GALINGAS TEN, KUR PATS GYVENA Spausdinti
Parašė Vytautas Dyvas   

JURGIS JANKUS: Kol esu čia. Pasakojimai. Lietuviškos knygos klubo leidinys. Chicago, 1979, 376 psl. Kaina 8 dol.
Autoriaus ir jo žmonių supanašėjimas

Rinkinio šešios stambokos istorijos lengvai išsiskiria į dvi kategorijas. Pirmoji akcentuoja žmogaus vertę žmogui ir mistiką. Tai pasakojimai Kol esu čia ir Žilalis. Antrąją sudaro baisumų, beširdiškumo ir krimi-nalizmo elementai. Lyg peilio ašmenimis atrėžti priešingumai yra to paties autoriaus kūryba. Be ilgesnio svarstymo nelengva suprasti, kaip iš vieno šaltinio ateina dvi srovės, — teka gaivumas, ir burbuliuoja siera dvokiantis skystis.

Pirmos kategorijos pasakojimai remiasi mistiniais įvykiais, bėgusiais prieš paprastų žmonių akis. Juos mačiusieji įtikėjo, neabejojo faktiškumu, tik stebėjosi, kodėl tai atsitiko jiems patiems, o ne kam tolimesniam. Autorius taip pat neabejoja tikrumu: dėsto be vidinės įtampos, jo kalboje negirdėti jokios nuostabos, žodžiuose nėra pašaipos nei įvykius stebėjusiems, nei juose dalyvavusiems. Pirmame pasakojime jis pats, rodos, yra suvargęs, apleistas mirusios Marijonos vyras, o antrame — vienas iš Žilalio įvykdytas keistenybes pergyvenusių kaimo žmonių. Ne stebuklus, tik keistenybes, tik kažkokias paslaptis. Nei gąsdinančias, nei sukrečiančias, bet verčiančias pagalvoti, o po minčių jas priimti už realybę. "Kai dabar guliu lovoje ir žiūriu į dažymo reikalingas lubas (bet aš jų nedažysiu, žinau, jaučiu, kad nebus laiko), taigi, kai žiūriu į lubas ir mintimi grįžtų į anas Kūčias, vaidenasi, kad tuo metu buvo ne vienas, o du Dėdu-čiai. Vienas buvo prausiamas, skutamas, rengiamas laidotuvių drabužiais, guldomas ant Kūčių stalo vietoj baltai užtiestos lentos, o kitas gyvas, laisvas, kartu su vėjais plu-jojąs po laukus, užeinąs pas kaimynus pavalgyti Kūčių..." (41 psl.) Nenuostabu, kad miręs Dėdutis prie stalo sėdėjo ir nuotykius pasakojo. Taip atsitiko, taip reikia ir priimti. Todėl: "Ar aš irgi galėsiu vienas palikti čia toje lovoje, o kitas išeiti pasidairyti po laukus ir po kaimynus." (41 psl.) Skaitant atrodo, kad ir pats autorius, poilsiui atsi-leidęs, galvoja: ar išeisiu, kai rašymas jau bus atliktas, gerus bičiulius aplankyti...

Pirmuose dviejuose pasakojimuose Jurgis Jankus yra pats save padaręs kiekvienu teigiamu ir kiekvienu pasyviu veikėju. R.W. Emerson jau 1841 išsireiškė: "Mes, komplikuoti žmonės, esame individualistai; bet ir arbūzai yra individualistai." (Nominalist and Realist.) JJ daugelyje savo darbų individualizmą praranda, jis gyvena su paprastais doraisiais, nes individualizmas šviečia tik pats sau. Nors JJ beveik nepažįstu, jaučiu, kad šio rinkinio pirmųjų dviejų pasakojimų mistika yra ir autoriaus tikėjimas — žmogaus geri darbai net po mirties nesibaigia.

Tai kaip su kriminalistine pasakojimų kategorija, apimančia dar keturias istorijas? Kodėl Jankus leidosi šion sritin, kur vienas blogas poelgis yra maskuojamas antru, dar blogesniu, nelogišku, nuostolingu? Jis panašias temas seniai mėgsta. Gal reikėtų griebtis štai kokios prielaidos: gera, nekomplikuota autoriaus asmenybė negali ramiai žvelgti ton pusėn, kur vyrauja smurtas. Turi ją liesti, kad apie niekšybes nebūtų tylima. Bet, griežtai atsiribojęs nuo to baisaus gyvenimo, apie jį net vengia tiesiogiai pasakoti. Todėl kalbėjimui įpareigoja vieną iš savo sukurtų žmonių (pvz. viršaitį, senelį, senelę Baimės dienose), pats kiek galint tolėliau stovėdamas. Skaitytojas dėl to emociniai nukenčia, nes įvykiai pasitraukia, atskirti laiko ir erdvės. J J galingas visur ten, kur pats gyvena. Jam pašaly esant, sumenkėja autoriaus įtaka ir pasakojimo patrauklumas.

Darbų giminystė
Kol esu čia ir Žilalis yra giminingi JJ romanui Anapus rytojaus (1978). Įsigyvenęs lietuvių tautosakoje ir išmokęs ją taip perduoti, kad, atrodo, pats ja, kaip tikrove, tiki, minėtam romane kai kurias tautosakos sąvokas persodino į mūsų laikus ir į šio krašto aplinką. Tiesa, ir Marijonos vyras (iš pirmojo pasakojimo) yra čia, ir jo metrikai ne viduramžiuose rašyti, tačiau šis paprastutis žmogus Atlantą peržengė tik savo kūnu. Jutimai, galvojimas nepakito,    fabrikai jį gal išmokė robotinių veiksmų, bet nepalietė sielos. Romano Miksa gerokai skiriasi. Sumanumu lenkia dirbtuvės darbininkus, blaiviai supranta rasines problemas, gudriai moka įtikti juodaodžiams, protu ir išsilavinimu viršija išprususį šio krašto pilietį. Autorius šiems dviem žmonėms įsako aukštyn ir žemyn palai-pioti laiko kopėčiomis. Kad miręs Dėdutis paneigia laiko tvarką, atgal grįždamas, vėl gyvendamas, ant suolo užimdamas vietą, kramtydamas ir kasdieniškai kalbėdamas, Marijonos vyras nesistebi. Kai Miksai reikia dienomis pirmyn ir atgal pašokinėti, protestuoja jo nervai. Skirtingi žmonių pasauliai sukuria skirtingas nuotaikas. Blogas Kaplys iš Žila-lio yra kitoks, kaip blogas juodaodis Big Bill, o Dėdutis savo tikrumu pralenkia Miksą. Gyvenimo nesulaužytam lietuviui įgimta mistika ir jo lietuviškai suprantama realybė susiliečia. Net šiandien jis gyvena ant ribos, vieną ranką mirkydamas vidinio skausmo srovėje, antrąja pliuškendamas šviesios ateities viltis. Todėl, likęs nesudrumstoje būsenoje, pomirtinį gyvenimą suprantamai mato: "Ne taip buvo po Marijonos išėjimo. Tada jaučiau, kad ji paliko savo pageltusį kiautą, o pati išėjo kitur, tokia pat, kaip buvo visada. Panašiai jaučiau ir Anuprą su Kazimieru, panašiai jaučiau ir savo vaiką, kai jo kūną parvežė iš Korėjos. Man jis ir dabar tebėra gyvas, ir jeigu pasirodytų čia šalia, net nekrūptelėčiau." (13 psl.)

Miksa šitokių nuotykių neturi. Kai jo geradarė Klaudija tai miršta, tai vėl gyvena, jį apsėda pamišimo baimė. Modernus žmogus yra laiko kankinys, laiko tvarkos paneigti nemoka ir griežtai paiso paties surašytų dėsnių. Kai jie pradeda negalioti, ateina išprotėjimas. Kitaip yra su paprastesnių: jis lengvai priima visas galimybs. Todėl Dėdutis, sniego pūgoje mirusio asmens išgelbėtas, ir pats po savo mirties Stasiui pūgoje padėjęs (Miksa taip pat vos nemirė sniego audros metu!), todėl Žilalis, vandens paviršiumi vaikščiojęs ir velnius savomis akimis matęs, negąsdino tų, kurie su jais buvo.
Kol esu čia, Žilalį ir Anapus rytojaus reikėtų skaityti vienu kartu.

Žmogaus vertė žmogui
Cia rašančiam kiti rinkinio pasakojimai yra tolimesni. Baimės dienose kalbama apie Lietuvos žydų likimą nacių (vokiečių) okupacijos metu. Turinys realus ir turtingas, jo pakaktų plačiam romanui, bet pats autorius šiame pasakojime yra pasislėpęs, tad intriga yra vienintelė skaitytojo trauka. Verčiau būtų nesakęs istorijoje pilna nuotykių, artimų penkiolikmečio fantazijai. Suaugusiam įdomu tik Petro nežabotas šykštumas ir veržimasis prabangon. Skoloje yra apyramiai pavaizduota gyvenimo skriauda, atnešta jos nepelniusiam. Muškit būgnus sukaupia amerikietiškas suktybes dėl turto į tokį raizgų tinklą, jog sunku patikėti, kad jame įkliuvo ramus lietuvis. Kadangi tai Jankaus darbai, lengva juos skaityti. Įgudęs meistras, net kasdieninėje nuotaikoje pareigas atlikdamas, savo vardo negadina. Šiuose keturiuose pasakojimuos apstu piktų žmonių, tačiau sunku apčiuopti, kodėl jie piktais tapo. Tokie gimė? Sąlygos, aplinka blogin nukreipė? Kad skaitytojui reikia svarstyti, gera žymė. Kai po svarstymų vien tuštuma atsiveria, nyksta pasitikėjimas. Dėl šito vėl apsisukę grįšime prie dviejų pirmųjų pasakojimų.

Marijonos vyras yra likęs vienut vienutėlis. Mirė žmona, mirė draugai. Jam nereikėjo jų materialinės pagalbos, tik žmogaus artumo. Kai jo nėra, gyvybės vertė išnyksta. "Buvo laikai, kai norėjau ilgai gyventi. Be jokio tikslo. Taip sau. Yra tokių, kurie nori gyventi, kad spėtų ką padaryti, o aš tenorėjau tik gyventi. Dabar matau, kad mano noras buvo tuščiaviduris ir kvailas." (7 psl.) Ir žmogaus artuma nesveriama jo žodžiais, ne tuo, ką pasako, bet geru buvimu. "Mudu niekada nebuvom dideli kalbėtojai, bet vis tiek žinojai, kad ne vienas namie. Kad ir tik po dešimt žodžių per dieną tepasisakydavom, vis tiek tie žodžiai buvo žmogaus žmogui." (7 psl.)
Negalavimų paguldytas į lovą, jis prisimena vaikystės Kūčias, kai sniego audroje namiškiai laukė iš kariuomenės atostogoms grįžtančio brolio, o sulaukė kaimyno Dėdučio. "Vėjas ūžavo apie trobą, tarpais net sienos subraškėdavo. Visi žinojom, kad laukan išėjęs nė savo nosies nematysi." (33 psl.) Brolis atsirado tik paryčiais, ir tai su Dėdučio pagalba, nes "jeigu ne Dėdutis, kažin kaip būtų buvę." (35 psl.) O po pusdienio visi patyrė, kad Dėdutis, kai svečiavosi, kai Stasį vedė namo, jau buvo miręs. Jis galbūt todėl ir pakilo iš mirties, kad kaimynui gera padarytų.

Ar Stasiui kelrodžiu tik vėlė turėjo būti? Pats Dievas, pritildęs vėją, apraminęs pūgą, galėjo kareiviuką išgelbėti daug paprasčiau, nevarginęs mirusio. Bet gamta negalėtų kalbėti. O dėdučio vėlei įsimaišius, žmonės pajautė, kaip yra svarbu turėti gerus kaimynus. Jie ir mirę padeda.

Žmogaus artumo svarbą Jankus atskleidė paprastais, aiškiais, įtikinančiais, šiltais žodžiais. Turbūt ir Žilalis savo paslaptis todėl atidengė, kad bloguosius grąžintų į gerą kelią, nes "ir tie blogieji ne tiek blogi, kiek juokingi, kai dėl mažiausių maž-menų ima šiaušti šerį." (53 psl.)

Savos svarstyklės
Pasisakymuose apie grožinės literatūros knygas dažnai užtinkame netiesos. Ši netiesa esti nenuodėminga, nes su melu nesigiminiuoja. Ji tokia nekaltai gimsta. Nepažeidusi įstatymų, neprieštaravusi etikai, lieka dora netiesa.

Yra leidžiama daryti išvadas iš darbų apie patį autorių. Yra spėjama, ką jis galvojo, veikalą kurdamas. Nurodoma, ko savo knyga sie
kė. Pasitaiko ir didelių blogybių: keli recenzentai pareiškia kelias ir skirtingas nuomones. Rašytojas, jas perskaitęs, juokiasi, nes visos būna toli nuo tiesos. Juk kiekvienas pasisakymas yra asmeninė mintis, išsi-košusi pro ją pareiškusio psichologiją. Koštuvai skiriasi, tas pats kūrybinis darbas matomas savaip. Dalis viešai tartų įspūdžių išlieka, kiti pamirštami. Buvo bandymų pakirsti Maironį ir Brazdžionį. Mūsų literatūroje abu stovi nepažeisti, o nuaidėję šūviai tyli. Iš kitos pusės, ko nepriėmė dauguma skaitytojų, toks, dirbtinai aukštyn išmestas, pasklandė ir nusileido. Taip pat žinome, kad ne visi autoriai rašo, kaip galvoja, o kitiems neišeina pasakyti, ką nori. Todėl kūrybiniai darbai tik retai atspindi savo autorių būdą, mintis ir siekius.

Kai čia iš Jankaus knygų buvo kalbama apie autorių, nebūtinai reikia tikėti, kad jis yra toks geras, kaip atrodo. Tai vien įspūdis, susidarytas iš Jankaus tematikos ir jos dėstymo būdo. Gal jis panašus į Ži-lalio Kaplį, gal į prabangą mėgstantį Petrą? O gal grynutėlis šventasis, o gal tikras raganius, savo juodomis galiomis Dėdutį nuo šermeninės lentos prikėlęs ir į pūgą išstūmęs. Taip pat daug skaitytojų nesutiks, kad du pirmieji rinkinio pasakojimai yra patraukliausi. Tai asmeniškas išsitarimas be įsipareigojimų. Tebūna taip, kaip rodo kiekvieno savos svarstyklės, — skonio nesaisto jokie įstatymai. Bet didžioji dauguma pritars, kad Jankus gerai pažįsta žmones ir jų poelgius, kaip senieji dailininkai pažinojo anatomiją. Štai pavyzdys: "Šiaip senelė buvo stačia, eidavo smakrą pakėlusi, kad ir aš pati mėgindavau taip gražiai vaikščioti, bet jeigu tik prireikdavo nulėkti kur greitai, tuoj pasilenkdavo, alkūnes į šonus atmesdavo, pati taip susimėtydavo, kad atrodydavo, jog užpakalis nespėja bėgti kartu su ja ir su kiekvienu žingsniu vis labiau liekasi." (143 psl.)
Vytautas Dyvas