LUX EX CANADA BALIO SRUOGOS LIEPSNOJIME Spausdinti
Parašė St. Meringis   

"Milžino paunksmė". Balio Sruogos 3 veiksmų 9 paveikslų trilogiška istorijos kronika, Montrealio Dramos Teatro viešnagės spektakliuose Čikagoje.

Apie  autorių, jo kūrinį ir Maironį.


Gaivios ir nemarios kūrybos, tra-gingo likimo poetas — mokslininkas Balys Sruoga, teatro pavergtas, kaip dramaturgas, teatrologas, įvykimų istorikas ir kritikas, akademinio pasiruošimo scenai puoselėtojas, būties dienų — meilės, darbo ir aistrų — gausią dalį skyrė jaunamečiam lietuviškam vaidybos tikslui, tautinės scenos kilimui. Ir taip išsiskirstęs, negęstančiu liepsnojimu dar platesniu akimoju įprasmino įvairialytę savo kūrybą.

Poeto dramaturgijoje atskirą vietą užima istorinės kronikos, kur, Toe tiesioginių siekimų, dar buvo dėtos pastangos, kad atpasakojus, išryškinus ir patriotine linkme nukreipus "neišpopuliarintus" Lietuvos istorijos atsitikimus, laikotarpius ir asmenybes (Kazimieras Sapiega, Radvila Perkūnas, Algirdas ir reabilituojamas Jogaila).

"Milžino paunksmė" irgi vertė skaitytoją bei žiūrovą įvesti į epochos pinklius įvykius, kas dramą savaip pastūmėjo į retorinį epą. Tie utilitariniai tikslai šioje istorijos kronikoje negalėjo nepaveikti dramos (ar tragedijos) kompozicijos ir gal todėl tiesioginiai elementai tapo išsklaidyti ir labiausiai prasiveržia išskirtinės poetinės galios monologuose, jų lyrikoje ir finalinėse (paveikslų taškų!) replikose. Kurdamas draminės formos veikalą faktiškai apie Jogailos asmeninę tragediją, Balys Sruoga pabandė, herojaus į sceną neišvesdamas, iškelti Milžiną — Vytautą. Tasai eksperimentas, iškilni bei emocionali eilėdara, gausūs ir spalvingi tipai, o ypač Jogailos, Zbignievo Olesnickio ir Sonkos sudėtingi charakteriai "Milžino paunksnę" daro neeiliniu mūsų literatūros kūriniu.

Tenka priminti, jog savoje raštijoje dar turime tolygios tematikos Maironio tragediją "Didysis Vytautas — Karalius", kur, tarp kitko, reiškiasi šeši tie patys personažai, kuriuos užtinkame ir Sruogos kronikoje.

Jei Maironis tragedijos kompozicijoje dominuojančiai iškelia lietuviškąjį elementą, rūpinasi kuo akivaizdžiau piešti, kiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, Didžiojo Vytauto kilnybę ir didvyriškumą (dėl ko veiksmą perkrauna neesminėmis mažme-nomis), Balys Sruoga intrygos bsi veiksmo draminį rutuliojimo svorį nukeKa j Lenkiją, tiksliau tarus, tik j   lenkų   politikų   pinkles.

Maironis (pavyzdžiu, berods, laikydamas J. Slovackio ir Asnyko romantines tragedijas) suklysta, bandydamas eiliuotai atpsakoti istorinių faktų gausią daugybę, scenoje rodydams, be paties Vytauto, dar Jogailą ir pastarojo tris brolius, abi Vytauto žmonas, Vytauto dukterį — Maskvos carienę Sofiją su sūnum, du didžiuosius kryžiuočių magistrus, kardininkų magistrą, Naugardo, lenkų, čekų, Edigėjo murzos pasiuntinius ir daug kitų veikėjų. Sruoga tenkinasi vien lenkais; be Jogailos, prezentuodamas tik nenuoramą Švitrigailą, lietuvių didžiūną Rumbudą ir (visiškai epizodinę) Vytauto našlę Julijoną. Maironio veikale tikroji draminė įtampa atsiranda tik tragedijos atomazgoje: paties Vytauto ir jo artimųjų mirties nujautimas, mirtis ir velionio karūnavimas. Balio Sruogos veiksfle yra nemažai ryškesnės draminės įtampos scenų, savaime stiprių, tačiau akcijos plitimui kartais gal ir nereikalingų. Tai leidžia, spektaklio ir pa-statyminio užmanymo labui, abu tuos "Vytautinius" veikalus savaip perkomponuoti ir patinkamai trumpinti. Visvien išliks maironiška kilni tendencija ir sruogiškas poetiškumo žavėjimas.

Pirmasis "Milžino Paunksmės" pastatymas   Kaune

Po ilgesnio paruošimo, Balio Sruogos trilogiškos istorijos kronikos "Milžino paunksmės" premjera įvyko Kauno Valstybės Teatro scenoje.

"Milžino Paunksmes" II veiksmas, I paveikslas. (Jogaila: Kazys Veselka, Zbignievas:  Leonas  Baranauskas)

Tai buvo savarankaus, Andriaus Ole-kos-žilinsko vadovaujamo, Jaunųjų Teatro antrasis paruoštas veikalas (ir paskutinis, lygiai kaip ir A. O.-ž. užbaigiamasis režisūros darbas Lietuvoje). Pastatymas — forminis, ekspresionistinio stiliaus. Vaidino jaunos pajėgos, iš kurių talentais prašoko Algirdas Jakševičius (Zbignievas Olesnickisl ir Romualdas Juknevičius (Jogaila). Per režisūrinį koš-tuvą perleista, Stasio Ušinskio kūrybingai apipavidalinta. Sruogos istorijos kronika tapo drąsus, šviežumu alsuojąs ir neeilinių atspalvių spektaklis. Bet, nuo laiko kiek išblėsęs, įspūdis primena, jog tai iš dalies tebuvo tik "Milžino paunksmes" temomis variacijos, kur forma nuslėgdavo turinį (išskyrus Pilies kalėjimo, t. y. Švitrigailos, paveikslą). Pelniusi žiūrovuose ir kritikos palankaus vertinimo, pemjera nebuvo kartojama. (Beje, panašaus likimo susilaukė ir Maironio "Didžiojo Vy-tauto-Karaliaus" tragedijos vienintelis spektaklis, Valstybės Dramos Teatro suvaidintas netinkamoje Vasaros teatro scenoje).

Apie Kanados lietuvių dvasines skirtybes

Naujoji lietuviškoji Kanados imigracija gali tarti prasmingus žodžius, pradžiuginti gyvybe pulsuojančiais veiksmais. Tai vaizdžiai parodo "Varpo" choro ir Montrealio vaidintojų Čikagoje svečiavimosi epizodai. Mažiau yra žinomas Hamiltono vaidybos ratelio (ar teatro?) ir E. Dauguvietytės-Kudabienės energingas veikimas, Toronto scenos meno mėgėjų žvalumas. Tai konkretūs veiksmai, kur geros intencijos, karštos emocijos ir nepavargstantis ryžtas pamažėl krauna vertybes, skaidrina išeivišką aplinką. Toje saviveikloje išsiskiria Montrealio lietuviškoji šviesuomenė, kur dar tebedominuoja intelektas, o skaidresnės helenistinės nuotaikos dar nėra medžiaginių iliuzijų nuvertintos (ar jau pražudytos). Jau pats bandymas suvaidinti Balio Sruogos devynių paveikslų kroniką, ją originaliai apipavidalinti, pasiryžimas traukinio kelionėse į abu galu praleisti net dvi paras   (!),  beveik  aštuoni  mėnesiai skirti repeticijoms, įvairių pašaukimų vietos inteligentų į darbą ir bendrą tikslą įsijungimas — šviesi Montrealio lietuvių skirtybei atestacija. Kokį disonansą rodo dabartinės Čikagos visuomenės nuotaikos, kad tik keli tautiečių šimtai per du spektaklius susidomėjo šiuo Lux ex Canada nelauktu ir neįtikėtinu įvykiu!
Tebūnie pasveikintas Kanados lietuvių entuziazmas ir lietuvių kultūrai įsipareigojimo sekti vertas pavyzdys !

Kanadiečių Baliui Sruogai pagarba ir ambicingas spektaklis

"Milžino paunksmė" rašyta inspiruotai ir jos interpretavimas reikalingas tolygaus degimo, vaizduotės polėkių, iš įprastinumo išsiveržimo. Balys Sruoga dažniausiai scenon išveda susijaudinusius, aistromis liepsnojančius žmones, nekasdienius, pasiryžėlius. Kiti vėl yra susikaupę, stiprūs valia, neišsiduodą. Kronikai vaidinti reikia specifinių aktorių, techniškai pajėgių, temperamentingų, sugebančių operuoti eiliuotu tekstu.

Montrealio Dramos Teatro inspiratoriai (ir po šiuo ženklu veikimo kurstytojai) dvasiniu ir fiziniu atžvilgiu tebėra jauni, pasitikį savimi ir linkę drąsai. Tai yra laimingos savybės. Rezultatas: nelengvo pastatymo lyg ir neįveikiami sunkumai buvo pakelti, spektaklis virto gyvu kūnu ir jau buvo kelis kartus skirtingose scenose parodytas skirtingų polinkių žiūrovams. Ryžtas susilaukė vertinimų, pripažinimo ir moralaus atpildo.

Apie spektaklį periodikoje buvo nemažai atsiliepimų; pretenzingų, džiūgavimo lydimų, "blusinėjančių", net tendencingų, su nepagrįstos įtarties kriterijais. Teisingesni, atrodo, buvo tie vertintojai, kurie įžiūrėjo didelį saviveiklinės scenos laimėjimą, o suklydo, būgniję profesinės potencijos triumfą. Mat, profesionalizmo etiketės nėra būtinos teatro meilei ir pastangų nuoširdumui.

"Milžino paunksmę" sceniniam pastatymui inspiravo ir režisavo ak-torė-rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė. Tai jsimylėjusios širdies, nagingų rankų ir pakančios ištvermės veikinys (norėtųsi net pasakyti: moteriško pasiaukojimo išdava). Ražisorė, gal paveikta emigracijoje kilusio Sruogos asmenybės ir kūrybos pietizmo, pasirinko mažiau pavojingesnį "teksto iliustracijos" pastatyminį kelią, bandydama pavaizduoti laikotarpio specifiką ir akcentuoti poetinį pradą. Dėl to yra nukentėjęs itin vyriškas poeto kūrybos pobūdis: jį apgaubė švelnumas, atsargumas, glebnumas. Pietizmui nusilenkiant, žiūrovai gavo išklausyti beveik visą kronikos tekstą, bet jiems buvo atimtas poeto teatrališkumui polinkis.

Pastatyme režisorei talkininkavo vaidintojas Kazys Veselka, pateikęs spektaklio apipavidalinimą. Kilnojamas bei perstatomas dekoratyvus triptikas (prie kurio pristatomi laiptai, baliustrada bei prijungiami kiti elementai) ir skoningas scenos — kairėje ar dešinėje — veiksmavie-tės nuodymo "skydas" tėra visam veikalui konstruktyvi dekoracija. Jinai labiau tiktų simbolinio veikalo scenovaizdžiui ar pasirodė efektingiausią, kai pilies kalėjimo paveiksle atsirado ekspresionistinė užuomina — grotų fragmentas. (Ar tai nėra tinkamiausio apipavidalinimo kamertonas?) Kazio Veselkos tikras laimėjimas — kostiumų eskizai, rodą, kad vaidintojas-dailininkas turi retai užtinkamą talentą! Čikagos viešnagės spektakliuose apšvietimas, deja, buvo monotoniškas — scenos netobulos švietimo aparatūros rezultatas.

Apie paskirus vaidintojus ir ansamblį

"Milžino paunksmė" leidžia kurti savitą spektaklį ir duoda progų pasireikšti aktoriams. Tokia tikra vaidybinė prošvaistė atsirado pilies kalėjimo septintame paveiksle, kur (iš visų dalyvių labiausiai "smogiškai") Švitrigailos vaidmeny pasirodė Juozas Akstinas. Jo vaidyboje yra savarankumas ir nūdienės histrioniš-kos pervartos įsisavinimas. Pridėkime dar poetiškai trapią vaidintojo išžiūrą, gerą eilėraščio valdymą, technikos pamėgimą ir lakesnę vaizduotę — visa tai padėjo J. Akstinui iškilti  į išskirtinumą.
Jogaila, Zbignievas ir Sonka — centriniai kronikos personažai — reikalauja ypatingų talentų ir kompromisų nesutinkančios interpretacijos. Ypatingai vyskupo Zbignievo Olesnickio vaidmuo nukentės, jei teks "vengti" dabarties dvasininkui aliuzijų ir žiūrovai personaže jieškos ne klastingo politiko ir Vytauto aršaus priešo, bet ko kito. (Teatras nėra gyvenimas ir jo iliuzijos tikrovės nevi ažeidžia, nes sceninė būtis turi realybei tolimesnius aspektus!). Leonas Barauskas diskrečiai, geru balsu, kiek vienodais mostais supažindino publiką su rolės tekstu, žiūrovų daliai jis netgi imponavo. (Režisorei ir šiuo atveju skiriamas "nuopelnų" pripažinimas: Scilos ir Charibdės buvo sėkmingai aplenktos).

Ne tik hipnotizuojančiai galingas Zbignievas, bet ir ketvirtoji Jogailos žmona Sofija — Sonka (Birutė Pūkelevičiūtė) montrealiečių "Milžino paunksmės" pastatyme suprimityvinti. Sonka gi gali turėti daugiau gradacijų, "mergautinių" bruožų, naujoje aplinkoje "blaškymosi" niuansų. Rezultate neištikimos karalienės vaizdo pabrėžimas atima daug kontrastinių spalvų, asmenybę daro blankią, nepateisina "netekėk už senio" monologo.

Kazys Veselka (Jogaila) duoda įdomų vaizdą (labiausiai — prasmingu tylėjimu!). Bet eilėraščio laužymas ardo emocinius kilimus ir nu-slinkimus. Vaidybiniu požiūriu pasiekta pažangos! (Gaila, kad kiti neapvaidina jo karališkos padėties ir kad pats vaizdas sumenkintas). Daugiausia teisybės scenoje, Sigizmundui išėjus. Bet, apskritai, Jogaila yra antrasis K. Veselkos laimėjimas.
Kai kurie vaidintojai rodosi dviejuose ar net ir trijuose vaidmenyse, kiti kuria vieną vaizdą. Visi jie sudaro darnų ansamblį, nors išsiskiria Ričardas Simaniukštis (kalėjimo sargas), majestotiškas Lietuvos didžiūnas Rumbaudas (Steponas
Kęsgailą), nešą scenon ryškesnį te-atrališkumą. Bronė Malaiškienė, savo laiku baigusi Kaune Dramos studiją, pergyvenusi nemenką emigracinę odisėją, sugeba sukelti nuotaiką: linksmesniu nusiteikimu ir draminėje pamišėles scenoje. Sonkos kambarinės (Felicija Sideravičiūtė ir Viltis Vaičiūnaitė) — darniai tikslios ir sceniškai patrauklios — teigiamas į spektaklį įnašas (to paties teatrališkumo   labui!).

Turint prieš akis spektaklio augimą, tenka patarti nesudėtingomis priemonėmis kiek "praplėsti" scenovaizdį, peržiūrėti Jogailos ir lenkų didikų sceninio santykiavimo mizanscenas ir grąžinti finaliniam paveikslui gedulo iškilmingumą ir kulminacijos tašką.
Zigmo Lapino (jis vaidina lenkų riterį Zarembą) muzikinis "akompanimentas" yra tikslus ir dermin-gas, laidotuvių giesmės primityvu įspūdingos. Birutės Vaitkūnaitės paruoštas šokis pritarimo susilaukė pelnytai (pasigendama menininkės spektaklyje didesnio reiškimosi). B. Malaiškienė, F. Sideravičiūtė ir V. Vaičiūnaitė   šoko   nuotaikingai.

Baigiamieji žodžiai

Gyvesnės kolonijos (Brooklyn,N. Y., Bostonas ir kt.) būtinai turi pamatyti montrealiečių vaidinamą "Milžino paunksmę" — tai viliojantis įvykimas, visą išeiviją džiuginąs ryžtas, nelauktas drąsos demonstravimas. Ir saviveiklinės lietuviškos scenos emigracijoje nemenka pergalė!    St.   Meringis