ŽVILGSNIS | GYVENIMĄ HUMORISTO AKIMIS Spausdinti
Parašė V. Kulbokas   
ALBINAS BARANAUSKAS: Vinco Ma-zurkevičiaus romanas. Išleido Liet. Knygos Kluhas, Chicago 1980. 280 psl., kaina 6 dol.
Romanas primena upėje atsispindėjusias pakrantes — upė teka, vanduo juda ir medžiai, krūmai ar pliki krantai susilieja į vientisą paveikslą, panašų į tikrovę, bet net malonesnę už ją, lyg patobulintą, vientisą, įgijusią poetinės nuotaikos.

Mūsų autorius čia pažiūrėjo į gyvenimą nuoširdaus humoristo, ne pikto šaipoko akimis. Jis čia viskam davė savotiškos spalvos, mums artimos ir pasigėrėtinos. Tą savo paveikslą jis įrėmino į lengvos mistifikacijos rėmus. Čia autorius ir jo veikėjai Makrickas bei Mazurkevi-čius — artimi giminės.

Romanas prasideda ir baigiasi Amerikoje, Skvireltaune, kurį jau žinome iš "Rudenų ir pavasarių". Jau pažįstame ir Makricką, Mazurkevičienę ir minimą Mingėlą. Paskui romantišku Šatrijos Raganos "Senojo Dvaro" stiliumi žengiame į "tautų persikraustymo" laikų pabaigą — mūsų tremtiniai kuriasi Vokietijoje, dygsta švietimo įstaigos, neastilieka amatininkai, "vaizbūnai", "duoneliautojai". Romantikos vietoje matome realistiškiausius vaizdus, kai iškilią pilį užplūsta triukšminga tremtinių minia ir puotų salės pavirsta stovyklomis. Čia nusėda mokytojo Mieleškos šeima su būsimuoju žentu Vytautu Matulevičium suin-teligentėjusiu siuvėju Pranu Lizdu ir jo sužadėtine Alina Stonyte, raštininke. Jau anksčiau prasidėjusią jaunų širdžių idiliją ištinka jausmų vėtros, ir ketveriukė persigrupuoja — Lizdas su Mieleškaite Virginija, o Matulevičius su Alina. Protarpiais šmikštelia danginimosi "odisėja", Matulevičiaus pirmoji meilė, gaisrą sukėlęs palyginti ne toks jau didelis ketvirtokės Patrimpaitės išsišokimas, išmušęs nelaimingą įsimylėjėlį iš vėžių, ir baigiamas Skvireltaune, kai, romaną perskaitęs Makrickas, žmonos paragintas, įleidžia katę. Katės ir raudonų saulėlydžių motyvas jau rodo, kaip į savo veikėjus ir jų "tragedijas" žiūri autorius . . .

Karštligiškai susidaro Švietimo valdyba, kuriasi gimnazijos, įvairios komisijos: "prie valdybos jau veikia kalbininkų komisija, reformuojanti iš pagrindų mūsų rašybą" (60 psl.), "ruošiama vidurinio mokslo programa, pažangesnė, modernesnė, pritaikinta tremties aplinkybėms, sutrumpinta, pagreitinta, koncentruota, pagrįsta naujoviškiausia metodika" (ten pat). Senas mokytojas Mieleška tik ir gyvena svajonėmis, kaip jis paruoš naują lituanistikos programą, nors to jam niekas ir nepave-dė. Rengiamos klasės, renkasi mokytojai — seni ir jauni, patyrę ir žaliūkai, nesuvaldą klasių, dėl menko nieko pametą galvas. Neatsilieka ir siuvėjai, kurie gauna siūti orines kelnes net ir austrams . . .

Pagrindinį romano veikėją — Matulevičių autorius piešia su išgalėmis. Jis lėtakalbis, nevikrus, nors ir stipruolis. Priedo — dar buvęs poetas. Bėgimo kelionėje sumilo su Mie-leškų Virginija ir, nors benamis, gyvena "meilės šiltnamyje". Jis per jautrus "duoneliauti" po kaimus. Kelionėje jis gėrisi gamta, kuri jam kažkodėl kelia grėsmės jausmą, — gal čia atsiliepia Brolių Grimų prisiskaitymas.

Benusistojanti "užkampio laimė" staiga sudūžta, nes sužieduotinė, praktikė ligi vedybų imtinai, jį iškeičia į pajėgiantį jai ir jos tėvams duoną pelnyti siuvėją Lizdą. Mylimiausias žmogus kerta skaudžiausią smūgį ir virsta priešu. Nuo čia Matulevičius darosi įdomus. To tylaus, apie moteris tik romantiškai svajojančio, giliausia žaizda rodoma labai įtikimai. Netiki savo ausimis, tariasi sapnuojąs. Skausmas kaip nuodai apima visą. Kol dirba — lyg užsimiršta, o šiaip jaučiasi lyg Per anksti iš lovos pakilęs sunkus ligonis. Po šiurpių nakties sapnų atsikelia kitoks — sugriuvus meilės kortų nameliui, pajunta tremti-nystę tik dabar. Bet susivokti nėra kada: "buvusioji būsimoji uošvė" Mie-leškienė tuoj atidunda su kaltinimais, kad, pykdamas ant Virginijos (o ji esanti visai nekalta, nes ji, Mieleš-kienė, kaip motina, turėjo pareigą sutvarkyti ir užgarantuoti dukteriai ateitį . . .) Matulevičius elgiasi neteisingai ir nekatalikiškai. Visuomet jos klausęs Matulevičius, negavęs nė išsižioti, nuleidžia galvą, laukdamas, kada uošvė jį peržegnos . . .

Jai įkandin ateina ir Lizdas . . . atsiprašyti. Čia jau kita kalba. Baimė, pyktis, pagaila ir pajuoka kryžiuojasi Matulevičiaus galvoje. Išnervintas, pervargęs, kapsiškai žeria: "Jūs ir Mieleškai ne tik iškrėtėt man šunystę, bet dar primygtinai iš manęs reikalaujat kažkokio tam pritarimo. Atrodo be jo neskanu. Bet nenorėkite negalimo. Padarėt — džiaukitės, neprašykit, kad dar pašviesčiau žvakute" (176 psl.). Įsiutęs dėl Lizdo bandymo ta proga dar jam piršliauti Aliną, ne juokais įvaręs baimės savo grėsmingu žvilgsniu, bet, užpiltas landaus siuvėjo pasiteisinimais bei įrodymais, pajunta tokį nuovargį, kad, rodos, ims ir užmigs stačias. Viskas jam ima rodytis tik pasivaidenimu . . . Dabar Matulevičius nustoja ryšio su tikrove. Atrama — gimnazija. Panašų meilės sugriuvimą jis išgyveno, būdamas šeštokas. Ta meilė jau buvo nuskendus atmintyje, virsdama tik giedriu simboliu. Dabar aprimstantį Matulevičių išmuša iš vėžių jo išskirtinės mokinės Patrimpaitės išsišokimas apie šokį per naktį buvusios sužadėtinės vestuvėse. Nepatyręs jaunas mokytojas pasimeta, nutaria daugiau į tą klasę neiti. Čia prisideda ir mokinės tėvo patarimas eiti pas psichiatrą. Ieškodamas kito darbo, iš dėkingumo jį parūpinančiai Alinai, iš pasigailėjimo bei susižavėjimo jos grožiu, gerumo užplūstas, beveik nesąmoningai ir pasiperša.
Matulevičius išeina gyvas žmogus. Tik humoristinis traktavimas svajotojo jaunuolio, kuris pats sakosi: "Ar aš koks juokdarys", gal mažiau tinka negu kitiems veikėjams. Lyg ir gaila, kad pergyvena dvi meiles, suklumpa mokytojo "egzaminuos" ir nejučia susipainioja su Alina, kuri jau mokės juo pasirūpinti . . .

Virginija graži, inteligentiška, be gilesnio jausmo praktikė. Tuoj susidomi Lizdo inteligentiškumu ir geru verslu. Šaltai dėsto Matulevičiui, kad nauja vedybų kombinacija visiems bus geresnė. Juk juodu jokie romantiški įsimylėjėliai. Visur jaučiama mamytės režisūra.
Lizdas — iš vargo išplaukęs, pilnas iniciatyvos, landus, plepus, viską numato ir apskaičiuoja. Vikriai iriasi ir srauniausioj upėj. Kaune nusikratęs iš kaimo atsineštu siuvėjo menkavertiškumo jausmu, apsitrina, ima save laikyti tikru kauniečiu. Lietuvoje juodu su Alina vienas prieš antrą purkštavo kaip katinai, o Bavarijoje susižadėjo. Jis Aliną net auklėti mėgino, bet ta nepasidavė. Nusižiūrėjęs geresnę partiją, tuo ir pasinaudojo. Savanaudiškai doras ir sąžiningas — nenurimsta, kol atsiprašo Matulevičiaus dėl "nuneštos" sužadėtinės. O buvusios irgi nepamiršta, desperatiškai ją piršdamas Matulevičiui.

Mažamokslė Alina tvirtai laiko galvą ant pečių, vadovaujasi sveiku kaimietės protu ir žino savo vietą. Tai ne Lizdas, kuris pasinaudoja kiekvienu laipteliu pakopti aukštyn. Kai Matulevičius beveik netyčia pasiperša, ji viską pergalvoja ir pasako — ne. Kokia čia, girdi, pora mokytas su nemokyta. Kai tas užsispiria, sutinka ir turbūt gerai išvairuoja per gyvenimą, kaip kitados jos senelė.
Iš tos ketvertukės ji ir patraukliausias žmogus.

Vyresnioji karta gal dar gyvesnė ir ryškesnė. Tai Mieleška su žmona, prof. Serpalius ir muzikas Šapėnas.
Mieleška baisus entuziastas. Jam tremtinių 75% — inteligentai, kultūros dinamitas, su kuriuo galima mūsų kultūrą pirmyn pavaryti 130%. Išsiblaškęs pedagogas, įsikabinęs į reformavimą literatūros programos, nors to jam niekas ir nepavedė. Nemato, kas po nosim darosi ar ką žmonės sako. Pažiūrėti — tikras Goe-ringas ar Leninas, . . . kol žmona nemato. Linkęs kitus išnaudoti, pradedant nuo būsimo žento. Geras ir malonus tik įsigėręs.

Mieleškienė tvirtai stovi šioj žemelėje, visą šeimą ir būsimą žentą kietai laikydama rankose. Į dukters vedybas žiūri tik praktiškai ir ryžtingai patvarko. Mieleškos — žvieži tipai ir greitai nepamirštami.

Viengungis muzikas Šapėnas mėgsta stikliuką ir pasiklausyti po durimis. Bet geras psichologas ir nuoširdus nelaimėliui kolegai.
Prof. Serpalius irgi didelis entuziastas. Jam tremties sąlygos geresnės už Lietuvos. Menininkams, rašytojams nereikia rūpintis nei duona, nei pastoge. To Lietuvoje negalėjo duoti jokie kultūros fondai. Tokias mintis jis įsikarščiavęs, rėkdamas, dėsto mokytojams. Bet tas idealistas, gudrus senis, delsia su savo paskyrimu direktorium, kad galėtų kūrimosi metu sėkmingai laviruoti pedagogų savitarpio trintyje. Ypač susikimba su kitu išnaudotoju — Mieleška, kuris nenori kraustytis iš pilies į bendruosius namus su visa gimnazija.
Baranauskas užfiksavo nepamirštamų Bavarijos vaizdų: sodybas, pramogas su gyvuliais (82-83 psl.), jų kietą charakterį, šykštumą, jų santykius su buvusiais darbininkais lenkais, jų įprotį keiktis "sakramentais", "krucifiksais". Jie net pabėgėliams vokiečiams negailestingi. Viena iš-bombarduota vokietė skundžiasi: "Čia ateina daugelis, bet neteko matyti nė vieno, kuriam būtų davusi arba už pinigus pardavusi bent kopūstlapį" (78 psl.). Žavingas peizažas, bet keliąs šiurpą, o greta jo —    šaižus natūralistinis bavarų "darželis", su srutomis ir jose blizgančiomis "kaip brangakmeniai" musėmis (70 psl.).

Geru psichologiniu pastabumu patraukia daugelis scenų: Mieleškienė "katalikiškai" moko Matulevičių (163-5 psl.). Lizdas atsiprašinėja (174-180 psl.), gimnazisto meilės grožis ir Virginijos vedybiniai išskaičiavimai (189-192 psl.), žemaitis guodžia suvalkietį (224-233 psl.), Lėtūno širdies užsiliepsnojimas ir nesąmoningas pasipiršimas (257 psl.), nelaimingi vyrai išsipasakoja moterims (243 psl.), Mieleškos drąsumas pražūva žmonos akivaizdoje (61 psl.).

Pasakojimas visą laiką labai gyvas, pilnas juokaujamų posakių. Pvz.: "Atsakyta labai taikliai: bavare net sumirksėjo, it gavusi samčiu į kaktą" (72 psl.), "Sportas tepaliko vieną atmintį — sugadintą širdį" (37 psl.), "Mūsų mieloji našlė nesidavė taip lengvai priremiama prie sienos" (40 psl.). Matulevičius garsiai šaukia bavarui į ausį, "žinodamas iš patyrimo, kad ūsuoti, žili vyriškiai dažniausiai nepasižymi jautria klausa" (90 psl.). Bekovodami "rusai pristigo kvapo, vokiečiai ėmė spyriuotis" (114 psl.). Senas profesorius, gavęs paauglių klasę, "jautėsi labai laimingas, vėl savame gaivale, kaip senas apsamanojęs Šapalas, po trisdešimt metų paleistas atgal į savo kūdrą" (253 psl.). "Čenauskaitė siuvo viską, kas pakliūdavo po ranka, tačiau specializavosi apatinių baltinių bei marškinių srityje" (114-5 psl.). Čia pavartotas techniškas žodis "specializavosi" itin sudaro komišką įspūdį.

Būtų kai kas pasakytina apie kalbos smulkmenas: tokius "balkius", "nieko tokio", "laike neilgai užtrukusios tylos", "gregorianiškasis giedojimas", "atvežęs automobilį aptar-navimiui", "keturi metai". Bet ką čia gelbės, kai jau dabar niekas nieko neklauso . . . Tik kartoti, nors ir vaizdingų — "apvirto aukštyn kojomis", "pastatė ant kojų" — nederėtų . . .

Kokių literatūrinių naujovių, galvosūkių, žodžių akrobatikos čia nėra. Bet yra nepamirštami vaizdai apie mūsų išgyventus laikus, kada zyle-pelėda vertėmės dėl mokyklų ar poros obuolių iš bavaro sodo. Tai minties, širdies ir gražaus vaizdo dokumentai. O svarbiausia — mūsų baisiai rimtoje literatūroje daug gražaus putojančio humoro, malonios atgaivos, kai daugelis nebepasiveja visokio anapusinio srauto.
V. Kulbokas