MARITAINAS IR KRIKŠČIONIŠKOJI KULTŪRA Spausdinti
Parašė Anicetas Trmašaitis, S.J.   

Nelengva būti kataliku. Nelengva būti rašytoju. Būti kataliku rašytoju dvigubai nelengva.
Maritainas,   "America,"   1952. V. 21.

Du prieštaringi žurnalai
"Tėvynes Sarge" yra prasmingas skyrius—Ryškieji Veidai. Jame prel. M. Krupavičius 1959 m. 1 (16) nr pateikia pluoštą gražios, pozityvios informacijos apie vieną ryškų krikščionijos veidą—Maritainą:
"Maritainas stambus krikščioniškosios demokratijos teoretikas ir ideologas, šioj srityj jis gal stambiausias mūsų laikų autoritetas. Liet. krikščioniškoji demokratija nemaža jo raštais yra pasinaudojusi. Už tai jam skolinga pagarbos ir padėkos, kaip ir visa pasaulio katalikija"  (81p.).

Iškėlęs didelius katalikiškosios kultūros laimėjimus mūsų šimtmetyje ir suminėjęs eilę tos kultūros atgimimo darbuotojų—Gilsoną, Mauriacą, Dawsoną, Guardinį, Bloy, Peguy, Claudelį, Chestertoną, Papinį, Mau-nierą —autorių pastebi:
"Palygindami paminėtų žmonių veiksmus ir nuopelnus katalikiškos kultūros atgimdymo ir iškėlimo darbe, neklysdami galėsime pasakyti, kad Maritaino nuopelnas kalbamajame darbe yra didžiausias. Jo raštais išsiauklėjo ir apsišvietę bei išsiugdė savo pasaulėžiūrą ištisos katalikiškos   inteligentijos kartos" (85 p.).

Bet štai kontrastas. Romoje leidžiamas pasaulinio garso žurnalas "Civilta Cattolica" (lietuv. — Katalikiškoji Kultūra) kiek anksčiau buvo išėjęs tos kultūros ginti... nuo Maritaino, kurs esąs jos priešas ir ardytojas. Kuriam iš tų dviejų žurnalų tikėti? Savo straipsnyje prel. Krupavičius pagrįstai mano, jog Maritainą lietuvių visuomenei reikalinga geriau pažnti. Šis mano straipsnis ir stengsis skaitytojus daugiau su juo supažindinti. Tam tiksliausias būdas—leisti patiems susidaryti savo nuomonę, pateikiant objektyvų tekstą. "Civilta" straipsnis čia pasitaikintas Maritaino minčiai geriau ir tiksliau įžvelgti. Ar ne tiesa, kad kontrastas visada daro paveikslą ryškesnį ?

Maritainui daromi kaltinimai
Pagrindinis Maritaino veikalas apie krikščioniškąją kulūrą — "Humanisme Integral": integralus humanizmas (Paris; Aubier, 1936). Pagrindine knygos mintis—visas kultūrinis gyvenimas, istorijos bėgyje atsiskyręs nuo Dievo, turi vėl būti iš pagrindų apimtas gaivia evangelijos jėga; turime sukurti žmogaus paveikslą, į kurį vėl būtų integruotas Dievas, drauge darniai inkorporuojant, apvalius nuo prisiplakusių šiukšlių ir įstačius į deramą perspektyvą, istorijoj pasiektą kultūrinę pažangą. Del to šitam mūsų pastangų tikslui ir duotas prasmingas integralaus humanizmo vardas. Kitais to paties Maritaino žodžiais, antropocentrinį humanizmą ("anthropos"-graikiškai "žmogus") ,t. y. kurio centre pastatytas žmogus, turime pakeisti teocentriniu ("the-os"—graikiškai "Dievas"), t.y. kurio centre stovi Dievas.

Pažvelkime dabar į sakytame Italijos katalikų žurnale rašančio autoriaus Maritainui metamus kaltinimus (Antonio Messineo, S.J., "L'Um-anesmo Integrale", Civilta Cattolica, 1956 m. 3 t., 449-463 pp.). Jų yra penki. Sustoję prie kiekvieno, a) išklausysime kaltinimo, b) paklausime, kiek jis atitinka Maritaino mintims ir c) pažvelgsime į autoriaus argumentus kaltinimui paremti.

Pirmasis kaltinimas: kultūra atskiriama nuo religijos
Maritainas skelbiąs grynai žmogišką kultūros prigimtį; dėl to reikia padaryti išvadą, kad kultūra neturi nieko bendra su religija; o tai sukrečia pačią krikščioniškosios kultūros sąvoką, štai "Civilta" autoriaus žodžiai:
"Paskelbus grynai žmogišką kultūros prigimtį, negalima iš to nepadaryti išvados, kad kultūra atskiriama nuo religijos ir apreiškimo; tokiu būdu pradeda svyruoti tradicine krikščioniškosios kultūros sąvoka" (458 p.).
Kiek kaltinimas atitinka Maritaino mintį? Mano manymu, kaltinimas, kad Maritainas atskiria kultūrą nuo religijos, prieštarauja net penkiems esminiams jo minties punktams.

Pirma, Maritainas griežtai pasmerkia antropocentrinį humanizmą, nurodydamas, kad jo tragedija kaip tik ir kyla iš to, jog atsiskyrė nuo Dievo. Antra, jis kaip tik sako, kad mūsų pareiga yra sukurti teocentrinį humanizmą, t.y., kaip pats vardas sako, kurio centre stovėtų Dievas. Trečia, kritikuoja moderniojo meto dualizmą, atskiriantį Dievo dalykus sau, o žemiškuosius sau, kai tikrovėje dieviškieji turėtų iki pat esmės gelmių apimti žemiškuosius. (Šituos tris punktus galime rasti pabrėžtus kone kas kelintas puslapis "Humanisme Integral" veikale). Ketvirta, tvirtina, kad visuomeniniame gyvenime gamtinės dorybės yra vien tada pilnai vaisingos, kai yra gyvybiškai surištos su antgamtinėmis ("Religion et Culture", Paris: Desclėe, 1946, 50-51 p.p. "Scholasti-cism and Politics", London: Bles, *«>54, 180-181 p.p.). Penkta, Maritaino įsitikinimu, kiekviena moralinė filosofija, analizuojanti žmogaus veiksmų dorą vien iš prigimties taško, yra nepilna; jokia etika, verta to vardo, negali ignoruoti tokių žmonių giminei ir prigimčiai kapitalinių įvykių, kaip pirmųjų tėvų sutvėrimas malonėje, nupuolimas ir atpirkimas ("Science et Sagesse", Paris: Labergerie, 1935, 304 ir sek. pp. Pig. "On the Philosophyy of History", New York:  Scribner, 1957, 40 p.).
Be šitų esminių punktų, Maritainas ne vien kad neatskiria kultūros nuo religijos, bet nuolat įsakmiai pabrėžia, kad laikinieji dalykai turi būti subordinuoti amžiniesiems, ir kad be religijos tikra kultūra neįmanoma. Štai vien keli pavyzdžiai, tyčia paimti iš įvairių veikalų:
"Didžiai svarbu suprasti, kad kultūra ir civilizacija... turi būti subordinuotos amžinajam gyvenimui, kaip tarpinis tikslas paskutiniajam. Šito kia subordinacija augštesniam tikslui pakelia pačią kultūros sritį,.. Kadangi šitas žmogaus tobulėjimo vyksmas (kultūra) nėra vien medžiaginis, bet — ir svarbiausia — dvasinis, yra savaime suprantama, kad religinis elementas jame vaidina pagrindinę rolę" (Religion et Culture", 18 ir 20 pp.).

"Horizontali civilizacijos kryptis, t.y. į autentiškus laikinuosius tikslus, padeda vertikaliai, t.y. sielos gyvenimo krypčiai. Ir priešingai, be sielų žengsmo į jų amžinąjį tikslą, civilizacijos eismas praranda savo dvasinės energijos šaltinį, žmogišką veržlumą ir kūrybinį polėkį" ("The Range of Reason", London: Bles, 1953, 198 p.).
"Tas pirmasis horizontalios krypties veiksmas išsigema į žmogaus sunaikinimą, jei nėra gyvybiškai sujungtas su antruoju, vertikaliu" "Scholasticism   and   Politics",   8p.).

Kokie Civ. Católica autoriaus argumentai kaltinimui paremt? Meski me akį į pačią kaltinimo struktūrą. Kaltintojas pateikia faktą ir iš jo padaro išvadą. Faktas—grynai žmogiška kultūros prigimtis ("paskelbus grynai žmogišką kultūros prigimtį"). Išvada — kultūra atskiriama nuo religijos ("negalima iš to nepadaryti išvados, kad kultūra atskiriama nuo religijos"). Išvada, kaip matėme, prieštarauja penkiems esminiams Maritaino filosofijos punktams ir į-sakmiems žodžiams. Tai meta stipraus abejojimo šešėlį į faktą, iš kurio padaryta, t.y. kad Maritainas skelbiąs grynai žmogišką kultūros prigimtį. Kuo autorius jį įrodo? Viena vienintele citata iš "Religion et Culture":
"Tikroji religija yra antgamtinė, nužengusi iš dangaus su Tuo, kuris sutvėrė malonę ir tiesą. Ji nėra iš žmogaus, nei iš pasaulio, nei iš civilizacijos, nei iš kultūros, o iš Dievo. Ji peržengia kiekvieną civilizaciją ir kiekvieną kultūrą; yra griežtai universali"  (24 p.).

Šitie žodžiai sako, kad tikroji religija savo kilme ir apimtimi nepriklauso nuo civilizacijos ir kultūros: savo kilme — nes kyla iš Dievo, savo apimtimi — nes neapsiriboja viena kuria kultūra ar laiku, bet yra universali, tinkanti kiekvienam žmogui ir kiekvienam metui. Tačiau autorius iš jų išskaito, kad Maritainas skelbia grynai žmogišką kultūros prigimtį. Tai atrodo juo neteisingiau, kadangi tuojau po cituoto teksto kaip tik seka Maritaino žodžiai, jog "religija yra didžiausia civilizacijų ir kultūrų puoselėtoja ir geradarė". Tai išskaitęs, iš to pasidaro išvada, kad kultūra atskiriama nuo religijos. Išvada tarnauja kaip išeities bazė tolimesniems kaltiniams.

Antrasis kaltinimas: religija neturi jokios įtakos istorijai
"Priėmus religijos atskyrimą nuo kultūros, logiškai seka, kad religija, nebūdama jokios kultūros elementu, visai neveikia istoriją ir neturi jokios tiesioginės įtakos laiko vyksmui" (459 p.).

Ar kaltinimas atitinka Maritaino mintį? Kaip matėme, Maritainas neatskiria religijos nuo kultūros, bet priešingai, tvirtina, kad kultūra turi būti gyvybiškai religijos persunk-ta;tuo pačiu tai reiškia tvirtinimą, jog religija turi gyvybiškos įtakos laiko ir istorijos vyksmui. Tačiau kaltintojas to nemato. Ir necituoja jokio Maritaino teksto įrodymui. Jo paties žodžiais, šitas kaltinimas yra "logiška išvada" iš praėjusiosios, t.y. kad kultūra atskiriama nuo religijos, kuri jau suponuojama kaip atbaigtas, įrodytas ir priimtas faktas, pristatytas vienu trumpu būtojo laiko žodžiu "priėmus".

Trečiasis kaltinimas: iš krikščionybės ir evangelijos išmetamas lauk jų antgamtinis turinys
"Civilta" autoriaus tvirtinimu, pagal Maritainą "istorinėje plotmėje krikščionybė veikia ne kaip apreikštoji ir prakilni religna; evangelija — ne savo originaliame tyrume kaip žmogui perduotas Dievo žodis, ne malonė ir jos nešamos augštesnės vertybės. Čionai krikščionybė ir e-vangelija teveikia vien išmetus lauk jų antgamtinį turinį, jas sugamtinus, sulaikinus. Vien šitokioje formoje viena ir kita tegali tapti kultūros elementais ir įeiti komponentais į integralų humanizmą" (459 p.).

Kiek kaltinimas atitinka tikrovę? Maritainas nuolat pabrėžia absoliučią ištikimybę amžiniesiems dalykams, tyrą evangelijos spinduliavimą, pilną katalikų religijos tiesą. Tebūnie pavyzdžiu kad ir šitas tekstą" :
"Mistinis Kristaus Kūnas turi veikti pasaulį visa savo dieviškojo gyvenimo jėga, kuri turi būti perduota žmonėms ir juose išlaikoma pilna ir nesužalota šitomis priemonėmis: visų apreikštųjų tiesų skelbimu, sakramentų pilnuma ir nepažeistos drausmės ryšiais" (On the Philoso-phy of History", 159 p.).

Kokie kaltinimo argumentai ? Ir čia autorius necituoja nė vieno Mar-taino teksto, bet vėl visa išveda iš kultūros atskyrimo nuo religijos. Va, autoriaus žodžiai:
"Jis (Maritainas) sako, kad į dvasinius ir laikinius dalykus, į religiją ir kultūrą, galima žiūrėti vien kaip į dvi visai skirtingas sferas, nors iš jų mažiau tobula palieka iš esmės subordinuota tobulesniajai. Dėl to augštesniosios įtaka žemesniajai, religijos kultūrai, galima vien religinėms vertybėms nužengus į žmogiškąją ir laikinąją plotmę. Tačiau
—    turėkim tai gerai omenyje — kad jos taptų kultūros elemetu, turi su-laikėti ir susiskaldyti, prarasdamos savo transcendenciją ir universalumą" (459 p.).
Čia vieta žvilgterti, koks yra kalbamu reikalu Bažnyčios mokslas. Savo enciklikoje "Immortale Dei" Leonas XIII aiškiai ir autoritetingai skiria dvi galias: pasaulinę ir bažnytinę. Viena yra žemiškiems, kita
—    dieviškiems dalykams; vienos uždavinys rūpintis laikinaisiais reikalais, kitos — amžinaisiais; viena laikinė, kita dvasinė. Ir viena ir kita savo srityje yra augščiausia; abiejų kompetencija apibrėžta tiksliai nustatytomis ribomis pagal kiekvienos prigimtį ir paskirtį.

Vadinasi, dvi aiškiai skirtingos plotmės, dvi viena su kita nesumaišy-tinos sferos. Tačiau tai nereiškia, kad jos būtų viena nuo kitos izoliuotos. Bažnyčia, yra patys įžanginiai enciklikos žodžiai, nežiūrint to, kad jos sfera yra esmėje skirtinga nuo laikinosios, daro jai gilios ir lemiamos įtakos, kuri ten, kur priimama, sukuria  krikščionišką   kultūrą.
Enciklikoje tad pabrėžtinai išvardijami dalykai, kurie autoriui nepatinka Maritaine: dvasinės ir laikinės plotmės skirtingumas, pirmosios transcendencija ir sykiu gyvybinė įtaka antrajai. Jei tad, pagal autorių, krikščionybė ir evangelija, nu-žengdamos į žemiškąją plotmę ir tapdamos kultūros elementais, su-laikėja ir susiskaldo savo antgamtinį turini, transcendenciją ir universalumą, tai šitas kaltinimas turėtų lygiai kristi ant Leono XIII. Mano nuomone, autorius klaidingai skaito atskyrimas, kur Maritainas rašo skirtingumas. Iš to, kad vyras nėra žmona, bet nuo jos skirtingas dalykas, neseka, kad jis turi būti nuo jos atskirtas, su ja negyventi. Tarp dviejų skirtingų dalykų gali būti darni jungtis, ką Leonas XIII ir Martai-nas ir sako apie laikinąją ir amžinąją sferą ir religiją.
(Bus daugiau)
Anicetas Trmašaitis, S.J.