VISATOS PSALMĖ Spausdinti
Parašė Vacys Kavaliūnas   
Penkiolika metų nuo Jurgio Baltrušaičio mirties

Filosofų viešpatavimas, — sako Fr. Mauriac, kalbėdamas apie plokščią ir beidėjinę literatūrą, — verčia net ir mus, senus rašytojus, stengtis galvoti.

Nelengva būtų svarstyti klausimą, ar ir kiek idėja yra būtina meno kūriniui: ir tvirčiausia logika pagrįstas šio klausimo atsakymas galėtų būti apgriautas realiais meno gyvenimo faktais. Ir vis dėlto norėtųsi teigti, kad be gilių li-kiminės reikšmės idėjų vargu beįmanomas ir didelis meno kūrinys, pragyvenąs autorių ir tampąs visos žmonijos kultūriniu turtu.

Iš kitos pusės pažymėtina, kad meno tikslas nėra nei kurias nors idėjas ginti, nei jas iliustruoti. Menininkas teduoda paveikslą. Tačiau didžiųjų kūrėjų veikaluose ir pro kasdieninio gyvenimo vaizdus atsiskleidžia nauji žmogaus sielos aspektai, naujos jo ir pasaulio santykių formos, ir iš pagrindinių vienas kitą sąlygojančių meno kūrinio elementų — formos ir turinio — harmonijos  iškyla  ir  idėjinė  jo  reikšmė.

2
Netenka abejoti, kad ir Jurgis Baltrušaitis priklauso prie pačių į-žymiųjų mūsų poetų, kurio kūryboje susijungia minties gelmės su poezija ir kurio vizija atskleidžia naują pasaulį, naujas žmogaus santykių formas su visata ir jos Kūrėju.

Pagrindinė Jurgio Baltrušaičio poezijos tema — pasaulio, žmogaus ir Dievo santykiai, ciną iš metafizinės pasaulio sampratos, pagrįstos žydiškai krikščioniškąja kosmogonine sistema, ir būdingiausias jo pasaulio vizijos bruožas — gili visų daiktų harmonija, susiliejanti į dangišką simfoniją ir grįžtanti prie savo kilmės šaltinio — Kūrėjo. Nebus tad perdėta nei nukrypta nuo tiesos, teigiant, kad Jurgis Baltrušaitis poeziją iškelia ligi religinės plotmės. Tiesa, meno kūryboje Jurgis Baltrušaitis neskelbia jokių religinių dogmų, tačiau iš jo poezijos aidi psalminiai tonai, kylą iš mistinės Kūrėjo, žmogaus ir pasaulio — visa sudarančio viena — intymių santykių koncepcijos.

Jurgio Baltrušaičio psalminis žodis nėra skirtas asmeniškajam Dievui. Jis dainuoja Visatai. Ar, gal daug teisingiau, Visatos giesmė aidi jo žodžiais, kurie yra apgaubti mistine poeto minties dvasia ir nuotaika.

Ši visatos giesmė aidi ir iš kuklaus žolės stagarėlio, atsiskleidžia ji, lyg amžių knygos puslapiai, ir didinguose saulėleidžiuose. Visa yra viena, visa yra gili harmonija, į kurią darniu sąskambiu subėga rytas ir vakaras, skausmas ir paguoda, gimimas ir mirtis:
Saulė, žydris, vakaro žara —
Amžiuos nieko atskiro nėra...

Tad nuoseklu ir logiška, jei Jurgiui Baltrušaičiui ir Nemunas, pro kurio varsotas bangas ir "laisvės jauną giesmę" suskamba amžių pasakos fragmentai, yra "Amžių Tėvo sumanytas", ir audėja, kurios staklės "audžia amžių metmenis", yra "kito audeklo dalelė", ir "pirkios grindys — amžių tolių trupinys".

Bene gražiausiai ir ryškiausiai ši žmogaus ir visatos harmonijos idėja yra išreikšta "Smilgų' šlamesy", kurios
Tavo širdžiai tyliai tyliai sako,
Kad tu ir jos stiebas, — amžių saikui lygus.

3
Nors visa eina iš to paties amžių šaltinio, nors visa iš esmės yra viena ir amžių saikui lygu, tačiau "žmogum ši žemė vainikuota", ir žmogaus motyvas, nesuardydamas gilios harmonijos, išsiskiria visatos simfonijoje.

Visų pirma išsiskiria žmogus savo dvasine konstrukcija — savo sielos dvilypumu:
Todėl, kas rytą, kai tyliai švinta,
Išėjęs melstis į mano sodą.
Randu, kad rūtos naktį nekinta,
Kad paukščiai čerška giesmę vienodą.

Rauda vienodai ir gūdūs vejai —
Tad, jei Tu visa vienaip supynei,
Kodėl Tu, Tėve, žmogui įdėjai
Dvejopą širdį į jo krūtinę?

— dainuoja Jurgis Baltrušaitis egotiniame romantinės minties ir nuotaikos eilėraštyje.

Tačiau, apskritai imant, Jurgis Baltrušaitis nesustoja prie vidines žmogaus dvasios dramos, neatskleidžia jos tragikos gelmių, gimdančių tai, kas gera, ir tai, kas bloga. Jo žmogus, būdamas gilioje harmonijoje su išorine ir gilią prasmę turinčia aplinka, yra tarytum už blogio problemos ribų. Šia prasme Jurgio Baltrušaičio pasaulio vizija iš esmės skiriasi nuo Jean Giraudoux žmogaus ir pasaulio santykių sampratos
—    žmogaus, kuris yra "netekęs kontakto su pasaulio siela ir save pasmerkęs gyventi savo manijų kalėjime".

Pažymėtina, kad Jurgis Baltrušaitis neatskleidžia nei socialinių žmogaus gyvenimo aspektų: jis neparodo žmogaus socialinėje aplinkoje, jo santykių su žmogumi nei su žmonių bendruomene. Tačiau jo žmogus yra vitaliniame kontakte su išorine aplinka, ir harmoningoje visatos giesmėje nėra žmogaus vienatvės skundo tonų, kurie tokiu giliu skausmu aidi iš juodos ir tuščios šių dienų ateistinio egzistencializmo ar žmogaus gyvenimo bedugnes. Jis yra intymi visatos dalis, gilia kūrybos paslaptimi susietas su pasauliu ir jį supančia artima aplinka — ramunes žiedu ar tokiu paprastu, kasdieniniu, bet, amžių saiku matuojant, giliai prasmingu taku pro rugienas —
Vargui — takui  pro  rugienas
Tavo žiedas — džiaugsmo kraitis,
štai pasauly aš ne vienas,
Jo bedugnėj ne našlaitis.

Jurgio Baltrušaičio žmogus per Dievo kūrinius susisiekia ir su pačiu Kūrėju. Gi ten, kur yra Dievas, nėra žmogaus gyvenimo dramos.
Baltrušaičio žmogus, kuris čia
Ne kaip lapas vėjo pūstas,
Bet galingo Tėvo siųstas

išsiskiria iš išorines aplinkos ir savo paskirtimi, kuri nesiriboja žemiška plotme. Jis yra paženklintas metafizinio ilgesio ženklu, ir jo tikslas — amžių tolumos ir dangiškų psalmių stebuklas, kurį jis turįs pajusti pro "šios žemes gęstamą šviesą:
Kas alkdamas gaudo tik mirksnio  gerovę
Ir, žemiškam vyliui atverdamas širdį,
Iš  žemės  tuštybes   širdies neišrovė,
Tas dangiškos psalmės stebuklo negirdi.

4
žmogus, kilęs iš amžių būties šaltinio ir atlikęs čia Kūrėjo jam duotą misiją, į amžių būtį, kaip amžina ir neatskiriama jos dalis, ir grįžtąs. "Būties psalmėje" — gilios minties kūrinėlyje — J. Baltrušaitis dainuoja apie būties nekintamumą bei amžinumą ir žmogaus sugrįžimą į ją:
Neslūgsta būtis ir nesenka
Jos amžinas sklidinas pilnis.
Tik tai, kas atskirta, kas menka,
Jūruoja ir skęsta,  kaip vilnys.

Visatos įsakymą ruošęs,
Ne bergždžias želmuo vienadienis —
Jo žiedu jos aukuras puošias,
Ji liepsną ir dūmus suvienys...
Nes  puošną  visatai  išadę,
Pasvirę, nuvytę, nualę,
Mes grįžtam į būtį bepradę,
Mes  grimztam į  būtį  begalę...

Didžiojoje savo kelionėje- žmogus turįs ir vadovautis amžių gaire, rodančia jam jo kelio kryptį:
Ne  žemės  taurei  tavo  troškis,
Ne tau ir tavo geidulys,
Tad amžių gaire remkis, loškis
Prie jo mįslės, kaip jo dalis.

Nuostabiai   gražiai   ir   idėjiniu atžvilgiu   nuosekliai   J.   Baltrušaitis savo   dialoge   su   kopiančiu  į   sodo tvorą žaliaplaukiu savo broliu apynėliu nurodo žmogui ir jo kelio gairę:
Jei   augščiau   tu   nori   lipti,
Imk nelūžtamą ramentą
Ir, pakeitęs diego kryptį,
Kopk sode į kryžių šventą.
Kryžius žemės sodą valdo —
Atsiremk į petį stangų,
Ilgink savo žalią maldą...
Ir pakilsi tu į dangų...

Kryžius yra didžioji amžių gairė, didžioji kolona, sujungianti dangų su žeme ir žmogų su beprade būtimi. Kryžiaus motyvas, suskambėjęs visatos psalmėje nušviečia ją religinės šviesos tonais ir suteikia Jurgio Baltrušaičio pasaulio vizijai krikščionišką charakterį.

5
Gal ir Platonas, jo gėrio idėja, iš kurios visa yra kilę ir į kurią pagaliau vėl visa sugrįžta, bus kiek panašus į Jurgį Baltrušaitį, gal primins jį krikščioniškasis Francis Jammes lyrizmas bei jo dialogai su gamta, Paul Claudel Kūrėjo, pasaulio ir žmogaus mistinių santykių gelmės ar Juan Ramon Jimenez poezijos religiniai aspektai. Tačiau Jurgis Baltrušaitis yra originalus ir naujas akustiniu visatos ritmo pajutimu. Tai liudija ne tik apie dviejų trečdalių jo lietuviškųjų eilėraščių  muzikiniai  pavadinimai,  bet  ir vidinė jų konstrukcija, vitališkai ir organiškai susijusi su jų turiniu.

Naujas Jurgis Baltrušaitis ir tuo, kad, kaip savu laiku yra nurodęs A. Vaičiulaitis, jo visatos psalmės aidai kyla iš gimtosios mūsų žemės, iš lietuviško peizažo, su pasikartojančiu, lyg muzikos kūriny, kryžiaus motyvu.

Šia pat proga pažymėtina, kad, nežiūrint į tai, jog poetas su tokiu pat nuoširdumu turįs apdainuoti visa — "bitę ir kurmį" — augalų motyvas Jurgiui Baltrušaičiui yra daug artimesnis — tarytum ramunės žiedas ar apynio vienatvė ir kontempliatyvi jų tyla ryškiau atskleidžia visatos ritmo aidus ir Kūrėjo minties gelmes. Ir šiandien Jurgio Baltrušaičio pasaulio vizijos įtakoje kasdieninė aplinka mums atrodo prasmingesnė, ir žemė, kurią jis paliko prieš penkiolika metų, daug artimesnė.
Vacys  Kavaliūnas