Eilėraščiai |
Parašė VLADAS ŠLAITAS |
BE GIMTO MEDŽIO Poezijoj jieškau užuovėjos, vyšnių šakos, kuri žydi vasario mėnesį, ir žibuoklių ne šito pasaulio. Ne džiaugsmui teko gimti šitam pasauly ir ne iš džiaugsmo tenka leisti metus ne po savo dangum. Galvoju, kiek galėtiį ištverti medžio šaka be savo gimto medžio kamieno? Jei būčiau Babilono karalius, pastatyčiau tau kabančius sodus danguj, kad laikas negalėtų išgriauti. Pastatyčiau juos taip, kad kasdieną tave lankytų gimto krašto saldus dvelkimas. REFRENAS Naktį pavojinga vaikščiot vienam, kai gatvelėj šviečia tik pusė akmeninio mėnulio: kita pusė yra numirusi ir palaidota, ir tos pusės nereikia iš numirusių kelti. Ypač naktį, kai šviečia pusė graudaus mėnulio debesų kapinyne. (Ji turėjo Madonos plaukus ir Rafaelio angeliukų šukuoseną) Naktį pavojinga vaikščiot vienam, kai didesnė gyvenimo pusė be prasmės ir be jokio džiaugsmo yra praėjusi. Tokią naktį tik katės vaikšto stogais arba žiurkės plėšikauja po kiemą. (Ji turėjo Madonos plaukus ir Rafaelio angeliukų šukuoseną) LAUKINĖ ROŽĖ Nuošalioj vietoj auga laukinė rožė vienišo kalno (bei ožkų laukinių) draugystėj. Tūkstančiui metų praėjus, rožių krūmokšnio vietoj neliks nei šešėlio; tiktai mėnuliui patekėjus virš kalno, arba Grįžulio Ratams degant, ne vieną kartą seno kalno širdis prisimins vieną vienišą rožę. Prisimins ir ilgėsis. |