš    1597
14.    metalo liejikų    1611
15.    stiklininkų — apie 16-to amž.    vidurį
16.    žvejų — prieš    1630
11    siuvėjų — prieš    1603

Žinoma, tai ne visiškai visos Vilniaus gildės. Amatininkų įsigyvenimą liudija gatvių vardai:  duoninė  (chlebna),  odininkų   (garbars-
 
J. PAUTIENIUS         PAVASARIS

 
ka), safjanininkų, stiklininkų (szklana), metalo liejikų fludwisarska). Amatininkų ir jų organizacijų, be abejo, buvo Kaune, Trakuose, Ukmergėje ir kituose miestuose, tik kol kas neištirti atitinkami istorijos šaltiniai. Sakysime, tokiame Kaune jau 1531 m. būta rotušės, atseit, savivaldybės būstinės. Mieste buvo, be Hanzos kontoros, audimų rūšiavimo namas, prekių sandėlis, vaško presuojamas įtaisas. 1544 m. paliudyta, savivaldybę turėjus "vokišką raštininką" (pisar nemeckij). Kurį laiką ir miesto aktai rašyta vokiškai. Tai netiesioginis nurodymas į amatų klestėjimą. Ana, tokiame amatų mieste, kaip lenkų Krokuva, kame iki 16-to amž. vidurio daugumas amatininkų buvo vokiečiai, o gildės vedė savo raštus beveik išimtinai vokiškai.

Amatų klestėjimą gražiai pavaizduoja to-kis miestelis, kaip Virbalis (anuomet Nowa Wolia), kame apie  16-to amžiaus vidurį būta štai kokių gatvių: namų statytojų, stalių, ben-dorių, kalvių, šaltkalvių, kepėjų ir skerdikų. O Jurbarke randame net gatvių grindiką (brvkarz).
Manome, jog Lietuvos gyven'iojų, ypač Vilniaus, susidomėjimą technika ir techninį pajėgumą labai gražiai parodo spaustuvės bei knygų spausdinimo reikalas. Rytų Europos plote, kuris apima Lietuvą, Latviją, Estiją ir Rusiją, pirmoji spaustuvė buvo įsteigta 1525 m. Vilniuje. Jos įsteigėjas Pranciškus Skorina, gimęs Polocke (kuris sudarė Lietuvos valstybės dalį jau nuo 13-to amžiaus vidurio), mokslą ėjo Krokuvoje, Italijos Bolonijoje ir baigė vaistininko mokslą daktaro laipsniu (Krokuvoje užrašytas Lithphanus). Jis Prahoje 1517 m., panaudojęs Augsburgo ir Nuernbergo techniką, išspausdino iš viso pirmą rusišką knygą ("Učeb-naja Psaltyr"). 1525 m. savo spaustuvėje Vilniaus mieste spausdino rusiškai apaštalų darbus ("Apostol") ir dar keletą veikalų. Vadinasi, jis prisideda prie rusų literatūrinės kalbos sukūrimo. Antras vyras, kurį priimta vadinti pirmuoju Rusijos spaustuvininku (jam yra paminklas Maskvoje), Ivanas Fedorovas irgi bus kilęs iš lietuviškos Baltgudijos. Jis 1564 m. įsteigia spaustuvę Maskvoje ir čia, vadinasi, pačioje Rusijoje išspausdina "Dejanija Apos-tolska", kas paprastai laikoma to krašto pirmuoju spaudiniu. Jo lietuvišką kilmę, be kitko, paremia bėgimas į Lietuvą (1565 m.) ir čia įsteigimas savo spaustuvės.

Ir taip 16-to amžiaus Vilniuje vienu tarpu buvo mažiausia 5 spaustuvės. Būta spaustuvių ir kituose miestuose, pvz., Lietuvos Brastoje, Nesvyžiuje, Loske. Yra paliudyta dar vadinamos keliaujančios spaustuvės. Vilnius pralenkė tokį seną amatininkų ir gildžių miestą, kaip Ryga.  Čia  pirma  spaustuvė  atsirado tik 1588 m., vadinasi, 63-jais metais vėliau. Vilniuje 1599 m. išvydo šviesą Mikalojaus Daukšos garsioji Postilė. Čia 16-me amžiuje spausdinta knygos Lietuvos senosios valstybės visomis kalbomis — lietuviškai, lotyniškai, baltgudiškai, rusiškai ir lenkiškai. Be to, dar latviškai ir estiškai. Manoma, kad Lietuvos ir Vilniaus spausdinimo pionierius Skorina čion bus per Prahą atnešęs Augsburgo ir Nuernber-go meisterių švarumo ir gražumo tradicijas, kurios atsispindi ne tik paties Vilniaus, bet Nesvyžiaus ir net Maskvos pirmuose spaudiniuose.

Žvelgiant retrospektyviškai iš mūsų laikų į vidurinių amžių amatininkus ir jų gildės, mums paaiški natūrali istorinės plėtotės tiesa, —iš anų laikų amatininkų ir jų organizacijų ilgainiui išsiplėtojo moderninė industrija bei pramonė.
 

MOKSLINIŲ PASTABŲ PRIEDAS.
 
1.  Prie kailininkų  skyriaus
Medžiokle. — Dr. Jonas Matusas, Medžiokle pas mus senovėje, žurnale "Mūsų Girios", 1943, liep. mën., Kaune.
Žvėrių kailiai. — "Towary, rzemioslu safianickie-mu služace y zgodne... skory kozlowe, barame, cielęcie, losie y sarnie, wilcze, co nie zgodne do futra..." Iš "Opisanie rukop. otd. Vilensk. Public. Bioblioteki", vy-pusk 3, p. 63 (apie Vilnių 1688 m.). Ir dar: "Li-tovskaja Metrika. Publ. Delà", p. 398; "Sobr. dr. gramot g.  Vilni,  I,  9.
1603  m. privilegija —  "Sobran,  drevnich  gramot goroda Vilni", I,  148. 141 m. priv-igija — ten pat,  9.
1495 m. Lucko byla — Skundžiasi batsiuviai "na mieščan i židov Luckich, čtož dei oni kupujut v mies-tie koži malye nevarunkovye teliatiny, baraniny, kozi-ny, a pered tym dei zdavna togo ne byvalo, ižby mieščane i židove mieli tye koži malye kupiti, kromie velikich kož volovych į jalovičich". "Akty Li to v. Met-riki", t. I, vyp.  1,  88.

Apie kailininkų krautuvę — Leidžiama miestui "dorn kušnerskij meti, kotoryj... vžo est zbudovan...". Ten parduodama "vsi tovary kosmatye" ( 15361 .Iš "Sobr. dr. gramot", I,  54-59.

Kailininkų prekiavimo teise — "... Vt pelliones Vilnenses, qui artificium suum exercentes merces suas in nundinis divendere soient, ijsdem plane juribus et prearogativis, quibus caeteri Mercatores et Institores Vilnenses uti consueuerunt, ipsi quoque sine cujusvis impedimento fruantur et gaudeant. Cerdones vulgo Boltusznicy dicti vt contenti sint solo artificio suo nec in mercaturas et Labores Pellionibus et Mercatoribus tantum servientes... Alii Cerdones vulgo Kozemiacy, Gar-barze, Bialoszkornicy suis quoque artificiis... contenti... esse debent ñeque cutes quasuis elaboratas vspiam extra Civitatem... Vilnensem vtpote Gedanum aut in alias Civitates tarn per se, quam per quosuis mandatorios factoresque suos... vehere aut mittere audeant". IJ5 "Sob. dr.  gramot",  I,   148.

Liet. kailiai ir odos užsienio rinkose — Pičeta, Reforma été. I,  68 ir   "Sobr.   dr.  gramot",   148.
Kailininko atvaizdas iš Bruno Bücher "Die alt. Zunft- und Verkehrsverordnungen d. Stadt Krakau", Wien 1889, lent. IV (Bucheris čia paskelbia Krokuvos miesto sekr. Baltazaro Behaimo 1505-tų m. Krokuvos amatų "Codex Picturatus"). Tas Kodeksas buvo skelbtas M. Heyzmanno (1865) ir Piekosinskio (1879 ir 1882, Kodeks Dyplomatyczny Miasta Krakowa). Eehaimo Kodeksui esant svarbiam ir meno atžvilgiu (dėl puikių miniatiūrų ir viso puslapio spalvotų paveikslų), jis 1941 m. Berlyne buvo paskelbtas su spalvotomis reprodukcijomis veikale F. Winkler, Der Krakauer... Codex. Spalvota kailininkų reprodukcija pas Winklerį,   lent.  4.

Apie rosomaką: M. Bachrach, Fur, a Practical Treatise, New York, 1946, p. 380-83; Ellerman and Morrison-Scott, Checklist of Palearctic and Indian Mammals, London 1951, p. 250-51; E. Thompson Se-ton, Lives of Game Animals, New York 1929, vol. II, p. 405 tol.; Van den Brink, Die Saeugetiere Europas, Hamburg-Berlin, 1956, p. 126; Enciklop. Slovarj (rus.), 1955, tom. III, p. 131.

2.   Prie  odininkų  skyriaus.
Odininko pavadinimas — pagal "Sobr. d. gramot" (įvair. vietose); Behaimo Kodeksą (Bucherio paskelb.); The Book of English Trades and Library of the use-ful Arts, London 1818; Fr. G. von Bunge, Liv-, Esth- und Curlaendisches Urkundenbuch, t. I (įžanga).
Didžiųjų — juodųjų ir mažųjų — baltųjų odų dirbėjai — pagal 1495 m. bylą, 1441-mų ir 1603 m. privilegijas (viskas indeksuota kailininkų skyriuje ); B. Bucher, Geschichte d. Techn. Kuenste, III, 1893, p. 192; G. Koepper, Fremdwoerterbuch f. Handel u. Gewerbe, Frankf. a. M., 1950, 170; F. M. Feld-haus, Die Technik d. Vorzeit, d. Geschichtl. Zeit etc., Leipzig u. Berlin, 1914; Brockhaus ABC der Naturwissenschaft u. Technik, Leipzig 1955, 4. Auflage.
Apie kritusio arklio ar jaučio odą — "... skuru ukazati i otdati", Lietuvos Statutas (1588), skyr. VII, str.  29,  prof. I.  Lappo leidime   (Kaune)   p.  335.

Apie totorius odininkus — "... tatarove... kožy du-biat",  ten pat,  sk.  XII,  str.  5.
Apie odininkus ir jų įrankius Lietuvos paskirose vietose — Kražiuose 1592 m., "Lietuvos Archyvas", red. K. Jablonskio, I, 1938, psl. 321-22; Ukm. apskrityje, ten pat, 504-6; Užuvermyje, Upytes ap. (varstat bal-tuišnicki), "Lietuviški žodžiai Senovinėje Gudiškų Dokumentų Kalboje",  K. Jablonskio,  1940-41  m.

Juchtinë oda — Rosčiuose, Veliuonos Vlsč. (1596 m.), "skūra juchtova čyrvona", Liet. Archyvas, 403; Kraukënuose, Upytes apskr. (1600), "skora dębna iuch-towa iedna, druga torknuszowa, ten pat, 551; "juch-ti čirvonoe, juchti beloe", Lit. Metrika. Pub. Delà, I, 397-8;   Koepper,   106;   Bûcher,   III,   192.

Safjanas—"Towary, rzemioslowi safianickiemu slu-žące, zgodne targu, to iest: kozlovina, baranina, u rož-nych mieszczan y kupcow będące, aby kožemiacy, bal-tusznicy, ktorzy nie uczyli się tego rzemiosla safia-niczego, na žolte, czerwone y czarne nie wazyli się kupowac y robic" (Vilniuje 1666 m.), veikale "Akty izd. Vilensk. Komiseju etc.", X, 77 ir "Opisanie rukop. odt. etc.", vyp. 5, p. 63 (kaip cituota kailininkų posme) ; Lit. Metr., . D., 398; Koepper, 204, 221, Brock-haus   ABC   d.   Naturwiss.,   432-33.

3.    Prie  batsiuvių  skyriaus.
Batsiuviai teisėje — Liet. Statuto (1588) sk. XII, str. 5, Lappo leidime, II t.
B. privilegija (1536), gildės statutas (patvirt. 1579), privil-jos patvirtinimas (1607) — "Sobran. drevnich gram.", I, 54 tol.; dar apie tai "Opis. ruk. otd.". V, 63 ir "Lit. Metr., P. D., 398.
1579 m. priv-gijos tvirtinimas ir tautybių santykiai vadovybėje — "... Dwoch Rzymskiej, dwoch Grec-ko-Ruskiey, a dwoch Niemieckiey Religiey... žaden tež na publicznym targu kupieniu rzemienia ieden drugiemu Magistrowi przeszkadzac niema... žaden...„kupiec y prze-kupnik niebędzie się wažyc z ich rzemienia iakokol-wiek Robote Szwiecka na przedac robic, ani Ormia-nie y inni do miasta przyiezdzaiący po domach gos-cinnych z ich rzemienia, iako pospolicie zowią Saffiani iakokolwiek robote czy boty czy trzewiki zgotowac bedą, žeby ią znowu tu w Wilnie ... przedawali", "Sobr.  dr.  gramot",  189-99.
Batsiuviai įvairiuose miestuose ir dvaruose — iš Jablonskio "Lietuvos Archyvo".
"... Boty safjanovyje, bačmagki myšinovyje žoltye" 1599 m. Karšuvos valsčiuje, iš ten pat.
Apie batsiuvius — safjanininkus 1688 m. Vilniuje — dok-tas cituotas odininkų posme.
Iliustracija iš Bucherio paskelbimo.

4.    Prie   šikšnių   skyriaus.
Šikšnių organizacijos pradžia — "... Societates... frenificum ... instituant", "kramy na ... rymari", "Sobr. dr. gramot", 54 tol., 102; Pičeta, "Agrarnaja Reforma",  I,   199-200.
Motiejus Šikšnius — "Ist. Archyvas", 504-506; Sio-lo Szykszniancy — ten pat, 511.
Pakinktai — "Chomut mužyckij remennyj, chomut prostyj", Liet. Stat. XIII, str. 11, p. 478 (Lappo); cho-mąty — Apytalaukio dvare 1587, "Ist. Archyve"; cho-mąth z nabedrykami — Kulvos dv. 1594, tnp., 358; chomut, šlei spostronkami — Panem. dvare. Vilkijos vlšč. 1595, tnp., 384; chomąty do roboty, tnp.,; cho-mąty dwa — Kraukënuose, Up. apskr. 1600 m., tnp., 551;  szor nowy — Apytal.  dvare  1587;   szor  czarny prosty rzemianny — Bajenų dv., Vilkijos vlsč. 1590, tnp., 295; uzdy, szlei, leica, uzdennicy — Liet. Statutas, kaip aukščiau, 478; woznice, monštuki do uzd, kontary do szoru, nawszedniki, ryntorty — Liet. Arch., kaip aukščiau,  253,  384,  468,  551   (1594-1600).
Iliustracija iš Bucherio veikalo lent. 4 (pas Wink-lerį lent. 24a ).

Prie posmo apie balnininkus
Balniaus pavarde — Jablonskio "Lietuvos Archyve", 182 tol., 413, 421, 511.
Balnas ir jo dalys — "Siodlo ... kozackie", prie kurio "popirsze, pochwy", Pavenežiukas, 1535, "1st. Arch", 253; "siodel 2: jedno tureckie, drugie kozackie, u niego strzemiona drzewiane s poprzęgami", Kulva 1594, tnp., 358; "sedlo demid s poprugoju i strzeme-nami", Panemunė, Vilkijos vlšč. 1595, tnp., 384; "sedlo usarskoe staroe, stremena zeleznye bez rendu", Rosčiai, Veliuonos vlšč. 1596, tnp. 403; sedlo kozackoe šyrokim lenkiem", tnp.; čapragk macherowy do sedla" Janau-davo, Karšuvos valšč. 1599, tnp. 508; siodel usarskich dwie..., trzecie woznickie", Kraukënai 1600, ir 403.
Vitynų ir vežimų uždangalai — "Kupcom... wi-lenskim dla przykrywania tak towarow na wozach, iako y na wicinach będącym (skory surowie) kupowac wolno będzie...", Vilnius 1722, veikale "Akty... Wil. Ko-misii", X,  120.
Kiti odos dirbiniai — "Zelezo oromoe z jarmom i z jevktami remennymi", Šilėnai, Kauno apskr. 1582, veik. "Lietuviški Žodžiai etc.", 77 tol.; "poesy nazva-nye javkty, što sochu pryvazujut...", Kurkliai 1634, tnp.; tas pat liudijama apie Papivėsius, Paistrį, Rosčius, Dir-vėnus, Paštuvą, Kražius, Palėvenę, Jotainius, Beržėnus; "... soli v lenku pri sedle 4 bertale", Vidukle 1599, tnp. 271; "mechov piat priažy pakulnoj po peti lokot ušytye", Pašile, Veliuonos vlšč. 1590, tnp. 158; "... poeskov skuranych", "Akty... Vil. Kom.", XIV, 647; iliustr. iš Bucherio, lent. 18 (pas Winklerj spalvota, lent. 13).

Prie posmo apie pergamentą
Iš Livonijos Eil. Kronikos —
Der es solde schriben,
Was  da   wunders  ist   geschen,
Der  mochte  sich   wol   vmme  sehen,
Nach den kalbes huten.
Paskelbta "Scriptores Rerum Livonicarum", I, Riga-Leipzig 1853 m., psl. 642-43, kronikos eilutės 7074-77.
Mamram - membram — Akty izd. Archeogr. Ko-misieu, t. 32, skiltys 11, 53 ir kitur; priv. perg. dokumentai (15-16 amž.) ypač Opisanie r. otd. Vii. pub-ličnoj  bibl., vyp. II, o.  18 tol.
Kiti veikalai: "Sbornik Paleografičeskich Snimkov". vyp. 1, Vilna 1884 (skelb. nuo pergamento 29 aktai, iš 1432-1542 m.); L. Lepszy, "Pergamenisci i pa-Diernicy krakowscy" leidiny "Rocnik Krakowski", IV 1904; F. M. Feldhaus, Die Technik der Vorzeit, der geschichtl. Zeit etc., Leipzig u. Berlin 1914 (apie per-gamentininkus Nuernberge ir Augsburge psl. 702, 782 ) ; Koepperio, Bucherio veikalai ir Brockhaus ABC indeksuoti odininkų skyriuje; Paul Lacroix, Les Arts an Moyen Age etc., 7 éd., Paris 1880 (psl. 391-400 plačiai apie per-to gaminimą ir jo istoriją), angl. vertimas "Arts of the Middle Ages and Renaissance", New York 1870 ir London 1875.

PRIE ll-SIOS DALIES
Apie amatų gildės bendrai. — The Catholic En-cyclopedia, vol. VII, New York 1910. Graikijai ir Romai: Pauly-Wissowa, Realencyclopaedie d. klass. Altertumswissenschaften, 2 Reih, Bd. IV, 1360 tol., Ed. IX, 1391 td.; E. Ziebarth, D. Griechische Vereinswesen, Leipzig 1896; Poland, Geschichte d. Griechischen Vereinswesens; V. Chapot, La Province Romaine Proconsulaire d'Asie, Paris 1904.
Gildės Italijoje. — Gibbins, History of Commerce in Europe, London 1892; Rodocanachi, Corporations ouvrières de Rome au moyen-age, Paris 1894; Perrens, Histoire de Florence, Paris 1877-83; Labarte, Histoire des arts industriels au moyen-age, Paris 1866.
Gildės Prancūzijoje ir Niderlanduose. - Cheruel, Dictionnaire historique des institutions, moeurs et coutumes de la France, Paris 1884; Saint-Leon, Histoire des corporations de métiers depuis leurs origines jusqu'à leurs suppression en 1791, Paris 1887; Valleroux, les corporations d'arts et métiers et les sindicáis professio-nels en France et l'étranger, Paris 1885; Brouwer Ancher, De Gilden, The Hague 1895.
Gildės Vokietijoje. — Eberhardt, Der Ursprung des
Zunftwesens, Leipzig 1900; Wilda, Das Gildwesen i.
Mittelalter, Halle 1831; Nitzsch, Ueber die Nieder-
deutschen Genossenschaften des XII u. XIII. Jahrhun-
derts žurnale Monatsberichte d. Akademie der Wissen-
schaften, Berlin 1879; Hoeffenbaum, Hansisches Urkun-
denbuch, Halle 1876-84; Hegel, Staedte u. Gilden der
germanischen Voelker, Leipzig 1891; F. M. Feldhaus.
Die Technik d. Vorzeit, d. gesch. Zeit.... Leipzig u.
Berlin  1914.    '

Amatai   ir jų   gildės   Lietuvoje.
Prie posmo apie prekybą. — Inocentas IV 1253. VIII.23 domininkonų vienuolynų viršininkams: "Iuxta f lumen... per quod, Mamle vulgari ter appellatum, arma, vestes et sal ac multa vitae necessaria paganis illarum partium... navigio ferebantur", "L., E. u. Curlaendisches Urkundenbuch"   (indeksuota odininkų skyriuje)   I,  340.
Rygos arkiv. ir pop. legatas Albertas: "...Omnes terrae supradictae maxime ope mercatorum post deum ad fidem catholicam sunt conversae", "Codex Warmi-ensis", I, 509.  (rašoma 1256 m.).
Apie amatininkus Livonijoje. — Cituoto "Urkunden-bucho" I tomo įžangoje; Švitrigaila gydosi Rygoje, Pro-haska, Codex Epistolaris Witoldi, 921, 964; Scriptores Re-rum Livonicarum,  įvairiose  vietose.
Apie prekybą su Prūsija: dr. J. Remeika, Der Handel auf der Memel; Forstreuter, Memel als Handelsstrasse; Z. Ivinskis, Lietuvos Prekyba su Prūsais.

Apie "prūsų gatvę" Didž. Naugarde, — Polnoe So-branie Russkich Letopisej, t. III; Gedimino laiškas, kurį duosime žemiau.
Gediminas kviečia Vakarų Europos amatininkus 1323 m. gegužes mėn. 28:
Sveikinimą siunčia, be miestų valdybų, mercatoribus et mechanicis.
Miserunt progenitores nostri vobis nuntios et litteras, aperuerunt vobis terram, nulius vestrorum veniens. Non vos terreant praescripta. žada (daugiau už progenitores)  dupla ideoque amplius.

Iamdudum nostros términos transivistis ... visitando Novgardiam, Pleskoviam... Galį keliauti per sritis Mo-zūrijos kunigaikščio. Kviečia ir žada laisves nuo mokesčių mercatoribus, militibus, vasallis... mechanicis conditionis cuiusunque, scilicet, fabris, sutoribus. carpenta-riis, lapicidis, in arte šalis peritis, pistoribus, argenta-riis, balistariis, piscatoribus...
Adresuojamų miestų vardai buvo tekste.
Laiškas domininkonų viršininkams Europoje, prin-cipaliter tamen magistro Saxoniae (1323.V.26):
Gedeminne, Dei gratia Lethphanorum Ruthenorum-que rex, princeps et dux Semigalliae.
Etiam si qui milites essent et armigerL daremus eis redditus et agriculturam. quantum vellent, mercatoribus, fabris, carpentariis, balistariis, sutoribus, artis mechanicae cuiuscunque. cum uxoribus et liberis et iumentis, concedimus liberum introitum et exitum terrae nostrae, sine ulla exactione sive telonio et omni tur-batione  procul  mota.

Tos pačios datos laiškas Pranciškonų viršininkams:
Prašo siųsti fratres scientes Polonicum, Semigalli-cumac Ruthenicum... tales ut nunc sunt et fuerunt. Apie domininkonus... quibus dabimus ecclesiam tempore successivo (pranciškonai jau turį Vilniuj ir Naugarduke)... Volumus enim episcopos, sacerdotes ordinis cuiuscunque colligere, praecipue de vestris... Viskas jau indeksuotame "Urkundenbuche", t. II. Nr. 619, psl. 144-45 (miestams); Nr. 688, psl. 142 (domininkonams); Nr. 689, psl. 142-43 (pranciškonams); Nr. 691, psl. 146-49 (visi trys laiškai notariališkai patvirtinti ir nurašyti, aprašius Gedimino antspaudą, Luebecke 1323.VIL 18).

Krokuvos santykiai su Tornu. —- L. Lepszy, Cracow, English translation by Dyboski,  New York 1912.
Ankstybiausi amatų gaminių paminėjimai. — Prūsijos kryžiuočių magistras siunčia kunigaikščiui Fridrikui Bavariečiui 1390.VIII.1:
"...Einen heidenischen Hut, die sint aus Littaven komen", — Supplementum ad Histórica Russiae monumentą, Petropoli 1848, Nr. 109,  psl. 288.
"Littowische messer", — Das Marienburger Tress-lerbuch, herausg. v. Dr. Joachim, Koenigsberg 1896, p. 318 (pozicija įrašoma 1404.9.15).
Nepažįstamas asmuo 1419 m. siunčia augštam dvasininkui

"... Arma férrea lorica lignea circumdata cultellos scilicet Littwanicos, quibus illic sevicia crapule expug-natur", — Codex Epistolaris Saeculi Decimi Quinti, Krakow   1891,   Nr.   92,   p.   114.
Vytautas kryžiuočių augštiems svečiams paimti bene į Kauną siunčia, — litowische wagen, Cod. Ep. Witoldi, 920.
Krokuvos kepėjų gildės statutas įpareigoja (1427.V. 18) turėti savo ginklų sandėlyje, — IX schilde littische veikale Codex Picturatus" Bucherio leidime, Wien 188? 103.

Vilniaus amatininkų ir jų gildžių (iš dalies ir kitų miestų) bendram vaizdui, — Sobr. drevn. gramot (indeksuota kailininkų skyriuje); Sobranie paleografičisk. snimkov (indeksuota posme apie pergamentą); Akty... Vii. Komis. etc. (indeksuota balnininkų skyriuje), tomai X ir XIV; Opisanie dokumentov ruk. otdt. Vii. publ. bibl., III, įv. vietose (siuvėjai p. 76.).

Virbalio gatvės ir amatininkai; Jurko grindikas, — K. Jablonskis, Istorijos Archyvas, I, Kaunas 1934, 511, 663 tol.
Prie posmo apie Vilniaus ir Lietuvos spaustuves, — Russkij Biografičeskij Slovarj, S. Peterburg 1904, 1913; Encikl. Slovarj "Granat", Moskva 7 leid., t. 43; Encikl. Slovarj Brokgauza, t. 30, S. Peterb. 1900; Boljšaja Sov. Enc, 2 izd., tt. 26, 51; Z. Ivinskis, Die Druckerei der Jesuiten in Vilnius etc., žurnale Commentationes Bal-ticae, I, 1953.