Priesaika Spausdinti
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Petras Kalkys dirbo, lošė kortomis ir gėrė. Ir ką jis daugiau galėjo daryti, nes jis buvo be kojos, o jo pilkame veide buvo didelis randas. Nepasakytume kad dėl to jis būtų buvęs negražus, tačiau būti be kojos buvo pakankama priežastis nerasti merginos, ar keliauti ligi artimiausios nuo darbovietės ar namų. Bet tai man neturi reikšmės. Aš jį tebemėgstu ir šiandien, nes jis mano vaikystės draugas.

Jis buvo trejetą metų už mane vyresnis ir man buvo autoritetas. Petras mokėjo iš bertole-to druskos, sumaltos anglies ir sieros padaryti paraką, o iš šovinio tūtelės — revolverį. Išeidavo už miestelio į žydų kapines ir šaudydavo. Jis pirmas įlipdavo į varpinę ir kartais sugaudavo varną. Mes lakstydavome žiemomis, susitikdavom. Anksti pavasarį mus išsiveždavo kailiniuoti ūkininkai ganyti jų karvių. Rudenį mus parveždavo kaip pėdus ant užganytų grūdų maišų, ir mes džiaugdavomės, kad esame namie ir kad nebereikia anksti rytais keltis. Reikia pasakyti, kad mes nekęsdavom ūkininko. Jis derėdavosi su mūsų tėvais dėl atlyginimo, jis bardavo mus, kai nepastebimai karvė įsilinkdavo į vasarojų, jis buvo mūsų laisvės priešas. Mes nesupratom, kad kalta santvarka. Mus globojo ūkininkas, ir jis mums atrodė visų mūsų nelaimių kaltininkas.
Žiemomis mes, tie buvę piemenys ar pusberniai, pasidalydavom įspūdžiais, kuris ūkininkas buvo geresnis, mes pykdavom ant jų, sakydavom nebeisią tarnauti, tačiau pavasariais mus tėvai tiems patiems ar kitiems parduodavo.

Praėjo metų eilės. Esi laisvas, tačiau nebegali matyti saulėtekių ar saulės laidų, nematai šokančios ilgakojės kielės ir nebegirdi švilpiant volungės. Tuos dalykus vaikystėje matei daug kartų, tačiau trūko laisvės jais grožėtis. Dabar žvelgi į tuos metus ir, rodos, norėtum išgirsti vėjo šlamėjimą alksnyne tylią vasaros pabaigos dieną ir pergyventi vienas lauke perkūno tran-kymąsi. Tačiau sentimentalumas yra žmogaus priešas, ir todėl vėl mes grįžkime prie Petro Kalkio kojos.

Nors ir labai nenorėtum, tačiau reikia pasakyti, kad mes, vaikai, svajodavom apie laimę ir kuo būsime, kai užaugsime. Kalkio tėvas buvo miręs kažkada seniai, ir jis gyveno su motina, sudžiūvusią ir pamaldžia. Ji ravėjo daržus, nej šė žydams vandenį, žiemą verpė ūkininkams linus ir vilnas. Turėjo mažą namuką, o tai jau buvo laimės dalis, apie kurią mes dar vaikai, kalbėdavom. Mano tėvas buvo mūrininkas, žiemomis teko gyventi iš vasaros uždarbio, tačiau aš ir mano brolis buvome geriau už Kalkį aprengti. Tad maniau, kad didžiausia žmogaus laimė yra būti laiškanešiu, bet Kalkys buvo realesnis. Jis kartą, žiūrėdamas į mano naują švarkelį ir grubios odos naujus batus, tarė:
-Aš būsiu mūrininkas.    :
Praėjo vaikystė. Piemenys pavirto pusberniais. Mūsų vietas ganyklose užėmė kiti neturtingi vaikai. Augom mes ir problemos, keitės laikas ir mintys apie laimę. Mane išsiuntė tėvas į apskrities miestą mokytis šaltkalvystės, vėliau pradėjau dirbti fabrike ir aš rečiau besutikdavau Kalkį, kuris iš pusbernio išsimušė į bernus'. Tačiau jis ir tada nuoširdžiai tebenorėjo siekti tos pačios laimės — būti mūrininku. Vis manė susitaupyti, įsigyti dviratį, pinigų ir, vis eidamas paskui plūgą, švilpė kartu su vėjais ir volungėmis.

Miestely gyveno ūkininkas Brazdžius. Jis buvo turtingas ir šykštus. Jo sodyba buvo gražia o laukai buvo už miestelio. Namas buvo dengtas skarda ir jo languose kabėjo užuolaidos. Mes maži norėdavome pažvelgti, kas yra už jų, tačiau tik daug vėliau tai padarė Kalkys. Brazdžius buvo šykštus, jis vyte vijo centą, ir tai gal bu-bo jo laimė. Jį žmonės vadindavo činčibaru, tai kažkokia karti medžiaga, kuri, kaip vėliau sužinojau, auga Australijoje ir vartojama vaisr tams gaminti. Niekas nenorėdavo pas jį bernauti, nes jis spausdavo prie darbo ir prastai maitindavo. Brazdžius buvo tikras buožė, kokių Lietuvoje pasitaikydavo, šalia ir žemę ir žmogų mylinčių ūkininkų.

Ir Kalkys nenorėjo tarnauti pas jį, bet Čin-čibaras Brazdžius turėjo vieną gerą ypatybę: jo sodyba buvo toj pačioj gatvėj, kur Kalkio namukas. Kalkys galvojo, kad tam tikra prasme tai labai patogu, nes dažniau galės aplankyti
 
Vytautas Remeika    Berniukai su sviediniais   (aliejus)
 
motiną, prižiūrėti namuką ir konkrečiau pasvajoti laimę, mūrininkyste vadinamą.
Kalkys pradėjo tarnauti. Jis buvo jaunas ir stiprus, tačiau dar per jaunas tam darbui, kurį teikėjo dirbti. Svarbiausia, kad jo buvo daug. Kalkio sąnariai kumpo, rankos ir kojos tirpdavo, veidas, nugairintas saulės ir vėjo, įgavo kažkokio sukietėjimo  ir  nužiūrimo,  lyg pjūklu  išpjauta ir neobliuota lenta. Motina tai matė ir pasakydavo:
-Petriuk, užkankins jis tave. Mesk ir išeik.

-Ne, - sakydavo Petras žiūrėdamas pro mažą langą, -aš ištarnausiu. Tai paskutinieji metai, nes šauks į kariuomenę. Jei nereiks dėl to, kad tu našlė, tada eisiu mokytis mūrininkystės, mama.

Buvo vasara. Trumpanaktė. Lijo lietūs ir augo žolė. Giedojo vieversiai, liejosi rasa ir prakaitas. Skambėjo dainos, dalgiai ir keiksmažodžiai. Skubėjo dangumi debesys, besileidžianti saulė spindėjo upelio veidrodėlyje ir melžėjų kibiruose, skambėjo naktimis lakštingalos ir rišamų arklių grandinės.

Vidury Brazdžiaus laukų stovėjo daržinė, į kurią kartais suvarydavo gyvulius, kartais įvež-davo šieno vežimą, jei matydavo, kad prieš lietų nepasieks sodybos, priešpiečius valgydami pasislėpdavo nuo saulės. Netoli buvo žydų kapinės, o dar truputį už jų miškas, Girele vadinamas. Jis tęsėsi siaura juosta tolyn, kažkur įsijungdamas į didžiuosius miškus. Kalkys tebeturėjo tą patį vaikišką norą šaudyti. Jis taip pat tebegamindavo paraką ir taip pat vamzdį užkišdavo popierių ar pakulom. Prie daržinės sienos prikabindavo sąsiuvinio lapą ir taikydavo į jį arba papildavo šratų į pastogėj besimušančius žvirblius.

Nuskambėjo rugiapjūtės dainos, ir liūdnos rugienos pakvipo rudeniu. Laukai pasidarė pilni graudulio ir daug platesni. Buvo žengiama rug-sėjin,   žvaigždžių   rieškučias   bebarstančiam.
Kalkys kartojo pūdymą. Širmas ir geras arklys lengvai traukė plūgą. Basas paskui jį sekė Kalkys, o paskui jį ėjo kovarniai, ir jų sparnai žvilgėjo, kaip drėgna vaga.

Pažvelgęs į pusiaudienio saulę, Kalkys sustojo. Jis pastatė gale arimo arklius ir nuėjo į daržinę. Ten iš sienos plyšio ištraukė savo pistoletą ir, užkimšęs jį popierium ir šratais, išėjo į lauką. Švietė vagos pusiaudienio saulėj ir kovarnių sparnai. Kalkys ilgai taikė į vieną arčiausiąjį. Drikstelėjo šūvis, timptelėjo plūgą arkliai, ir pakilo, nevikriai plasnodami, paukščiai. Pro šalį buvo daugiau vietos ir Kalkys, eidamas į taikymo vietą, galvojo, kur buvo klaida. Tačiau iš už daržinės kampo išėjo Brazdžius. Jis basas, švarios drobės baltiniais apsivilkęs, rankoj laikė lazdą, kuri, kaip ir jo galva, kretėjo, kai jis šaukė:
-Pusgalvi, arklį nušausi. Tu nedirbi, tu valkiojies, Dieve brangiausias. Gyvuly, tu ėdi ir miegi. Aš tau algos nemokėsiu, aš tave išvysiu.
-Aš pats galiu ir išeiti, - pasakė ramiai Kalkys ir, įsikišęs pistoletą į namų audeklo kelnių kišenę, nuėjo arklių link.
-Aš tave išvysiu, aš tave išvysiu, tu arkly neraliuotas. Dieve brangiausias, susimylėk ant tokių gyvulių — drebino žilą galvą ir lazdą Brazdžius ir keikė, pasišaukdamas Dievo ir nelabuosius talkon.
Kalkys arė tylėdamas. Senis Brazdžius vis burbėjo, vaikščiojo po lauką, rėkė dėl kai kurių nelygių vagų ir pagaliau į pavakarę, eidamas namo, pasakė:
-Žiūrėk tu man. Aš tave policijai atiduosiu

-Atiduok,- pasakė Kalkys, drebėjo visas iš apmaudo ir nuoskaudos, norėjo trenkti seniui į pasmakrę ir nueiti lauku, kaip buvo matęs kažkada sovietiniam filme, tačiau jis bijojo. Jis nebijojo, bet buvo kažkoks keistas paklusnumo instinktas, įgyvendintas per eilę metų tų, kurie apsprendžia tavo ateitį. Kalkys tyliai sekė arklius ir, sukandęs dantis, tramdė savyje pyktį. Ir jam atrodė, kad nieko daugiau jis šiuo metu nenorėtų, o tik tai, kad galėtų atsisėsti senio Brazdžiaus vietoj ir dešimteriopai pakartoti visas nuoskadas, kurias Brazdžius buvo padaręs jam. Jis tai įsivaizdavo, padedamas revoliucinio filmo, ir nebuvo taip skaudu. Tos mintys buvo lyg šaltas vanduo ant nudegintos vietos.

Vakare nukinkė prie daržinės arklius, pririšo dobilienoj ir pėsčias parėjo į miestelį.
Brazdžiaus namo kitame gale gyveno teisėjas. Ten buvo trys švarūs kambariai, kurių jam ir jo senai žmonai pilnai užteko. Kartais Kalkys sutikdavo teisėją, ir šis visada ištardavo pasisveikino žodį. Teisėjas buvo senas ir išdžiūvęs, atrodė piktas ir nesimpatingas, tačiau Kalkys jam jautė pagarbą vien už tuos pasisveikinimus, į kuriuos stengdavosi kaip galint mandagiau atsakyti, nevykusiai palenkdamas ant nudegusio sprando negrakščią galvą.

Kai grįžo į kiemą Kalkys, teisėjas su žmona sėdėjo sodelyje ant suolo ir kalbėjosi. Teisėjas rankoj laikė knygą, kurią jis, matyt, neseniai skaitė. Oras buvo ramus. Nuskambino bažnyčios varpai, kažkur nudardėjo miestelio rinka ratai, prašūkavo gatve vaikai, sukeikė merga, varydama į tvartą karves.

Vakarienę virtuvėj valgė jis, merga ir Brazdžiaus penkiolikos metų sūnus Povilas, kuris buvo išvytas ar priverstas išeiti iš gimnazijos, už kaž kokius neaiškius reikalus su mokyklos žurnalu. Rudenį jis turėjo važiuoti į technikos mokyklą. Su tuo sūnumi Kalkys beveik draugavo. Jis nebuvo toks kietas kaip senis tėvas, negerbė pinigo ir atrodė, kad viską lengvai išmėtys, ką tėvas krovė, save ir kitus išnaudodamas. Su Povilu pakalbėdavo apie šaudymus, plėšikus, moteris ir tolimus kraštus.
Kalkys ir merga srėbė žirnienę sriubą vos užbaltintą, žilą, kaip sakydavo samdiniai, o čia pat sėdėjo Povilas ir gėrė pieną, užkąsdamas pyragu. Šito skirtumo Kalkys nepavydėjo. Jam tada atrodė, kad žirnienė stipriau. Jeigu tik duodavo neblogos sriubos, pakankamai duonos ir gabalą mėsos, nejausdavo alkio, Jam atrodė, kad nuo  pyragaičių darosi bloga ir šleikštu.
Kumpis su krienu, naminio alaus stiklu užgertas, buvo karališkas valgymas. Po vakarienės Kalkys pastebėjo, kaip sode su teisėju kalbasi policininkas. Tai nebuvo pirmas kartas, ir Kalkys nieko nepagalvojo, bet, ji pastebėjęs policininkas priėjo artyn ir tarė:
-Prašom užeiti į policiją.
Kalkys krūptelėjo. Policijos niekada nemėgo. Žmogus, buvęs policijoj, jam atrodė sergąs užkrečiama liga, kurio reikia vengti. Policija tik mušeikom, arkliavagiam ir komunistam.
-Einam, dabar. Paaiškinsiu raštinėj.

Abu ėjo iš kiemo. Kalkys stengėsi eiti ly-giagreičiai su policininku, kad niekas nepamanytų, jog jis varomas. Ir jie prietemėjant abu išėjo pro vartus. Kalkys jaudinosi, atrodė, trūko oro, ir jis giliai jį traukė. Gaivus diemedžių kvapas gaivino, lyg būtų išėjęs iš tvankios smuklės į vėsios vasaros naktį.
Policijoj degė lempa. Elektros stotis vasaros metu neveikdavo. Prie lango sėdėjo budintis policininkas ir nuobodžiai žiūrėjo į miestelio pilką ir tuščia aikštę.

-Tu laikai revolverį be leidimo,-pasakė at-vedusis. -Mes gavom skundą.
-Taip, bet tai vaikiškas, pakulom užkemšamas,-Kalkys pasakė ramiai.
Jam policijos raštinė visai nepasirodė tokia baisi. Kambary buvo pora stalų, ilgas suolas ir keletas kėdžių ir atrodė panašesnis į smuklę, negu į vietą, iš kur ateina visi įsakymai.

-Gerai, bet ir tokiu nešaudyk, - tarė policininkas, kažką braižė ir patylėjęs pasakė: -Vaikiškas ar ne, nešaudyk. Nes kai suimsim po raštiško skundo, tada vistiek gerai nepraeis. Ir tokiu galima nušauti, ar sužeisti, ar trobą padegti.
Po dešimties minučių Kalkys ėjo namo. Nebijojo, bet jį ėmė apmaudas. Brazdžius skundė dėl niekų, dėl niekų turėjo eiti į policiją, su kuria sakėsi neturėsiąs reikalų visą gyvenimą. Jis atsigulė daržinėj ant šieno ir ilgai niršo. Galvojo, kad paims Brazdžių už apikaklės ir daužys jam antausius, kol tas pasakys, jog duos gerai valgyti, nesuks algos, užmokės gerais grūdais, o ne pasturlakom, nesikabins dėl nieko. Jam ši mintis buvo saldi ir, rodos, užteko to kvailo svajojimo kerštui.
Rytą Brazdžiuvienė jį pakėlė saulei tekant., kaip buvo įprasta. Brazdžius stovėjo kieme. Sode čirškė žvirbliai, pakluonėj garavo prūdas, ir jame kurkė vieniša varlė.

Brazdžius nematė tos romantikos, jis piktai, net žili plaukai kratėsi, užpuolė Kalkį:
-Tave po policiją tampo. Matyt, ką nors vogti užsimanei. Šaudai, uždegti nori. Išvysiu, kad po akim nematyčiau.
Kalkys lėtai raivėsi. Jis buvo apsipratęs su tuo, o antra, jis dar buvo miegūstas. Minutę jis pagalvojo, kad tikrai gali išvaryti, nes sunkieji darbai nudirbti, ir ką jis veiktų, jei išvarytų.

Bet staiga jį užliejo pyktis: -Ne,   dėde,   nieko  nepavogiau.   Tu  pats  tai nuo visų suki. Įmanytum, gyvam kailį nuner-tum.
-Ką, aš suku?-nustebo Brazdžius, net jo žodžiai užsikirto. Jis vapėjo, mosikavo rankomis ir atrodė, kad kris, tačiau šūktelėjo staiga, lyg pagavęs oro: -Ką aš suku, vagiu?
-Neduodi valgyti, vagi samdinių sveikatą ir miegą, visi taip sako, -pakartojo Kalkys dažnai girdėtus žodžius.
-Tu  vagis,  plėšikas.  Išeik,-rėkė  Brazdžius.
Vaginimas įžeidė iš naujo Kalkį. Jį užpuolė graudulys ir pyktis. Jis prisiminė visas nuoskaudas. Argi jis todėl visada kaltas, kad neturtingas. Kalkiui sprogo širdis. Jis dabar norėjo verkti. Slėgė nuoskauda, ir todėl pasakė:
-Aš nenoriu pas Činčibarą tarnauti. Apkarto jau,- ir nuėjo vartelių link.
Kai parėjo į savo trobelę, motina dar tik kėlėsi:
-Kur tu dabar nuo ankstaus ryto?-paklau-sė ji.
-Su Činčibaru susibariau. Išėjau. Nebegaliu. Ėdė ir ėdė kasdieną.-ramiai aiškino, žiūrėdamas pro lango kryžminį į geltonplaukes saulėgrąžas. Ant jų didelių lapų spindėjo rasa, ir atrodė,  kad jos  prausėsi.

-Negerai padarei, reikėjo baigti vargti, bet nesakau, kad grįžtum,-tarė motina.-O ką veiksi? Ar sumokės?
-Padieniais eisiu. O sumokėt turi.

Tačiau Brazdžius nemokėjo. Jis sakė, kad Kalkys pats išėjo — paliko darbymetyje ūkį. Tai įstatymais draudžiama. Brazdžius visus į-statymus, kurie gynė jo turtą, žinojo. Tačiau Kalkys nuėjo pas šunadvokatį, šis parašė už tris litus prašymą, ir Brazdžius vėliau rudenį atsidūrė teisme. Kalkys stovėjo prieš daug kartų matytą teisėją, ir atrodė, kad šis toks pat, kaip ten ant suolo po obelim, ramiais pavakariais. Kalkys mąstė apie tuos pasisveikinimus ir susitikimus su teisėju ir netikėjo kalboms, kad teisėjai   gali   būti   neišmintingi   ar   paperkami.

Brazdžius rimtai ir nuosekliai dėstė ir beveik įrodė, kad už viską kaltas bernas, kad ūkiui pridarė nuostolių, bet,  nežiūrint to, jis
Kalkiui duosiąs tris centnerius rugių. Kalkys priešinosi, tačiau teisėjas tuos tris centnerius ir tepriteisė.
Po pusvalandžio prie Kalkių trobelės Braz-džius išmetė tris maišus suplėkusių grūdų, ir jo sąžinė buvo rami kaip nuplaktas šuo.
Aš tada buvau namuose. Mane tėvai nusiuntė pas Kalkį pasiklausti, kaip baigėsi teismas. Diena buvo rūškanota. Krito geliantis rūkas. Daržuose virkščiais ir sudžiūvusiais stagarais ramiai ir įkyriai zliaukė vanduo. Mažos gatvelės grioviai buvo pilni vandens, o prie jų sustoję apgenėti medžiai liūdnai purtė savo drėgnas galvas.

Buvau jau paaugęs, man atrodė, kad visa Kalkio trobelė sumažėjusi. Visi daiktai buvo įgavę mažesnes formas, lyg susitraukę į savo skurdų apipavidalinimą, kad kuo mažiau kliūtų ir kuo ilgiau galėtų būti neišmesti iš to mažo kambario. Ant lango vazonėlyje augo vešlios gėlės ir kambarį darė dar tamsesnį. Aš maniau, kad verkia tik moterys, vaikui ir išgėrę. Bet tad apamačiau, kaip Kalkys storom plaštakom šluostė savo ir motinos ašaras.

-Vaikeli, vaikeli, nedovanos jam Dievas, nei Brazdžiui, nei teisėj ui,-raudoj o motina,-už tavo vargą. Į ką tu buvai panašus, taip tave varė dirbti,-sakė ji vis ir, rodos, nematė manęs. Tačiau  Kalkys  iš  graudulio  perėjo  į  pyktį:
-Ne, Dievas gailestingas, gal dovanos, bet aš nedovanosiu. Neverk mama,-kalbėjo jis, jo akys degė, o veidu riedėjo ašaros, skaidresnės ir retesnės negu lango stiklu. -Neverk, mama, aš prisiekiu, tau, kad atkeršysiu, jei ne seniui, tai jo vaikui. Už tave ir už save, mama. Mirsiu neužmiršiu. Pamatysi.

-Bjaurybė. Dievas nedovanos,-sakė motina.
Buvo liūdna, ir visa tai derinosi prie dienos, pažliugusios gatvelės ar pašiurpusių, apdraskytomis skaromis, medžių.
-Sakiau, neverk. Aš vistiek kam nors iš jo giminės nulupsiu odą, jei ne jam pačiam,-pasakė Petras.
Mes išėjom į prieangį ir pro atviras duris žiūrėjom, kaip didėjo gatvėj balytės, kaip drumstė jas šonais užliejantis vėjas, sugarba-nodamas kaip avinėlių nugarėles, apsiblaususį paviršų.

Ėjo žiema. Kalkys kapojo malkas žydams, padieniavo ir vertėsi. Žiemą mirė motina, ir Petras jos laidotuvėm išleido paskutines santaupas. Pavasariop mirė teisėjas. Jį palaidojo su iškilmėm, ant kapo miestelio inteligentai pasakė tuziną prakalbų.   Kalkys, pamatęs iškilmingas laidotuves, spjaudė. Mirtis atėmė progą atkeršyti už nepalankiai išspręstą bylą. Teisėjo kapą apdėjo gėlėm, tačiau po nakties jos buvo išdraskytos ir kapo žemės suverstos. Policija suėmė Kalkį, bet šis liudininkais įrodė nekaltumą. Teisėjui kas nors kitas bandė atlyginti. Viena pusė visose bylose būdavo vis nepatenkinta. Po to Kalkys rado ant slenksčio padėtą laikraštį, kuris kvietė mušti buržujų.Perskaitė ir numetė. Sutiko, kad reikia kovoti, bet nekentė visa to, kas įstatymu buvo draudžiama. Jam motinos lūpose bolševikas buvo keiksmažodis.

Ramiai ėjo mažo miestelio dienos. Jame nebuvo fabrikų, žmonės turėjo daug laiko, o maža pinigų. Bet staiga ir šis ramus gyvenimas subangavo. Atėjo bolševikai. Kalkys metė mūri-ninkystės amato pradžiamokslį ir nuėjo dirbti į koperatyvą. Jis nešiojo dėžes ir važiavo arkliais į apskrities miestą prekių, kurių beveik nebebūdavo. Kvietė tarnauti į paštą ir policiją, bet jis nėjo. Jis nekentė Brazdžiaus ir tų, kurie jį mažą ganyklose kūlė, jis su skauduliu, su kažkokia graudžia, širdį užgniaužiančia romantika prisimindavo laukus, mėšlavežį ir po prakaite išmaudytos rugiapjūtės vėsų upelio vandenį. Jis prisiminė visas nuoskaudas ir palaimintas valandas. Tačiau kam jis dabar galėjo keršyti. Jis įsitikino, kad motina buvo teisi, kad bolševikas tikrai yra keiksmažodis. Kalkys pamatė, kad komuna nebuvo tokia tiesa, kokią jis savo varganoj ir žiaurioj širdy nešiojo, kokią buvo grubiu protu išmąstęs.

Vieną vasaros pavakarį, grįžęs iš koperaty-vo sėdėjo ant namų slenksčio. Jis mąstė apie ateitį. Sakė duosią žemės. Ar jis galėjo ją imti? Jam buvo nesuprantama ir keista. Žemė buvo brangi. Dėl vienos vagos palei ežią bylinėjosi gaspadoriai. Atrodė kažkas netaip. Tas paskelbtas dalinimas. Tai buvo plėšimas. Motina buvo teisi.

Ir tą pavakarį leidos saulė, skambėjo varpai, lingavo daržely našlaitės ir kregždės rėkavo, vydamos saule besidžiaugiančią musę. Kalkys sėdėjo ant slenksčio ir galvojo, kad būtų gera iškirsti didesnius langus ir uždengti skarda stogą. Ir apie vienas akis svajoje. Žemės ūkio mokyklos mokinės. Jis žiūrėdavo kiekviena proga į ją, ir ji tai žinojo. Ir nusišypsodavo ji, nes gera žmogui patikti. Ir taip svajojant atėjo Brazdžius. Jis atsistojo prie nepasikeliančio nuo slenksčio Kalkio ir tarė:
-Matai, aš sakau, gal tau tada ir skriauda buvo. Mums irgi sunku. Va, sakau, gal tegu užmirškime viską, aš tau karvę duosiu ir dar šieno vežimą pridėsiu. Ir vilnos audeklo rie-timėlį.

Kalkys mąstė. Jis neatsakė iš karto. Jis žvilgterėjo į patvoryje siūbuojančias dilginės, mojuojančias savo nuodingais dantimis, jis prisiminė teismą, teisėją, atvežtus grūdus, iš kurių motina kepė susmegusią duoną, ir krauju, lyg upelių drumzlės, nutekėjo buvusios skriaudos atsiminimas. Jis buvo prisiekęs motinai, kad atkeršys. Dabar tas žmogus, išsigandęs, šlykščiai lenda, bijodamas keršto. Bet juk jau visiems atkeršijo bolševizmas. Brazdžių baimė veja kaip šunį. Jis laižosi. Kalkiui buvo priklu, bet nejautė jokio keršto troškulio. Tai visa buvo seniai. Nebėra motinos, nebėra teisėjo, bėra tik netikra ateitis ir šis drebantis senis.

-Taip, tu man skolingas, aš neužmiršau, — tarė staiga atsistodamas Kalkys, net Brazdžius žengė žingsnį atgal. — Aš nenoriu karvės, Tu man arklį. Širmąjį. Su juo aš galėsiu uždarbiauti.
Brazdžius pradėjo mykti:
-Kaip arklį? Juk man reikia.
-Gerai, eik namo, nieko nenoriu.—Kalkys nusispjovė ir pažvelgė į dangų. Jis buvo mėlynai pilkas. Taip, kažkur tose begalinėse erdvėse yra dangus. Ten yra Dievas, ir jo motina ten. Ir ką jie pasakytų, jei taip dabar Brazdžiui jis sumaltų snukį.
-Gerai,-išsigando Brazdžius,-duosiu arklį, o tu mane, kai reikės, užtarsi.

-Ne, neužtarsiu, nes aš nei skundžių, nei užtariu,- pasakė kažkaip graudžiai Kalkys, net Brazdžius įtartinai pažiūrėjo.
Kitą dieną Brazdžius prie Kalkio vartų pristatė širmį, pakinkytą į šieno vežimą, ir nuėjo. Ir jam staiga senio pagailo. Tačiau žinojo, kad vistiek dar daug ką iš Brazdžiaus atims, o antra, Brazdžius juk turėjo atsilyginti.
Kalkys vežiojo prekes ir žmones. Arklį jis mylėjo labiau kaip žmogų, nes jis tegalėjo tik kentėti. Jis galėjo būti pliekiamas botagu ir vilkti ratus, sukandęs dantis, ir mirti ant grindinio, nepavilkęs vežimo. Arklys Kalkiui buvo samdinio brolis.
Nuskambėjo komunistų prakalbos ir karo šūviai. Nuskrido dangumi lėktuvai, kaip audros debesys. Kažkur toli dundėjo, bet miestelyje buvo ramu. Galvotrūkčiais išbėgo bolševikai, o kurie neišbėgo, tie mirė. Žmonės, kurie kartais užmušdavo rusą arkliavagį, negailėjo bolševikų. Arkliavagis prieš bolševiką buvo tik vaikas, atimąs iš mažesnės sesers žaislus. Atėjo vokiečiai.
Po kelių dienų pas Kalkį atvyko Brazdžius. Jis, matyt, jau tikėjo, kad frontas nebesugrįš. Buvo diena dulkina, karšta ir šviesi. Brazdžius pravėrė trobos duris ir, jų neuždarydamas, tarė:
-Parvažiuok, vagie, širmį namo. Bolševikų nebėra Lietuvoj.
-Aš tave užmušiu, - šoko artyn Kalkys, - aš tave seniai turėjau užmušti,-rėke jis, akis įbedęs į žilą kretančią Brazdžiaus galvą, ir nuleido rankas
Dabar buvo per vėlai. Jis nurijo didelį skausmo krešulį, lyg didelį kąsnį pusiau prinokusio obuolio, sprangiai ir su prievarta, skaudant prieširdžiui ir sprogstant akims. Kalkys prisiminė verkiančiai motinai duotą pažadą, kad jis atkeršysiąs. Ir mintyse atsiprašė jos. Jis buvo praleidęs lengvą progą. Dabar pažadėjo pasitaisyti ir ramiai tarė:
-Pats atvažiavai ir pats gali išvažiuoti.

Brazdžius apsisuko. Iš paskos išėjo Kalkys, parodė ratus ir arklį ir vėl įėjo į vidų. Jis atsisėdo ant suolo. Pro atviras duris veržėsi musės ir tūpė ant stalo. Gulė ant langų ir zirzė, negalėdamos išskristi. Kieme čirškė žvirbliai ir dėl kažko mušėsi dulkėse. Nuo rūtų apvalaus kelmelio, lyg gražiai apkirptos galvos, ėjo kartus kvapas. Siūbavo jurgino jauna, nepražydusi galva, o varnalėšos tingiai, lėtam vėjuje, purtė nuo savo gyslotų lapų dulkes.

-Mama, aš pasižadu atkeršyti, jei ne Brazdžiui, tai jo sūnui,- kalbėjo ašarodamas Kalkys ir spaudė dideles ir grubias rankas.
Niekada nieko nebuvo padaręs motinai bloga. Kartą išdaužė mokykloj langą ir tada verkė, nes motina turėjo užmokėti du litus, savo dienos uždarbį. Jis tada jos atsiprašinėjo ir taip pat atsiprašė jos ir dabar. O buvo skaudu, nes jos nebebuvo, ir vienatvės beviltiškumas spaudė, lyg nešamas ąžuolinis karstas, kurio tegali atsikratyti, tik pasiekęs kapus.
Laikas ėjo skubiai ir lygiai. Mažas miestelis nejautė Europoj karo. Kalkys ir toliau dirbo koperatyve, nešiojo dėžes ir jautėsi pakenčiamai. Galima sakyti-puikiai, jeigu nebūtų galvojęs tapti mūrininku, nes koperatyve jam atrodė laikinas, jokio mokslo neraikalingas ir todėl ne pastovus darbas.

Praėjo dvi vasaros, rudenys ir žiemos. Buvo pavasaris. Kažkur virš dirvų ir klonių skraidė lėktuvai ir sviediniai ir balti vienadieniai drugeliai. Senis Brazdžius pats arė dirvą. Sūnus kažką veikė mieste, vis maisto siuntinių paprašydamas. Pavasaris ėjo gražiai. Dygo ir stiepėsi žolė, upelis tekėjo vis lėčiau ir lygiau, lietaus šuorai palaistydavo laukus, vėjas supo grakštaus liemenio šviesiaplaukę svėrę.

Brazdžius arė. Nuo žydų kapų ir miškelio ateidavo šlamėjimas ir gaivus vėjas. Iš paskos, kaip visada, sekė paukščiai. Brazdžiui buvo liud-
 

V. K. JONYNAS SOPULINGOJI MOTINA
(piešinys)

na. Jam vis rūpėjo, kaip baigsis visi karai, ir sėdamas vis mąstydavo, ar jis dar pjaus. Ši problema dažnai atimdavo ne vienam norą dirbti, ir tik amžinas įpratimas išvarydavo į laukus. Vakare senis nukinkė arklius, suvedė juos į daržinę, pririšo ir padėjo pernykščių dobilų. Saulė buvo arti laidos, rausvai ir aštriai spindėjo miestelio stikluose ir stoguose. Senis apsigrįžo prie daržinės durų, dar kartą žvilgterėjo į arklius ir jau norėjo eiti, bet staiga krūptelėjo ir vos neapalpo. Nuo sumestos praeitų metų krūvos šieno ėjo trumpu odiniu apsirengęs vyras ir šūktelėjo:

-Seni, palauk.
Brazdžius sustojo. Jo akys agpultos tūkstančių raukšlių, buvo išplėstos, tačiau jis tematė, kad vyras turėjo per petį persimetęs automatinį šautuvą. Brazdžius neįsižiūrėjo net jo veido. Net nematė, ar kada nors kur nors matytas. Brazdžius labai bijojo.
-Seni, -tarė vyras, prieidamas žingsnį artyn, tačiau jis dar buvo mažiau matyti, nes jį užstojo durų šešėlis, -nebijok, tavęs nekarsime, nors mes ir bolševikai. Rytoj, eidamas į čia, atneši tris kepalus duonos, paltį lašinių, pora puodynių sviesto ir radijo aparatą su baterijom. Ir niekam apie tai nesakyk. Kitaip žinai, -pagrasė automatu,- visą šeimą ir trobas sudeginsim. Mes niekų veltui nekalbam. Rytoj ateisim atsiimti. Atmink, kad esam pora metų išbuvę miške.

Tik dabar Brazdžius įsižiūrėjo, kad tai miestely pora mėnesių buvęs policininkas, padėjęs bolševikams žmones vežti į Sibirą. Senis bijojo, ir jis būtų viską pažadėjęs.
-Gerai, atnešiu ir čia padėsiu,- tačiau jis matydamas, kad vyras jo nešauna, įgavo drąsos ir ėmė derėtis,-va, kad duonos ir lašinių daug neturim. Vokiečiai atima.
-Gerai, tada nieko nereikia, -atsakė vyras su šautuvu.
-Aš nesakau, kad neatnešiu, bet vokiečiai mūsų irgi neglosto.
-Kadangi ginčijiesi, tai pridėsi dar skilandį ir kumpį. Dabar raitas jok namo, kad rytoj turėtum kuo atvežti.
Brazdžius atkabino arklį ir išėjo pro duris. Jis nesėdo ant jo, o ramiai vedė ir mąstė. Saulė buvo jau nusileidusi, staiga temo. Miestelis buvo tamsus, ir Brazdžiui pirmą kartą, einant šiais nuo vaikystės žinomais takais, buvo baisu.

Senis bijojo, tačiau jis buvo činčibaras, ir todėl šykštumas ir nepaykanta nugalėjo baimę. Jis nuėjo į policiją ir viską papasakojo. Jaunas policijos viršininko padėjėjas liepė nugabenti kokį nors maišą, nors ir akmenų, ir palikti.

Brazdžius kitą dieną įsidėjo porą kepalų duonos į maišą ir nuvežė į daržinę. Ten jis vėl arė dirvą ir jau po pietų nukinkė arklius ir išjojo namo. Senis, bijojo. Buvo šviesu, giedojo, kaip visada, vieversiai, ir lojo šunys, miestely skambėjo varpas, bet senis bijojo. Buvo kažkokia keista diena.

Policijos viršininko padėjėjas paėmė pora savo vyrų ir pakalbino dar pora miesto ūkininkų ir Kalkį.
-Žinot, mes toj daržinėj juos susemsim, nežiūrint, kiek jų beateitų. Sugulsim iš vakaro vagose ir grioviuose apie daržinę.
-Už šito velnio šykštuolio Brazdžiaus puodynę sviesto aš turėsiu gulėti purve, suk jį velniai, ne, -pasakė Kalkys.
-Juk čia kova su bolševikais, su jų partizanais,- pyktelėjo padėjėjas.
-Žinoma, tam šykštuoliui aš pats kada galvą nuimsiu. Šlykštus buožė, bet bolševizmas dar biauresnis. Tai mano motinos ir mano patie3 žodžiai. Gerai, aš tą vietą puikiai pažįstu.
Kalkys jau anksčiau apsaugai buvo gavęs šautuvą. Jis kartais išvykdavo pašaudyti. O šaudyti jis mėgo. Ir ginklas jam patiko. Nereikėjo nei bęrtoleto druskos, nei sieros, nei pakulų.

Sutemus visi išėjo. Kalkys atsigulė netoli žydų kapų po krūmokšniu. Kiti penki atsigulė vagose ir grioviuose. Naktis buvo tamsi. Mėnulis tekėjo vėlai. Pūtė nuo kapų vėjas. Buvo gūdu. Šlamėjo medžiai, kažkur skambėjo daina ir grandinės, gulė ant pečių šaltas rūkas. Kalkys galvojo apie daugelį dienų, kada jis taip gulėjo pievose, o jo kūnas traukė vėsumą. Dabar buvo kažkaip kitaip, asmeniškai laisviau ir geriau, bet kažkodėl netaip. Jam neatrodė, kada taip buvo bloga, nors kentė rudenio lietų, pavasario šalnas ir širdy nuskaudėdavo piktas žodis.

Jis išgulėjo po žvaigždėmis visą naktį. Kalkys jautė nuovargį. Jis atsigręžė Į miestelį. Bandė įžiūrėti bažnyčios bokštą. Virš jo degė mažoj debesų properšoj žvaigždė. Ir miestelio gale taip pat viena. Mažytė. Vis žibanti. Ir staiga Kalkys atsistojo. Jis nuėjo prie kitų ir parodė mažą švieselę. Aptemdytame mieste ji buvo lyg blizganti saga, lyg per lentos iškritusią šaką prasiveržiąs spindulys.

Vyrai apskaičiavo, iš kurio namuko ėjo šviesa. Lango užuolaida buvo truputį pradengta. Senį nusivarė į policiją ir parai užrakino. Be abejo, senis buvo perspėjęs. Policijos viršininko padėjėjas paskambino apskrities viršininkui, ta-tačiau vokiečiai liepė patiems susitvarkyti.

Kitą vakarą vėl visi sugulė tose pačiose vietose, po vasarėjančiu dangumi ir palšais debesimis. Žemė buvo drėgna ir keistai kvepėjo.

Po vidurnakčio iš žydų kapų išėjo du šešėliai. Jie beveik ramiai slinko daržinės link. Kalkys jautė, kaip jį krėtė drebulys. Jis nesuprato, kas jį purtė. Spaudė šautuvą ir laukė. Draugai turėjo pradėti, plėšikams išeinant iš daržinės. Kai žengė vyrai tuo trumpu nuo kapų ligi daržinės keliu vienas jų Kalkiui atrodė kaip neseniai pas Baltrėną tarnavęs rusų belaisvis. Šešėliai iš kapų tačiau nėjo pro daržinės duris. Jie, matyti, vienoj sienoj anksčiau buvo atlupę lentą. Kai jie su pora maišų išėjo iš daržinės, nuskambėjo šūviai. Pora šviečiančių nubrėžė žibančią ir nejaukią sekundžių liniją. Ir staiga vėl buvo ramu po tuo palšu pavasario dangum. Dar beveik ramiau negu pirma.

Kalkys pašoko ir ėmė skubiai bėgti daržinės link. Iš kapų nuskambėjo sausas automato traškėjimas, kaip kosulys. Ir vėl visa staiga nutilo, lyg jokio garso nebuvo, o tik kažkur pasąmonėj atsikartojo girdėtas garsas. Kalkys nepajuto, kaip atsisėdo. Kojoj jautė keistą tirpimą, o palietęs blauzdą, pirštus sušlapo gličiu krauju. Dešiniam skruoste jautė aštrų nubrėžimą.

Atbėgę vyrai nunešė Kalkį. Po poros dienų jam nupjovė koją, kuri buvo suaižytą sprogstamos kulkos.    , .
 
-Nebegalėsiu buti mūrininku,— pasakė šypsodamasis Kalkys, — ir va, praradau koją, gelbėdamas to prakeikto Činčibaro turtą. Tačiau kaip bebūtų kartus činčibaras, bet bolševikas kartesnis. Kapitalistinis išnaudojimas tik žaidimas prieš bolševikų vergiją, suk velniai.

Ir kada aš Kalkį aplankiau ligoninėj, pasakiau jau:
-Tu neturtingas, tu galėjai komisaru būti.
-Ne, komisaru būti reikia būti ne vargšu, bet beširdžiu. Vot, Brazdžius galėjo komisaru būti, suk velniai, toks žmogaus kietumas. Dėl to kietumo ir koją praradau.

Nuėjo vasara. Šviesi. Nulijo lietūs krikšto-liniai, nusidraikė rudenio voratinkliai, nusnigo žiema, nuskambėjo kažkur šūviai ir rogių varpeliai. Tą žiemą ir mirė Brazdžius. Jis į ūkį teišeidavo tik vidudienį. Baimė jį sugraužė. Ir kada laidojo Brazdžių, Kalkys stovėjo ant koperatyvo slenksčio pasirėmęs lazdomis ir sakė vedėjui, rodydamas į pravežamą karstą:
-Va, kad gyvas būtų, tai ta lazda užduočiau. Dabar jau ne tik neatkeršijau, kaip motinai pažadėjau, bet dar ir koją jo šykštumui paaukojau. O tiek jis man prakaito ir ašarų ištraukė

Paskui vėl į Lietuvą atėjo bolševikai. Kalkys pabėgo nuo jų, kaip ir daugelis. Ir jam buvo lengviau bėgti, nes jis buvo be kojos. Jį visi pa-veždavo ir negriebė vokiečiai į darbus.
O dabar toli nuo namų, nuo Brazdžiaus lankos, nuo mažytės pirkelės slenksčio, nuo anų drėgnų ir gyvybe kvepiančių dirvų. Amerikon atvykęs Kalkys pragerdinėjo laiką ir pinigus. Ir jis laisvą, o ir nelaisvą laiką prasėdi bare.

Aš pažįstu Kalkį. Ir teisingai visi šaukia, kad jis nemoka gyventi. Jei mokėtų, argi būtų praradęs koją už tą, kurį sau ir savo motinai buvo prisiekęs užmušti.