RELIGIJA IR SVEIKATA, 1980 Spausdinti
Parašė K. T.   
Tiek savo rūpesčiu apsaugoti žmogų nuo jį pažeidžiančio moralinio blogio bei po jo einančios kaltės, tiek savo pastangomis jam padėti siekti darnos savyje, ryšium su kitais bei su Dievu, religija puoselėja žmogaus fizinį, emocinį ir dvasinį sveikatingumą — tokia išvada pati peršasi, peržvelgus pereitų metų Journal of Religion and Health turinį.

Kaip ir pernai (žr. K. T. apžvalgą Religija ir sveikata, 1979, Aidai, 1980, Nr. 1, p. 50), taip ir šių metų pradžioje peržvelgsime trimėnesinio žurnalo Journal of Religion and Health praėjusių metų turinį susidaryti vaizdui, kur ir kaip šiais laikais religija ir jai giminingi žmogiško gyvenimo fenomenai susitinka, susiduria ir vienaip ar kitaip paveikia fizinį, emocinį ir dvasinį žmogaus sveikatingumą.

Žurnalo pernykščiuose numeriuose nekartą buvo paliesti bendri ryšiai tarp religijos ir sveikatos mokslų. Pačiame pirmajame numeryje buvo paryškinti medicinos ir religijos susitikimo taškai: 1. etikos vertybių klausimai; 2. religijos įtaka protui ir emocijoms; 3. sveikatos ir ligos aptarimas; 4. sveikatos išsaugojimas; 5. terapija ir gydymas; 6. mirtis (H.Y. Vanderpool, Religion and Medicine: A Theoretical Overviev, Nr. 1, p. 7). Straipsnio autoriaus išvada: bendradarbiavimas tarp medicinos ir religijos gali būti naudingas abiem pusėms — tiek vienas kito didesniu supratimu, tiek išradimu geresnių kelių padėti nesveikiesiems.

Panašiai ryškinami ryšiai tarp psichologijos ir religijos. J.E. Morris {Humanistic Psychology and Religion: S teps Totoard Reconciliation, Nr. 2, p. 92) nurodė kliūtis: siauru pozityvizmu persiėmę psichologai ignoravo religiją, o organizuotoji religija skeptiškai žiūrėjo į psichologų pastangas padėti žmonėms. Psichologijos ir religijos susitikimo taškas glūdi tame, kad žmogus tiki Dievą; gi tikėjimas, kaip asmeninis išgyvenimas, yra esminė žmogaus gyvenimo dalis. Egzistencinė psichologija (priešingai pozityvizmu ir racionalizmu užsikrėtusiai psichologijai) pripažįsta žmogaus simbolikos ir intuicijos procesus ir tuo atveria galimybę dialogui tarp religijos ir psichologijos. Antra vertus, M.E. Car-bine (Religion, Psichology, and Mental Health: The Problems of Partnership, Nr. 1, p. 40) siūlo parodyti atsargumo ir nepadaryti partnerių iš religijos ir supopuliarintos psichologijos, nes pastarojoje yra religijai nepriimtinų idėjų, kaip, pvz., kaltės ignoravimo, transcendentinių vertybių neigimo ir kt.

R.C. Hamlyn (A Fact-Finders Journey to Europe, Nr. 2, p. 152) pastebėjo, kad JAV dvasiškiai pasisavina psichologines žinias ir turi progos jas įjungti į dvasinio gyvenimo ugdymą pastoraciniame darbe. Aplankęs Italiją, Prancūziją, Austriją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Daniją ir Švediją, tik paskutinėje rado palankią padėtį dvasiškiams psichologijos žinias panaudoti dvasiniam vadovavimui, kai tuo tarpu kitur tradicinėje Bažnyčios struktūroje tokių galimybių beveik nėra.

E. DiMeo (Nursing: Significance for Spiritual Care, Nr. 3, p. 240) aprašo vieną atvejį amerikiečių baptistų ligoninėje, kur dvasiniai aprūpinant ligonius, slaugės yra kapeliono pagalbininkės ir bendradarbės.

1980 m. žurnalo numeriuose pažvelgiama į keletą žmogiškųjų išgyvenimų, jausmų ir nusistatymų, svarstant, kaip jie gali žmogų brandinti arba jam pakenkti. Atsiskyrimas nuo kito brangaus asmens atneša liūdesį, bet ir galimybę sustiprėti, savy bręsti ir pilniau pasiruošti artimiems ryšiams su kitu asmeniu (H.D. Kibei, Ending Human Relationships: Problems and Potentials, Nr. 1, p. 18). Kūrybingas abejojimas yra naudingas religijai, nes 1. juo konstruktyviai pripažįstamas žmogiškas ribotumas; 2. jis atlieka svarbų vaidmenį, išlaikant pagrindinius tikėjimo elementus gyvus bei gyvastingus; 3. jis apsaugo nuo stabmeldystės; 4. pakerta nesveiką užsi-tikrinimo ieškojimą ir išlaiko žmogišką laisvą atsakomybę (R.M. Baird, The Creative Role of Doubt in Religion, Nr. 3, p. 172).

Pasakomis (kaip ir psichoterapija, pastoraciniais patarimais bei medicina) žmonės siekia tapti "pilnais žmonėmis,,; jose pasakojimo forma išsakomi svarbūs emociniai išgyvenimai, kuriais suteikiama galimybė pažinti save ir bręsti (L. Agosta, The Recovery of Feelings in a Folktale, Nr. 4, p. 287). Istorija jaunuolio, kuris iškeliavo sužinoti, kas yra baimė, panaudojama parodyti, kaip pasakomis priimami žmogiški jausmai, pvz. baimė). Panašų žmonių brandinimo vaidmenį atlieka simboliai (Th. N. Lay, Symbols to Groto On, Nr. 3, p. 180).
Antra vertus, kitų primesta bei prisiimta kaltė ir neparemtas apkaltinimas blogu elgesiu, radęs silpną vietą, gali sudaryti galimybes vėliau nuslysti į neurotiškus reagavimus (tai svarsto R.O. Sexton ir R.C. Mad-dock dvejuose straipsniuose: The Missionary Syndrome, Nr. 1, p. 59 ir The Prostitute's Syndrome, Nr. 3, p. 226).

Vyrų-moterų santykių klausimą gvildena du straipsniai, abu liečiantys vedybinį gyvenimą. M.J. Mea-dow žvelgia į žmonos pasidavimą vyrui iš psichologinio-dvasinio brendimo perspektyvos ir konstatuoja, kad šitokioje vedybinėje formoje yra daug pavojų pilnutiniam asmeniniam išsivystymui (Wifely Submission: Psychological-Spiritual Grotvth Per-spectives, Nr. 2, p. 103). J.W. Wetzel pastebėjo, kad, jei vyras ir moteris veda, vadovaudamiesi stoka, t.y., kad vienas kitam duotų, ko kitas pakankamai neturi, tada vedybiniame gyvenime lengvai dominuoja vyras kaip galingesnis ir mažiau stokojąs. Vesti reikia vadovaujantis gausumo mintimi, t.y., vedusiems visko užtenka, jiems reikia tik tarpusavy vienas su kitu dalytis ir vienas kitam padėti pasiekti savęs pilnutinio išsiugdymo (Preventing Mental Illness Through Existential Princip-les, Nr. 4, p. 268).

Paminėtinas W.E. Phipps straipsnis nurodąs, jog žydų-krikščionių tradicinis žvilgsnis į moters mėnesinę kaip į "nešvarumą" tiek ankstyvesniais, tiek dabartiniais laikais sudaro pagrindą, kodėl moterys nepri-leidžiamos prie bažnytinių autoriteto ir liturgijos funkcijų (The Men-strual Taboo in the Judeo-Christian Tradition, Nr. 4, p. 298). Pabrėžiama, kad Jėzus Kristus galvojo kitaip.

Religinių kultų vadovo, apeigų ir bendruomenių reikšmė, teigiama ir neigiama įtaka gvildenama šiuose straipsniuose: V.P. Gay, Individual Needs and Charismatic Promises, Nr. 1, p. 24; Th. Robbins and D. Anthony, Braintvashing and the Per-secution of Cults, Nr. 1, p. 66; E.M. Pattison, Religious Youth Cults: Alternative Healing Sočiai Net-ivorks, Nr. 4, p. 275).

Idėjų galia atskleidžiama keliuose straipsniuose. Pirmiausia paminėtinas pro f. G. Koppel autobiografinis straipsnis, vaizduojąs jo pasaulėžiūrinę kelionę iš "dykumos", tapus indiferentišku savo genties — žydų bendruomenės tradicijoms. Savo vietą pasaulyje ir Dievo artumą jam padėjo atrasti anglikono kunigo dukters Jane Austen romanuose atskleidžiama žmoniškumo prigimties įstatymas ir radikalaus katalikų teologo Leslie Dewart teigimas, kad Dievas yra ne būtybė, o Tikrovė (A Way Out of the Waste-land, Nr. 2, p. 141).
Įdomus yra E. Kohak straipsnis apie Freudą. Jis klausia, kodėl senatvėje Freudas vietoje ankstyvesnių psichę anatomiškai dalijančių id, ego ir superego — ėmė kalbėti apie poetiškai metaforiškus Eros (Meilė), Thanatos (Mirtis) ir Ananche (Likimas)? Jis pats atsako, kad už jų slypėjo Freudo gilesnis suvokimas galių, veikiančių žmogaus gyvenime — nebe klinikinėje, bet egzistencinėje plotmėje: "Aš esu įsitikinęs, kad Freudas taip pat jautė besidalijančios ir dėkingumo pilnos, vis gyvenimą atnaujinančios Meilės (Eros) gilų stebuklą šalia benaikinančių Likimo (Ananche) ir Mirties (Thanatos). Freudas, matyt, bent senatvėje atsivėrė gilesniam poetiniam pažinimui, kurio reikalą žmogui, greta racionalaus protavimo, iškėlė R. Avens (James Hillman: Toioard a Poetic Psychology, Nr. 3, p. 186).

Tarp įtakingų idėjų paminėtina ir Heinz Kohuto "aš" psichologija. Ne per seniausiai jis įvykdė kaip ir "neįmanomą" dalyką: į psichoanalizę įvedė "aš" (self) sąvoką. Jo dėmesys nukreiptas į savim tesiin-teresuojantį, savim tesirūpinantį, savo uždarumu savąjį "aš" sužalojusį, narcistinį asmenį. Tokio asmens išvadavimas iš jo uždarumo teįmano-mas per kitą asmenį — tarpusaviu dėmesiu, artumu vienas kitam. Tai žmogaus žmogui išganomasis aktas, kuris Kohuto "aš" psichologijoje sudaro bazę dialogui tarp psichologijos ir teologijos.
Tokios rūšies žurnale gal ir liktų tam tikra spraga, jei metų būvyje nebūtų paliesta blogio problema. 1980 m. blogio problema paliečiama, prisimenant žydų Holokaustą ir svarstant, ar šis blogis neparodo, kad žmoguje tiek gėris, tiek blogis yra kitoje plotmėje negu gyvulių vadinamasis socialus "altruistinis" elgesys (M.H. Spero, Is the Holocaust Re-levant to Sociobiology, Nr. 4, p. 320).

Žmogaus mirties klausimas taip pat nepamirštamas. Šiais laikais išgyvenimai žmonių, buvusių prie mirties slenksčio, randa atgarsį svarstant, ar tie išgyvenimai yra religinė ekstazė, pasąmoninis (pamatinio-pirmojo proceso) religinis atsivertimas, ar kas kita (W.S. Sabon, Near-Death Experience: A Revietv from Pastoral Psychology, Nr. 2, p. 130). Nežiūrint didesnio ir atviresnio dėmesio mirčiai ir mirštantiems (ypač po dr. Kubler-Ross knygų pasirodymo), G. Fichett tvirtina, kad technologija vis vien mirtį nutolina ir net padeda ją neigti. Net Kubler-Ross humanistinės, mokslinės ir moralinės sugestijos studijose naudojamos mirčiai paneigti — kitiems padėti mirti, bet su mirtim nesusigyvenant. Šiandien mokslas nori, kad žmogus patogiai jaustųsi su savo mirtingumu, bet pagal Fichett tai neįmanoma. "Tik kai patirsime negalimybę priimti mirtį savyje ir kituose, mes priartėsime prie išminties ir nuolankumo, reikalingų rūpinantis mirštančiais ir mokantis iš jų" (Wisdom and Folly in Death and Dying, Nr. 3, p. 214).

Nemažas yra šio žurnalo 1980 m. idėjų derlius. Tik jis dar mažiau kaip ankstyvesniais metais buvo kreipiamas kuria nors ypatinga linkme. Tik kai kada redaktorius N.C. Me-serve juos rišo įvadiniais žodžiais. Pats redaktorius, matyt, nori aiškesnės krypties žurnalui. Jis nurodė šešias pageidaujamas plačios apimties temas: 1. ką daryti su neracionaliom, destruktyviom galiom, pasireiškiančiom individuose ir grupėse; 2. kuo skiriasi sveika ir nesveika, konstruktyvi ir destruktyvi, protinga ir neprotinga religija; 3. kaip saugotis nuo susirgimo ne tik iš fizinio, bet ir emocinio bei dvasinio taško; 4. koks yra santykis tarp kūno ir dvasios; 5. kaip padėti žmogaus sveikatą studijuojantiems susidaryti jo vispusišką vaizdą; 6. kaip išvengti technologijos nešamo nužmoginimo ir, atsirandant daugiau laisvo laiko, kaip siekti įdomaus, produktyvaus ir kūrybingo veikimo (Editorial: Six Themes in Search of Authors, Nr. 3, p. 167).

Reikia tikėtis, kad 1981 metais žurnale bus apstu straipsnių šiomis naujiems laikams tinkamomis temomis.
K. T.