ALKAS IR KRIENAS Spausdinti
Parašė PR. SKARDŽIUS   
Mūsų kalba yra tam tikras mūsų praeities kultūros atspindys. "Šių dienų kalboje, — rašo K. Būga, — atsispindi praeitasis žmogaus gyvc nimas, visa jo senovė. .. Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartų padaras, yra mums istorijos dokumentas, šį tą pasakąs apie žmogų, to žodžio darytoją, ir jo gyvenimą" (Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje. 1924, 1 psl.). Bet tas žodis ką nors tikro apie mūsų žilą senovę pasako tik tada, kada jis gerai paliudytas, žinoma jo tikroji reikšmė ir jos raida. Dar daugiau tas pat žodis įgauna mokslines vertės, kada jo lytį ir reikšmę patvirtina ne tik mūsų, bet ir kitų giminingų kalbų duomenys ir iš dalies tai dar paremia kitų artimesnių sričių (proistorės, archeologijos, istorijos, tautosakos ir kt.) potyriai.

Čia esu pasiryžęs pasvarstyti du mažiau žinomus žodžius — alkas ir krienas, kurie, nors Liet. Enciklopedijoj jau iš dalies ir aprašyti, ligšiolinėj mūsų spaudoj (išskyrus J. Baldžiaus padriką krieno nagrinėjimą jo "Pirktinėse vestuvėse", 1935 m. išspausdintose "Darbuose ir Dienose") plačiau ir nebuvo paliesti iš kalbinės pusės.
1. Alkas
Žodis alkas visų pirma sutinkamas senųjų lietuviškų raštų kalboje: tikėdami ing. kalnus, akmenis, medžius, gains (kaip ghe wadina alkus), upes . . . (1573 m. Wolfenbuettelio Postilė: Mitt. d. Lit. Liter. Gesellschaft, V 150); anis saw pakūrė . . . Goius (paraštėj: lucos Haine elkai) ant wissu auksztų kalwų (Bretkūno Biblija, I Kar. XIV 23); garbina... medžius, alkus, Medeinės (1595 m. M. Daukšos katekizmas: E. Sittig, Der poln. Katechismus des Ledezma. . . 1929, 73 psl.); meldžia... Perkūnus, medžius, elkus (1605 m. anoniminis katekizmas: E. Sittig ib.); karališko girio randasi medžiais apaugusi kalvutė..., šiandien dar vadinasi alkelis, t.y. mažasis alkas (Galb-raščiai, Ragainės aps.: C. Jurkschat, Lit. Maer-chen und Erzaehlungen, 1898, 109 psl.). K. Būga Liet. Kalbos žodyno 58 psl. dar mini alkas "bir-žis, biržtva" ir iš Veiviržėnų, Kretingos aps. Bet dabartinėj kalboj alka(s) paprastai bevartojama tik įvairiuose vietovardžiuose, pvz.: Alkas "Salantų, Alsėdžių par. kalnas; Rietavo par. soda ir biržtva"; Alko arba Alkos kalnas "Salantų, Laukžemės, Ylakių, Kulių par.", Alkakalnis "kalnas miške netoli Linkmenų", Alkupis "kair. Minijos įtakas; kair. Salanto (Minijos) įtakas; kair. Nevėžio įtakas" ir kt., žr. K. Būga LKŽ 58-59; Ed. Šturms, Die Alkstaetten in Litauen, 1946, 2-13 psl.

XVI amž. slav. Lietuvos raštuose alkas sutinkamas tiek bendrine, tiek tikrine reikšme: moja niva ležit na olki podle dorogi velikoj (1538 Ramygala, Upytės aps.); tri nivy... odna pod prudom moim, drugaja pod olkom, gaem bere-zovym (1573 Viduklės aps.); dub stoit na nive, prozyvaemoj Alkas,... a ot togo duba usypali kopec v lese, prozyvaemom Alka pjavnis (t. y. Alko pjaūnis. 1573 Pavandenės vis.); lesom za-roslaja voloka odna, nazvanaja Alka kalnas (1593 Daugėliškiai, Kražių vis.); drugii kopec usypan na vysokoj gore, nazyvaemoj Alkas (1585 Siaur-kampiai, Kražių vis.) ir kt., žr. K. Jablonskis, Liet. žodžiai senovės Lietuvos raštinių kalboje, 1941, 138, 238 psl.

Iš visų augščiau minėtųjų pavyzdžių matyti, kad seniausiai paliudyta bendrinė alko reikšmė yra buvusi "(šventas) miškas, gojus, Hain, lūcus; beržynas, biržis, biržtva, berezovyj gaj."
J. Balčikonio redaguotame "Liet. kalbos žodyno" pirmame tome, 82 psl., duota pirmoji alko reikšmė "šventykla, alka" nėra kaip reikiant paliudyta: alkas "šventykla, šventovė" tėra paminėtas tik vieninteliu Vaižganto raštų kalbos pavyzdžiu ("Skapiškėnų alkas arba žemaičių alka reiškia aukurą, šventyklą ar iš viso šventą vietą."). Beveik tas pat yra ir su toje pat vietoje duotąja bendrine alkos reikšme "vieta ant kabio, kur būdavo deginamos aukos": iš A. Juškevičiaus žodyno cituojamas sakinys ("Alka yra vieta ant kalno, kur alkanus penėjo ir tankiai vadinas alkos kalnas") ničnieko nesako apie aukų deginimą; pats A. Juškevičius savo žodyne iš Veliuonos ir Alsėdžių duodamąją alką (vs. vd. alka) lenkiškai teverčia "miejsce ofiar." Kitas tik iš raštų (t.y. šių laikų spaudos kalbos) duodamas sakinys ("Aukas degindavo ant aukakalnių, alkų") dar mažiau rodo kokią senovę. Kiek panašiau Į tiesą atrodo iš tų pat Alsėdžių duodamoji alka "auka": Alkas vežė į Rokytus gyvolių patronui šv. Rokui.

Bet čia yra visa bėda, kad iš niekur kitur lig šiol nėra patvirtinta nei alka "auka", nei alka "aukų (aukojimo) vieta": visi mūsų kalbos šaltiniai ligi XIX amž. vidurio nieko apie tai nesako. Pirmasis buvo S. Daukantas, kuris savo raštuose sąmoningai ėmė vengti slav. skolinių apiera, apieravoti ir jų vietoje pradėjo vartoti auką, aukuoti, taip pat aukuras (naujai sudarytas iš auka ir -kuras, panašiai kaip ugniakuras); dėl to jis pvz. Būde (114) psl.) rašė: "Turėjo dar taip pat už šventus aukurus, arba altorius, ant kalnais, kurius vadino auko kalnais, arba alko kalnais ir viešpilais, ir didelius akmenis, ant kuriais meldėsi ir dievams aukavo arba jus vaišino, kaip šiandien iš gudiškumo sakoma, apieras jiems darė." Dėl dabartinės aukos atsiradimo plg. dar mano Liet. kalbos žodžių daryba 587; E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 24.

BR.   MURINAS   Mergaitė (Akvarele)

Taigi kyla klausimas: ką iš tikrųjų alka(s) galėjo reikšti senų senovėj? Iš vienos pusės, kaip jau matėme, mūsų senoviniai kalbos šaltiniai ir iš dalies dabartinė kalba pirmoj vietoj tepažįsta bendrinę alko reikšmę "(šventas) miškas, gojus; biržis, biržtva"; iš kitos pusės dabartiniai ir senoviniai vietovardžiai, kuriuose sutinkama al-ka(s), yra gana įvairios rūšies. Latvių archeologas Ed. Šturms savo augščiau minėtoj knygelėj yra iš įvairiausių šaltinių surinkęs (žinoma, kiek šiuo metu jis tai galėjo padaryti) net 224 įvairias alka-vietes (Alkstaetten): alkakalnius (arba alkakal-

 
BR.   MURINAS   ŽVEJŲ   LAIVAI (Akvarele)

 
kalvius), šventmiškius, alkupius, alkežerius, aik-pieves, alklaukius, alkakaimius ir kt. Bet iš tų visų jo surinktų alkaviečių tik 88-iose mintna alka(s); visos kitos turi kitokius pavadinimui (pvz. Dievaitis, Kauko kalnas, Laumės kalnas, Perkūnkalnis, Šventaragis, Šventkalnis, Velnio-kalnis ir kt.) arba neturi jokio pavadinimo (jų duodamas tik aprašas). Bendrinio žodžio alka-vietė "Alkstaette" nėra išlikusio mūsų kalboje: tas žodis, kurį Ed. Šturms laiko bendriniu, iš tikrųjų yra tikrinis vardas — Alkavietė "mišku apaugęs kalnelis netoli Visdievų sodžiaus, Obelių par." (K. Būga LKŽ 58). Tarp 88 alkaviečių, kuriose minima alka(s), apie 30 su viršum yra kalvos, kalnai arba (tik keli) piliakalniai. Tikras alkakalnių ar alkakalvių skaičius, kol dar kaip reikiant neištirti visi mūsų vietovardžiai, tebėr tikrai nežinomas; bet ir tie iš jų, kurių daugiausia pasitaiko Žemaičiuose ir vienur kitur įvairiose Lietuvos vietose, atrodo ne atsitiktiniai, bet, bent iš dalies, senoviniai palaikai.

Visų pirma yra įdomu pastebėti, kad mūsų kalboj kalvos ar kalno reikšme dažniau vartojama ne Alka(s), bet Alko (Alkos) kalnas. Ir ši pastaroji žodžių grupė kaip tik gali būti senas dalykas; tą jos senumą tarp ko kito rodo dar latvių kalbos atitinkama bendrinė žodžių grupe elka kalns "dievaičių, stabų kalnas, šventas kalnas pagoniškoms pamaldoms". Latviai dar pažįsta ir elka dievs "dievaitis, stabas, Goetze, Abgott" ir net elks "t.p." Bet šis pastarasis latvių žodis, elks "dievaitis, stabas", kaip J. Endzelynas, Lat-viešu valodas vardnica I 567 mano, veikiausiai yra ne senas dalykas, bet vėliau abstrahuotas iš žodžių grupių elka dievs ir elka kalns, panašiai kaip mūsų traukas "gyslažolė, gyslotis (planta-go)" gali būti kilęs iš trauko žolė arba traukažolė "t.p." ir kt., žr. mano ŽD 558. M. Miežinio žodyne sutinkamas alkas "dievaitis, stabas" iš niekur kitur nėra paliudytas, ir todėl jis be didelės abejonės gali būti laikomas latvišku skoliniu, nes M. Miežinis į savo žodyną yra įtraukęs ir daugiau tokių latvybių, kurių kiti mūsų kalbos šaltiniai visai nepažįsta.

Senovės prūsų kalboje pats žodis alkas nebesutinkamas, bet iš jo sudarytų tolimesnių darinių dar tebėr išlikusių, pvz. vietovardis Alkayne ir kt., žr. G. Gerullis, Die altpreuss. Ortsnamen,
1922, 8 psl. Tai sutartinai rodo, kad alkas arba elkas yra baltiškas žodis ir toliau savo kilme yra susijęs su gotų alhs (mot. giminės, priebalsinio kamieno) "maldykla, šventykla, Tempei", sen. ang. sak. ealgian "saugoti, ginti", gr. alke "apgynimas, apsauga" ir kt., žr. J. B. Hofmann, Etym. Wb. des Griech. 12; J. Pokorny, Idg. etym. Wb. 32; E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 7.

Taigi šalia senovinio alko "(švento) miško, gojaus, biržtvos" anksčiau, dar pagonybės laikais, galėjo būti jau pažįstamas ir alko kalnas (arba alkakalnis), t.y. kalnas, kuriame buvo alkas "(šventas) miškas, gojus", o vėliau iš alko kalno arba alkakalnio trumpėjimo keliu galėjo atsirasti, kaip rodo mūsų vietovardžiai, ir alka(s) "kalva, kalnas", dabar tik vietovardžiais bevartojama.

Tiek alkas "gojus", tiek alko(alkos) kalnas arba alkakalnis (alkas, alka "kalnas, kalva") seniau, reikia manyti, yra turėję tam tikrą kultinę reikšmę: viena, senovės lietuviai, kaip rodo augš-čiau minėtosios mūsų senovinių raštų citatos, dar būdami pagonimis, tikėjo alkais ir juos garbino arba meldė, panašiai kaip medžius, apidėmes ir kt.; antra, religinį mūsų senovinio alko (alkos) kalno pobūdį iš dalies primena latvių kalbos atitikmuo elka kalns; trečia, mūsų kalboje yra išlikusių pasakojimų arba padavimų apie tikybinę (kultinę) kaikurių alkakalnių paskirtį; ketvirta, tai iš dalies patvirtina ir archeologiniai tyrinėjimai, plg. Ed. Šturms op. ct. 13-20. Kokia ši kultinė reikšmė yra buvusi iš tikrųjų, yra daugiau jau tautosakinis, istorinis ar archeologinis klausimas, ir todėl šiame trumpame straipsnyje nei nebebandau to dalyko plačiau svarstyti.

Kitas klausimas yra, kodėl šalia bendrinio alko "(švento) miško, gojaus, biržtvos" ir įvairių dabar vietovardžiais bevartojamų alkakalnių arba alkakalvių mūsų dabartinėj kalboj dar apsčiai sutinkama įvairių kitų su alk- sudarytų vietovardžių: upėvardžių, ežerų, kaimų vardų ir kt. Ypač dažnai sutinkamas Alkupis arba Alkupys, daugiausia koks mažutis upelis. Taip pat dar pažįstamas Alkaragis "Ūsių ežero didelis, mišku apaugęs pusiasalis ties Kupriais, Linkmenų par.", Alkaraistis "raistas ties Alkakalniu netoli nuo Linkmenų", Alkd "Alsėdžių par. soda (kaimas); Švėkšnos par. pieva; Skapiškio par. sala" ir kt., žr. K. Būga LKŽ 57-58. Kaip ir iš kur šios rūšies vietovardžiai yra gavę savo pavadinimus, dabar, neturint jų visų pilno sąrašo ir juo labiau nežinant daugelio metrikos bei istorijos, yra neįmanoma ką tikresnio pasakyti.

Pagaliau šalia alko, kaip matėme, dar vartojama ir alka. Ar tai buvo iš pradžios du vienareikšmiai dariniai, ar jie reiškė kokius įvairius dalykus? Tas klausimas irgi sunkus atsakyti: viena, panašių lygiagrečių darinių yra ir daugiau mūsų kalboj, pvz. bradas : brada, kuokas : kuoka, raukas : rauką, skurdas : skurdą, vokas : voka, žalgas : žalga, žaras : žara, taip pat upėvardžiai: Grūda, Kiauna, Suosa šalia ežerų vardų Grūdas, Kiaūnas, Sudsas ir kt.; antra, alkas mūsų kalbos šaltiniuose tėra tik "gojus, biržtva", o mūsų vietovardžiuose jis vartojamas pakaitais su alka beveik panašiomis reikšmėmis, pvz. Alkas, Alko kalnas ir Alka, Alkos kalnas.

2.  Krienas

Šis mūsų kalbos žodis, kuris neturi nieko bendro su slav. krienu (iš gud. chren) "kartuolė-mis, horse-radish (cochlearia armoracia)", yra didžiai senas ir jau nebesutinkamas ne tik šių laikų, bet ir mūsų seniausiųjų raštų kalboje. Visų pirma jį randame XVI amž. vidury (1550 m.) parašytoj Michalonis Lituani knygelėj "De mori-bus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum frag-mina. . .", 1615 m. išspausdintoj Bazely. Čia, minėdamas totorių bei izraelitų parduodamųjų nuotakų paprotį, autorius sako, kad kadaise ir Lietuvoj tėvams būdavusi mokama už nuotakas tam tikra perkamoji kaina, žemaičių krienu vadinama (in nostra olim gente solvebatur parentibus pro sponsis pretium, quod Krieno a Samagitis vocatur). Šiame rašte minimoji lytis krieno veikiausiai yra, kaip K. Būga Jušk. žod. II 237 manė, ne kac kita kaip vs. kilmininkas, šalia kurio galėjo būti praleistas pažymimasis žodis, pvz. krieno (sc. pinigai, nauda ar pn.).

Toliau krienas nuotakinės duoklės reikšme dar gana dažnai sutinkamas slaviškų XVI-XVII amž. Lietuvos raštų kalboj, kur jis įvairiai parašomas: chren, chran, chrzan, kren, krena, kryina ir kt., pvz.: chren, gdy devka tych liudej našich zamuž poidet,... panu Janu majut dati ot vydan'ia po polukop'iu grošej... (1553 Kražių vis.); chran od dzievriek dawac powinni wszysci ludzie: gdyby dziewka byla vvydana za granicę tego imienia, tedy gr. 30 na panow, a na vrzednika gr. 5; a gdzieby miedzy ludzie tuteczne dziewka takze tuteczna byla dana, tedy tylko na vrzednika po-winno dac gr. 5 (1571 Tauragė, Kražių vis.); chrenu za dziewkami, gdy poddany za cudzego dziewkę wyda, povrinien dac gr. 60, o gdy za swego poddanego gr. 12. Miesczanie chrenu dac nie powinni... (1581 Tytuvėnai); prodali esmo... imen'e našoe z danmi grošovymi i medovymi... z chreny devoč'emi (1590 Dirvėnai); vol'no budėt ....im....tych poddanych našych... volodati, redi-ti—dan grošovuju z nich vyberati.... kreny de-vočye brati (1617 Dirvėnų vis.) ir kt., žr. K. Jablonskis op. cit. 22-42.

Iš šių citatų matyti, kad krienas (arba krieną), vartotas slaviškuose inventoriniuose Lietuvos raštuose, buvo tam tikra baudžiavinė duoklės rūšis, tekstuose dažnai vadinama chreny devočie (devočye, devotčye) "merginiai krienai" ir mokama gana nevienodai. Jei mergina ištekėdavo už dvaro ribų, į kitą valsčių, tai reikėdavo mokėti daugiau (pvz. 17, 30, 60 grašių); jei būdavo išleidžiama už vietinio (to pat dvaro ar valsčiaus) gyventojo, tai užtekdavo 5, 12 grašių ar pn. Miestiečiai krieno duoklės visai nemokėdavo.

Bet dvaro valdovui mokėtoji nuotakinė krieno duoklė savo siauresnę, specialesnę, reikšmę buvo gavusi tik vėlesniais laikais, veikiausiai tik su baudžiavos įvedimu; anksčiau, kaip rodo istoriniai šaltiniai ir dažni net ligi vėlyvesnių laikų išlikę vedybiniai papročiai, šio žodžio reikšmė yra buvusi visai kitokia. Kaip jau iš minėtojo M. Lituano rašto matyti, krienas seniau (olim) Lietuvoje buvo tėvams (parentibus) mokama nuotakų perkamoji kaina (pretium pro sponsis, t.y. kaina už nuotakas, nuotakų kaina, Kaufpreis der Braut). Tai rodo, kad seniau nuotakos galėjo būti perkamos, sumokant už jas tam tikrą kainą. Ir tas paprotys buvo ne tik lietuvių, bet ir kitų indoeuropiečių tautų pažįstamas. Pvz. senovės prūsai, kaip Petras Dusburgietis praneša, nuo senovės buvo pratę savo žmonas pirkti už tam tikrą sumą pinigų: "Secundum antiquam consu-etudinem hoc habent Prutheni in usu, quod uxores suus emunt pro certa summa pecuniae" (Scriptores rerum Prussicarum I 54). Herodotas rašo, kad trakai sau žmonas pirkdavę iš jų tėvų už didelius turtus. Taip pat ir senovės graikai, pasak Aristotelio, nešiodavę ginklus ir pirkdavęsi sau žmonas. Toliau dėl to žr. O. Schräder, Sprachvergleichung und Urgeschichte I 162 t.; E. Hermann, Nachrichten von d. Gesellschaft der Wissenschaften zu Goettingen (Phil.-hist. Kl., Allg. Sprachw., Oest. Kulturkl., Bd. 1, Nr. 2) 44 tt.
Pati liet. krieno etimologija irgi rodo ne ką kitą kaip "pirkimą": šis žodis yra su priesaga -na-sudarytas iš šaknies *krei- "pirkti"; plg. sen. ind. kretum "pirkti", kraya- "pirkis, perkamoji kaina", sen. airių crenim (iš *krinami) "perku", sen. rus. krenuti (iš *kri-) "pirkti" ir kt., žr. R. Trautmann, Balt.-slav. Wb. 142; J. Pokorny, Idg. etym. Wb. 648; M. Vasmer, Russ. etym. Wb. I 660; E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 297.

Senovinėj latvių kalboj dar sutinkamas krieno atitikmuo, bet jau su iš dalies pakitėjusia reikšme: kriens, krieną nauda (t.y. krieno pinigai) "tai, ką jaunikis duoda jaunajai, tėvams ir draugams" (J. Mancelijus, Phraseologica Lettica. 1636, XXXII sk.). Taip pat ir J. Langijo žodyne kriens, krieną nauda yra "Brautgeschenk bei der
Verloebnis, ein Geschenk an die Braut, Krongeld" (I 157, II 156).

Kitose ide. kalbose tiesioginio krieno atitikmens nesutinkame, bet tuo žodžiu reiškiamas pirktinės santuokos paprotys, nuotakos pirkimas arba dovanos davimas pačiai jaunajai ar jos tėvams, jose visdėlto dar daug kur pažįstamas, kad ir kitais žodžiais. Tai visų pirma dar gana aiškiai rodo germanų kalbos: vok. Wittum, vid. vok. augšt. widern "po sutuoktuvių jaunikio duodamoji dovana jaunajai, Brautgabe", sen. vok. augšt. widamo, ang. sak. weotuma "perkamoji nuotakos kaina, Kaufpreis der Braut" ir kt. Visi šie žodžiai yra kilę iš ide. šaknies *wed(h)-: liet. vesti "leiten, heimfuehren, heiraten", sen. rus. vesti zenu "vesti žmoną, heiraten, to marry", vodimaja "ištekėjusi moteris, žmona", sen. ind. vadhū- "marti, jauna moteris" ir kt. Iš tos pat šaknies yra sudarytas ir gr. hėdnon (iš *vednon, Homero ds. ėedna) "jaunikio dovana jaunajai, Brautgabe" ir "tėvų duodamas kraitis". Žr. Kluge -Goetze, Etym. Wb. d. deut. Sprache, 1953, 883; J. Pokorny, Idg. etym. Wb 1115 t.

Bet čia pat tenka pastebėti, kad krienas "perkamoji nuotakos kaina" iš pradžios nieko bendro nėra turėjęs su dabartiniu kraičiu "Aussteuer, Brautschatz, dowry", kuris etimologiškai sietinas su mūsų kraitė "iš plonų šaknų ar plėšų pintas krežis, pintinė", krijas "rėčio ar kretilo šonai; rėčio sietelis; iš virvelių išpintas lovos dugnas; prietaisas siūlams vyti", lat. krija "liepos žievė; sieto šonas; pintinė iš liepų žievės; liepinė lenta", toliau mūsų kriėti "kloti, kreikti, skleisti" ir kt., žr. J. Endzelynas, Lat. valodas värdnica II 284; E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 287. Taigi kraitis savo dabartinę reikšmę "Aussteuer, dowry" bus gavęs nuo kraitis arba kraitė "karbija, krežis, pintinė" (plg. kraičkubilis "kubilas kraičiui dėti, kraitinis kubilas") visai panašiai, kaip lat. pūrs "kraitinė dėžė; kraitis, Aussteuer" veikiausiai yra išriedėjęs iš pūrs "bedangtė arba dangtinė dėžė, javų saikas"=mūsų pūras "javų tūrio matas, lygus 24 gorčiams".

Apskritai imant, yra manoma, kad kraitis "Aussteuer, Mitgift, dowry" senovėj visai nebuvo pažįstamas ir tik vėliau yra pakeitęs nuotakos pirkimo kainą, iš pradžios mokėtą šeimos galvai. Mat, su laiku, kintant papročiams, seniau tėvui mokėtoji nuotakos kaina pamažu visai arba iš dalies buvo paversta nuotakos dalia, t.y. jos kraičiu "Brautschatz"; žr. O. Schräder, Sprach-vergl. II 320; E. Hermann op. cit. 46.

Kitas klausimas yra, kuo nuotakos kaina buvo mokama. Senų senovėj viena iš plačiai vartojamų tokių mokamųjų priemonių buvo gyvuliai, ir būtent galvijai. Pvz. Vedų laikais jaunos merginos indų buvo vertinamos karvėmis. O Rytuose, ypač Rusuose, galvijų (skot) vietoje buvo įprasta vartoti kiaunenas (kiaunių kailius). Todėl sen. rusų kalboj kuna arba kunica, paprastai ds. kuny, kunicy, atstojo mokamąsias priemones, pinigus, kunnoe, kuničnoe vadinosi "ponui mokamoji nuotakos duoklė už kitur ištekančią merginą" ir kt. Šalia krieno ta pačia reikšme, tik žymiai rečiau ir daug vėlesniais laikais, kiaunenos (kunicy) buvo vartojamos ir Lietuvoje, pvz.: my vse try rozpisavši toe imen'e na try časti meže sebe esmo razobrali, to est... porobkov i ince čeliadi nevolnoe... z danmi medovymi, z diakly žytnymi. .., s chreny aboli kunicami devočymi.... (1581 Tauragė, Kražių vis.); devki.... vodlug sta-rodavnych dobrych zvyčaev, otdavši panu dedič-nomu chren abo kunicu, volno iti zamuš za po-danogo chotia i inšogo pana... (1592 žemaičių žemės teismo sprendimas Raseiniuose); vol'no budėt. ... mne poddanye našye, u sebe majuči, imi rediti, suditi.... koždogo za vystupok ego na gorlo podlug prava pospolitogo dati ego karati, i vo vsich povinnostej s tych poddanych našych pomenenych..- i z chrenami, s kunicami devočymi i vdovimi užyvati majut.... (1597 Vaiguva, Užvenčio vis.); kunic poniewaz nie iest zwyczay brač krom dyskrecyi od cudzych, tym barziey od swoich z wIosci, by turbacyi nie mieli i targu, warunek kladzie się (1760 Pervalkas, Gardino aps.). Žr. K. Jablonskis op. cit. 22-23, 43, 45.

Tačiau kiaunenų vartojimas nuolatinės duoklės reikšme Lietuvoj nebuvo pažįstamas iš pat senovės, ir XVI amž., kaip minėta, tai tebuvo vartojama gana ribotai. Todėl yra galimas daiktas, kad šis paprotys lietuvių buvo pažintas iš kur kitur, veikiausiai iš Rytų. O kuo iš tikrųjų perkamoji nuotakos kaina buvo mokama senovėj, mes dėl žinių stokos galime tik spėlioti.
Iš visa tai, kas šiame straipsnyje trumpai pasakyta, galima jau matyti, kad mūsų krienas "perkamoji nuotakų kaina, pretium pro sponsis. Kaufpreis der Braut" yra žymus mūsų senovės liudininkas, atskleidžiąs svarbų santuokos istorijos lapą ir tuo pačiu parodas, kad ir kalba kartais gali padėti išaiškinti arba paremti kaikuriuos tautotyros dalykus.