LIBERALIOJI VAKARŲ INTELIGENTIJA, JOS ILIUZIJOS IR ATSAKOMYBĖ Spausdinti
Parašė ANDREI SACHAROV   
Pastaraisiais metais man pirmą kartą teko susitikti su žmonėmis iš Vakarų, asmeniniais įspūdžiais patikrinti ir papildyti neakivaizdinį suvokimą to pasaulio, kuris daug kuo kontrastingas mūsų pasauliui, o svarbiausia,   žmogiškai   suprastomis   savo   gelmėmis.

Aš su didžiule simpatija, su viltimi ir pagarba, siekiančia vos ne pavydą, žiūriu j užsienio inteligentiją, į tuos žmones, kuriuos man teko asmeniškai pažinti. Aš matau ir labai gerbiu geriausių Vakarų žmonių vidinę laisvę, pasiruošimą diskusijoms su visiška pagarba pašnekovo nuomonei, neturėjimą nacionalinių prietarų, realistinį ir praktišką mąstymo būdą, polinkį į gerus praktiškus  darbus.

Ir vis dėlto, mano nuomone, yra vienas būdingas, daugeliui Vakarų inteligentų bendras bruožas, keliąs tam tikrą susirūpinimą. Kalbame apie tai, ką aš vadinu "Kairuoliškai liberalius mada". Naivia forma ji atsispindėjo iš dalies vieno amerikiečio replikoje pokalbyje su emigrantu iš TSRS: "Na, gerai, jums daug kas nepatinka Rusijoje, ten jus nuskriaudė. Aš galiu tai suprasti. Tačiau dėl Kinijos jūs, aš manau, neturite prieštaravimų. Juk jums patinka, kas ten dabar vyksta?"
-------------------
Ištrauka iš knygos "Mano šalis ir pasaulis", kurios vertimas buvo išspausdintas pogrindiniame leidinyje "Perspektyvos"   1978  m.  Nr.  2.

Jei aš neteisus tuo, ką aš matau, bei savo įvertinimais ir paaiškinimais, tikiuosi, kad mano draugai Vakaruose atleis man už neinformuotumą. Tačiau, jei aš nors šiek tiek "pataikiau į taikinį", tai, man atrodo, jie turėtų susimąstyti.

Aš neabejoju dėl daugumos Vakarų liberaliosios inteligentijos altruizmo, humanizmo, dėl jos troškimo visiems žmonėms gero, vienodai visiems taikomo teisingumo. Tačiau aš bijau, kad informacijos stoka arba negalėjimas jos kritiškai įvertinti, visagalė Vakaruose mada, baimė atsilikti nuo amžiaus (o ypač "nuo savo vaikų" pripažįstama daugelio kaip atradimas), vaizduotės trūkumas, esant distancijos efektui, nepakankamas realaus gyvenimo tragiško sudėtingumo įsivaizdavimas, o ypač socialistinių šalių gyvenimo, gali sukelti ir jau sukelia labai pavojingas klaidas tiek Vakarų šalių vidaus gyvenime, tiek ir vertinant tarptautinių santykių sudėtingus klausimus. Distancijos efektas verčia abejoti tais keistais, baisiais ir paslaptingais reiškiniais, kuriuos  sužinome  iš knygų  ir pasakojimų.18

Vakarų liberalioji inteligentija, be abejo, turi rimtų priežasčių būti nepatenkinta daugeliu savo aplinkos reiškinių. Šimtuose laikraščių ji skaito apie prievartos ir žiaurumo aktus, socialinį ir rasinį neteisingumą, apie badą silpnai išsivysčiusiose šalyse, apie karų baisumus — ir ne tik skaito, bet mato savo akimis, nes pasivažinėti laisvai po savo šalį ar gauti vizą į Afriką arba Lotynų Ameriką — ne problema.
Žmonės Vakaruose gyvena prieinamos informacijos pertekliuje, įvairių idėjų ir besivaržančių politinių srovių gausybėje. Kai kurios iš šių teorijų siekia labai privačių interesų, tačiau visos turi vienokį ar kitokį idėjinį apdarą. Politinė veikla Vakaruose, publikavimas ir visuomeninių idėjų propaganda taip lengvai tampa profesija, kaip ir bet kuri kita veiklos rūšis, ir susiję su grupiniais bei asmeniniais materialiniais interesais.

Daugelis Vakaruose, kaip ir pas mus, nepajėgia savarankiškai kritiškai apmąstyti juos užplūdusio faktų, įvertinimų ir idėjų srauto, ir į viršų išnyra mados su savo iracionaliniais dėsniais. Neretai į paviršių iškyla ne tai, kas logiškiau, o tai, kas ekstravagantiškiau arba prieinamesnės  vienadienės  idėjos.

"Kairuoliška mada", kaip man atrodo, dabar vyrauja Vakaruose ir užėmė savo vietą sudėtingame įvairių faktorių rezginyje. Viena iš jų — amžinas jaunimo siekimas pačių radikaliausių permainų ir labai patyrusių ir atsargių vyresniosios kartos atstovų baimė atsilikti nuo savo vaikų (apie tai aš jau kalbėjau). Vakaruose, kaip ir visur, yra sudėtingų socialinių problemų, kurių negalima išspręsti tuoj pat esamos santvarkos rėmuose, o radikalios priemonės sukelia greito išsprendimo, patraukiančio savo tariamu paprastumu, galimybės iliuziją. Aš manau, kad dar vienas iš kairuoliškų idėjų viešpatavimo svarbesnių faktorių yra tas, jog dešimtmečiais į Vakarų pasaulio laisvą idėjų kovą nuolat įsilieja ir socialistinės protarybi-nės bei prokinietiškos propagandos srovelė, kurioje tendencingai suregztos įvairios, iš esmės teisingos socialinės idėjos su pusiau tiesa ir tikru melu. Šis pastarasis faktorius galbūt nėra svarbiausias, tačiau jis veikia ir gana efetyviai, daugeliu kanalų sustiprinamas tiesioginiu ir netiesioginiu atskirų literatų ir politinių veikėjų papirkimu.

Tokia, man atrodo, yra dirva, kurioje formuojasi vyraujanti Vakarų "kairuoliškai liberalaus" inteligento stereotipas su visomis jo iliuzijomis ir klaidomis. Daugelio pozicijos pagrindas vis dėlto — kilnus ir humaniškas, realus nepasitenkinimas supančia tikrove, altruizmas ir siekimas visuotinio teisingo gėrio. Tai įgalina tikėtis, kad Vakarų inteligentas pagaliau "neapvils". Su totalitarizmu, bet kurios rūšies fašizmu, su bet kokiais demagogais ir politikieriais, kaip aš tikiuosi, jam nepakeliui.

Savo šaliai Vakarų liberalusis inteligentas trokšta didesnio pilietinių teisių realizavimo, socialistinio tipo ekonominių ir socialinių reformų. Šie siekimai iš tikrųjų atliepia laikmečio dvasiai ir, atsargiai įgyvendinami, žinoma, padeda siekti teisingumo, kurti laisvę ir gerovę, šalinti šiurkštumą ir socialinius visuomenės defektus.

Tačiau aš neatsitiktinai pabrėžiu atsargumo būtinumą. Aš giliai įsitikinęs, kad neprotingas, lengvabūdiškas sekimas kairuoliškai liberaline mada kelia labai didelių pavojų. Vienas iš esamų tendencijų tarptautinių pavojų — tai Vakarų vienybės ir totalitarinių šalių nenykstančius globalinės grėsmės aiškaus supratimo praradimas. Vakarai jokiu būdu negali leisti silpninti savo pozicijų prieš totalitarizmą. Vidinis (kiekvienai šaliai) pavojus — "šliaužimas" į valstybinį kapitalistinį totalitarinį socializmą. Žinoma, šie du pavojai tarpusavyje glaudžiai susiję. Ir yra dar vienas reikalavimas: "kairiųjų" idėjų trauka neturi susilpninti žmogaus teisių visame pasaulyje tarptautinės apsaugos, vienodai traktuojant anglą, prancūzą, negrą iš PAR, Krymo totorių, rusą, ukrainietį, kinietį ir vietnamietį. Daugelis kasdieninių problemų, jaudinančių šiandien eilinį Vakarų pilietį — palyginus su šiomis trimis, yra mažareikšmės. Jeigu jis, jo vaikai arba vaikaičiai gyvens santvarkoje, net ir mažai panašioje į mūsų arba kiniečių, jie tai supras, kad tik nebūtų tai per vėlu.

Jau miręs Belinkovas, taip šaltai ir su nepasitikėjimu sutiktas Vakaruose, savo laiku rašė laiške P.E.N. Klubui: "Socializmas yra toks dalykas, kurio lengva paragauti, bet sunku išspjauti". Iš tikrųjų totalitarinis socializmas (jei norima, galima jį vadinti pseudosocia-lizmu) dėl jam būdingo imanentinio stabilumo, baimės inercijos ir pasyvumo — savos rūšies istorinis akligatvis,   iš   kurio   sunku   išsikapstyti.
Kai kas Vakaruose reiškia nuomonę, kad TSRS ir kitų socialistinių šalių nesėkmės ir vargai paaiškinami tuo, kad tai esančios "tamsios azijatiškos šalys", be demokratinių tradicijų, be amžiais įskiepytos pagarbos asmenybės teisėms, individualizmui. Toms šalims — rusams, kiniečiams, vietnamiečiams — visa, kas vyksta (teroras, nesąmonės, nešvara gimdymo namuose, laisvių pažeidimas — aš tyčia išvardinau skirtingus dalykus) — tariamai įprasta ir net "pažangu", jie tokiu keistu būdu net žengia žingsnį priekin. O Vakarai su savo demokratinėmis tradicijomis neva tai iškart atsistos ant aukštesnės "socializmo su žmogišku veidu" pakopos, humaniško ir efektyvaus. Deja, tokie argumentai, kiek aš žinau, labai paplitę tarp Vakarų komunistų, ypač tarp inteligentų ir vadovaujančių darbuotojų (tačiau eiliniams komunistams naudojami paprastesni tiesos apie nugalėjusio socializmo šalis iškraipymo   ir   nuslėpimo   būdai).

Šie tipiški kairuoliškai liberališki argumentai (aš juos vadinu "atvirkštiniu slavianofiliškumu") niekaip negali būti pateisinti istorinės patirties. Jie man atrodo kaip pavojinga iliuzija ir amoralus panaudojimas (galbūt nuraminti sąžinei) skirtingų matmenų "saviems" ir "svetimiems".   

Iki šiol socializmas visur reiškė vienpartinę sistemą, godžios ir negabios biurokratijos valdžią, visos privatinės nuosavybės ekspropriaciją, ČK arba jos sinonimų terorą, gamybinių jėgų griovimą ir po to jų atstatymą bei vystymą nesuskaičiuojamų liaudies aukų kaina, sąžinės laisvės ir įsitikinimų prievartą. Taip buvo TSRS, liaudies demokratinėse šalyse, KLR, Kuboje, Jugoslavijos pavyzdys, labiausiai nepriklausomos nuo tarybinės globos ir laisviausios, atviriausios, ypač akivaizdus.

Ar visa tai fatališka? Nežinau. Tačiau kas neabejotina — tai kad pilnutinė visų gamybos priemonių nacionalizacija, vienpartinė sistema, įsitikinimų prievartavimas neišvengiamai atveda į totalitarizmą. Įvykdžius socialines reformas, kapitalistinės, tačiau demokratinės valstybės arčiau tikrosios žmogiškos visuomenės, negu  bet  kuris  totalitarinis  režimas.

1968 metais žmonija regėjo Čekoslovakijos komunistų bandymą, palaikomą visos tautos, o ypač inteligentijos ir darbininkų klasės, apvalyti totalitarinį socializmą nuo visų jo išsigimimo požymių (kaip tik tada ir atsirado terminas "socializmas su žmogišku veidu") ir kartu atpalaiduoti šalį nuo žeminančios ir pavojingos TSRS globos. Tas bandymas turėjo tam tikrą pasisekimą ir sukėlė viso pasaulio susižavėjimą. Tačiau kaip tik tie pasisekimai sukėlė TSRS. VDR ir Lenkijos baimę kaip pavojingas pavyzdys ir tai paskatino suorganizuoti gėdingą intervenciją. Totalitarizmas apsigynė tankais.

Totalitarizmo pavojai, susiję su socialistiniu, vadinamuoju "pažangiu" vystymosi keliu, ypač konkrečioje šiuolaikinio suskaldyto pasaulio aplinkoje, ne kartą akivaizdžiai iškildavo naujausios istorijos vingiuose.

Dabar viso pasaulio dėmesys nukreiptas į Portugaliją, kur vėl veikia šliaužimo į totalitarizmą mechanika. (Autorius kalba apie ankstesnį politinio persilaužimo laikotarpį. - Red A Matyt, naudodamasi Maskvos parama, Portugalijos kompartija vis dėlto patyrė pralaimėjimą rinkimuose ir ėmė blaškyti savo konkurentus be jokio varžymosi tais demagogijos provokacijų, politinės sauvalės ir šantažo metodais, kurie savo laiku sėkmingai buvo panaudoti jos pirmtakų 1917, 1933 ir 1948 metais.

Veržimosi į "karinio socialistinio" tipo totalitarizmą požymiai pastebimi ir kai kuriuose "ginkluotųjų pajėgų sąjūdžių" nekomunistiniuose sluoksniuose. Ypač piktinantis yra slaptosios policijos vaidmens didėjimas visuomenės gyvenime, kuri vis labiau darosi nekontroliuojama "valstybė valstybėje", XX amžiaus op-ričnina, panašia į Stalino epochos NKVD). Slaptojoje Portugalijos policijoje, atrodo, ypač didelis yra komunistų vaidmuo. Norisi tikėti, kad kitų tautų istorinė patirtis vis dėlto šio bei to išmokė, ir portugalų tauta išvengs jai iškilusios grėsmės.

Ne mažiau rimtai "kairioji pozicija" pasireiškia tarptautiniuose santykiuose. Paplitusios kairuoliškai liberalinės inteligentijos aplinkoje iliuzijos apie TSRS ir kitų socialistinių šalių visuomenės pobūdį, apie tikruosius vidinius ir geopolitinius šių šalių valdančių sluoksnių tikslus labai sunkina įvertinti tikrąją įtampos mažinimo reikšmę ir kartais stumia Vakarų šalių vyriausybes daryti apgaulingus ir pavojingus žingsnius, vienašališkas nuolaidas ir "dovanas" įtampos mažinimo eigoje. Vakaruose daugumos pozicija daro betarpiškiausią įtaką politinių veikėjų praktiniams veiksmams, kurie ten, kaip aš galvoju, žvelgdamas iš čia, paprastai reaguoja į savo rinkėjų pastabas, spaudos, visuomenės nuomonę.

Kairioji inteligentija stumia savo šalių vyriausybes ir į vienašalį nusiginklavimą. Bet toks nusiginklavimas gali pažeisti tarptautinę pusiausvyrą, susilpninti Vakarų pozicijas prieš totalitarinę grėsmę ir išprovokuoti socialistinių šalių ekspansijos sustiprinimą, ypač pagrindiniuose, strategiškai svarbiuose trečiojo pasaulio rajonuose   (pavyzdžiui,   Indijos   okeane).

Vakarų šalių vidinės socialinės ir ekonominės problemos turi būti išspręstos išteklių mobilizavimo, laikinų ekonominių apribojimų būdu, o ne silpninimo grėsmės akivaizdoje. Subalansuotas nusiginklavimas — ypatingai svarbus, bet jo negalima pasiekti iš "silpnųjų" pozicijų.
Nepaprastai svarbu Vakarų šalims susivienyti ekonomiškai ir politiškai į panašų vienetą, kaip Europos bendrija (žinoma, nepriešpastatant Vakarų pasaulio lyderiui — JAV, o glaudžiai su juo bendradarbiaujant). Neseniai aš su palengvėjimo jausmu sužinojau apie referendumo Anglijoje baigtį, apie būsimą Graikijos įstojimą į Europos ekonominę bendriją. Vienaminuti-niai ekonominių problemų reikalai visais šiais atvejais turi pasitraukti į antrąjį planą, visų svarbiausia atsispirti totalitarinių šalių ekspansijai. Iki šiol kairuoliškai "progresyviosios" jėgos šiais klausimais laikydavosi   nepakankamai   aiškios   pozicijos.

Aš jau rašiau apie "kairiųjų" pozicijos vaidmenį JAV ir visame pasaulyje Vietnamo tragedijos atžvilgiu; su kai kuriais variantais tos klaidos kartojasi ir kitose šalyse.

Kairuoliškai liberalieji inteligentai dažnai pasiruošę palaikyti ir ginti bet kurias ekstremistines ir net teroristines grupuotes savo šalyje ir visame pasaulyje, jei jos reiškiasi po "kairiųjų" iškaba, ir tuo pačiu metu griežtai smerkia už konservatyvizmą, reakcin-gumą tuos, kurie nesolidarizuojasi su jais. Tokios pozicijos pavojus žmonijai — milžiniškas.

Paskutinis klausimas, apie kurį aš čia norėčiau pakalbėti — tai žmogaus teisių gynimas visame pasaulyje, o ypač socialistinėse šalyse, kurioms per daug dažnai neskiriama dėmesio. "Kairieji" paprastai su pernelyg dideliu pasitikėjimu priima dogmą apie socialistinės santvarkos pranašumus ir nenori nieko žinoti, kas jiems prieštarauja. Kai kurie iš jų linkę iki šiol netikėti liudijimais apie baisius praeities įvykius, surinktus tokiose knygose, kaip Konkvisto "Didysis teroras", Solženicyno "Gulago salynas", Medvedevo "Prieš istorijos teismą" ir dešimtyse kitų istorinių kūrinių; jie dažnai į tai žiūri kaip į padidintus ir sąmoningai surinktus pranešimus apie politinius, nacionalinius ir religinius persekiojimus ir apie socialinius bei ekonominius sunkumus, kurių esama dabar.

Tačiau net ir pačiais baisiausiais stalininio teroro metais, kai dezinformacijos ir protarybinės propagandos rūkas buvo itin nepermatomas, vis dėlto Vakaruose atsirasdavo sąžiningų ir drąsių žmonių, kurie suprasdavo ir mokėdavo pasakyti tiesą. Dabar padėtis daug kuo pasikeitė, rūkas pradėjo sklaidytis. XX suvažiavimas, įvykiai Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kultūrinė revoliucija ir didysis šuolis KLR, Korėjos ir Vietnamo karai, Artimųjų Rytų įvykiai, Portugalija, Čilė, Kuba — visa tai nepraėjo be pėdsakų.

Tarp faktorių, kurie įgalimo padaryti svarbius psichologinius. poslinkius, ypatingą vaidmenį vaidina pareiškimai iš socialistinių šalių. Man norisi čia pridurti, kad kiekvienas toks pareiškimas gaunamas labai brangia kaina. Vienais atvejais imamasi represijų prieš patį pareiškėją, kitais — ilgalaikės pasekmės laukia jo mėgstamo darbo, draugų, vaikų ir artimųjų giminaičių. Aš aukščiau pateikiau daug panašių TSRS represijų pavyzdžių. Dabar pasaulio visuomenės dėmesys nukreiptas į rašytojo Michailovo Michailo likimą, pasmerkto Jugoslavijoje už svarbius drąsius visuomeninius pareiškimus, įskaitant ir jo pareiškimą mano gynimui.19

Dabar, mokslo ir technikos revoliucijos amžiuje, inteligentija kartu su darbininkų klase yra pats aktyviausias ir įtakingiausias šiuolaikinės visuomenės sluoksnis. Nuo jos aiškumo, neturėjimo pavojingų klystkelių, nuo jos organizuotumo ir subalansuoto bešališkumo daug kas priklauso. Aš noriu tikėti, kad šis mano pareiškimas bus išgirstas ir bus naudingas. Beje, aš tikiuosi, kad Vakarų inteligentijos atstovai aktyviau gins mūsų šalyje ir kitose socialistinėse šalyse žmogaus teises: teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją šalį, nacionalinių mažumų teises — Krymo totorių, vokiečių, lietuvių, estų, latvių, ukrainiečių ir daugelio kitų, persekiojamų religinių grupių, gins sąžinės belaisvius, tokius žmones, kaip Michailovas Jugoslavijoje, Pliuš-čius, Bukovskis, Morozas, Liubarskis, broliai Džemi-liovai, Čankovas ir šimtai kitų (apie kai kuriuos iš jų aš jau anksčiau rašiau ir kituose savo kreipimuose). Prieš metus tarptautinės pagalbos dėka buvo išgelbėti vyras ir žmona Panovai, kurie reikalavo leidimo išvykti j Izraelį. Tada žymūs artistai demonstravo prie tarybinės pasiuntinybės sienų Londone, scenos darbininkai  ir artistai paskelbė  Didžiojo teatro gastrolių boikotą, tai yra grasino kišenei ir prestižui, tiems dviem tarybinės santvarkos Achilo kulnams. Viešas Anglijos vyriausybės vadovo H. Vilsono pareiškimas suvaidino neabejotinai lemiamą vaidmenį, perteikdamas protestus toms aukštoms sferoms, kur paprastai nepatenka triukšmas iš gatvės. Tačiau juk visa tai galima ir kitais atvejais: Panovų istorija patvirtina, kad pats stipriausias ir jautriausias spaudimas tarybinės valdžios organams turi galimybę laimėti, tik tas priverčia valdininkus, neturinčius teisės savarankiškai atsitraukti nuo instrukcijų, kreiptis dėl paaiškinimo į aukščiausią vadovybę, kuri kartais sugeba reaguoti ir ne pagal standartą.
 
18.    Prancūzijoje gyvenantis mano žmonos motinos, išsėdėjusios daug metų Stalino lageriuose kaip tėvynės išdaviko šeimos narys (ČSIR), artimas giminaitis teiravosi, "ar yra bent kruopelytė tiesos" tame, ką aprašo Solženicynas (beje, tas giminaitis užima žymią vietą prancūzų kompartijoje). Jai beliko tik karčiai nusišypsoti.
19.    Kreipdamasis betarpiškai j Vakarų inteligentiją, aš noriu pareikšti štai ką. Manyje neišnyksta pajautimas to, kad mano artimiausių draugų — Sergiejaus Kovaliovo ir Andriejaus Tverdochlebovo areštai yra tam tikru mastu susiję su jų artimumu man. Tą pat galima pasakyti ir dėl V. Turtino, J. Orlovo ir tais pačiais 1973 metais stojusios mane ginti Lidijos Cukovskos, 1974 metų pradžioje pašalintos iš Rašytojų sąjungos, persekiojimų. Mano šeimos narių, paverstų įkaitais, spaudimas — tos pačios taktikos kita dalis. Dabar, paskelbdamas šį darbą, aš galvoju ne tik apie būsimas, nepaprstai geidžiamas rimtas diskusijas dėl jo turinio, bet ir apie įvairius netikėtumus, kurie gali kilti visiškai iš kitos pusės — neva tai laikraštiniai mano bendradarbių akademikų pareiškimai arba pseudokrikščionių grasinimai, ar kažkas dar blogiau. Žmonės iš Vakarų dažnai klausia, kaip man padėti, tačiau kai aš sakau: padėkite mano draugams — kartais jie, atrodo, nesusigaudo. Štai čia taip pat kažkokia iliuzija, nepakankamas įvertinimas mūsų visuomenės ypatumų.