DĖL ŠV. KAZIMIERO KANONIZAVIMO IR LIETUVIŠKUMO Spausdinti
Parašė JONAS MATUSAS   
Lenkų istorikai yra rašę šv. Kazimiero gyvenimo visais klausimais, išskyrus lietuviškumą. Zenono Ivinskio veikalas apie Kazimierą ("Šv. Kazimieras", New York 1955), būdamas platokas (222 psl.), palietė daug dalykų, bet jų visų išsamiai neišgvildeno. Tai labai natūralu, kadangi čia pirmas platesnis lietuviškas leidinys apie tą šventąjį ir, antra, dalyko problemų yra ne viena ir ne dvi. Bet kadangi minėta knyga nėra tikra prasme biografija, ir biografinė medžiaga sumišusi su specialiais, net specialiausiais istoriniais svarstymais, tad paprastam skaitytojui sunku čia susigaudyti. Nenuostabu, jog galėjo susidaryti įspūdis, kad Kazimieras iš viso nekanonizuotas.

Be reikalo prof. Ivinskis šitokio tipo veikale užsiėmė kanonizavimo bulės j ieškojimu. Gal būt, tai tiko pažymėti paraštėje, atseit, pastaboje po teksto. Net grynai istoriškai imant, tas bulės reikalas yra ne pirmos, o kokios penktos eilės problema. Gatavas pavyzdys yra lietuvių spaudos leidimas. Mums šį faktą 1931 m. žodžiu priminė Tumas-Vaižgantas. Girdi, spaudos draudimo ir leidimo tyrinėtojas Vaclovas Biržiška nepaskelbęs paties leidžiamojo dokumento. Žinoma, tai yra savotiška problemėlė (nieku būdu ne pirmaeilė problema!). Mat, tokio dokumento nėra nei "Rusijos Imperijos Įstatymų Pilname Rinkinyje", nei jųjų trumpoje santraukoje, rusiškai "Svod". Kaip diena aišku, tokis raštas turėjo būti. Už tai kalba šimtai lietuviškų laikraščių ir knygų, nuo 1904 metų spausdintų Peterburge-Leningrade, Vilniuje, Kaune, Seinuose ir kitur. Spaudos leidžiamąjį dokumentą galima rasti, tik ištyrus ano meto Rusijos įstatymų skelbimo techniką (mums atrodo, tai nėra perdaug sunku).

Čia svarbi viena aplinkybė: dėl galėjimo, Rusijos absoliutinė caro valdžia galėjo ir žodžiu ką įsakyti bei įstatymiškai nuspręsti. Nors ir keista, bet turime to puikų pavyzdį — Muravjovas lietuvišką spaudą uždraudė be jokio rašto.

Ši užuomina mus nukreipia į Romos popiežių, Katalikų Bažnyčios galvą. Dėl galėjimo, atseit, teoretiškai jis gali ką nuspręsti ir žodžiu. Juk Kristaus pirmojo vietininko šv. Petro, be to, kas yra Apaštalų Darbuose, nėra likę jokių rašytinių sprendimų. Kad aktualus popiežius pačiu veikimo faktu gali pakeisti iki tol buvusią procedūrą, puikus pavyzdys yra dabartinio Jono XXIII kardinolų skyrimas.

Dėl šventųjų kanonizavimo arba paskelbimo. Iki 4-to amž. šventųjų skelbimas buvo vietinių bažnyčių bei bendruomenių dalykas. Kanonizacijos formali tvarka galutinai nustatyta tik Urbono VIII 1634 m.

Dėl šv. Kazimiero kanonizavimo. Kanonizavimo problemą ar nebus tik netiesiogiai sukėlęs žinomasis popiežių istorikas Pastor (1854-1928). Savojoje "Geschichte der Paepste", aprašydamas Leono X viešpatavimą, jis nemini Kazimiero kanonizavimo. Reikia pasakyti, jog tai nėra monografija, o apžvalginis, generalizuoja-mas, beveik enciklopedinis veikalas. Vadinasi, jis negali pretenduoti į pilnumą ir visų faktų bei detalių apėmimą. Atrodo, jog Kazimiero bylai nušviesti nepilnai iki šiol panaudota Lietuvos ir Lenkijos šaltiniai, ypačiai provincialinių ir paskirų vyskupijų sinodų aktai. Juk visos Lietuvos-Lenkijos sinodai yra buvę: 1607 m. Petrikave, 1621 — ten pat, 1628 — ten pat, 1634 — Varšuvoje, 1643 — Varšuvoje. Žemaičių vyskupija buvo susirinkusi 1555-ais m. pirmą kartą ir 1636-ais — antrą. Taip pat svarbu turėti galvoje, jog kanonizacijos popiežiaus Leono X laikais yra įvykęs visuotinis Latera-no V Bažnyčios susirinkimas (1512-17). Ten vienaip ar kitaip mūsų šventojo klausimas galėjo būti paliestas. Dar svarbu popiežiaus iti-neraras bei keliavimų sąrašas: kartais leidžiamieji raštai susiję su pasirašančiojo aktualia buveine. Minėtame Laterano susirinkime buvo ir Lenkijos vyskupai. Be to, Lenkija-Lietuva, Leono X organizuojamo kryžiaus žygio prieš Turkus įtakoje, suartėjo su popiežium. Jonas Laskis, Gniezno arkivyskupas, gavo titulą legatus natus, kurį raštą parvežė žinomasis Ploc-ko vyskupas Erazmas Ciolekas. Pagaliau, reikia nepamiršti, jog Leonas X buvo darbingas li-teraliai iki pat mirties — 1521.XII.1, o dar XI.30 išleido kelias breves.

Svarbu ir ano meto raštinės technika: ar buvo rašoma tik vienas, ar keli originalai ir kiek kuriuo atveju adresatų. Be to, Leono X ir Klemenso VIII raštinės personalas ir konkretūs metodai, sudarant bules ir breves.

Jėzuitas tėvas Rabikauskas "Aiduose" yra instruktyviai sugretinęs Kazimiero ir lenko domininkono Jacinto (Hyacinthus, Jackus) bylas. Jacintas buvo miręs 1257 m. Dėl jo kanonizacijos žygiai pradėta daryti vėlių vėliausiai 1480 m. (tuomet jo relikvijos garbinta). Jo procesas ėjo lygiagretiškai su Kazimiero. Kaip yra Klemenso VIII bulėje, Leonas X Jacintą buvęs linkęs kanonizuoti (Bolandistų Acta Sanc-torum, t. 11-34). Bet dalykas vis traukėsi prie Klemenso VII, Pauliaus III, Grigaliaus XIII, Sixto V ir Grigaliaus XIV, būtent, ištisus 75 metus. Tik Klemensas VIII 1594 m. išleido kanonizuojamą bulę (šventė rugpj. 16 d.). Mums čia svarbūs 3 faktai: Klemensas VII Jacinto šventę ir paveikslą buvo leidęs jo ordeno (domininkonų) ribose; Paulius III leido oficijų; 1594 m. išspausdinta jo biografija ir po to jau kanonizacija.

Atrodo, lotyniška šventojo biografija paprastai yra glaudžiai susijusi su jojo kanonizacija. Bet nuo Jacinto mirties iki bulės praėjo apie 350 metų! Tuo tarpu Kazimierui, pagal Klemenso VIII ir Bolandistų datavimą, kanonizavimo procesas užtruko vos 37 metus. Dėlko? — Čia, be kanonizavimo grynai išvidinių veiksnių, lemiamą rolę bus suvaidinusios dvi išorinės aplinkybės — šventasis buvo galingo karaliaus sūnus ir brolis ir dar patsai Lietuvos valdytojas ir, antra, kardinolo brolis. Šv. Kazimieras (1458-1484) kaip žinoma, buvo sūnus Lenkijos-Lietuvos karaliaus Kazimiero (Jogailos sūnaus) ir tikras brolis kardinolo Fridriko (m. 1503), gavusio tą poaukštį iš Aleksandro VI (1493). Taigi, šventojo kanonizacija prasidėjo, jo tikram broliui kardinolui dar gyvam esant.

Aišku, Kazimiero kanonizacija, kaip ir kitų, ėjo palaipsniui. 1501 m. Aleksandras suteikia atlaidų šv. Andriejaus ir Stanislovo koplyčiai, kame gulėjo šv. Kazimiero kūnas, kadangi ten "stebuklai darosi" (Opisanie rukop. ot-delenia vilensk. publičm. biblioteki, III, Vilna 1898, p. 52). Bet tas pats šaltinis (p. 75) kalba, kad Vilniaus kapitula 1602.III.15 vieną savo kanauninką išsiuntusi į Romą su pinigais šv. Kazimiero "kanonizacijos reikalais". Labai teisingai tėvas Rabikauskas aukščiau minėtoje vietoje nurodė, kad tą "kanonizaciją" reikia imti cum grano šalis. Ji čia reiškia viską, kas susiję su šventojo liturgija ir jo garbinimu. Antra vertus, tas šaltinis yra ne pats kapitulos protokolas, bet jo santrauka, pasak leidinio rusiško titulo, "aprašymas" (opisanije). Beveik visiškai tikra, jog jis ne katalikų mokyto teologo darbas. "Kanonizaciją", kaip ant delno, išaiškina (atseit, kurios būk prašė Vilniaus kapitula) Klemenso VIII brevė (1602 m.), be niekur nieko pasakydama, jog kanonizacija (šiuo atveju be kabučių) šventojo Kazimiero buvusi atlikta Leono X, jis gi,kaip prašomas, leidžiąs jo dieną Lietuvoje ir Lenkijoje švęsti ritu duplici, t. y. augštesniu ritu.

Paklausykime savojo Bažnyčios istoriko vysk. Motiejaus Valančiaus. Pagal jo "Žemaij-tiu Wiskupistę" (II, 221) šv. Kazimiero reikalas buvo svarstytas Žemaičių vyskupijos antrajame sinode. Žodis į žodį: "Sv. Kazimiers Lanku karalajtis, nu Tiewa Szwęntoje paskirts į wisu wisos Lietuwos užtaritojus, tape węnkart glo-bieju ir musu wiskupistes. Antrus žemajtiu mušu susirinkims (parsk. 18) szejp tami daliki pasakie:
"Popiežius galibi sawa dalejda wisaj Lie-tuwos Kunigaiksztistej dieną S. Kazimiera daj-lej atlikti ritu duplici cum octava; todiel žode jo klausidamis norem, kad diena to užtarito-jaus but szwęntinama ir atliekama ritu duplici cum octava". Tas sinodas buvo 1636 m. (žiūr. Žem. Wisk., II, 151-155). Jo darbai išspausdinti, kaip Actą Dioecesanae Synodus Samogitien-sis, Vilnae 1636. Yra ir Actą Quartae Synodus Samogitiensis, ten pat, 1647 m. (apie visus sinodus  žiūr.  Valančiaus  veikalą  II,   151   tol.).
Dabar tas intriguojantis lietuviškumo klausimas. Lietuvos istorikui, rašančiam apie šventąjį Kazimierą, mūsų įsitikinimu, būtinai reikia ir šį dalyką pagvildenti. Lenkų istorikai (nei kiti) to nedaro, kadangi tai lietuvių tautos ir jos tyrinėtojų specifinis reikalas bei uždavinys.

Šventojo tėvas Kazimieras buvo tikras lietuvis, būtent, sūnus Jogailos ir jo trečiosios žmonos Zofijos Alšėniškės. Vadinasi, jo abu tėvai lietuviai. Tasai Kazimieras Jogailaitis, nors jaunus metus praleido Krokuvoje, bet buvo įtakoje savo lietuvės motinos iš Alšėnų. Be abejo, tėvas Jogaila, jis ir motina, gyvendami lenkiškoje aplinkoje, savo tarpe nuoširdžiai pasikalbėdavo lietuviškai. Kazimieras, be lietuvių kalbos, dar kalbėjo lenkiškai ir rusiškai, bet lotyniškai neišmoko. (Palyg. Encyklopedja Powszechna, V, 1933, 483). Atsitiko kurijozas per jo jungtuves su Elzbieta iš Austrijos: kadangi Jonas iš Kapistrano nemokėjo nei lenkiškai, nei vokiškai (Elžbieta, mat, vokietaitė), tad negalėjo sujungti, ką priverstas buvo padaryti Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnic-kis. Šv. Kazimiero tėvas 1440 m., dar visai jaunas, atvažiuoja į Vilnių ir susyk patenka, taip sakant, į lietuviškumo verdantį katilą. Mat, Jogaila jį čion siunčia, pasak Dlogušo, kad valdytų, kaip "vietininkas ir gubernatorius" (vicarius et gubernator), tuo tarpu Lietuvos veikėjai jį be niekur nieko išrenka pilnateisiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tai patriotizmo bei lietuviškumo aktas, kadangi pagal Žygimanto Kęstutaičio unijas, Lietuva, jam mirus, turėjo tiesiogiai atitekti Lenkijai. Kazimierą apspinta ir paima savo globon didieji Vilniaus veikėjai — vyskupas Motiejus, Petras Mon^irdaitis, Goštautas, Manvydas. Ypačiai jį veikia motinos tėvas kunigaikštis Jurgis Alšėniškis ir Jonas Goštautas. Anot Dlogušo, jie jaunąjį valdovą "moko savo kalbos ir papročių"  (linguam ,et mores suos instituunt, Hist. Pol., XII, 96, 623, 659). Tie lietuviški sluogs-niai 1446 m. Vilniaus seime jam drauste uždraudžia būti Lenkų karalium. Kadangi jo brolis Vladislovas mirė, tad Lenkai prisispyrę kvietė Kazimierą priimti Lenkijos vainiką. Jis vis spyrėsi. Pagaliau, lietuviai sutiko išleisti (1446). Bet išgavo garsiąją 1447 m. privilegiją, kad jis nemažins Lietuvos žemių ir neskriaus lietuvių. (Plg. mano "Švitrigaila", Kaunas  1938, pp.  69-70,  163 tol.).

Vytautas Ignas  Atsisveikinimas

Vilniuje šventojo tėvas, be abejo, sustiprėjo lietuviškume. Juk senelis Motiejus, buvęs Žemaičių, dabar Vilniaus vyskupas kalbėjo gerai lietuviškai. Turėjo kalbėti ir aukščiau minėti didikai.

Kad Kazimieras mielai pasidavė jųjų ir apskritai lietuviškumo įtakai, turime ir oficia-linių bei dokumentinių liudymų. Kai Lenkijos valdantieji sluogsniai norėjo žūt-būt jį palenkti, kad priimtų Lenkijos vainiką, jie sutiko patenkinti jo norus, 1446.IX.17 Lenkų bajorai pareiškia sutinką, kad Kazimieras, kaip karalius, galės "laikyti namiškius-palydovus bet ku-kurios kalbos (familiäres ligwagii cuiuscunque tenere, habere et fovere). Čia, aišku, eina reikalas ir apie lietuvių kalbą. Kadangi kontekste kalbama apie valdovo persikėlimą iš Lietuvos į Lenkiją (Codex Epist. Saec. XV, t. III, p. 6). Antra vertus, pagal Dlugošą, garsusis vyskupas — politikas Olesnickis 1452 m. Kazimierui prikaišioja, kad kambariuose (in suc cubiculo) laikąs vien lietuvius.

Ir tapęs Lenkijos karalium, Kazimieras labai dažnai lankosi Lietuvoje. 1449 m. čia išbūna žiemą, pavasarį   ir   vasarą.   Kai   iškildavo nesklandumų su lenkais, jis grasindavo rezignuosiąs ir persikelsiąs  į Lietuvą.  Ir jojo  tė vas Jogaila čia, būdavo, lankosi beveik kasine' Hist. Pol., III, 543, IV,  150,   189,   202  tol.) Dlugošas pasigardžiuodamas   aprašo   jųjų   me džiokles, neužmiršdamas pastebėti, kad grįždami vežasi į Lenkiją sumedžiotos žvėrienos.

Tiek apie šv. Kazimiero tėvą. Patsai jaunuolis gimė ir augo Krokuvoje, atseit, lenkiškoje aplinkoje. Dominuojančio lenkiškumo naudai buvo ir faktas, jog jo motina buvo vokietė Elzbieta iš Austrijos.

Vis dėlto šv. Kazimieras, kaip vaikas ir besiformuojantis jaunuolis, turėjo justi ir lietuviškumo įtaką. Juk jo tėvas, kaip matėme, brangino lietuviškumą, mokėjo tą kalbą ir, logiškai ir žmogiškai sprendžiant, turėjo kalbėti lietuviškai bent su tarnais, atsivežtais iš Lietuvos. Vaikas, aišku, negalėjo negirdėti tų pasikalbėjimų. Sprendžiant pagal visur ir visuomet galiojančius psichologijos ir pedagogikos dėsnius, vaikas ir jaunuolis Kazimieras jau Krokuvoje bus susipažinęs su lietuviško žodžio skambėjimu ir, mažiausia, tą kalbą bent kiek supratęs. Juk jojo jaunos dienos buvo panašios į Amerikos vaikų, kurių vienas tėvų yra lietuvis. Kazimiero atveju dar prisidėjo tarnai.

Psichologiškai ir pedagogiškai nustatyta, kokią milžinišką įtaką vaikams daro jų mokytojai bei auklėtojai. Šv. Kazimiero ir vyresniojo brolio Vladislovo mokytoju buvo lenkas Jonas Dlugošas, savo pavardę pagal lenkišką reikšmę (dlugy — ilgas) lotyniškai rašęsis Longinus. Tai garsiausias lenkų kronikininkas, beveik priartėjąs istoriko lygį. Jojo didžiulė Historiae Polonicae, lotyniškai parašyta 1455-1480 metais, dalinai išspausdinta 1615 m., o ištisai — 1711-1712 m. 1761-72 metais naujai išleista Varšuvoje. Nepilnas leidimas išėjo 1840-44 m., o pilnas, geriausias (vadinamas Przezdzieckio) ir paskučiausias — Krokuvoje 1863-87 metais. Apima keliolika didžiulių tomų su lotynišku tekstu ir lenkišku vertimu. Apie Dlugošą yra rašę labai žymūs lenkų istorikai, kaip Mecherzynski, Smolka, Bobrzyns-ki, Caro ir kiti. Taip pat rusų, čekų. Lenkų dlugošinės studijos, pagyvėjusios po I pasaulinio karo,  eina iki dabar.

Dlogušas, gimęs 1415 m., išėjo Krokuvos un-tą ir buvo Krokuvos kanauninku. Bet svarbiausias jo darbas tai sekretoriavimas Zbignevui Olesnickiui, Krokuvos vyskupui, vėliau kardinolui, garsiam Lenkijos kancleriui, kuris buvo spiritus movens to krašto politikos ir žinomas diplomatas visoje Europoje.

Žinoma, Dlugošas buvo lenkas ir rašė savo krašto garbei. Bet jis nebuvo nei sausas mokslininkas, nei užsikirtęs doktrinierius. Tik 16-tus metus eidamas, pradėjęs dirbti vyskupo-kanclerio raštinėje (1431), jis išaugo praktiškas, sakytume, gyvenimiškas. Universitete nesistengė padaryti mokslo laipsnio. Nevargo su tuomet madingomis Europoje klasikinių kalbų studijomis ir savo kroniką-istoriją rašė paprastai lotyniškai be kokių stiliaus mandrybių.

Tad suprantama, jei jis linko į praktiškus mokslus ir į gamtą. Ir važinėjo važinėjo — po Lenkiją, Prūsiją, Čekiją, Vengriją, Italiją, net buvo nuvykęs į Palestiną. Žinoma, vis valstybės ir kanclerio reikalais. Keliskart lankėsi Torne, Dancige, Marienburge. Vienas vardas yra Nerga Villa (gal Neringa?). Tai Lietuvos pašonėje. Ir pačioje Lietuvoje buvęs kelis kartus. Atrodo, jog buvęs apie Trakus (1421), mat, rašo, jog Jogaila prakalbėjęs lietuviškai (Lithu-anice). Įdomu, jog, pasak Smolkos ir Bobrzyns-kio (Jan Dlugosz, Krakow 1893) Dlugošas buvojęs Lietuvoje, kaip karaliaus vaikų auklėtojas ir tai dažnai (bywal często). Atrodo, jog pažinojo  vietas  nuo  Gardino  iki  Kauno.

Tad labai ir labai natūralu, jei Dlugcšas į savo "Istoriją" prirašė galybes praktiškų dalykų. Apie upes, ežerus, kalnus, orą, augalus, daržoves, gėles, archeologines iškasenas... Zigmantas III net buvo uždraudęs Dlugošo veikalą spausdinti, girdi... priešas galįs pasinaudoti geografinėmis žiniomis (bet Szęsny Herbert 1615 m. apėjo draudimą ir Dobromile dali "Is-torijs" išspausdino). Apie Dlugošą, kaip geografą, jau 1851 m. rašė geografijos profesorius Vine. Pol ("Rocznik Tow. Nauk. Krajowych", t. VII); Fr. Bujak 1901 ("Przewodnik Naviki i Literatury"); B. Olszewicz (J. Dlugosz, oj-ciec krajoznawstwa polskiego, Warszawa 1915); St. Pawlowski ("Kosmos" 1915); M. Polaczek, Wahania klimatyczne w Polsca (J?n Dlugosz, Geograf Polski, Lwow 1925); A. Rogolanka (Poznan 1950). Geriausias darbas yra Jan Kor-naus, Jan Dlugosz, Geogr. Polski XV w. (Lwow 1925, angl. ir lenkišk.). Aukščiau minėtas Bujak Dlugošą stato greta garsiausių anų laikų geografų, jei, girdi, tokių iš viso buvę.

Po to savaime suprantama, jog Dlugošis domėjosi svetimomis kalbomis. Jo Historiae Polonicae prikaišiota svetimų žodžių ir sakinių. Grunwaldo kautynėse kryžiuočiai šaukę vokiškai "herum! herum!" Dancige buvusi gatvė "Fi-schergasz". Prūsų misijonierius Adalbertas-Vai-tiekus "pagal tautybę ir kalbą buvęs čekas" (Bohemus natione et lingua, Przezdz. t. X, 133). Patsai istorijos rašytojas sakosi, senas būdamas, išmokęs rusiškai.

Jis negalėjo nesidomėti ir lietuvių kalba. 1405 m. kryžiuočiai, užėmę Žemaitiją, čia valdytoju paskyrę Mykolą Kuchmeisterį, kadangi "mokėjęs lietuvių ir žemaičių kalbą" (quod linguae Lithuanicae et Samagitticae gnarus esset, Przezdzieckio leidime, t. 12, p. 563). Prūsai klausą su lietuviais vieno, kuris "jųjų kalba vadinamas Criwe" (Criwe eorum lingua appe-llatus est, t. 10, 151-2). Jis įdomiai ir, pridėsime, gana tiksliai aiškina prūsų ir lietuvių santyki. "Kadangi prūsai, lietuviai ir žemaičiai pažįstami esą vienokių papročių, kalbos ir giminingumo... Nors pačios tos giminės skiriasi žodžių ištarimu, panašiai kaip lenkai, čekai ir rusai, vis dėlto daug kame yra panašios..." (Vnius enim et moris et linguae cognationisque Pru-theni et Lithuani Samagitaeque fuisse dinoscun-tur... Quamvis gentes ipsae in prolatione ver-borum differunt, quemadmodum Poloni, Bohe-mi et Rutheni, nihilominus in multis conve-niunt..." tnp. 152).

Tiesiog klasiškas yra aukštaičių ir žemaičių tarmių aiškinimas (naudotas ir Vytauto toje pačioje byloje dėl Žemaitijos, tad gal iš jo ir perimtas?). "... (Žemaičiai) iš miškų liūdėjimo pilnais   prašymais   ir   aimanavimais kreipdavosi į kunigaikštį Aleksandrą ir jo kariuomenę: kad jiems neleistų būti nualintiems, pavergtiems (ir atskirtiems) nuo jo valdžios ir lietuvių, su kuriais, dėl tos pačios kalbos ir papročių giminingumo, sudarą vieną giminę ir vieną tautą...; kadangi Žemaitija gavusi tokį vardą dėl to, kad jųjų kalboje tai reiškią žemesnį kraštą, būtent, pažymėjimui skirtingumo nuo Lietuvos, kurią abi giminės vadinančios augštesniuoju kraštu" (Samogithae... Alexandrum Ducem eiusque exercitum luctuosa prece et eiulatu alloquebantur ex siluis: ne eos a suo Principatu et Lithuanis, cum quibus vna gens et unus populus, tam linguae identitate quam morum cognatione forent...; cum Samogi-thia lingua eorum sonet terra inferior, ad diffe-rentiam Lithuaniae, quam utraque gens supe-riorem appellat, id vocabulum sortita, Hist. Po-Ion., XII, p. 563).

Į tą sieksninį peri j odą Dlugošas įterpia staigmeną — lietuviško sakinio gabalą. Mūsų žiniomis, tai vienintelis reiškinys XV-to amžiaus mūsų istorijos šaltiniuose. Tai lotyniškame sakinyje šitaip išrodo: "... quoniam (Samogithae) nulio pacto Vakkis ahridlis, id est Cru-ciferis Teutonicis, vellent subiecti esse". Lietuviškai: "... kadangi (Žemaičiai) jokiu būdu nenorėję būti pavergti Vakkis ahridlis, tai yra, kryžiuočiams vokiečiams".

Nesvarbu, kad tuodu žodžiai lietuviui nesuprantami, bet svarbu ir svarbiausia yra tai, kad Jonas Dlugošas juos, kaip originalinius lietuviškus, įrašė į Historiae Polonicae, atseit, į veikalą, į kurį įdėjo viso savo gyvenimo darbą, žinias ir patyrimą, veikalą, kuris jo autoriui nupelnė amžiną garbę. Vakkis ahridlis prasmė čia antraeilės reikšmės. Tuodu žodžius, kaip jie yra juoda ant balto, galėjo parašyti pats Dlugošas, galėjo parašyti perrašinėtojai ir perrašinėtojų perrašinėtojai, galėjo, pagaliau padaryti spausdintojai. Atrodo, jog greičiausia čia perrašinėtojų ar spaudos technikų darbas: juk nuo parašymo iki galutinio išspausdinimo buvo praėję kone pustrečio šimto  metų.

Žinomas ir įrodytas faktas, kas atsitinka su kalba, kurios žodžius užrašo jų nesuprantantis autorius. Dar daugiau žinoma ir dar daugiau įrodyta, kas pasidaro su tekstu, kurį perrašo ar spausdina jo nesuprantantis žmogus. Spausdinimo atveju klasikinis pavyzdys yra La-sickio veikalas "De diis Samagittarum", išsp. 1560. Čia tokis kratinio kratinys dievų tariamai lietuviškų vardų, jog daugumoje atvejų čia lietuvis nesusigaudo.

Taigi nesusigaudo. Rašytojai, net mokslininkai, neimdami galvon perrašinėtojų ir spaus-dintojų suklydimų, mėgindami aiškinti spausdintus tariamai lietuviškus tekstus, tik apsijuokino, daugiau nieko. Beaiškinant vadinamą Kęstučio priesaiką, taip atsitiko Kaz. Jauniui, Ed. Volteriui ir kitiems.

Tik kuomet lietuviški dalykai pradėta spausdinti lietuviškose vietose ar bent prižiūrimi lietuvių korektorių, jie pasidarė ir lietuviui suprantami.
Apsijuokinimu susitepė ir kitų tautų mokslininkai. Kad ir to vakkis ahridlis atveju. Tuos lietuviui nesuprantamus žodžius Krokuvos un-to prof. Karolis Mecherzynski lenkiškai išvertė "... Wakkom obrzydlym" (Dlugošo vertime pas Przezdzieckį, IV, 530). Obrzydly gi lietuviškai yra milžinas.

Po to, kas pasakyta apie Dlugošą, logiškai ir faktiškai galvojant, atrodo, jog jis savo auklėtiniui Kazimierui negalėjo padaryti neigiamos įtakos lietuvių kalbos atžvilgiu. O jis mokė — auklėjo jaunuolį nuo 9-tų iki 17-tų amžiaus metų (1475). Kaip matėme, šv. Kazimieras (1458-1484) ankstyboje jaunystėje jau bus turėjęs pažintį su lietuvių kalba. O kūdykys-tės ir jaunystės įspūdžiai yra tik ar ne stipriausi. 20 metų amžiaus (1478) jis atvažiuoja Lietuvą ir čia išgyvena 6 metus. Kadangi jis čia rezidavo, kaip karaliaus vietininkas, tad neišvengiamai, daugiau ar mažiau, turėjo santykių su Lietuvos vadovaujančiais asmenimis. Kadangi Vilnius prieš 30 metų buvo lietuviškumo kunkuliuojantis katilas, padėtis nebus galėjusi radikaliai pasikeisti. Juk čia ir šimtą metų vėliau dar buvo sakoma lietuviški pamokslai. Tokis kunigaikštis-vyskupas Merkelis Giedraitis pasirodė gražiai mokąs lietuviškai. Tad jaunasis karalaitis vienaip ar kitaip bus ir Lietuvoje susidūręs su lietuvių kalba. Pagaliau, jojo tėvas labai dažnai čia lankydavosi. Šventojo laikų situaciją gali iliustruoti padėtis 100 metų vėliau. Tuomet kaip tik dedama pagrindai lietuvių kalbos pietojimuisi ir tam vadovauja augštesnieji luomai: kunigaikštis Merkelis Giedraitis, bajorai Mažvydas, Daukša, Sirvydas ir kiti. Tad, manome, galima tvirtinti, jog šv. Kazimieras, mažių mažiausia, suprato lietuviškai.

Baigiant, keletas dalykų apie šv. Kazimierą iš Žemaičių vyskupo Valančiaus, kuris pats, be Motiejaus, turėjo ir mūsų šventojo vardą. Varnių katedroje buvo šv. Kazimiero altorius (Žem. Wiskupiste, Wilnius 1848,1,260). Kražių bažnyčios varpas, nulietas Kražiuose 1639 m., turėjo įrašą:
Casimire terris mire,
Coelis mirabilior.
(Kazimierai, tu nuostabus ant žemės, Dar nuostabesnis danguje)
(tnp. 157, prieraše)

Valančius savo užrašuose 1861 m. pastebėjo: norėjęs "... atstatyti nuo senovės buvusią ant Neries kranto koloną su stovylomis šv. Petro ir Jono, Kazimiero ir Stanislovo". Vieta buvo prie Kauno ir vyskupo projektas buvo mūro pastatas, augščio 2 sieksnių, o pločio ir ilgio — po sieksnį. Rusų valdžia neleido (A. Alekna, Vysk. Valančius ir 1863 m., "Mūsų Senovė", 1921 m., p. 27).

Reziumuojant šv. Kazimiero kanonizaciją, dalykas išrodo šitaip. Klemensas VIII savo 1602 m. brevėje apie šv. Kazimiero šventės pakėlimą į augštesnį ritą aiškiai sako, kad tas šventasis kanonizuotas Leono X. Tuo tarpu apie šv. Hyacintą, kurio byla ėjo prie to paties Leono ir dar lygiagretiškai su Kazimieru, jis pareiškia, kad tas popiežius buvęs tik "linkęs" (in-clinatus, pas Bolandistus) aną kanonizuoti. Vadinasi, jis Leono X nusistatymą ir veiksmus abiejų šventųjų atžvilgiu traktuoja skirtingai.
Abejoti tuo, kaip daro d-ras Z. Ivinskis, yra abejoti Klemenso VIII patikimumu. Tai viena. Antras dalykas (formaliniu bei technišku atžvilgiu, dar svarbesnis) yra abejojimas to popiežiaus raštinės patikimumu bei kompetencija. Juk popiežiaus raštus redaguoja ir rašo jo raštinė plačia prasme (kartais tai apima įvairias įstaigas bei kongregacijas). Kad raštinės būta kompetentingos, matyti iš to paties Klemenso VIII šv. Hyacinto kanonizuojamos bulės (1594 m.), kame detališkai išskaičiuojama, kas nuo Leono X kitų penkių popiežių buvo per 75 metus padaryta tos bylos reikalui. Vadinasi, 1602 m. brevės rašytojai jau prieš 8 metus buvo patikrinę Leono X kanonizuojamus aktus.

Dėl to priimta ir standartinė nuomonė Lenkijoje (Encykl. Powszechna) ir Italijoje (Encicl. Italiana) yra, kad šv. Kazimieras kanonizuotas Leono X. Implicite tai reiškia ir tų kraštų Bažnyčios istorikų bendrąją nuomonę. Vadinasi, data yra 1521 m. Ne ką skiriasi Amerikos The Catholic Encyclopedia (XV, 402), kame kanonizavimo popiežius Adrijonas VI ir metai 1522. Tas posmas parašytas L. Abrahamo, buvusio kanonų teisės prof. Lvove (Lemberge) ir Krokuvos Mokslų Akad. nario.

Dėl kurio dokumento neradimo istorikų priimta nedaryti argumento prieš patį faktą. Ana, pirmos eilės Lenkijos istorikas St. Kutze-ba ir Wl. Semkowicz šaltinių rinkinyje "Akta Unji Polski z Litwa" (Krakow 1932) keletą unijos dokumentų pažymi metais ir eiliniais numeriais pačiame tekste, nors pačių dokumentų čia nėra ir leidėjų pažymėta, kad jų nerasta. Nesilaikyti šitokios praktikos yra iš nepalankios aplinkybės žūt-būt ir per fas et nefas stengtis nukalti argumentą.

Čia, Amerikos Jungtinėse Valstybėse, senųjų lietuvių emigrantų kartais klausiama (nežinia dėl ko, tai implikuoja ir Z. Ivinskis), taigi dėl ko šiame krašte lietuvių bažnyčių šv. Kazimiero vardu esą daugiau, nei pačioje Lietuvoje. Atsakymas labai paprastas. Kadangi krikščionybė Lietuvoje prasidėjo XIII amž. viduryje ir pastovios bažnyčios pradėjo atsirasti XIV-jo pradžioje. Masiškai gi jos pradėta statyti ir parapijos steigti apie XIV amž. pabaigą. Vadinasi, Lietuva tvarkėsi katalikiškai mažiausia 150 metų prieš Kazimierą. Taigi daugumas parapijų su bažnyčiomis jau egzistavo, aišku, su savo specifiniais vardais, t.y., šventųjų vardais. Šv. Kazimierą globėju galėjo imtis tik vėliau steigiamosios, kurių buvo, palyginti, ne tiek daug. Dar vienas su mūsų šventuoju susijęs dalykas. Retai kam žinoma, kad šv. Kazimieras yra užtarytojas nuo "maro ir bado", kaip giedama Visų Šventųjų litanijoje (angl. from f amine and plague). Tai turi visi šventųjų užtarytojų (patron saints) sąrašai. Suprantama, ir angliški. Įdomu būtų istoriškai patyrinėti, kuomet ir kokiomis aplinkybėmis mūsų Kazimieras paskelbtas "užtarytoju nuo nuo maro ir bado". Tyrinėjimas, galimas daiktas, nušviestų vieną kitą atžvilgį bei niuansą to šventojo kanonizacijos.