Eilėraščiai |
Parašė STEFAN GEORGE |
PIEMENS DIENA
Į LAUKĄ peržiemoję bandos bėgo; Ir jų piemuo, ilgai nebesirodęs, Vėl traukė lyguma, kur upė šviečia. Nubudę dirvos sveikino linksmai, Dainuodami laukai ir vėl jam šaukė, Bet jis šypsojosi tik sau ir ėjo Su nuojauta nauja pavasario keliais. Jis peršoko lazda ir upės vagą: Sustojo kitame krante, kur auksas, Tylios bangos uolienoje išplautas, Jį džiugino, ir margos, daugiaformės Ir dailios kriauklės reiškė laimę jam. Nebegirdėjo jis ėriukų bliaujant, Tik žengė sau į girią, prie griovos, Kur upeliukai krinta tarp uolų, Kuriomis laša samanos, ir nuogos Šakytėm pilas tamsios bukų šaknys. Šiurpioj tankių viršūnių tylumoj Jisai užmigo, saulei kaitriai šviečiant Ir vandeny greitom aukšliukėm nardant. Nubudęs įkopė augštai į kalną; Ir, temstant, grįžęs šventei, su malda Jis dėjos lapų pašvęstų vainiką, Ir į tamsų jau debesų šešėlių Drungnumą skverbės jo skardi daina. SALOS VIEŠPATS ŽVEJAI paduoda, jog pietų saloj, Turtingoj alyva ir cinamonu Ir brangakmeniais, žėrinčiais smėly Gyvenęs paukštis, kurs ant žemės Stovėdamas galėdavęs snapu Nuskint viršūnę medžio ir sparnus, Lyg Tyro sraigės syvais nudažytus, Ištiesęs, nevikrus ir žemo skrydžio, Tarytum juodas debesys atrodęs. Dienom jis dingdavęs kažkur miške. Bet naktį vėl nutūpdavęs ant kranto, Žolių ir druskos dvelkime vėsiam, Ir taip pragysdavęs, kad net delfinai, Dainos draugai, priplaukdavę arčiau Auksinių kibirkščių ir plunksnų jūra. Ir šitaip jis gyvenęs nuo Pradžios. Jį matę tik iš skęstančių laivų. Nes kai tik pirmą kartą baltos burės Žmonių laivų pasukusios į salą, Jisai užkopęs ant augštos kalvos, Kad savo brangią žemę pamatytų, Ir didelius sparnus plačiai išskleidęs, Jau mirdamas dejavime dusliam. PIRMGIMIŲ IŠVYKIMAS LIKIMAS skyrė mums svetimoje šaly Sau rast namus, nors ir tebesame vaikai. Vijokliai kybo dar nuo šventės plaukuose; Ant slenksčio motinos bučiavo mus ilgai, Dejuodamos; seni tėvai lydėjo mus, Kietai suspaudę lūpas, ligi pat ribos Ir, skiriantis, jie užkabino ant kaklų.. Gražiai išdrožtas eglės lentutes, kurias, Vienam iš mūsų brolių mirus, mesime kapan. Mes skyrėmės lengvai. Nieks neverkė. Nes tai, Ką darom, liekantiems palaimą neš. Atgal Tepažvelgėm tik! vieną kartą ir po to Į mėlynąjį tolį žengėm paguosti. Išeiname mielai, nes tikslas toks kilnus!.. Linksmi išeinam: kelią tiesia mums dievai! NEBEISIM šiandien jau daugiau į sodą, Nes kaip mums kartais nelauktai ūmai, Lengvučiam dvelksmui tepalietus odą, Nubunda pamiršti kadais džiaugsmai, Taip atneša atsiminimų monai Kančias su nuovargiu — ir mums baugu. Žiūrėk: ten po medžiu rudens lavonai Po vėjų mūšio guli už langų! Nuo vartų su rūdijančiom lelijom paukščiai Pakilę skrenda prie dengtų gazonų, Kiti dar geria šaltą lietų baukščiai, Drebėdami iš apleistų vazonų. JAVŲ šnarėjimo, kūkalio melsvo, Aguonos venkit, plūstančios krauju! Miškuos nelaukit atminimų balso, Takais vėl ženkit su džiaugsmu nauju. Ir prie raidžių beržuos nebesustokit: Ranka, jas pjovus, užmiršta tebus!.. Tiktai pajuskit, kaip vardai kitokį Jaunų kamienų girion veda jus. Užmirškit skausmą ir nebeatminkit Nė kraujo, įbrėžto dygliu, nūnai. Sausus lapus be gailesčio suminkit Ir taip palikit užmirštus tenai! KALVA, kur klaidžiojam, šešėly guli; Kita, toliau, dar saulės nušviesta. Žalsvam lankos dugne kybąs mėnulis Dar tik kaip debesio dėmė keista. Keliai į tolumas vedą jau blykšta; Sustabdo einant šnabždesys tykus: Gal tai gilus kalnų šaltinis trykšta? Gal paukštis migdo lopšine vaikus? Nubudę per anksti nakties drugiai du Dar gainiojasi po gėlių lapus. Ežia jau ruošia, žiedlapius išskleidus, Bežadžiam skausmui vakaro kvapus. NIETZSCHE GELTONI debesys ir vėsios audros Jau traukia virš kalvos — pusiau rudens, Pusiau pavasario kviesliai... Ši siena Apsupo jį, Griausmingąjį, vienintelį Tarp tūkstančių kitų... Iš čia jis siuntė Paskutinius atšipusius žaibus Ant miesto mirusio ir iš ilgos Nakties išėjo į ilgiausią naktį. Tetrypia sau kvaila minia! Nes kas gi Medūzai durklas arba žolei dalgis! Dar valandą tevaldo pamaldi tyla — Kol gyvulių banda, kuri, pagyrom Jį teršdama, tvaike puvimo tunka, Padėjusi pasmaugti, nusibaigs — Ir tu, kaip ir visi vadai, prieš amžius Stovėsi su kraujuota karūna! Išlaisvintojau, pats nelaimingiausias! Kokio likimo jėgos tau neleido Išvysti ilgesio šalies? Dievus Tu kūrei vien tik tam, kad juos sugriautum? Nei poilsiu, nei darbu nesidžiaugęs? Tu nužudei, kas artimiausia dvasiai, Kad vėl galėtumei geismu virpėti Ir garsiai šaukti vienumos skausme. Atėjo per vėlai tas, kurs tau sakė: Nebėr kelių per ledines uolas Ir pro lizdus šiurpių grobuonių paukščių, — Išmok pakelti meilės rato tremtį... Ir kai jo balsas, kietas ir skaudus, Kaip himnas, aidi į bangas ir naktį, Karčiai raudokite: jo siela mums Turėjo ne kalbėti, bet dainuoti! PORTA NIGRA KODĖL turėjau jūsų eroje nubusti? Aš, kurs mačiau senovės Tryro garbę, Kai jis dalinosi garsu su Roma, Kai degdavo plačiai atvertos akys Prieš legionų žvangančius būrius, Prieš šviesiaplaukius frankus cirkuos, Kovojančius su liūtais, rūmų tūbas, Ir dievą Augustą auksiniuos ratuos! Prie Mozelio stovėjo grakščios vilos... Ir kokios svaigios buvo vyno šventės! Mergaitės, plazdančios gyvybe, nešė Ąsočius... Vos beatpažįstu... Miglos Imperijos griuvėsių sienas laižo; Karstuos išniekinti šventi paveikslai; Greta jų — barbarų urvai. Tik jie Dar tebestovi, mano brangūs vartai! Po juodu praeities šydu, išdidūs, Jie meta panieką šimtu langų Ir jūsų lūšnom varganom (sugriaukit Tai, kas iš jūsų tyčiojas), ir jūsų Žmonėm, kurie — tarnai ar kunigaikščiai— Visi — tik aklos, pasipūtę kaukės, O moterys net ir vergams per pigios. Ko verta visa tai, ką jūs taip giriat? Kilniausia jūs praradot: savo kraują... Stipriau kvėpuojame net mes — šešėliai! Gyvi vaiduokliai! Štai, juokiuos iš jūsų Aš, Manlius, kurs nenorėtų būti Valdovu jums, kurs vertės tuo, ko jūs Ištart nedrįstat: persų kvepalais Ištepęs savo kūną, naktimis Aš vaikščiojau kadaise prie šių vartų, Kad parsiduočiau Romos samdiniams! KARALIUS IR ARFININKAS Arfininkas: KUOMET ant veido mantiją užtraukei, Aš supratau: tu ašarą slėpei Ir panieką man, Viešpatie! Jei šiandien Tu savo tarnui netari nė žodžio, Iš kur tas rūstis? Nes juk tu liepei Su dainomis jam niekur nesitraukti... Vėl niurzgė nedėkinga tavo liaudis? Išdidūs kunigai grasino? Ne — Žinau: dievai tau pergalės pavydi! Karalius: Kadangi tykojai tu mano gėdos, Tai ir išgirsk dabar: daugiau nei priešai, Kuriuos tu priminei — aš juos visus Atremsiu — naikini mane tu pats, Iš meilės... Tad ir tujen savo dalį Dabar turėsi nešti, tu, kurio, Nekenčiamo, man reikia ir kuris Nežino, kaip jis nuodija mane. Žaidi tu mano skydu ir kardu, Dar tebelimpančiais nuo kraujo. Ginklus, Kuriuos aš pražūčiai kalu, meti Į vandenį vien žaismui. Mano sodų Vaisius kreti, užmiršdamas, kiek daug Jiems reikia saulėtų dienų prinokti, — Tik kad atvėsintum sau burną sočią. Naktų manųjų kančios tau tik tiek: Kad jas dainom ir šnabždesiais švaistytum. Šventas mintis, kurios mane taip graužia, Spalvingais burbulais ore paleidi, Ir tuščiame garsų žaisme tirpdai Karališką ir kilnų mano skausmą. VASAROS SAULĖGRĄŽA SALĖJ slegia mus tvanka nuo žvakių Ir nuo rūkstančių indų; Dramblio kaulu styro mūsų kūnai Kaitroje ir šešėliuos Šventės, slenkančios lėtai, panirę, Puošnume, kurs nuo sienų Kybančiais lankais ir fleitom varva, Ir kvapniajam vyne. Ir staiga išdaužia langus vėjas: Mūsų fakelai gęsta. Mielas šiurpas perbėga per plaukus, Mes paliekam taures. Velkam aslos grindiniu ir gatvėm Vainikus sudraskytus, Šokio siautuly iš miesto vartų Prasilaužtam į kaimus; Ryto sambrėškio ugnies pašvaistėj Mes išvystam pjovėjus, Piemenis ir žemdirbius: mes puolam Jų pulsuojančią jėgą, Švytinčias sapnais akis įsmeigę Į maitinančiai baikštų Žvilgsnį gyvulio, kurs dar tik stebis Ir po to suliepsnoja. Mūsų sąnariai nuogi apjuosia, Kaip šakytės kamienus, Saulės nudegtus, gysluotus kūnus — Ir kovos maišatis Grumstų, sutryptos žolės ir sėklų Sūkury susijaukia Išgąstis ir džiaugsmas aidi gojuj — Tų, kur vejas ir bėga; Rankos virpančios plaukų dar siekia; Kai kurie, jau ištroškę, Vaisiais apsitaškę ir įkaitę, Iš sukepusių lūpų Geria kraują stingstantį ir seiles, O kiti jau bučiuoja Keisdamiesi žiedus giminystės Išrinktiems ant krūtinės. LANGAS, pro kurį kadais Mes žiūrėjom vakare, Spindi svetima šviesa. Takas į vartus tebėr: Neatsigręžei tada Ir į slėnį nuėjai. Mėnuo apšvietė staiga Vingy tavo veidą, tik Šaukti buvo per vėlu. Sutemos, tyla ir vėl Gaubia namą — kaip kadais. Dingo džiaugsmas su tavim. GEDULAS MIŠKAI dejuoja — Jie veltui puošės drabužiu žaliu. Laukai taip laukė — grįšį jų pašvęsti. Jiems šalta be tavųjų spindulių! Silpni stiebai virpėdami siūbuoja Šlaite, nes nėr tavęs ten. Kas pumpurai, jei jų nekelsi tu, Ir šakos, jei tava ranka nepins? Kas gėlės, jeigu jų jinai neskins? Kam vaisiai, jei jų neragausi tu? Jaunam miške kartoja Braškėdami stiebai: kurio iš mūsų laukia? Išseko ryto žaluma; Jau guli pakirsta žolė pirma; Nutilo paukščiai... vėjas tik kvatoja, Ir — kirviai atsišaukia. HYPERION GRĮŽAU namo: tiek daug žiedų dar niekad Manęs nelaukė... Gojais ir laukais Aidėjo miegančių jėgų plakimas. Išvydau jus užkeiktus, upės ir kalnai, Ir jus, kuriems paveldėt saulę skirta, Broliai. Jūsų skaisčios akys slepia Sapnus, ir kada nors troškimai jūsų Pavirs krauju... Mane jau traukia^ miegas; Bet gausų žada atpildą dievai tam, Kuriam nelemta vaikščiot Karalystėj: Aš tapsiu karžygio kapu — žeme, Kurios vaikai artėja tobulybėn. SU JAIS ATEIS NAUJASIS AMŽIUS; MEILĖ, PASAULĮ GIMDŽIUS, VĖL JĮ ATGAIVINS. Štai jums burtažodis ir ratas... Tamsai Atsivejant, regėjimo iškeltas, Matau: Jau greitai žengs brangiais laukais, Toks lengvas, spindintis ir tikras, dievas! ŽMOGUS IR FAUNAS Žmogus UPELIO vagą perkerta krioklys... Tik kas čia būtų tą gauruotą koją Nuo samanom pažliugusios uolos Nuleidęs? Suvelta galva ir — ragas! Kiek aš medžioju, nieko panašaus Neteko giriose užtikti. Stok! Tau kelias užkirstas! Ir nesislėpk! Tyroj srovėj matyti ožio koja. Faunas Iš to nebus naudos nei tau, nei man. Žmogus Iš pasakų senovės apie jus Žinojau, tik kad ir dabar tokių Pabaisų nenaudingų būtų — ne! Faunas Išgujęs paskutinį mano gymio, Veltui jieškotum čia kilnaus žvėries: Graužikai tik ir kirmėlės beliko. Įžengus tau į paskutinę tankmę, Išdžius kas būtiniausia jums: versmė. Žmogus Tu mokai būdamas žemesnis. Mes Nužudėm hidrą, slibiną ir grifą;.. Girias išskynėm. Ten, kur buvo ratstai — Javai liūliuoja; vešliuose žolynuos Prijaukinti galvijai ganos; miestai, Sodybos žydi; sodai; ir miškų Pakanka elniui ir greituolei stirnai. Iš žemės ir vandens mes imam lobį; Paminklai šaukia dangui mūsų žygius... Tad ko tu nori, lūžtvių palikuoni? Tiktai tvarka mus lydi ir šviesa. Faunas Tu tik žmogus... Kur tavo išmintis Pasibaigia, mūsosios tik pradžia. Tu pastebi tik ribą — tą, kurią Pažeidęs, nukentei. Jei tavo javas Bujoja ir jei šventas medis teikia Aliejaus, vyno, — tu sakais tai tavo Klasta. Bet žemės, pronaktėj tvankioj Kvėpuojančios, negenda. Jei sujungtos, Išira tik vienam iškritus žiedui. Laiku — tava valdžia gera. Dabar — atgal, Nes Fauną pamatei! Blogiausia Tavęs dar laukia! Kai galingas protas Pakibs debesyse, nebesuvoksi Nei džiaugsmo, nei koktumo; nei smilties, Nei spindulio; nei kas yra gimimas, Nei kas yra mirtis daiktų eigoj. Žmogus Iš kur žinai? Dievai juk mus globoja. Faunas Mes tylim apie juos. Tik jūs, kvailiai, Galvojat, kad jie patys gelbsti. Niekad Nematėt jų! Užgimstat ir numirštat, Kieno jūs kūriniai nesužinoję! Žmogus Žinok: greit nebebus tau vietos čia. Faunas Greit melsies tam, kurį dabar smerki. Žmogus Nuodinga pabaisa kreivu snukiu! Jei tik nebūtum panašiai į mus Sutvertas, tai tuojau pasiųsčiau kulką. Faunas Žvėris nežino gėdos, o žmogus Nežino padėkos ir neišmoksta, Ko jam labiausiai reik... Tarnaujam mes Be triukšmo. Naikindami mus, jūs žudot Save. Nes pienas trykšta tiktai ten, Kur mūsų gauras braukia, ir žolė Neaugs kanopos neliestam lauke. Jei viską būtų lėmęs tavo protas, Išnykus būtų tavo padermė, Išdžiūvę medžiai ir javų laukai... Tik burtų žavesy gyvybė budi. Iš vokiečių kalbos išvertė A. NYKA - NILIŪNAS |