PIETŲ AMERIKOS RELIGINĖS PROBLEMOS Spausdinti
Parašė T. Aug. Steigvila   

Kiekvienas kontinentas ir kraštas turi savas problemas ne tik ekonominėje ir politinėje, bet lygiai ir religinėje srityje. Pietų Amerikos didžiulis kontinentas šių problemų turi daug. Sunku būtų jas visas ir išvardinti. Paminėsiu čia kelias pagrindines; kunigų trūkumą, privatinių mokyklų reikšmę, Kat. Akciją ir socialinius sąjūdžius.

1. Kunigų problema. Didžiausia problema P. Amerikoje yra kunigų trūkumas. Jeigu Europoje ir š. Amerikoje vienam kunigui atitenka apie 1000 žmonių aptarnauti, tai skaitoma jau daug, kai tuo tarpu P. Amerikoje yra kraštų, kur vienam kunigui tenka aptarnauti po keliolika tūkstančių, pvz. Kolumbijoje apie 4.700, Argentinoje—5.250, Meksikoje — 6.000, Peru ir Venecue-loje po 7.500, o Brazilijoje — 8.500 ir Bolivijoje — 10.400. Kaip iš palyginamų skaičių matyti, P. Amerikoje tenka vienam kunigui aptarnauti 5—10 kartų daugiau žmonių negu Europoje. Be to, reikia pridėti sunkinančią aplinkybę, jog P. Amerikoje kunigui tenka aptarnauti savus parapijiečius, labai toli išsisklaidžiusius, kartais po kelis šimtus kilometrų.

Gyventojų skaičius P. Amerikoje kasmet smarkiai didėja, ypač industrijos centruose, tuo pačiu kyla naujos kunigų problemos: reikia naujų bažnyčių, naujų mokyklų, naujų kunigų. Iš kur visa paimti ? žmonės, būdami daugiausia darbininkai ir mažai religingi, nedaug kunigui padeda. Labai dažnai atsitinka, kad kunigas kartu yra ir zakristijonas, ir sodininkas, ir vargonininkas, nes neturi iš ko išlaikyti pačių reikalingiausių sau pagelbinin-kų.

ši sunki kunigo padėtis atsiliepia ir į kunigų pašaukimus. Norint būti kunigu, reikia labai didelio pasiaukojimo.   Be  to,   šeimose  dažnai trūksta religinio nusistatymo. Dažnas sakramentų priėmimas ir sekmadieniais mišių klausymas dar mažai žmonių suprantamas, todėl ir apleidžiamas. Kunigų pašaukimai ateina dažniau iš gausesnių šeimų, kur moralinis gyvenimas augštesnis. Daug jaunuolių stoja į mažąsias seminarijas, bet nedaug lieka, kol išeina į kunigus: sunkios gyvenimo aplinkybės apretina jų eiles. Tačiau paskutiniais metais yra jaučiamas pašaukimų padidėjimas, pvz., į Buenos Aires mažąją seminariją šiemet įstojo 56 jaunuoliai, kai iš viso seminarijoje buvo likę tik 50 seminaristų.

2.    Mokyklų ir spaudos problema. Pradžios mokyklos P. Amerikoje yra beveik išimtinai valdžios rankose, ir nedaugelyje kraštų religinis mokymas privalomas. Kiek geriau yra vidurinėse mokyklose, kurių ketvirtis yra privačios, daugiausia vienuolynų vedamos. Jose religinis auklėjimas ir mokymas eina kartu ir paruošia gyvenimui žmones su religiniu nusistatymu. Iš 44 universitetų visoje P. Amerikoje 22 yra krikščionių rankose (17 katalikų  universitetų).
Didžiausia problema yra įjungimas pasauliečių mokytojų į religijos mokymą. Paprastai mokytojų atlyginimas yra labai žemas. Pvz., Brazilijoje seržantas kariuomenėje per mėnesį gauna 12.000 kruzeirų, t.y. apie 100 dolerių, o mokytojas tik apie 4.000 kruzeirų, t.y. 30 dol., provincijoje mokytojas gauna tik 3.000 kr. Klebonas iš savo menkų pajamų negali nieko primokėti, todėl tenka apeliuoti į mokytojų gerą valią, kad jie padėtų religijos mokyme. Daugumoje idéalistes pasirodo jaunos mokytojos.

Kat. spauda yra daugiausia palaikoma vienuolynų. Spaudos leidimas dažnai eina su nuostoliais, nes mažai žmonių spauda domisi, be to, yra sunku rasti spaudos bendradarbių ir platintojų. Patiems spaudos leidėjams dažnai tenka atlikti ne tik rašymo ir platinimo, bet ir paprastus technikos darbus, nes trūksta paruoštų specialistų darbininkų. Geriau šioje srityje stovi saleziečiai, kurie patys ruošia specialistus darbininkus.

3.    Centralizacijos problema. P. Amerikoje katalikiškas organizavimo darbas yra sėkmingai pradėtas: yra bandoma visas organizacijas apjungti į Kat. Akciją. Iki šiol veikusios kat. organizacijos bei brolijos buvo nustojusios savo prasmes, nes jos rūpinosi daugiausia vien išoriniais dalykais: bažnyčių papuošimu, muzika per procesijas ir t.t.
Kat. akcija yra gerai organizuota ir turi aiškų planą, tik trūksta gerų vadų, kurie sugebėtų patraukti daugiau žmonių į darbą. Kartu su Kat. Akcija lygiomis teisėmis veikia "Marijos Kongregacijos", kurios yra vadovaujamos kunigų. Šios kongregacijos pirmiau buvo tėvų jėzuitų vedamos, bet dabar ir pasaulinių kunigų aprūpinamos. Iš šių kongregacijų ateina ir daugiau pašaukimų į vienuolius bei kunigus.

4. Socialiniai-religiniai judėjimai.
Darbininkų klausimas P. Amerikoje buvo labai apleistas: darbininkai, ypač vietiniai, būdavo išnaudojami ateivių. Apie 70 proc. darbininkų dar dirba primityviais įrankiais. Todėl suprantama, kad komunizmas pradėjo traukti darbininkus, keldamas juose neapykantą prieš darbdavius. Profesinės darbininkų sąjungos P. Amerikoje yra pajungtos valdžiai, todėl dažnai yra išnaudojamos politiniams partijų tikslams. Pvz. San Paulo mieste komunistai turi savo rankose didesnę profesinių sąjungų dalį, kuriai priklauso apie 200.000 darbininkų.

Katalikai parbininkai pradeda pa mažu organizuotis, ypač Brazilijoje, kur darbininkai labiausiai buvo išnaudojami. Katalikų darbininkų organizavime nusipelnė daug tėvai jėzuitai, pvz., jau 1912 m. tėv. Anstad S.J. buvo suorganizavęs vokiečių emigrantų tarpe katalikiškas darbininkų sąjungas; jo darbą dabar atgaivino ispanas jėzuitas Juan Seh-nen, kuris bando apjungti visus kat. darbininkus Brazilijoje.

Darbininkų reikalai buvo apleisti, nes jais niekas nesirūpino, jie nebuvo paruošti specializuotam darbui, neturėjo savo vadų. Ir dabar jaučiamas vadų trūkumas, ypač jaunimo tarpe. Šiai didelei spragai užlyginti yra organizuojami "Jaunieji Darbininkai" pagal prancūzų J.O.C.-tus. (J.O.C. reiškia Jaunieji Katalikai Darbininkai). J.O.C. savo veiklą plečia po visą Braziliją.

Pietų Amerikoje yra vadinamosios "Exalumnų" organizacijos, t. y. mokslą baigusio jaunimo draugijos, kurios palaiko katalikiškumą savo tarpe ir pozityviai veikia visuomenę, išnešdamos katalikišką mintį viešumon. Taip pat profesoriai turi savo federacijas. Lygiai ir visos katalikiškos auklėjimo ir švietimo institucijos yra sudariusios savas federacijas, per kurias organizuotai gina savo teises prieš valdžią. Anksčiau kat. institucijos buvo priverstos iš valdžios "maldauti" sau teisių ir paramos. Per federacijas gali jau reikalauti. Pvz. iš   prez.   Kubitscheko buvo išreikalautas visoms kat. mokykloms  atlyginimas.

Per eucharistinį kongresą Rio de Janeiro mieste 1955 metų rugpjūčio mėnesį buvo sukurta Lotynų Amerikos Vyskupų Konferencija, trumpai pavadinta C.E.L.A.M. šios konferencijos tikslas yra nagrinėti svarbiausias P. Amerikos religines ir socialines problemas ir duoti vyskupams patarimus. Konferencijos vyr. sekretoriumi yra Mgr. Julian Mendoza-Guarero. Konferencijai priklauso 18-kos kraštų vyskupų atstovai. Konferencijos centras yra Bogotoje (Kolumbija), kur kasmet susirenka atstovai svarstyti pateiktų klausimų.

Pirmoji P. Amerikos vyskupų konferencija, įvykusi 1956 m. lapkričio 14 dieną, rezoliucijoje priėmė šiuos pagrindinius punktus: 1. Išlaikyti ir apsaugoti tikėjimą. Tam reikalui naudotinos visos priemonės: katekizacija, pamokslai, mokykla, misijos, spauda, radijas, televizija. 2. Įsteigti pašaukimams tirti ir ugdyti instituciją; 3. Rūpintis visomis priemonėmis jaunimo auklėjimu; 4. Sustiprinti pasauliečių veikimą ir 5. Išvystyt organizuotą socialinį veikimą katalikų tarpe.

Paminėtinas yra ir kitas naujas sąjūdis, kurį į P. Ameriką atvežė italas jėzuitas tėv. Lombardi. Tai popiežiaus Pijaus XII 1952 metais į gyvenimą iššauktas sąjūdis: "Už geresnį pasaulį". Šis naujas sąjūdis ypač didelį pasisekimą turi Meksikoje, kur yra įsteigtas centras su rekolekcijų namais, kuriuos lanko kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai veikėjai. Pamažu šis sąjūdis ("Už ge resnį pasaulį") plečiasi ir kituose P. Amerikos  kraštuose.
Svarbiausias minėto sąjūdžio siekimas yra sujungti visas katalikų tiek dvasiškių, tiek ir pasauliečių jėgas į vieną bendrą frontą už krikščioniško mokslo įgyvendinimą praktikoje, ypač religinėje ir socialinėje srityse. Visų pirma vyksta planingas militantų paruošimas, paskui jie siunčiami į parapijas, kad pradėtų vieningai su klebonu ir visomis organizacijomis dirbti.

P. Amerika, kuri yra išimtinai katalikiškas kontinentas (99 proc), bet praktiškai buvo bebaigiąs jau nukrikščionėti, yra labai sunkioje padėtyje, šią padėtį išnaudoja komunistai, masonai ir įvairios sektos, kurios veikia krašto viduje. Pvz. komunistai Brazilijoje turi apie 40 perijodinių leidinių ir 6 dienraščius, apie 40.000 militantų varo nuolatinę propagandą prieš Bažnyčią ir kunigus.  Sektantai   iš   kitos   pusės verbuoja žmones ir bando atitraukti nuo tikrojo tikėjimo.

Prieš šią klaidų invaziją P. Amerikos katalikai patys vieni nepajėgia atsilaikyti, nežiūrint visų pastangų iš kunigų ir vyskupų pusės. P. Amerikai yra reikalinga pa-gelba iš kitų katalikiškų Europos kraštų. Ypač reikalingi yra kunigai, vienuoliai bei seselės. Todėl pop. Pijus XII savo laiške P. Amerikos vyskupams, rašytame 1955 m. birželio 29 dieną, atkreipė dėmesį į kunigų skaičiaus padidinimą, kviečiant kunigus iš kitų kraštų ir duodant jiems galimybes įsikurti P. Amerikoje.
T. Aug. Steigvila