AUTORIUS PRIE STULPO TURGAUS AIKŠTĖJE Spausdinti
Parašė ST. MERINGIS   
"Penki stulpai turgaus aikštėje", Algirdo Landsbergio dviejų veiksmų drama, develando Lietuvių Bendruomenės teatro "Vaidilos" išvykos spektaklis 1959.5.23 d. Čikagos Jaunimo Jaunimo  Centro  scenoje.

Viena opiausiųjų lietuviškos raštijos problemų — originaliosios dramaturgijos ugdymas. Klausimas juoba jautrus ir komplikuotas emigracinėse sąlygose. Lyg stebukle iššaukti, Antano Škėmos ir Algirdo Landsbergio dramaturginiai (išei visko je atmosferoje!) atsiekimai, iš dalies gal ir Kosto Ostrausko pirmasis sceninio veikalo bandymas, yra pragiedruliai ir vilties skelbimas. Minimų autorių sceniniai kūriniai džiugina savitumu, moderniųjų priemonių siekimu, filosofine mąstysena ir nemenku poetingumu. Emigracinės dramaturgijos dėl pirmenybės varžybose A. Škėma ir A. Landsbergis yra jau laimėję augščiausias išskirtinumo premijas bei kitokiais būdais sutvirtino savąjį veržlumą. Tuo tarpu išskyrus gal A. Škėmos "Vienas ir kiti" pastatymą modernioji išeiviška dramaturgija emigracinėje periodikoje būna įkyriai lydima miesčioniškai plokščių priekabų bei siauraregų vertinimų. Ir ne tiek gal "reportažinėse recenzijose", kiek "visuomeninės kritikos" prasiveržimuose. Galimas dalykas, kad tam pamatą suteikia ir patys autoriai, pasirinkdami "aktualią" tematiką: komunizmo padarinių narpliojimą, partizaninio sąjūdžio tragiškumo kėlimą ir t.t. Panašios temos savaime veda į schematinius sprendimus, į "utilitarišku-mą", netgi publicistiką. Dėl to ir dramaturginių pastangų specifika nuslenka į atokesnę vietą, o kritikai jaučiasi turį teisę prakalbėti kaip visuomenininkai — "teisybės gynėjai" ir "reikalo specialistai." Tokių tiesos apologetų ir už idėją laikraštiniame popieriuje kovotojų atsrado ir po A Landsbergio pjesės "Penki stulpai   turgaus   aikštėje"   saviveiklinio vaidinimo. Apsišarvavęs duriamais ir bloškiamais plunksnakočiais, tėvy-nininkų legionas puolė autorių beveik visų spektrų amerikinėje lietuviškoje periodikoje. Nutylima veikalo kompozicija, jo draminė įtalpa, autoriaus kūrybinio jausmo ir mintijimo stiprybė, užmirštama, jog jis yra jau svetimos mokyklos auklėtinis. Viešosios nuomonės turgaus aištėje rašytojas ir jo neeilinės pastangos statomos prie stulpo, priskiriant nuodėmes, kurių nepapildė, ir primetant kaltę, kokią vargu ar surastų net ir priekabiausias prokuroras, jei jam, visų pirma, rūpėtų dramaturgijos reikalas.

*
Kultūringame pasaulyje mokyklinei 'mėgėjų' bei panašiai saviveiklinei veiksenai kritika nėra taikoma. Panaši reakcija savo metu buvo prigijusi ir Lietuvoje: apie mėgėjų sceną rašyta tik korespondencijose ar kronikoje; ir tai tik "bendrais bruožais", susilaikant nuo rimtesnio aptarimo bei meninio vertinmo. Išeivijoje, kur dėl įvairių priežasčių sužlunga tautinis teatro veikimas, paslaugioji periodika praktikuoja kitą būdą: beveik kiekvieną lietuvišką sceninę pastangą priskiria "teatrui" ir ją bando "atitinkamai" vertinti. Šis "kritikos" pobūdis yra lydimas hiperbolių ir ne vien perdedamųjų posakių prasme, bet ir sąvokų esme. Todėl ir retesnės meninės pastangos niveliuojasi: paskęsta tuščiažodžiavimų tiradose ar nelygių įvykimų beveik vienoduose kilniuose apžvelgi-muose (arba pasmerkimuose ar net nutylėjimuose, jei to reikalauja, pvz., srovinis tikslas ar praktiški kitokie reikalavimai).

Visur yra praktikuojama, kad tiek Šekspyro, lygiai ir pradedančio, literatūriškai bei dramaturgiškai iš-skirtinesnio autoraus kūrybai interpretuoti panaudojamos meniškai pajėgesnės — "kongenialios" kvalifikacijos:  režisierius,  dailininkas,  aktoriai. Naujoviškesnės forma, drąsesnes idėjos reikalingos analoginio interpretacinio kūrybinio drąsumo, tolygių talentų bei nemenkesnės inteligencijos, dažnai net (jei autorius kūrybiškai dar tebėra stabilizacijos fazėje) ir interpretacijos pranašumo, į tą savitą kūrybą gilesnio įžvelgimo, šiuo atveju statytojas — režisierius tampa ne vien profesinio meistriškumo atstovas, ne tik pats pirmasis (teatriniu požiūriu) rimtas kritikas, bet, kas svarbiausia, intuityvus ir kūrybingas dramaturgo bičiulis — talkininkas, nes abiems rūpi tas pat tikslas: kaip galima meniškai tobulesnis ir žiūrovus paveikiąs    spektaklis. Pjesės rankraštis tėra tik vaidinimui žaliava, kiekvienoje rimtesnėje interpretacijoje virstanti visiškai skirtingu pavidalu. Tokia yra įvairialytė sceninė kūryba,, tame yra ir teatro prasmingas iškilumas: telkti skirtingus talentus ir visus juos palenkti bendram meninio spektaklio kūrimo tikslui. Jokios diletantinės, kad ir tyriausios, pastangos, deja, neatstos Teatro iš didelės raidės preciziškesnių ir jojo nesulyginamos potencijos.

*
A. Landsbergis scenine rašliava, "berods, susidomėjo tik pokariniais laikais, būdamas ražisoriaus Ipol. Tvir-buto stovykloje Kasselyje bendradarbis. Prieš penketą metų dalyvavo su drama "Sugrįžimas" Kultūros Fondo sceninių veikalų konkurse. Šios pjesės yra padaręs net 4 varijantus! — liudijimas, kad dramaturgijoje nori tobulėti. Stebukliniu vaidinimu "Vėjas gluosniuose" debiutavo Čikagos lietuvių scenoje. Laimėjusią premiją, dramą "Penki stulpai turgaus aikštėje," pastatė develando "Vaidi-dila". Tokia dramaturgo Algirdo Landsbergio kūrybinė metrika, "nesamam" lietuviškam teatrui išveivi-joje duoklė.

Atskirai tenka iškelti develando koloniją. Pirmajam Kultūros Fondo draminių veikalų konkursui 800 dol. sukėlė develando lietuviai, lygiai kaip ir paskučiausiai L.B. premijai 1000 dol. dovanojo Ohio lietuvių gydytojų sąjunga! Tam pačiam tikslui develando L.B. kasoje, atrodo, yra ir dar lėšų. Tai — vaidinimams ir dramaturgijai skatinti ne žodžiai, bet konkretūs veiksmai.
Petras Maželis — b. Kauno Operetės aktorius, išeivijoje per penkiolikmetį pasireiškė kaip neeilinis sumanymuose ištvermingas žmogus. Vienas tų, kurie pasilieka ištikimi tautinio teatro tikslui ir jieško kelių tobulėti, o nesitenkina praeities at-siekimais Kad A. Landsbergio drama  "Penki  stulpai  turgaus  aikštėje" išvydo scenos šviesas, neabejojamai yra įvairiapusiškas P. Maželio nuopelnas.

Autoriaus ir pirmojo pastatymo režisieriaus kontaktas meniniu požiūriu nėra tobulumo palydėtas. Autorius prašneka savita širdies ir minties kalba, turi savo stilių — tai turi prisiimti ir žiūrovui per savąją kūrybinę prizmę perduoti režisierius, P. Maželis dar nėra, pilnąja šio žodžio prasme, Landsbergio veikalų perteikėjas-režisierius: nėra nei interpretacinio pranašumo atskleidėjas nei pasirinktajam dramaturgui vidinės panašybės žmogus. Todėl ir "Penkių stulpų" pastatymas labiau tesirėmė kilniu užsidegimu, eksperimento drąsa bei nuoširdžiais norais, o ne analogine ar pranašesne interpretacine potencija. Mažai padėti galėjo ir pats autorius, dalyvavęs baigminiame procese, nes, būdamas praktiniame scenos darbe naujokas, dar gal nesugebėjo talkininkauti konkretesnėmis pastatyminėmis įtaigomis bei griežta repeticinio darbo  revizija.

Pastatyminėse pastangose Petras Maželis yra išradingas, kruopštus, ištvermingas. Betgi šį kartą išsiskyrė tik fono, apipavidalinimo, spektaklio technikos dalykais, mažiau sėkmingas yra vaidintojų stimuliavimu, netgi mizanscenomis (ir juo svarbiau: psichologinėmis mizanscenomis!) Sceninių padėčių kompozicija primityvi, ryškiai mėgėjiška (pvz., nuo scenos pasišaliną, verčiami pasirinkti ilgesnį kelią, kas stabdo veiksmą). Tačiau spektaklis aspskritai yra "lygus", lengvai žiūrimas ir turi keletą meninių prošvaisčių. Tai tebūnie kukliajam ir pasišventusiam develando sceninio veikimo skatintojui-augintojui Maželiui tinkamiausias atpildas: įvykdė pastatymą, sukėlė reakcijas ir... paskatino jaunąją kartą gyviau susidomėti tautinės scenos įvykiu.

*
Prakalbėdamas arbatėlės po čikagi-nės viešnagės metu, veikalo dalyvis rašytojas Emilis Skujeniekas priminė vienoje Meksikos pasilinksminimo vietoje  būdingą iškabą:
"Į muzikantus prašom nešaudyti, nes jie groja taip, kaip sugeba", ši sugestija čia ir imama dėmesin.

Neslėpkime: šalia neeilinio režisieriaus, Landsbergio dramai reikalingi ir rinktiniai aktoriai. Išsiskirią emocionalumu, persikūnijimo sugebėjimais, mintijimo įstanga (net, anot B. Dauguviečio, — "Gyvenimo nuovargio pažinimu") ir techniškai sykiu labai nagingi, develando sajoje tuos aktorius — menininkus turėjo pavaduoti vaidintojai — mylėtojai, kurių tarpe didesniu patyrimu išsiskyrė jau dirbę meninėje scenoje Ignas Gatautis (tardytojas — teisės profesorius) ir Petras Maželis (Dainuotojas, atstovaujantis tolimai ateičiai, abu techniškai subrendę. Interview čikaginiame dienraštyje P. Maželis prisipažino, jog šią rolę atliko pareigos ir reikalo verčiamas. Norisi pridėti, jog minimam personažui reikalingi ilgi jieškojmai ir stip-ir režisūros talka. Dramos atmosferai bei tipažo atžvilgiu tinkamesnis buvo, be Gataučio, dar Jonas Citu-lis, visiškai epizodiniame vykdomojo komiteto pirminko vaidmenyje.

Dramos šešis paveikslus ir daugelio scenų vyksmą ritina vienuolika vaidintojų. Beveik kiekvienas jų savose charakterių gamose (partizanai — Z. Dučmonas, R. Apanavičius, R. Zorska; ryšininkės — merginos V žilionytė ir V. Moskūnienė vaikas — Vytenis Gatautis, Motina bei tėvas D. Mackalienė ir Em. Skujeniekas, tardytojas, deputatė, komiteto pirmininkas — Ig. Gatautis, D. Mackalienė ir J. Citulis) turėjo patrauklių bei teisingų momentų, čia pavardės atžymimos, bandant pabrėžti bendram tikslui pasišventimą ir našią talką. Negalima nuslėpti, kad įspūdžiui kenkė kai kurių vaidintojų neidentus, būdingai amerikinis apsirengimas.
*

"Penki stulpai turgaus aikštėje" nėra "skaitymo" drama, o literatūriškai sceninis veikalas, laukiąs tinkamo teatrinio išsprendimo. Reikia tikėtis, kad tai — stipri pakopa tolimesnii autoriaus kūrybai. Lygiai norėtųsi manyti, jog angliškoje versijoje, kad ir netekusi pasaulėžiūrų etikečių, Lietuvos vardo minėjimo ar laikmečio pabrėžimo, Landsbergio kūrybingoji drama dar labiau iškels autoriaus "protestą prieš žmonių sugebėjimą pamiršti".

Savo tekstu ir situacijomis "Penki stulpai" — žiūrovą pagaunąs ir įdėmiai sekamas veikalas. Konfliktas įgaus reikiamo aštrumo, kai sceniniame veiksme visi charakteriai ir įdė-jų priešpastatymas bus vienodai iškelti ir išryškinti. Tuomet savaime atsiras pusiausvyra (ar net ir pageidaujama persvara), pasidarys gyvybinga ir pati problema. Delikatus ir nebanališkas problemos kėlimas tarsi diktuoja, kad "karšti" kritikai bent laikinai pabandytų išlikti neutralūs ir pasiliktų nuošalasnė-je ir labiau mandagioje distancijoje. Rišti autorių viešosios nuomonės turgaus aikštėje prie stulpo tik todėl, kad priešingos pasaulėžiūros atstovas (vaidintojo dėka!) scenoje tapo galingesnis, yra labai ir labai neatsargu.

Iš penkių šimtų žiūrovų, sekusių Landsbergio dramą Čikagos išvykoje, tik menkas nuošimtis galvojo "tėvy-niniškai", trokšdami vengti "pavojingo" susimąstymo. Tokių žmonių yra, ir jie irgi atsimuša gyvenimo veidrodyje. Džiugiau, kad A. Landsbergio drama sudomino jaunimą. Tai jau žymiai svarbesnis vaizdas ūkanų aptrauktame tikrovę rodančiame stikle.
ST. MERINGIS