TOMO VENCLOVOS VERTIMAI Spausdinti
Parašė Marija Stankus-Saulaitė   
TOMAS VENCLOVA. Balsai. Vertimai iš pasaulinės poezijos. Išleido Ateities literatūros fondas. Southfield, Mich., 1979. 200 p. Kaina 6 dol.
Iš kitos kalbos versti eilėraščius būtų vienas tikslas, atrodo: nemokantiems tos kalbos paskaityti ja rašytą poeziją savo kalba. Vertimais irgi mokomasi kitų kalbų, nors, turint gerą vertimą, nebereikia kitos kalbos mokėti. Tomo Venclovos vertimai, surinkti knygoje Balsai, truputį pakeičia pagrindinį vertimo tikslą. Vertimas yra proga poetui kurti: naudodamasis kitų darbu, poetas gali jų darbą vystyti taip, kaip jis nori, maždaug laikydamasis originalo konteksto.

Eilėraštis susidaro iš formos, žodžių, įvaizdžių, turinio, reikšmės, poetinių ir muzikinių priemonių . . . Jis turi ir sunkiau apibrėžiamų bruožų, pavyzdžiui, toną, konotacijų harmoniją ar disharmoniją, žodžio ilgį. Verčiant reikėtų į viską atsižvelgti, bet versti yra taip sunku, kad vertėjai dažniausiai pasirenka tai, ką jie išlaikys, perkels iš originalo, daugiau ar mažiau ignoruodami kitką. "Vertėjo žodis" nurodo, ką Tomas Venclova išlaikys: "Priklausau mokyklai, kuri vengia pažodinio vertimo ir stengiasi perteikti originalo struktūrą bei funkciją. Vertimas — idealiu atveju — turi būti tikras eilėraštis, dargi toks pat skambus ir sudėtingas, darąs tą patį įspūdį, kaip originalas. Aišku, to pasiekti paprastai neįmanoma."

Venclova tat nori būti ištikimas originalo struktūrai — žodžio ir minties vystymuisi, sudėjimui — ir funkcijai. Funkcija turbūt yra reikšmė, prasmė ir kaip ta prasmė paveikia skaitytojo galvojimą, jutimą, kur ir yra jo įspūdis. Vertimas turi būti eilėraštis.
Venclovos vertimai yra eilėraščiai. Bet kieno? Svarbi dalis struktūros yra eilėraščio forma. Tą Venclova bando išlaikyti, duplikuoti. Svarbi struktūros dalis yra įvaizdis ir jo kartojimasis. Su tuo Venclova elgiasi savavališkai. Kur jo formai ir kartais, atrodo, skoniui įvaizdis netinka, jis išleidžiamas ar pakeičiamas kitu. O įvaizdis yra eilėraščio branduolys, poezijos Šių laikų supratimu. Kaip Venclovos poetika pasiseka, čia neaktualu. Ką vertėjas padarė, yra svarbu.

Venclova parenka jo mėgstamus ar jam svarbius (žr. "Vertėjo žodis") eilėraščius iš šių literatūrų: britų (kuriuos jis vadina anglais), amerikiečių, prancūzų, austrų ispanų, graikų, lenkų, rusų. Su dviem išimtim — o versta dvidešimt septyni poetai — tai dvidešimto šimtmečio poezija, šio šimtmečio balsai. Su dviem išimtim, visi vyrai. Bet Venclovos tikslas nėra susumuoti šį amžių, o pateikti jam "asmeniškai" svarbius eilėraščius. Taip juos ir turime skaityti: vienam poetui, vienam vertėjui patinką eilėraščiai, į kuriuos jis reaguoja, juos versdamas.

Visi eilėraščiai skaitosi sklandžiai. Visi daro įspūdį (kieno sukeliama, lieka opus klausimas). Aišku, kad Venclova į vertimus įdėjo daug laiko, jėgų, širdies ir darbo. Taip pat aišku, kad tai Venclovos — poeto darbas. Vien dėl to eilėraščius verta skaityti.

Gyvendami angliškai kalbančiame krašte, nagrinėjame iš britų ir amerikiečių literatūros verstus eilėraščius. Neramu darosi tuoj pat, perskaičius "Acknowledgments" (sic), kur rašybos klaida sukelia nerimą. Ar vertėjas ir šį puslapį parašė? Kiek jis moka anglų kalbos? Žinoma, vertėjas gali vartoti kitą vertimą, bet atrodo, kad Venclovos darbas atliktas iš originalo. Dar tipografinė klaida "permission" ir pereinama į paskutinius du sakinius, kur sintaksė ir žodynas netvarkoje. Trūkumas kablelio po pirmojo žodžio padaro priešpaskutinį sakinį juokingą: "Unfortunately in spite of our superhuman efforts . . ." Hiperbolė "superhuman efforts" netinka ir neteisinga, nes tikrai bent britų ir amerikiečių XX amžiaus eilėraščių teises galima susekti. Paskutiniame sakinyje išsireiškimas "for that matter" ką kitą reiškia, negu čia manyta. Tai atrodytų smulkmenos, bet kaip lietuvis reaguoja į lietuvių kalbą nepilnai mokančio vertimus iš lietuvių kalbos į kitą kalbą? Vertėjas turėtų mokėti ir originalo kalbą, ir vertimo kalbą. . . arba jis turi pasikviesti originalo kalba tiksliai mokantį jam padėti.
Kiekvienas poetas trumpai pristatomas. Šis įvadas nereikalingas. Žinios apibendrintos; kitur yra dar geriau ir pilniau sudėtos. Vertingiau, skaitytojui maloniau, būtų — jei įvadų iš viso reikia — sužinoti, kodėl vertėjas tuos eilėraščius pasirinko, nes jo skonis ir yra atrankos priežastis.

Ištraukų iš trijų eilėraščių užteks skirtumui parodyti tarp originalo ir vertimo. Palyginus vertimą su originalu, paaiškėja, kad Venclova pasirenka formą virš visko: jis rimuoja, kur buvo rimuota, maždaug panašiai padalina eilutes. Eilėraščio magika yra ta, kad forma, turinys, garsai, įvaizdžiai suderinti. Jie visi svarbūs, bet verčiant į kitą kalbą, gal tiksliau pasirinkti — virš visko — turinį ir įvaizdį, nes garsas tegali būti apytikris, o forma galima kitaip nurodyti (pvz. išnaša) arba laisviau imituoti. Būtų neblogai, jei vertėjas įjungtų originalo pavadinimą ir nurodytų šaltinius. Panagrinėkime tris eilėraščius: T.S. Eliot "The Love Song of J. Alfred Prufrock" - "J. Alfredo Prufrocko meilės daina", Dylan Tho-mas "And Death Shall Have No Dominion"/ "Ir nebus mirties karalijos" ir Robert Frost "Fire and Ice"/ "Liepsna ir ledas".

T.S. Eliot (ar jis britų poetas?) eilėraštis įvedamas itališku moto, kurio nei Eliot, nei Venclova neišver-čia. Tai ištrauka iš Dantės Inferno, XXVII, eil. 61-66, kur kalba siela iš pragaro. Moto parodo, kad čia nebus meilės daina arba bent nebus daina be ironijos. Eilėraščio pirmoji eilutė turi bent dvi funkcijas: iš žodžių "Let us go then, you and I" atrodytų, kad tikrai bus du žmonės, įsimylėję, siekią bendro tikslo, kad jie kur eis kartu; bet moto akivaizdoje — ir viso eilėraščio kontekste — taip nėra ir negali būti. Venclova pirmąją eilutę išverčia "Palydėkite mane". Eilutė netekusi prasmės, svarbos, ironijos, bet išlaikiusi rimą. Pirmasis palyginimas pirmose eilėraščio eilutėse pakeistas iš palyginimo vakaro, ištiesto prieš dangų, su anestezuotu pacientu, gulinčiu ant stalo ("When the evening is spread out against the sky / like a patient etherised upon a table") į palyginimą debesų su eteriu, ne su stalu. Trečia T.S. Eliot eilutė kartoja "Eikime" — "Let us go", kurį Venclova kažkodėl praleidžia, pridėdamas, kad "gatvės velka tuštumą lyg naštą", ko eilėrašty iš viso nėra. Pirmasis Venclovos posmas, kaip ir visas eilėraštis, keičia įvaizdžius, prideda savo interpretaciją įvaizdžiais, ne taip išverčia žodžius. "Tedious argument" nėra "sudėtingas ginčas" (eil. 8), bet "ilgas ir nuobodus ginčas". Eilėraštis kaip tik ir pabrėžia, kad šitas gyvenimo būdas yra ne sudėtingas, bet nuobodus, paviršutiniškas. Pirmo posmelio pabaiga visai pakeista. Jo mintis yra, kad gatvės naktį priveda žmogų klausti galingą klausimą. Kokį klausimą? Neklausk, tik eikime ir apsilankykime ("Oh, do not ask, 'What is it?'/ Let us go and make our visit.") Venclova visai mintį pakeičia: gatvių "klastingas ginklas" yra "Vienintelis ir triuškinantis klausimas . . ." Ir vietoj stipraus "you and I", vietoj antrojo asmens vienaskaitoje, Venclova susilpnina eilėraštį, pakeisdamas skaičių, žodžius, pridėdamas savo žodžių: "Ak, nesiteiraukite: 'Kas tai'— /Palydėkite mane, kur tyko spąstai" (eil. 11-12). Jokių spąstų, nei ko nors primenančio spąstus, pas Eliot nėra. Tos sąvokos nėra.

Sekančios dvi eilutės yra kaip eilėraščio refrenas, svarbus, tarp kitko, nes įveda moteris, kurios svarbios šiame eilėraštyje. Jos vėliau apibūdinamos, jų kalba kartojama, jomis padidinama "meilės" eilėraščio ironija. Taip pat sukeliama įtampa tarp "tu" (iš tu-ir-aš kartojimo) ir moterų. "In the room the women come and go / Talking of Michel-angelo" (eil. 13-14). Venclova eilučių prasmę, jų reikalingumą eilėraščio minčiai ir struktūrai paneigia, pakeisdamas savo eilutėmis: "Svečiuose mes vėl išgirsim amžiną / Pašnekesį apie Michelangelo". Dylan   Thomas   eilėraštis   "And Death Shall Have No Dominion" išverstas "Ir nebus mirties karalijos", kas tinka labiau Mackui negu Dylan Thomas. Tuoj matyti, kad ir čia originalo tiesioginis, stiprus sakinys pakeistas į netiesioginį, susilpnintą sakinį. "Dominion" nereiškia vien karaliją; pirminė reikšmė yra "galia". Mirtis neturės galios, jėgos, autoriteto. Šis sakinys paimtas iš Laiško romėnams 6,9: "Mirtis jam [Kristui] nebeturi galios". Eilėraščio mintis yra prisikėlimas — prisikėlimas nugali mirtį. Pirmasis įvaizdis yra šis: nuogi numirę sutaps su vėju, žvaigždėmis, gamta — su žmogumi vėjuje ir vakarų mėnuliu. Sumaišydamas prikelsimus elementus Dylan Thomas turi minty žmogaus formos mėnulį, tai yra nėštumą, ir vakarų vėją, nešantį rudenį. Mirtis ne tokia stipri kaip atgimimas, čia vaizduojamas gimsiančiu kūdikiu ir laukiamu pavasariu, kuriuo eilėraštis baigsis. Venclova arba nesupranta originalo, arba nutaria jį pakeisti dėl rimo. Jo versija ši: Mirusius nuogus priims kaip draugus / Vakarų mėnulis ir vėjas" (eil. 3-4) vietoj "Dead men naked they shall be one / With the man in the wind and the west moon". Pas Venclovą net neminima prisikėlimo, atgimimo, tai yra — eilėraščio temos.

Kalambūrą išversti sunku. Šešta originalo eilutė yra ši: "Though they go mad they shall be sane". "Go mad" reiškia ir išprotėjimą, ir mirimą išprotėjus, žaidžiant žodžiu "go". Koks žmogus bebūtų mirties momentą, jis prisikels. Ši mintis pas Dylan Thomas nėra pirmoj eilėj religinė. Jis vartoja aliuzijas į šv. Raštą, pvz., jau ir minėtąją iš Apreiškimo knygos 20,13: "Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius". Dylan Thomas ritualistiškai sako, kad kentėję, nesuprasti, kankinti triumfuos taip, kaip gamtoje ateina pavasaris. Venclovos vertimas sukonkretina mintį nevisai logiškai, nes originale yra paralelės konstrukcijos, įvesdamas aiškiai religinę sąvoką: "Kas protą praras, tas dangų laimės". Čia visai pakeičiama Dylan Thomas mintis: Venclova, parafrazuodamas kitą Šv. Rašto vietą, dangumi apdovanojo netekusius proto. Ne vien kalambūras prarastas šioje eilutėje.

Tokie nesusipratimai ar nesupratimai atsiranda kiekvienoje eilutėje. Antrame posme yra eilutė: "And the unicorn evils run them through". Kankinti fiziškai, kankinti dvasiškai, žmonės prisikels. Net jų tikėjimas sibyrės (eil. 6), bet jie prisikels, nes šio eilėraščio prisikėlimas yra ne teologinis, bet per gamtą. Vienaragis, senų laikų fantazija, pats žiauriausias iš gyvulių. Nors žiauriausi blogumai perdurs kenčiančius, jie prisikels. Venclova ir vėl visai pakeičia mintį ir įvaizdį: "Sąžinę persmeigs blogio dyglys". Jis tada prideda kitą sąvoką, priešingą Dylan Thomas minčiai: "Tiesa subyrės, bet nepasiduos" (eil. 8, 2 posmas). Dylan Thomas tiesos visai nemini, o posmelio mintis yra, kad, viskam dingus — net tikėjimui, vis tiek prisikelsimą. Iki paties paskutinio įvaizdžio Venclova nepagauna eilėraščio minties. Paskutinės keturios eilutės yra šios:
Though they be mad and dead
as nails,
Heads of the characters hammer
through daisies;
 Break in the sun till the sun
breaks down,
 And death shall have no dominion.


Nors jie būtų netekę proto ar tiek negyvi kaip vinys (idiona), t.y. visai negyvi, be gyvybės ženklo, jų galvos kalasi pro ramunes. "Characters" reiškia ir žmones, ir raides. Gamta atsinaujins, iš žmogaus kils gyvybė, žmogaus žodis prasikals pro baisią mirties tylumą, ir mirtis nebeturės galios. Venclova visa tai pakeičia:

Kas protą praras ir gyvybę praras,
Tas ir vėl prasikals pro mirties
drobules;
Stiebsis į saulę, kol saulė suduš,
Ir nebus mirties karalijos.


Priešpaskutinės eilutės žaidimas žodžiu "break" Venclovos pakeistas. Kaip kalama vinies galvutė, žmogus ir žodis, ir gamta išlįs ir daug darys, nes "break in" turi daug prasmių — tarp jų įsiveržti, įvesdinti, pradėti vartoti, pertraukti. Ir tai bus tol, kol saulė "breaks down", kas irgi turi daug prasmių ir atsveria, kartoja eilutės pirmąjį žodį: nustoti funkcionuoti, sukristi, supūti, analizuoti, kategorizuoti.
Robert Frost eilėraštis "Fire and Ice", "Ugnis (arba gaisras) ir ledas", Venclovos "Liepsna [flame] ir ledas".

Eilėraščio tema ši: meilė, aistra yra galinga, galingiausia, bet neapykanta tiek pat galinga. Eilėraštis temą šitaip išvysto: Kai kurie sako, kad pasaulis sudegs; kiti, kad jis galutinai sušals. (Čia aliuzijos į mokslines prognozes.) Aš, pergyvenęs aistrą, meilę, palaikau pirmąją nuomonę. Tačiau, jei pasaulis turėtų dukart baigtis, žinau, patyręs taip pat neapykantą, kad ir ledo-neapy-kantos pakaktų. Poetas pakeičia ugnį ir ledą į geismo ir neapykantos metaforas, gale eilėraščio sujungdamas abi metaforos dalis — objektą ir sugestiją — ledo įvaizdžiu. Venclova, palaikydamas eilėraščio formą ir rimą, visai pakeičia jo turinį. Jis pradeda "Galbūt pasaulis suliepsnos,/ Gal virs ledu". Frost kalba ne apie galimybes, bet apie teorijas, priešpastatydamas žmogišką patirtį mokslinei teorijai. Frost kalba apie pasaulio sunaikinimą, susinaikinimą, eilėraštį užbaigdamas baisia mintimi, kad "for destruction ice Is also great / And would suffice". "Great" vartojamas kaip kalambūras: didis, galingas, pajėgiąs sunaikinti, bet tai daryti nėra didinga, garbinga. Žodis vartojamas ironiškai. Venclova arba nesupranta, arba perdirba eilėraštį: "Po praradimų ir skriaudų / Puiku / Ilsėkis po ledu" (eil. 7-9).

Kokios vertėjo teisės? Kokia atsakomybė originalo autoriui ir vertimo skaitytojui? Vertėjas Venclova pasisavina originalo poeto teises, pakeisdamas eilėraščių turinį ir temą, nors, tiesa, bandydamas atkurti formą ir melodiją. Skaitytojas skaito ne T.S. Eliot, ne Dylan Thomas ir ne Robert Frost, bet Tomą Venclovą. Venclovai pažinti, jo poetiniam talentui pagerbti ši knyga Balsai vertinga.
Marija Stankus-Saulaitė