ANTANO VAIČIULAIČIO PASAKOS Spausdinti
Parašė Pr. Naujokaitis   

— Irkitės pas tėvus ir sakykite: jauniausias sūnus turi nešti karalaitę. Jeigu jis negrįš namo, tai atlėks ir ant kartelės ties langu nutūps paukštė. Jeigu ji atskris su diemedžio šakele snape, jisai bus laimingas. Jeigu jis bus varge, ji laikys dilgėlės lapą, o jeigu visai jo nebus, ji turės eglės spyglį. (238 psl.)...

Jis skendo gilyn ir gilyn, kol iš tos vietos, kur jis įkrito, pakilo kregždė, toji maža paukštė, ir atstačiusi baltą gūžį prieš vėtrą, lėkė per vandenis ir vėjus. Skrisdama per girią, ji nuskynė eglės spyglį ir nuplasnojus atsitūpė ant kartaitės, ties žvejo tėvų langu (244 psl.). ..


Ir štai po ranka A. Vaičiulaičio pasakų rinktinė. Puikaus pavidalo knyga, dail. V.K. Jonyno gausiai iliustruota, Ventos leidyklos Vokietijoje išspausdinta ir gražiai įrišta. Su pasigėrėjimu perbėgome per visas tas 20 pasakų, per ištisus 244 puslapius. Sustojome ties daugeliu vietų: grožėjomės vaizdais, veiksmo dinamika, taikliu ir spalvingu žodžiu, susimąstėme ties išminties spindėjimu, ties gyvenimo gelmes siekiančiomis apybraižomis. Ir išrašėme šio puslapio pradžioje dvi ištraukėles iš "Auksinės kurpelės" pasakos, kurios vardu pavadinta ir visa knyga. Juk karalaitės ir žvejo graudi istorija kartojasi  ne  tik pasakose...

"Auksinė kurpelė" — literatūrinių pasakų knyga. Tiesa, tos pasakos jau kartą skaitytos, nes jų dalis buvo anksčiau išspausdinta knygoje "Kur bakūžė samanota", o kitos — perijo-dinėje spaudoje. Bet jų pasirodymas vienoje knygoje yra vertinga kultūros dovana.

žymią vietą Vaičiulaičio pasakų turinyje užima gyvoji gamta. Cia meškinas kelia vestuves, ten žiogai ruošia tokią pat puotą ir dainuoja, žvirblis ir pelė sėja pasėlį ir juo dalinasi, įpykęs lokys kovoja su voverėle ir pralaimi. Susitinkame čia ir narsuolį katiną, gražuolį gaidį, išdidė-lį ožį, žąsiną gagoną, krypuojančią antelę, buliuką ir kiaulę. O ką jau kalbėti apie lapes, vilkus, kiaunes, voveres, barsukus, šarkas ir varnas ir daugybė kitokių m'ško padarų! Jie visi judrūs, gyvi, nenuoramos, siekia savo tikslų ir kalba žmogaus kalba. Kiekvienas su savo charakteriu ir spalvingais nuotykiais. Ir nuostabiausia, kad tose žvėrių ir gyvulių pasakose pasijunti atsidūręs Lietuvos miške, mūsų ūkininko kieme ir plačiuose laukuose po mėlynu dangumi.

Bet ir žmonių pasaulis neužmirštas. Jį jaučiame jau ir gyvulių pasakose. O ką kalbėti apie tas, kur pasirodo karaliai ir karalaitės, kareiviai, bernai, piemenėliai, raganos, plėšikai, puodžiai, žvejai, net pats popiežius ir kardinolai. Ir visas tas pasaulis atskleidžiamas dinamiškai ir spalvingai.

Vaičiulaičio stiprybė yra jo stilius. Jo žodis taiklus ir tikslus, nenudėvėtas, pilnas dinamikos ir spalvos. Vaizdai turtingi, bet neperkrauti - toki šviesūs, lyg permatomi, štai kokia lengvutė ir kartu turtinga pasakos pradžia apie didelę paukštę: "Toli už girių ir marių žiloje senovėje gyveno vienas žmogus, turėjęs daugel žemių, namų ir kitokio turto. Bet labiausiai jis džiaugėsi savo sūnumis   ir   dukterimis, iš kurių    gražiausia buvo pati jaunoji. Ji buvo-tokia daili, kad lakštingalos ir vieversėliai, ją pamatę, liaudavosi čiulbėję ir negalėjo atsistebėti" (105 psl.). O štai vaizdas to mažojo gamtos pasaulio, į kurį pakliūva pabėgėliai iš namų, kartu su jų pačių taiklia charakteristika: "Ir taip jie sutarė sprukti iš žardžio į platų pasaulį. Nusižiūrėję, ar kas jų nemato, jie pakluone nusileido į klonį ir ežia tarp miežių traukė akių plotu. Pirmoji krypavo antelė kvaksė, snapu į žemę baksnodama. Eiti jai buvo nelengva: jai kojos vis kliuvinėdavo už smilgų, už kmynų, bet ji buvo kruopšti, toji antelė, ir išsipainiodavo iš visų kliūčių. Už jos gūrino višta kuode, kurios širdis neramiai tvaksėjo: tokios didelės kelionės savo amžiuje dar ji nebuvo regėjus. Jai nuolat vaidenos, kad štai iš javų kyštels lapės snukis, kad štai suplasnos vanagas ties pačiu jos kuodu ar šeškas šoks prie gerklės. Tačiau savo baimės ji nesipasakoju nė vienam pabėgėliui, netgi nė žąsinui kuris, augštai iškėlęs kaklą, žvalgėsi viršum miežių lauko ir matė labai daug: ir ūkininko trobas, ir laukuose paliktą žagrę, ir senąją kumelę, kuri buvo įsibridusi avižas. Už gagono trepseno avelė žebrė. Nuleidusi galvą, ji nieko nematė ir nieko negirdėjo, tik vis mąstė apie karalaitę, kuri mirs, ir apie peilį, kuris virtuvėj buvo galandamas...(26 psl.).

O štai dramatinės įtampos gabaliukas: "Gaidys supyko ir pasakė: — Ką man aušinti burną su jumis: jūs neturite nė vienos plunksnos raudonos ar žalios. —žvirbliai iš tikrųjų neturėjo nė vienos plunksnos raudonos ar žalios. Jausdamiesi sušnekėti, jie nutilo. —Gaidžiui buvo dar negana: nuėjęs pasiskundė jis tetai Marcelei, kuri sėdėjo kieme po alyva ir verpė pakulas" (135 psl.) Pasigrožėkime dar pikto šerno vaizdu: "Jis pūškavo, prakaitu paplukęs, net šonais čiurkšlės tekėjo. Ir visą kelią plūdosi. Iš jo nasrų vertėsi keiksmas po keiksmo, kaip dūmai iš kalvės kamino." (8 psl.). O štai lapė kalba meškinui: "Dainuote dainavo — jos balsas buvo saldus, kaip medaus upė" (10 psl.). Arba lokio snukis: "Jeigu lokio snukis nebūtų buvęs juodas ir žandai rudi, tai iš pykčio jis būtų paraudęs, kaip žarija"  (46 psl.).

Panašių pavyzdžių mes galėtume pririnkti labai daug. Visa knyga pilna nepasikartojančio vaizdingumo. Kiekviename puslapyje mes rasime vis ką nors nauja. Dar turėtume atkreipti dėmesį į Vaičiulaičio ironiją ir šaržą. Į šaržą yra atremta visa "Uodo" pasaka. To elemento apstu pasakoj apie didelę paukštę ir kitur, ypač nepagailėta baisių spalvų plėšikams. Gal kai kur tas šaržavimas peršoka ir estetinę ribą.

Vertindami visą knygą, turime pasakyti, kad visos pasakos gražios, turtingo stiliaus, pasižyminčios dinamika, tačiau estetinis išbaigimas ne visų vienodas. Pati gražiausia, be abejonės, yra pasaka apie auksinę kurpelę. Jai prilygsta "Popiežiaus paukštė", toliau eitų "Nidos žvėrys". Puikus turėtų būti "Puodų puodas", jei ne tokia užbaiga: ji nesiderina su švelniomis spalvomis ataustu pasakojimu ir savo brutalumu dar nepakyla iki fantastinio elemento, kurio tikrumu skaitytojas imtų tikėti. Panašų priekaištą galėtume padaryti ir pasakai apie seną kareivį Aleksandrą: realistiniuose motyvuose staiga atsiranda milžinas, o nuo tos vietos ir daugiau fantastinio elemento — gaunamas kompozicinis dvilypumas. Kai kurių bereikalingų fantazijos išdykavimų rastume ir kitose pasakose. Bet tai yra tik smulkmenos, kurios nenustelbia šiosios knygos grožio. Vaičiulaičio pasakos nėra tik pasakos vaikams. Ir suaugusieji jas mielai skaitys ir grožėsis. Ras istorijų, kurios kartojasi ne tik pasakose. Ir susimąstys: "Jaunasis briedi, nedundenk taip garsiai kanopa į žemę, kad neprižadintum tų, kurie žvejų kaimelyje miegti užpustyti po šia kopa. Daug metų jie ten miegti, ir kam gi tau drumsti jų ramybę" (61psl.)
(Antanas Vaičiulaitis, AUKSINĖ KURPELĖ, pasakų rinktinė. Išleido Venta, Vokietijoje, 244 psl., dail. V. K. Jonynas).
Pr. Naujokaitis