AMZINYBES IDĖJA MIGUEL DE UNAMUNO KŪRYBOJE Spausdinti
Parašė PAULIUS STELINGIS   
Laiko ir amžinybės problemomis yra išausti didžiųjų poetų ir filosofų veikalai. Gražiais žodžiais ir giliom mintim jie mums kalba amžių bėgyje apie begalę laiko upę ir didį mūsų dienų trapumą.
Amžinybė ir ši akimirka, tai dvi deivės seserys, kurių viena mus laimi sau.

Miguel de Unamuno yra kūrėjų tarpe, kurie paniekino deivės akimirkos viliojimus. Jis, nors ir didžiai savo žmogiškųjų abejonių gundytas, niekad nepaliovė kovojęs dėl amžinybės. Jo dvasia buvo didesnė už kūniškąjį troškulį, nes troško amžinai nemirti. Amžinybė yra jo ilgesys ir didysai sielvartas.

Biografiniai bruožai
Miguel de Unamuno y Jugo gimė 1864 m. rugsėjo 29 d. Bilbao mieste, Ispanijos baskų žemėje. Dar nesukakus šešetą metelių, mirė jo tėvas.
Jau nuo vaikystės dienų jį viliojo dvasios paslaptys: mažas būdamas svajojo būti šventuoju. Mokykloje Miguel nepasižymėjo dideliais gabumais. Buvęs tylus, savo draugų mėgiamas kaip gražių pasakų sekėjas. Iš vaikystės dienų paminėtinų įvykių, kurie paliko Unamuno dvasioje gilių pėdsakų, buvo jo gimtojo miesto Bilbao apšaudymas 1874 metais.

Gimnazijoje matome Unamuno bedegantį jaunuolišku žinojimo troškuliu ir noru kuo greičiau palypėti į augštesnę klasę.
Baigęs vidurinę mokyklą, išvyksta į Madridą studijuoti filosofijos ir literatūros, kur 1883 metais įgijo tų mokslų daktaro laipsnį. Prabėgę metai Madride yra nuspalvinti jaunuoliška melancholija. Unamuno niekada neprigijo Madride. Jis ilgėjosi savo gimtojo Bilbao. Madridas jam per didelis miestas, atstumiąs jo dvasią savo didmiestiškomis tuštybėmis.

Po dviejų nesėkmingų bandymų patekti profesoriumi į universitetą, galop 1891 metais Salamankos universitete konkurso keliu užima graikų kalbos ir literatūros katedrą. Be to, skaitė ir ispanų kalbos istoriją.

Salamankoje Unamuno įleidžia giliai šaknis. Tai miestas, kuris taps po Bilbao jo mėgstamiausiu. Bilbao mieste gimsta jo pirmasis sūnus, Salamankoje gi spausdina savo pirmąjį romaną: "Taika kare".

Garsioji Salamanka, su savo senu universitetu, savo akmens mūrais ir saulėje degančiais bažnyčių bokštais, tampa jo antrąja tėviške.
1900 metais Unamuno buvo paskirtas Salamankos universiteto rektoriumi. Tačiau, laikui bėgant, nors rektoriaus pareigos ir nepolitinės, valdžia jame įžiūri nelabai priimtinų idėjų. Unamuno nepageidautinos idėjos jį nuveda į ištrėmimą. 1924 metais diktatoriaus Primo de Riveros jis ištremiamas į Fuerteventūros salą. Miguel de Unamuno, didis tiesos gynėjas, prancūzų laivo pagrobiamas ir atgabenamas į Prancūziją. Unamuno Paryžiuje!

Nors ir amnestuojams, į Ispaniją negrįžta, bet aštrina ginklą prieš laisvės piktnaudotoj us: be laisvės nėra nei tiesos nei grožio, šaukia Unamuno. Kad efektingesnis būtų jo veikimas, iš Paryžiaus persikelia į Ispanijos pašonėje esantį Hendaye miestą. Iš ten Unamuno aštrus kovos žodis greičiau pasiekia spaudžiamą tėvynę.

1930 metais ateina momentas grįžti į Ispaniją. Unamuno priima minia su šūkiais: Tegyvuoja Miguel de Unamuno! Tegyvuoja Laisvė ir Teisė! Jaunimas mato su juo išaugštintą savo universitetą. Miguel de Unamuno grįžta į savo pamėgtąjį miestą, į savąją Salamanka, kurioje po šešerių metų šviesusis rektorius užmerkė akis. 1936 metų paskutinioji diena buvo ir 3° gyvenimo paskutinioji.
Neramus Miguel de Unamuno nueitas kelias. Jis išsidriekęs tarp dviejų pilietinių karų: Bilbao apšaudymu ženklinta jo vaikystė, paskutiniuoju pilietiniu Ispanijos karu užantspauduotas jo šios žemės takas.

Audringa ir jo asmenybė. Gyveno nuolatinėje kovoje dėl tiesos ir gėrio, niekam nenusilenkdamas. Ir neretai kovojo vien dėl pačios kovos aistros: kad tai kova. Neaplenkė jis ir paties Ispanijos karaliaus. Tačiau nuolaidus ir laviruojąs karalius Alfonsas XIII neėmė perdaug giliai jo žodžių ir monarchijos priešininką Unamuno apdovanojo už nuopelnus garbingu Alfonso XII kryžiumi.

Pasekę nueitą Unamuno gyvenimo kelią, jį vis matome garbingose profesoriaus ir rektoriaus pareigose. Tačiau ne šitas yra jo tikrasis pašaukimas. Unamuno daugiau yra tiesos apaštalas ir ugningas tribūnas, nei nuoseklus, moksliškai savo teorijas dėstąs akademikas. Jis — sielų mokytojas.

Mylėjo karštai savo tėvynę Ispaniją, lankė jos miškus ir upokšnius, valgė ir miegojo kartu su paprastais žmoneliais — kalnų piemenimis. Pamilo savo kraštą ne iš knygų, bet keliaudamas, kopdamas į jo kalvas ir kalnus. Tačiau virš visų kalnynų jam augščiau švietė ir jį viliojo amžinybėn vedančios žvaigždės, dėl kurių šviesos galingai kovojo žemės kelyje.

Iš jo biografų sužinome, kad kiekvieną kartą, kai Unamuno turėjo abejonių dėl Dievo egzistencijos, užsidarydavo Salamankos domininkonų vienuolyne ir dvi tris dienas melsdavosi atsigręžęs į sieną, nei valgydamas ir nei gerdamas. Tai yra rimtis, su kuria savo siela susirūpinęs žmogus prisiartina prie amžinybės problemos.

Žmogus — Unamuno kūrybos židinys
Žmogus stovi Unamuno kūrybos centre. Ar Unamuno filosofuoja, ar Unamuno profesoriauja, ar rašo dramą ar romaną, jį vis sutinkame besisielojantį savuoju artimu. Susirūpinęs jis ne abstrakčiu žmogumi, kaip daugelis filosofų, bet nuolat bedegąs naujų sielų laimėjimo troškuliu, besirūpinąs žmogumi, sukurtu iš "kūno ir kraujo" (carne y hueso), žmogumi gyvu, savuoju broliu.

"Žmogus iš kūno ir kraujo, — kalba mums Unamuno savo knygoje "Apie gyvenimo tragiškumą", —kuris gimsta, kenčia ir miršta — ypač kuris miršta —, kuris valgo ir geria, ir žaidžia, ir miega, ir mąsto, ir myli, žmogus, kurį matome ir kuri girdime, — brolis, tikrasis brolis.
"Ir šitas konkretus žmogus, — kalba toliau mums autorius, — iš kūno ir kraujo, yra subjektas ir kartu augščiausias visos filosofijos objektas, nori ar ne anieji save laiką tikraisiais filosofais".

Šitaip supranta Unamuno savo filosofijos ir visos kūrybos objektą ir šis yra jo dvasinių turtų raktas.
Norėtųsi ji, Miguel de Unaumno, čia palyginti su genialiuoju italu Mykolu Angelu. Kaip menininkai — abu jie žaidžia žmogumi. Žmogus stovi jų kūrybos centre: vienas — skulptorius ir poetas, antrasis — poetas ir filosofas mėgsta nuogą žmogų. Po fizine ir dvasine nuogybe ir bendru jų dvasios tragiškumu jungiasi abiejų meisterių talentai.

Unamuno yra vienas iš tų rašytojų, kuris skaitytojui atsiskleidžia visoje savo nuogybėje, parodydamas savo dvasią, intymiausius savo sielos virpesius ir žmogiškuosius klystkelius. Ir viešai, prieš publiką, lyg anas šv. Augustinas, išsisako: "Visuomet sakykite garsiai tai, ką galvojate tyloje", — moko jis mus. Taip kaip pagonybė kad baigėsi nuogo kūno išraiškoje, dvasios nuogume turi pasiekti kulminacijos laipsnį krikščionybė.

Unamuno savo raštuose vartoja ypatingą metodą. Keistą kiek, bet savą. Jam rūpi žmogus, jo sielos laimėjimas, jo dvasios pažadinimas. Šiam tikslui jis pasirenka priešginybėm beįvairuojančius teigimus, kraštutinumus, kurių žaisme jis jaučia gyvenimo ritmą. Jo supratimu, moralėje ir religijoje ispanai ir europiečiai tebegyvena Senąjį Testamentą, o jis trokšta Naujojo ir jo Linksmosios Naujienos įgyvendinimo. Kaip išjudinti bemiegantį žmogų, kaip laimėti jo asmenybę? Reikia jį priversti galvoti, reikia, kad knyga bylotų į žmogų, kaip žmogus kad kalba, intymiai, išsakydamas savo abejones, savo trūkumus, reikia jį galop įgelti paradoksu, kad jis pasijudintų ir imtų jieškoti tikrojo kelio. Tas, kuris kalba mums įprastiniu būdu, galvoja Unamuno, yra negirdimas. Paradoksas, hiperbolė ir parabolė, retorikos priemonės, jam tarnauja prieiti prie žmogaus dvasios. Unamuno ne tik kad pabrėžia savo asmenybę, bet dažnai būna agresyvus atskirų žmonių ir mums brangių ir šventų institucijų atžvilgiu. Tačiau tai yra Unamuno metodas: jieškoti savojo kelio prieštaravimuose.

Žmogaus tragiškumas
Unamuno mums vis primena, kad gyvenimas —tai sapnas. Pamėgęs jis šiuos didžiojo savo tautiečio Kalderono žodžius ir juos dažnai sugretina su tragiškojo Šekspyro mintimi, kad mes, žmonės, esame sulipdyti iš sapnų medžiagos.

Tačiau "iš realybės žmogus gyvena, sapnais įsiamžinai", — sako mums Unamuno. Gilūs šie jo žodžiai, bet ir didžiai tragiški. Kaip atsiplėšti nuo šios žemės, jei iš jos esame atėję ir taip giliai su ja suaugę. Ar mūsų sapnai yra galimi be realybės? Ką kalba mūsų širdis ir ką sako mūsų protas? Ar ne skirtingi jų keliai, kurie siūlosi mūsų išganymui?

Čia atsiveria Unamuno, kaip žmogaus ir kūrėjo, tragiškumas. Žmogaus, padaryto iš "kūno ir kraujo", ir žmogaus, sulipdyto iš sapnų medžiagos.
Kai norime suderinti savo jausmą su protu, savo tikėjimą su gyvenimu, kokių gi nekyla prieštaravimų, protauja Unamuno. Sutaikyti intelekto reikalavimus su jausmo ir valios reikalavimais, štai pati didžioji filosofijos ir mūsų gyvenimo problema. Ir šios problemos didybę vieni jaučia daugiau, kiti mažiau, kaip atskiri asmenys,  taip lygiai ir ištisos tautos.

Unamuno mums prisipažįsta savo "Apie gyvenimo tragiškumą" (Del sentimiento de la vi-da) knygoje, kad kai jis dar buvęs jaunuolis ir net vaikas, jo negąsdino priešiamos baisiosios pragaro scenos, bet jau tada jam atrodę, kad nieko nėra baisesnio kaip kad pati nebūtis. Ir šitame troškuly išsigelbėti, šioje tragiškoje kovoje tarp sąmonės ir tikslo, kai širdis teigia ir
 

Albinas Elskus          Tarp keistų uolų

 
protas neigia, Unamuno nestiprina šalti protavimai. Jis išanksto atmeta proto teigimus kelyje į tiesos pažinimą. Filosofija, kuri mėgina atsipalaiduoti šios amžinos priešginybės, žlunga. Čia ir glūdi žmogaus tragiškumas.

Troškulys nemirti, gyventi amžinai su savo asmenybe, su visu savo žmogiškuoju "aš", kuris sudaro mūsų žmogiškąją esenciją, yra viso pažinimo jausminė bazė ir intymiausias žmogaus filosofijos išeities taškas.

Jei mūsų kūnas, mirdamas, mus grąžina Į nebūtį, iš kurios atėjome, tai žmogaus buvimas yra tik šmėklų procesija, kuri eina iš nebūties į nebūtį. Tačiau tik silpnieji rezignuoja prieš galutinę mirtį, ją priima. Stipriuosiuose amžinybės troškulys skatina nugalėti abejonę. Pagal mirties suvokimą žmogus teisia savo darbus ir j ieško atsakymo, dėl ko jis yra atėjęs į šią žemę.

Daugelis, sako Unamuno, "ypač paprastieji" (los sencillos), atsakymą randa religijoje, kuri ugdo nemirtingumo kultą. Kiti gi veda paslėptą ar atvirą kovą dėl laimėjimo nors ir vieno nemirties šešėlio: tuščiai kovoja dėl savojo vardo, dėl pomirtinės savo garbės paaukoja savo sielą, puikybe ir žiaurumu nusikalsda-mi prieš atskirus žmones ir prieš ištisas tautas.

Nemirtingumo problema — tai Unamuno ir mūsų visų tragiškoji duona. Kokiu rūbu gi vilki šioje kovoje dėl amžinybės Unamuno? Ir ką mums atskleidžia toje kovoje vartojamas jo ginklas?

Žmogus, siekdamas nemirtingumo, amžių bėgyje veda sunkią kovą: kovoja pats su savimi ir su kitais. Neretai į jo kovos lauką patenka ir pats Dievas. Graikų pažintoji prometėjiškoji ir mūsų neatstumta demoniškoji sukilimo dvasia yra gyvos ir nuolat besikartojančios apraiškos kovoje prieš savąjį Dievą. Ar Unamuno, kuris labai regimai dalyvauja kovoje dėl amžinybės, neatsigręžia kartais toje kovoje prieš savąjį Viešpatį? Kas yra jo ginklas, su kuriuo jis siekia amžinybės?

Proto galia jo nevilioja. Šį ginklą jis atstumia, tuo būdu matomai atsisakydamas kultūros kūrėjo Prometėjaus kovos būdo (proto jėga prieš proto jėgą). Tačiau ar jis visada yra tas — jo paties žodžiais — paprastasis, kuris religijoje atranda savąjį atsakymą? Čia ir atsiveria visas problematiškumas.

Miguel de Unamuno kovos bazė yra abejonė. Jis nuolat abejoja, savo žodžiu mus skatina abejoti, jieško savojo kelio ir mus ragina sau jį susirasti. Tai žmogiškasis, bet kartu ir demoniškas ginklas. Visa priklauso nuo to, kaip mes nusistatysime tiesos atžvilgiu: abejoju, jieš-kau kelio, tikiu tiesa, kuri yra Amžina ir tik Viena; bet noriu likti abejonėje. Kodėl, — nustebę klausime rašytojo, — nori likti nuolatinėj abejonėj? Unamuno mums atsakys: neužmigti saugiame kelyje į amžinybę ir neprarasti jos. Tačiau čia ir atsiveria demoniškoji pusė. Jei tiesa yra viena, ją pažinus, kam benorėti likti ir toliau abejonėj. Tai yra puikybė, abejonės puikybė, kuria paženklinta Unamuno kūryba ir kuri jam neleidžia priimti Tiesos žodžio besąlygiškai, su tyru vaiko atsidavimu. Jis per dažnai papuikęs savo abejone, kad neprarastų Dangaus malonės, lygiai kaip prieš Dievą papuikę angelai. Unamuno abejonės puikybėje glūdi jo žmogiškumas ir demoniškumas. Unamuno mus moko, kad mūsų išsigelbėjimas glūdi aistroje; dėl aistros mes pražūsime, arba išsigelbėsime. Jis dega išsigelbėjimo aistra, tačiau ta jo aistra turi blogio šaknį — likti aistringoje abejonėje.

Savo abejonėmis ir savo prieštaravimais, didžiai žmogiškais ir didžiai tragiškais, aistringas Ispanijos žemės sūnus priartėja prie šaltojo Sibiro katorgoje išsigelbėjimo troškuliu degusio didžiojo Rusijos genijaus Dostojevskio. Nors ir tolimų žemių ir skirtingų tautų, šių rašytojų kova dėl Dievo yra ženklinta charakteringa ^oms aistra ir didžiom priešingybėm.

Dievo j ieškojimo kelyje Unamuno netikėjo i protą. Ir iš tikro, tikėjimas atremtas ne tik ? protą. Protas savyje negali tikėti kalno perkėlimu ir mirusiojo prikėlimu, tačiau tikėjimas perkelia kalnus ir pažadina mirusiuosius.

Todėl Unamuno nepasitiki mokslu, todėl jis širdies balsą stato augščiau už sausus samprotavimus. Egzistuoja Dievas? Užtenka, kad protas negali įrodyti Jo egzistencijos negalimumo, galvoja Unamuno. Tepasiklausia geriau kiekvienas savo širdies, ir vaizduotėje Jį tesusikuria. Prieina, taigi, Unamuno prie tos pačios išvados kaip ir Tolstojus: kad pažinus Dievą, turime atsisakyti proto samprotavimų. Iš dalies jis priartėja ir prie didžiojo ispanų mistiko Švento Jono nuo Kryžiaus, kuriam širdis yra taip pat gyvenimo ir filosofijos šaltinis.

Tačiau, kad įtikėjus, reikia turėti Dievo malonę. Kad Dievo žodis prakalbėtų į mūsų širdis, reikia, kad ta širdis būtų Jam visiškai atvira. Dievo ramybė atnešama tik geros valios žmonėms, kaip kad gražiai išsireiškia Evangelija Kristaus gimimo naktį. Kas tie Evangelijos minimi geros valios žmonės? Unamuno žodžius čia pritaikant, bus tai tie paprastieji, kurie religijoje atranda nusiraminimą.

Mūsų džiaugsmui, demoniškasis, savo abejone besididžiojąs Unemuno, yra taip pat šiųjų tarpe. Paprastąjį Unamuno aplanko Dievo malonė. Savo mistiškųjų ekstazių valandomis jis pergali abejone besididžiuojančią demoniškąją dvasią,  šaukdamas:  "Tu, Viešpatie,  pažįsti tiesą;
Tu vienas tiktai. Ir prašo, kad Dievas apšviestų jo protą. Ypač didžiu nuolankumu padvelkia jo lyrikos posmai, kai poetas maldauja "Velazquez Kristuje", kad jį Viešpats pašauktų pas save kaip "savąjį draugą" ir leistų pereiti gyvenimą "visiškai atviromis rankomis".

Vadinasi, prašo malonės. Nepasitiki protu, augščiau jo stato širdies balsą ir nusilenkia malonei. Tik dėl jo per didelio žmogiškojo blaškymosi ir abejojimo nevisada malonė jį aplanko. Jis užmiršta, kad ir širdis, kaip ir protas, gali būti velnio gundymo laukas, ir todėl žmogus nuolat yra reikalingas Dievo malonės.

Unamuno krikščionybė
Unamuno tikėjimas į nemirtingumą yra irracionalus ir jo filosofija agnostiška. Jis įieško savojo Dievo, Dievo asmeniško ir gyvo, neišprotauto ir kitų apibrėžto, bet savo paties susirasto. Dievo j ieškojimo kelyje Unamuno yra nepastovus ir jo dvasia besiblaškanti, nelygi. Tačiau šitame savo besiblaškyme jis nori išsigelbėti nuo amžinosios mirties ir todėl klausia Jo: "Pasakyk man savo vardą!8". Ir, atsirėmęs į savo agnostiškąją filosofiją, apeliuoja į krikščionybę: "Yra tiktai vienas vardas, kuris patenkina mūsų lūkestį, ir šitas vardas yra Išganytojas: Jėzus9".

Unamuno kova dėl Dievo yra agoniška; agoniška savo graikiškąją etimologiška prasme, būtent, šitas žodis jo suprantamas kaip grumtynės, kova (agonia - lucha). Šitaip jo yra suprantama ir krikščionybė. "Yra galima mirti be agonijos ir gyventi daug metų joje ir iš jos", — sako peotas. Unamuno yra tas agonistas, kuris nuolat kovoja, gyvena ir nepailsta. Jis ir mus moko: "Rūpinkis tiktai, kaip atrodysi prieš Dievą, rūpinkis idėja, kurią turės apie tave Dievas".

Agonizuojantis, t.y. pirmykšte savo prasme kovojantis yra poetas, agonizuoj antis yra ir jo Kristus: "Didžiai tragiški yra mūsų krucifiksai, mūsų ispaniškasis Kristus... Ir prieš šitą Kristų, prieš "Mano Dieve, mano Dieve, kam mane palikai (Mat., XXVII, 46), nusilenkia agoni-zuojantys tikintieji". Unamuno yra šiųjų tarpe. Krikščionybę jis bando apibrėžti, atsiremdamas agoniškojo taško (tačiau čia tenka tuoj pastebėti, kad Unamuno vengia bet kokio sistemingo apibrėžimo). Šventojo Povilo Laiškai jam yra augščiausias agoniškojo stiliaus pavyzdvs. o a-gonizuojantis Kristus — krikščionybės suvokimo atrama.

Taip kaip žmogus savo sapnais yra atsirėmęs realybės ir gyvena nuolatinėj šių dviejų idealų kovoje, taip, Unamuno supratimu, be civilizacijos ir kultūros negali gyvuoti krikščionybė. Iš čia plaukia krikščionybės agonija (kova): "Ir iš šitos agonijos gyvena abi: krikščionybė ir civilizacija, kurią vadiname graikų-romėnų arba vakarietiškąja. Vienos kurios mirtis reikštų antrosios mirtį. Jei miršta krikščioniškasis tikėjimas, tikėjimas beviltiškas ir agoniškas, mirs mūsų civilizacija; jei mirs mūsų civilizacija, mirs krikščioniškasis tikėjimas. Ir turime gyventi agonijoj".

Į agoniškąjį tašką yra atremta Unamuno krikščionybė. Jis paniręs krikščioniškoj katalikiškoj tradicijoj, turtingas savo šventojo Rašto pažinimu ir gilus savo relingumu; UnamUno, neužmirštant jo didžių abejonių ir svyravimų, yra tikras krikščionis. Jo Dievas yra vienas ir trijuose asmenyse, su nekaltai pradėtuoju Marijos motiniškumu ir su visu katalikų liturgijos lobiu.

Unamuno pasitikėjimas Dievu yra artimas ir intymus. Meilė ir kančia yra keliai, kurie veda į Jį. Lyg iš Evangelijos paimtais žodžiais, jis mums kalba apie maldą "Tetos Tūlos" romane: mūsų "malda turi būti ir valgymas, ir gėrimas, ir pasivaikščiojimas, ir žaidimas, ir skaitymas, ir pasikalbėjimas, ir net miegojimas".

Krikščionybės idealą jis mato pirmykštėje krikščionybėje. Katalikų Bažnyčią jis puola dėl intelektinio prado, kaip ir mums pažįstamas Dostojevskis. Jo supratimu, krikščionybė dar ne-užvaldė mūsų gyvenimo: ji nėra teisė ir prievolė, kurios abi yra pagoniškosios ir kartu vyraujančios moderniosios moralės kategorijos, bet malonė ir auka, kaip matomai pabrėžia savo raštuose.

Gi savo krikščionybės beviltiškumu (fe desesperada), filosofų oje jis priartėja prie egzistencialistų, religijoje — prie protestantų.

Dailioji literatūra — Unamuno filosofijos atbaigmė
Sunku jį įsprausti į kurią nors sistemą ir bergždžia būtų jo raštuose j ieškoti sistematingo filosofo bei kritiko. Jis to ir nesiekė. Paliko tai kitiems, jo žodžiais, talentu apdovanotiems tuštuoliams. Jo filosofijos išbaigmės tenka jieš-voti grožinėje kūryboje — apysakose, romanuo-le, dramoje ir poezijoje. Tad kiek sustosime ')rie jo grožinės prozos, romano.

Unamuno atsisako klasinio romano žanro ir jo technikos. Jam nerūpi peizažas, laikas ir vieta, kur vyksta veiksmas; jis visą savo dėmesį sukoncentravęs į savo veikėjų dvasią. Ne į psichologiją, ne į jų momento išgyvenimus, bet į jų dvasią, nuolat tą pačią ir amžiną, jų nemirtingumo troškulį ir mus visus aplankančią
 
ALBINAS   ELSKUS    PAVAKARĖ
 
paslaptingą seserį — mirtį. Čia yra sutelktos jo visos kūrybos dėmesys, jei neminėsime kai kurių nukrypimų ir variantų jo kūrybos kelyje.
Viena iš giliausių Unamuno apysakų (romanų) yra "Gerasis Šv. Emanuelis, Kankinys" (San Manuel Bueno, martir).

Šios apysakos įžangoje skaitome: "Ir nėra neįsivaizduojama, kad kas nors galėtų išreikšti pozityviąją tiesą taip gerai, kaip kad abejotojas". Autorius mums ir pristato Šv. Emanuelio asmenyje tą didįjį abejotoją, kuris mums, jo supratimu, pagelbsti atskleisti tikrąją tiesą.
Gerasis Šv. Emanuelis, arba kaip paprastai žmonės jį vadino — Don Manuelis, yra vieno mažo miestelio klebonas. Angelos Carballino lūpomis autorius mums pasakoja jo istoriją:
"Turėjo jis, mūsų šventasis, tada maždaug trisdešimt septynerius metus. Buvo augštas, liesas, tiesus; kėlė savo galvą kaip kad mūsų
Pena del Buitre (bus tai kalno pavadinimas: Vert.) kelia savo viršūnę, ir jo akyse atsišvietė visas mūsų ežero gelmės žydrumas. Kerėjo visų žvilgsnius ir drauge širdis".

Miestelis buvo pilnas jo šventumo. Ir kaip jis mylėjo savuosius! Sutaikindavo persiskyrusius, guodė vargšus ir visiems pagelbėdavo taikiai numirti. Dirbo rankų darbus, padėdamas prie kaimo darbų, jei kas negalėdavo ar sirgdavo.

Toliau autorius mums pasakoja:
"Vieną žiaurios žiemos dieną sutiko iš šalčio bestingstantį vaiką, kurį tėvas buvo siuntęs parginti iš toli esančio kalno vieną galviją.
—Žiūrėk, — tarė vaikui, — grįžk namo su-sišildyti ir pasakyk savo tėvui, kad aš atliksiu užduotį.
Ir grįždamas su galviju, susidūrė su didžiai susigėdusiu tėvu, beateinančiu jo pasitikti".
Tačiau šitas pilnas dorybių vyras savo sie-
 
ALBINAS   ELSKUS   VĖJUOTA  POPIETĖ
 
los gelmėje nešioja didžią paslaptį. Jis yra kankinamas nemirtingumo problemos, savo noro tikėti ir negalėjimo įtikėti į pomirtinį gyvenimą. Unamunas šioje apysakoje yra sutelkęs visą savo tragiškąjį gyvenimo supratimą.
Ir štai, kartą, Angelą, savojo klebono gyvenimo pasakotoja, per išpažintį duoda gerajam kunigui klausimą:
—Bet jūs, tėve, jūs tikite?
Svyravo vieną momentą ir atsipeikėjęs man
tarė:
—Tikiu!
—Bet į ką, tėve, į ką? Tikite jūs į kitą gyvenimą? Tikite jūs, kad mirdami mes nemirsime amžinai? Tikite, kad mes pasimatysime būsimajam  gyvenime?   Tikite  į  kitą  gyvenimą?
Vargšas šventasis verkšleno.
—Žiūrėk, dukra, geriau palikime tai.
—Ir dabar — pridūrė — melskis už mane, už savąjį brolį, už save pačią, už visus. Reikia gyventi. Ir reikia duoti gyvybę.

Čia glūdi agoniškojo Unamuno viena iš svarbiausiųjų idėjų. Unamuno, kaip ir jo pamėgtasis ir jam didžios įtakos padaręs Kierke-gaardas, yra savo dvasia tragiškas. Tačiau jis yra labiau optimistas, nei anas danas. Don Ma-nuelio lūpomis jis mus moko, jog reikia gyventi, melstis ir siekti amžinybės, kad būtų galima pakelti šį gyvenimą. Šiai tragiškai tikrovei reikia duoti tikslą ir turėti viltį į amžinybę.

Don Manuelis nori išsaugoti nepažeistą savo parapijiečių tikėjimą: "Kaip išgelbėsiu savo sielą, jei neišgelbėsiu savojo miestelio". Unamuno supratimu, žmogaus puolimas yra bendras, tad ir išsigelbėjimas turi būti kolektyvus. Don Manuelis trokšta, kad kiti už jį tikėtų, kai jis neįstengia. Nori išgelbėti savo asmenybę kartu su savo parapijiečių, nori tikėti kartu su jais.

Don Manuelis, kaip pilnas pavyzdžio vyras, grąžina Bažnyčiai Angelos netikintį brolį Lozorių. Tačiau šis, nors ir grįžęs formaliai į Bažnyčią, negali įtikėti į pomirtinį gyvenimą. Ir kokia didelė yra šių dviejų vyrų, kunigo Ma-nuelio ir Lozoriaus, paslaptis, norinčių, bet negalinčių įtikėti.
Angelos lūpomis Unamuno šitaip išbaigia šią apysaką:

"Aš tikėjau, ir tikiu, kad Dievas, mūsų Viešpats, nežinia dėl kokių šventų ir nesusekamų tikslų jiems leido save laikyti netikinčiais. Ir kad galbūt, baigiant žemiškąją kelionę, nukrito jiems šydas".

Yra tai klebono Don Manuelio ir, suprantama, paties Unamuno, šios ankstyvesnės apysakoje užtinkamos idėjos pakartojimas. Kai kartą, vieno nusižudėlio tėvas paklausė Don Manuelio, ar jis Įeisiąs nelaimingąjį palaidoti šventoje vietoje, šis atsakė:
—Žinoma, nes paskutinį momentą, antrąją savo agonijos akimirką, jis be abejo padarė gailestį".
Don Manuelis, didis abejotojas, pasitiki Dievu ir Jo aplankančiąja malone — kad ir paskutinę gyvenimo akimirką.

Unamuno, savo "Penkiose apybraižose apie ispaniškąją tradiciją" (Cinco ensayos en torno al casticismo), kalbėdamas apie Kalderono teatrą ir jį lygindamas su Šekspyru, yra savąjį tautietį kaltinęs dėl jo abstrakčių idėjų ir dėl bekraujų personažų; priešingai gi Šekspyras — jo idėjos gyvos, veikėjai su žmogiškom abejonėm. Šie žodžiai žeidžia iš dalies ir patį Unamuno. Jo personažai dideli savo abejonėmis, tačiau mes kartais pasiklystame vien grynoj jų dvasioj ir pasigendame žmogaus su "kūno apsiaustu", kaip gražiai yra išsireiškęs mūsasai Kalderono ir Šekspyro vertintojas.

Palietę vieną iš svarbiausių Unamuno a-pysakų "Gerąjį Šv. Emanuelį, kankinį", mes dėl likusios gausios Unamuno grožinės kūrybos, ro-manų-apysakų-novelių pasitenkinsime pastebėję, kad jo herojai dažnai vienu ar kitu būdu veržiasi į amžinybę. Jei nesistengia dvasiškai, tai nors kūniškai, moterys ir vyrai trokšdami kūdikių, kaip kūniškojo pratęsimo laido.

Pabaiga: Unamuno — amžinybės šauklys
"Kada laikysite mane labiausiai mirusiu, aš drebėsiu jūsų rankose. Štai jums palieku savo sielą — knygą, žmogų — tikrą pasaulį. Kada tu virpi visas, esu tai aš, skaitytojau, kuris tavyje drebu".

Šiais žodžiais dainuoja apie save amžiaus gale poetas Unamuno. Ir iš tikro, dreba jis, Miguel de Unamuno, šiandien mūsų rankose. Ne tik mūsų rankose, daug giliau — mūsų širdyse, nes jis mums kalba apie žmogų, gyvą ir tragišką, kuris sapnuoja ir kurį traukia į save žemė, kuris kovoja ir nori laimėti. Miguel de Unamuno balsas yra tragiškasis šių dienų ir amžinasis žmogaus balsas. Jis, kaip tikras žemės sūnus, neatstūmė žemiškojo nemirtingumo — norėjo nemirti skaitytojo atmintyje ir drebėti jo rankose. Tačiau šios nemirties garantija jis norėjo žadinti mus amžinajai nemirčiai. Jis — amžinybės šauklys.

Savo "Apie gyvenimo tragiškumą" knygoje autorius, kalbėdamas apie ispanų laimėjimus, sako, kad "kitos tautos daugiausia mums yra davusios institucijų, knygų; mes esame palikę sielų. Šventoji Teresė vertesnė už betkokį institutą, už betkokią "Grynojo proto kritiką". Gal kiek ir pervertina Unamuno savuosius, belygindamas su kitomis tautomis, tačiau jis ir teisus. Juk ispanai ir šiandien dar stokoja grynųjų filosofų. Tačiau jie nemažiau turtingi mistikais, kaip ir kitos prieš juos besididžiuojančios tautos. Mistikoje glūdi jų tikroji — tautinė filosofija.
Mes nesuklysime, Miguel de Unamuno pavadinę savo tautos tradicijų palaikytoju sielų ir amžinybės nukariavimo plotuose. Jis, vyriškai besigrumdamas, pereina gyvenimą. Tačiau jau yra modernių laikų žmogus ir, nors netrūksta jo raštuose mistinių apraiškų, jis, su mūsų dienoms būdinga žmogaus neviltimi ir savo asmenybės bejieškančio laisvo žmogaus filosofija, jau atsistoja egzistencialistų bare. Kovoja dėl savo asmenybės amžinybei laimėjimo.

Miguel de Unamuno savo kūriniais labai nelygus: pilnas prieštaravimų, blaškymosi, laikraštinio tono, tačiau ir genialių blykstelėjimų, po kuriais slypi didis minty tojas ir talentingas rašytojas. Grožinė literatūra yra jo nesistemin-gos filosofijos atbaigimo bandymas. Tačiau grožinės literatūros — romano, novelės etc. su-abstraktinimu jis pažeidžia grožinio kūrinio meninę vertę. Ir gaunasi Unamuno nei grynas filosofas, ir pažeistas meno kūrėjas, poetas. Unamuno didelis ne savo visumoj, bet atskirose dalyse. Jis neišsprendžia problemų, bet jas pateikia. Tai ir yra šauklio uždavinys: paraginti,  neleisti  užsimiršti.

Jo nuoširdus tiesos j ieškojimas mus skatina nepailsti pilkų dienų kovoje ir pasiklysti tiesos ir gėrio idealus pamynusioje minioje.