|
|
DAIL V. K. JONYNO 40 METŲ KŪRYBINIO DARBO SUKAKTIS |
|
|
|
Parašė Viktoras Vizgirda
|
V. K. Jonyną pažįstu labai seniai. Prisimenu Kauno meno mokyklos koridorius, kuriuose dūko šviesiaplaukis vaikinas. Tada mokyklos laiptai jam buvo per dideli — iš antro aukšto jis rankomis vis nučiuoždavo jų turėklais. Nemanau, kad jis tai prisimena, nors ir užaugęs ne visada naudoja kelius, kuriais kiti vaikšto.
Vėliau mūsų keliai vėl susiraizgė, kada Kaune buvo rengiama pirmoji ARS kolektyvo paroda 1932. Jaunoji nepriklausomos Lietuvos dailininkų karta tuo metu ryžosi pradėti naują tarpsnį lietuvių dailės gyvenime. ARS kolektyvo išėjimas viešumon buvo lyg ir netikėtas disonansas darnioje visuomenės ir sau vardą susidariusių dailininkų sutartinėje.
Nesakyčiau, kad tai buvo pasipriešinimas miesčioniškam ar nuo-smūkiniam skoniui. Senieji veteranai, pirmųjų parodų rengėjai, turėjo ir nuopelnų, ir kūrybinės jėgos, o naujoji lietuvių šviesuomenė, staiga atitrūkusi nuo liaudies tradicijų, neturėjo nei patyrimo, nei nuovokos, kaip įsijungti į naujo gyvenimo pažangą. Tada bendru sutarimu, lyg užburtame rate, vieni kitiems už pripažinimą ir garbę teikė tai, kas tik miela akiai.
ARS kolektyvas išjudino bestingstančio liūno vandenis, įliedamas naujos srovės, kurios ištakų reikia ieškoti liaudies meno palikime ir visame tame, kas glūdi lietuvio dvasios gelmėse.
Visa tai miniu dėl to, kad Jonyno ir kitų jaunosios kartos dailininkų darbai yra ta gija, kuri nuo liaudiškų tradicijų veda lietuvių dailę iki jos įsijungimo į visą Vakarų kultūros ir moderninio meno gyvenimą.
Tais senais laikais, prieš maždaug 40 metų, Jonynas dar tęsė studijas Paryžiuje, bet jo likimas jau buvo nuspręstas. Jo pirmieji darbai atitiko ARS sąjūdžio deklaraciją — kurti savo tautos meną. Jis vienas pirmųjų sąmoningai įsisavino liaudies meno formas, perkurdamas jas individualiniu ir, sakyčiau, akademiniu stiliumi.
Vėliau susidarė jau grupė menininkų, kurie iškėlė lietuvių grafiką iki viešo pripažinimo Europos meno centruose. Liaudiško primityvizmo atstovai — Petravičius ir Augius, ekspresionistinės išraiškos ieškotojai — Valius ir Ratas. Jonynas lieka klasikas.
Jonyno pirmieji medžio raižiniai, prieš 40 metų viešai išstatyti, kaip Pasaka, Piemenėlis, šv. Pranciškus, jau liudija meninę formą, kuri palaipsniui vis brendo naujomis atmainomis.
Dar 1932 vienas ryškiausių jo pradinių darbų — Donelaičio "Metų" iliustracijos pristato jų autorių kaip vieną iš stipriausių mūsų grafikų piešėjų. Vėliau Jonynas pasiekia reto meistriškumo, iliustruodamas Merimėe "Lokį", Goethės "Verterio kančias", jau Amerikoj sukurdamas vienus klasiškiausių raižinių visoje lietuvių dailėje (pvz., Europa, 5th Avenue ir kt.), kuriuos įsigijo žymiausi pasaulio muziejai, kaip New Yorko Metropolitan, Filadelfijos ir kt. Nedaug mes turime dailininkų, kurie su tokiu tikslumu ir tokia jėga valdo sunkią medžio raižybos techniką. Užtenka tik pasižiūrėti minėtų iliustracijų, kur skonis ir elegancija sudaro darnią visumą piešinyje, o detalės liudija virtuozišką kalto valdymą. Laisvesnės grafikos kūriniai, kaip "Hamleto" iliustracijos ar pusiau abstraktiniai figūrų piešiniai, rodo tą pati meistriškumą, formos gilumą, dabarties dailės srovių supratimą.
Toks Jonynas iškyla prieš mūsų akis — grafikas, pradėjęs liaudišku primityvizmu ir subrendęs klasiškai moderniame stiliuje.
Grafikos menas lydi Jonyną visą jo gyvenimą, kokiuose sūkuriuose begyventų, ką bedirbtų. Kada naujoje aplinkoje reikia griebtis ir kitų sričių, grafiško meno samprata visur yra jo palyda ir kūrybingumo laidas.
Tremtyje mes išėjom į tarptautinę areną, ir joje Jonynas ieškojo erdvės savo dinamiškai menininko prigimčiai pasiausti. Gavęs prancūzų valdžios pritarimą, jis surenka į draugę likimo išblaškytus lietuvių menininkus, kas jie bebūtų — priešai ar draugai.
Taip 1946 žaviame Freiburgo mieste įkuriama Ecole des Arts et Mėtiers. Toji tariamai tarptautinio pobūdžio meno institucija iš tikro buvo lietuvių dailės ugniavietė toli nuo gimtojo krašto. Maloniausi prisiminimai negali išdilti iš šio saulėto laikotarpio Juodųjų girių pakriūtėje, Nekaro slėnio žydinčių sodų aplinkoje, kur garsusis architektūros šedevras Mūnsteris (Freiburgo katedra) žėrinčiais vitražais ir lediniais pavėsiais sekė slaptingas viduramžių legendas.
Toje senos kultūros ir emeral-dinių vynuogynų aplinkoje gausus būrys lietuvių dailininkų ir jaunuolių turėjo ryžto įprasminti mūsų buvimą emigracijoje. Bet gal tik dabar, daugeliui metų praėjus, galime teisingai įvertinti Jonyno įsteigtos mokyklos reikšmę, ir šia proga tinka tai priminti.
Ištisai eilei dailininkų ši mokykla tuomet suteikė ne tik pragyvenimą, bet ir kūrybinę aplinką. A. Galdiko ugningas spalvų pasaulis Freiburge prasiskleidė nauja aistra. Tai retas laikotarpis jo gyvenime, kada menininko kūryba reiškiasi visa savo galia ir subrendimu. Retu užsispyrimu ir V. Kasiulis surado save visai naujoje meno formoje. Ir paties Jonyno geriausi medžio raižiniai (minėtos Goethes, Merimėe ir Šekspyro veikalų iliustracijos) priklauso Freiburgo periodui. Tamošaičių atsivežta lituanistikos biblioteka, jų pedagoginė veikla, taip pat Valeš-kos, Valiaus, skulptoriaus ir keramikės Marčiulionių gausi kūryba ir pedagoginis darbas, poetų Nykos - Niliūno ir Nagio draugystė teoretiniuose dalykuose buvo atmosfera, kuri reiškė lietuvių kultūros tęsimą svetur ir pastangas išlaikyti tautinę dvasią lietuvių dailėje.
Freiburgas buvo tinkama vieta įsteigti ir Lietuvių dailės institutui, kuris telkė ir kitur gyvenančius dailininkus, kaip Augių, Petravičių, Dargį, Vilimą, Kašubą, Kiaulėną, Ratą, Kaupą. Vėliau emigracinis išsiblaškymas apribojo šio instituto veiklą, bet reikia pagerbti tas pastangas, kurios pirmon vieton dailės kūryboje iškėlė kokybę.
Tai kas, kad gabiausieji iš mokyklą 'baigusiųjų vėliau naujų sūkurių verpetuose metėsi į abstraktines ir kitas dabarties dailės sroves. Viesulo litografijos, Elskaus vitražai ir tapyba, Mončio ir Ba-kio skulptūra, Jameikienės liaudies dvasia persisunkęs menas, Šalkausko grafika, — visa tai, mano nuomone, turi daug lietuviško tradicinio skonio, paveldėto iš mūsų praeities, iš liaudies meno. Reikia prisiminti Igną. Ne vietinė aplinka nurodė jam kelius į jo kūrybą, o ryšys su savais menininkais, su mūsų praeitimi.
Lygiai taip pat Daugvilos. Kurausko, Raulinaičio, Urbaitytės, Remeikos, Balukienės, Dragunevi-čiaus ir kitų dabar jau subrendusių dailininkų kūryba priklauso tik mūsų tautos menui, nežiūrint aplinkos, kurioje jie gyvena, kaip ir kam kuria.
Žinau, kad aplinka ir įvykiai lemia žmogaus likimą. Bet kyla klausimas: ar kitokiose sąlygose turėtume tą patį? Kartais pagalvoju: kas gi būtų, jeigu tos Freiburgo mokyklos visai nebūtų buvę?
Mūsų visų dailės darbai susipina į bendrą puokštę. Tai kolektyvo menas, kurį jungia bendra lietuviška siela. Toks jau mūsų likimas. Frei'burgo kolektyvo vien tik gausybė vardų, kurie reprezentuoja mūsų meną svetimųjų tarpe, jau savaime rodo, kiek buvo vertingos Jonyno ir kitų pastangos, jaunimo išeitas mokslas.
Jonyno veržlumas ir gyvenime ir kūryboje galėtų būti kelrodžiu daugeliui iš mūsų. Jis supranta gyvenimo ritmą ir jaučia erdvę, kurioje gyvena.
Dar Vokietijoje keletą dienų slankinėjau šimtametėje vitražų studijoje. Pasižiūrėjau, kaip piaus-to stiklą, maišo dažus ir paskui viską kiša į krosnį. Tai buvo mano nauja specialybė ir visa jos patirtis. Bet kada Amerikoje pradėjau vitražų studijose ieškoti darbo, pirmas klausimas visur buvo: kiek metų praktikos? Ir dar pridurdavo, kad reikia dešimties metų praktikos, kad būtum tos srities specialistas.
Iš tikrųjų, Amerikoje tik seni vitražų meistrai, tarytum cechų nariai, apsiginklavę unijos bilietu, turi teisę kurti vitražus.
Nežinau, ar Jonynas kur studijavo, ar tik matė, kaip dirba vitražus, bet Amerikoj tą jų ilgametę praktiką įgijo sudėjęs langus vienai bažnyčiai Čikagoje. Sekantieji Jonyno vitražai Kenne-bunkporto pranciškonų vienuolyne rodo įmantrius, kokie tik gali būti, šios specialybės techniškus efektus. Maždaug tuo laiku pradėjo veikti ir jo vitražų dirbtuvė New Yorke. šiandien tai Amerikoj žinoma meno studija, kurioje atliekami Įvairių įvairiausi dailės kūriniai, įvairių technikų vitražai, dekoratyviniai ansambliai, skulptūros, mozaikos. Sunku suskaičiuoti vietoves, kurias puošia jo darbai. Kai ką betgi reikia priminti — tai Vatikano paviljonas tarptautinėje parodoje, pranciškonų vienuolynai Brooklyne ir Kenne-bunkporte, Kankinių koplyčia šv. Petro bazilikoje Romoje, vitražai daugely bažnyčių. Vieną iš tokių aplankius, pvz., Wiltono vienuolyną, kyla klausimas, ar Jonynas papuošė moderninės architektūros pastatą, ar tik architektas įrėmino Jonyno vitražus, kad jie stovėtų. Nesakau, kad Jonynas Wil-tone nužudė architektą. Jis jį tik nugalėjo. Bet kaip bebūtų, tai jau vaizduojamos dailės architektūra.
Jei pastaruoju atveju vitražai savo dekoratyvine spalvų jėga, kontrastinių masių efektingumu nustelbia ir pavergia architektūrą, tai Kennebunkporto pranciškonų naujojoj koplyčioj architekto kūrinys, Jonyno vitražai ir jo visas dekoratyvinis ansamblis sudaro darnią visumą. Gal iš dalies ir todėl, kad dalį sienų Jonynas užpildo skaldyto stiklo vitražais, kurie jau iš esmės yra daugiau statybiniai. Naujas traktavimas tų pačių skaldyto stiklo vitražų, įvedant reljefinį piešinį nepermatomose vietose, savaime juos priartina prie architektūrinės formos, kuri yra masių, o ne plokštumų menas. Didelę šio pastato dalį puošia ir plokščio stiklo vitražai, kurie yra labai dekoratyvūs, žaismingi ir subtilių spalvų. Jonynas čia žaidžia ir kontrastais, šalia švelnių šviesos efektų, kitos, jau skulptūrinės ansamblio dekoracijos, kaip altoriai, žvakidės, simboliai, sceniniai bareljefai, yra šiurkščios savo apdirbimu, griežtų formų, artimos liaudies kūrybai, išradingos dabartine meno samprata. Reikia dar pridurti, kad minėti skaldyto stiklo vitražai, pritaikyti įvairaus apšvietimo efektams, jau pačiais liaudies madonų motyvais ir ornamentika, taip pat pageltusiom spalvom ir giliais, įvairiaspalviais, tarytum brangakmeniais, įvestais kontrastais, primena kaimo gryčiose kadaise matytus šventųjų paveikslus, papuoštus sudžiūvusių gėlių vainikais.
Su šios koplyčios kūryba Jonynas lyg ir sugrįžta prie savo pradinio išeities taško — pirmųjų medžio raižinių liaudies meno įtakoje.
Jonynas mūsuose pirmiausia buvo žinomas grafikas, nes tuo pradėjo ir tuo reiškėsi mūsų dailės gyvenime. Grafikoje vystėsi ir subrendo jo meninė pasaulėžiūra. Bet tremtyje mes jau matome jį ne tik kaip žymų vitražų menininką, bet ir kaip vidaus dekoratorių, skulptorių, akvarelės tapytoją.
Pakanka pavyzdžių, kada menininkai naudoja įvairiausias plastinio meno technikas. Yra žinomos Renoire, Braąue, Matisse, Pi-casso skulptūros, litografijos, vitražai, keramika. Jų toje kūryboje betgi visad yra labai ryškus autorių tapybinis stilius, pritaikytas jau reljefinei formai, litografiniam akmeniui, stiklui ir kitom medžiagom.
Jonynas taip pat turi braižą, nuo kurio negali pabėgti. Tai matome jo vitražuose, skulptūroje ir akvarelės kūriniuose. Jis jaučia spalvos, jeigu taip galima pasakyti, melodijas ir formos efektus skulptūroje. Ypač jo vitražuose ryškus grafiškos linijos žaismas, nors jį ir nustelbia spalvų kontrastai, įmantri dekoratyvinių plokštumų kompozicija visados jo darbuose tvirtas piešinys, meistriškas detalių išbaigimas.
Dabartiniame amžiuje naujų medžiagų atradimas praplečia dekoratyvinio meno galimybes, ir nėra tokios medžiagos, kurios Jonynas reikale nepanaudotų. Plienas, akmuo, varis, marmuras, plastika ar švinas, viskas tinka jo sumanytam efektui išgauti, ir laukai jo išradingumui yra labai platūs.
Kitur gal ir badu žmogus numirtų nuo devynių amatų, bet Amerikoje yra plati dirva, ir Jonynas ją sodriai išnaudoja. Dabar toks jau ir laikas, kada tas pats žmogus gali filmą statyti, muziką parašyti, jai diriguoti, režisuoti, gal ir vaidinti.
Viskas, ką sakiau, yra mano asmeniškos minčių nuotrupos. Sukaktuvinėj parodoj gausu medžiagos nuodugniai pažinti Jonyno kūrybai. Kiekvienas pagal savo nuojautą gali vertinti ir džiaugtis jo pasiektais rezultatais. Viktoras Vizgirda
|
|
|
|