LIETUVOS PASIPRIEŠINIMO ISTORIJOS KLYSTKELIAIS Spausdinti
Parašė Kęstutis K. Girnius   

Dr. Tomas Remeikis

Kiekvienas bandymas rimtai aptarti lietuvių tautos pasipriešinimą sovietiniam okupantui turi nugalėti nemažai kliūčių. Didžiausia kliūtis — medžiagos stoka. Kol Lietuva yra okupuota ir kova tebesitęsia, pasipriešinimo dalyviai neskelbs atsiminimų, spaudoje nebus svarstomas įvairių kovos priemonių veiksmingumas, o sovietinis saugumas neatidarys savo archyvų mokslininkams, ypač iš užsienio. Nors pogrindžio spauda dabar skelbia nemažai kitaip neprieinamos medžiagos ir šiek tiek žinome apie pastarojo dešimtmečio įvykius, tai toli gražu nereiškia, kad rimtas Lietuvos pasipriešinimo tyrinėtojas gali ramiai surinkti reikalingą medžiagą, ją chronologiškai ar tematiškai sutvarkyti ir tada paskelbti, kad šitaip veikia Lietuvos pogrindis, čia jo pagrindinės srovės, svarbiausi vadai, reikšmingiausi laimėjimai ir t.t. Tuo įsitikinti reikia tik pagalvoti, pavyzdžiui, apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, bene geriausiai žinomą pogrindžio veiksnį. Kas jos redaktoriai, ar jų tarpe yra pasauliečių, kaip organizuotas bendradarbių tinklas, kokie Kronikos ryšiai su Bažnyčios hierarchija, su Aušros leidėjais, su kitais Lietuvos kitaminčiais, Maskvos disidentais. Esama medžiagos apie pasipriešinimą, bet iš tikrųjų labai mažai. Antra vertus, kiekvienas tyrinėtojas turi labai atsargiai išnagrinėti iš Lietuvos gaunamą medžiagą — nustatyti ne vien tik jos autentiškumą, bet ir lyginamąją vertę. Pavyzdžiui, reikia nuspręsti, ar kokiame nors dokumente išreikšti įsitikinimai būdingi tik autoriui ar ir platesniems gyventojų sluoksniams; ar kurį nors pareiškimą paskelbusi organizacija daugiau kam nors atstovauja negu vien rašto redaktoriams, ar jos veikla ribojasi savireklama ir proginiais atsišaukimais. Yra ir kita nemaža problema. Normaliomis aplinkybėmis tyrinėtojas, panagrinėjęs savo užsibrėžtą temą liečiančią medžiagą, gali suformuluoti kokią nors apibendrinančią tezę ir, reikalui esant, surinkti daugiau medžiagos ar pravesti daugiau tyrimų tezei patvirtinti ar paneigti. Lietuvos pasipriešinimo tyrinėtojo padėtis gerokai keblesnė. Juk jis nepasikalbės su pasipriešinimo dalyviais ar sovietiniu saugumu, neužsakys daugiau medžiagos iš atitinkamų institucijų. Dažniausiai jis gali tik vėl persvarstyti jau turimus duomenis arba tikėtis, kad kaip nors stebuklingai atsiras naujas, jam svarbų klausimą išryškinantis dokumentas. Tad šiomis aplinkybėmis lengva tyrinėtojui klaidžioti klystkeliais. Gana tik klaidingai pasitikėti kelių dokumentų autentiškumu ir prileisti, kad pareiškimą ar dokumentą pasirašiusi organizacija iš tiesų atstovauja tiems, kurių vardu neva kalba, kad tyrinėtojas nupieštų tikrovės neatitinkantį pasipriešinimo vaizdą, kuriame svarbų ar net vyraujantį vaidmenį įgyja nereikšmingos ar visai neegzistuojančios organizacijos.

Dr. Tomo Remeikio knyga Op-position to Soviet Rule in Lithuania (Chicago: Institute of Lithuanian Studies Press, 1980) yra labai ambicingas veikalas, siekiantis mažiau ar daugiau aptarti beveik visą pokario metų lietuvių tautos pasipriešinimo eigą. Uždavinys yra tikrai nelengvas ne vien tik dėl jau minėtų priežasčių, bet ir dėl to, kad per tuos trisdešimt penkerius metus pasikeitė pasipriešinimo siekiai, būdai ir pagrindiniai veikėjai. Stambų, beveik septynių šimtų puslapių Remeikio veikalą galima suskirstyti į dvi pagrindines dalis: didžiausią knygos dalį (pp. 175-664) sudarančius 74 dokumentus, kurių daug jau buvo anksčiau išspausdinta autoriaus redaguotuose Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania metraščiuose, ir pusantro šimto puslapių įvadą (pp. 19-173), kuriame jis pateikia savo įvykių interpretaciją bei vertinimą, nors jo nuomonė įvairiais klausimais gana ryškiai atsispindi jau ir dokumentų pasirinkime.

Remeikis suskirsto lietuvių pasipriešinimą į tris tarpsnius: 1. nuo 1945 iki 1953 metų vykusį ginkluotąjį pasipriešinimą, 2. maždaug Chruščiovo valdymo metus atitinkantį vadinamąjį institucinio bei kultūrinio nacionalizmo laikotarpį, 3. aštuntame dešimtmetyje prasidėjusį ir tebesitęsiantį viešų žmogaus religinių ir tautinių teisių gynimo sąjūdį.

Kadangi Remeikio knyga visų pirma bando supažindinti lietuviškai neskaitančius su Lietuvos pasipriešinimo istorija, tai šiais reikalais besidomintiems nemaža, gal net didžioji, dalis pateiktos medžiagos jau bus seniai žinoma. Kas naujo Remeikio knygoje — tai partizaninių kovų įvertinimas, bandymas pabrėžti tautinius dabartinio pasipriešinimo momentus ir įrodyti, kad katalikų vaidmuo kitaminčių tarpe iš dalies pervertintas, nes kairiųjų leidiniai rečiau pasiekia Vakarus. Todėl recenzija daugiausia svarstys, ką naujo Remeikis atskleidžia, kiek yra tiesos jo tvirtinimuose.

Partizanų kovos Savo partizaninių kovų nagrinėjimui skirtame įvado skyriuje dr. Remeikis nebando plačiau aptarti pasipriešinimo apimties, partizanų organizacijų, jų pirmųjų bandymų susivienyti. Skaitytojas taip pat neras daug žinių apie partizanų vadovybės pasikeitimus, atskirų Lietuvos sričių kovos vienetus, kaip jie buvo perorganizuojami ir t.t. Visai nesvarstomas klausimas, kaip ir kodėl Sovietų Sąjungos okupuotame krašte Stalino siautėjimo metais ginkluotas pasipriešinimas galėjo išsilaikyti daugiau negu penkerius metus. Su padėtimi anksčiau nesusipažinęs skaitytojas negalėtų iš Remeikio pastabų sužinoti, kad ne vieną Lietuvos kaimą dieną valdydavo komunistai, o naktį partizanai. Gaila, kad knyga apie lietuvių pasipriešinimą šitokių klausimų negvildeno, ypač kad jie mažiau žinomi negu kiti knygoje plačiau aptarti reikalai. Bet autorius turi teisę savo knygoje svarstyti tuos reikalus, kurie jam atrodo svarbiausi, ir per daug negalima priekaištauti, kad jis nenagrinėja recenzentui ar skaitytojams įdomesnių klausimų.

Pirmaisiais pokario metais lietuvių išeivijoje vyko įvairūs ginčai, iš kurių gana reikšmingas buvo Vliko ir Rezistencinės Santarvės. Jie ginčijosi dėl krašte vykstančios kovos, abu skelbėsi atstovaujantys lietuvių daugumos valiai, skirtingai traktavo partizanų ryšininkus Juozą Lukšą ir Joną Deksnį. Net galima sakyti, kad išsivystė skirtingi Vliko ir Rezistencinės Santarvės partizanų kovos vertinimai. Dr. Remeikis didesnę dalį partizanų laikotarpio medžiagos bei dokumentų gavo iš "santarvininkų" ir sąmoningai ar nesąmoningai iš esmės perėmė jų interpretaciją. Deja, kyla abejonių, kiek ši interpretacija yra teisinga ir pagrįsta neabejojamai autentiškais dokumentais. Šis polinkis Lietuvos įvykius perkošti per išeivijos ideologinį koštuvą yra ryškus ir Remeikio šiuolaikinio pasipriešinimo analizėje. Senų ginčų gajumas tiesiog stebina, nes dr. Remeikis yra palyginti jaunas žmogus.

Santarvininkų partizanų kovos įvertinimo šerdį sudaro du tvirtinimai, kuriuos priima Remeikis. Pirma, Lietuvoje neva buvo dvi rezistencijos srovės: aktyvioji rezistencija, būtent partizanai, ir pasyvioji rezistencija, kuriai priklausė šaltesni, gerai politikos reikalus suprantantys asmenys. Antra, partizaninės kovos per ilgai užsitęsusios iš dalies tariamai dėl to, kad Vlikas ir į kraštą sugrįžęs Juozas Lukša skatino ginkluotąjį pasipriešinimą. Tvirtinama, kad Lukšai sugrįžus partizanų veikla suintensyvėjo.

Aktyviosios ir pasyviosios rezistencijos santykiai Pirmiausia pažvelkime į Remeikio aktyviosios ir pasyvios rezistencijos santykių analizę. Jis pažymi, kad 1946 metais įsteigtas Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis (BDPS) sujungė ir politinius, ir karinius pasipriešinimo sparnus. Rašoma, kad a) partizanai iš pradžių gana skeptiškai vertino BDPS (p. 55); b) kad nuo organizacijos įsteigimo vyko nesutarimai dėl BDPS veiklos gairių ir kad partizanų vadai vadino pasyvios rezistencijos šalininkus bolševikų agentais (p. 55); c) kad
BDPS dauguma norėjo pereiti iš aktyvios į pasyvią rezistenciją (p. 55) ir kad BDPS veikė, net ir partizanams įsteigus Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (pp. 56, 191, 194).

Remeikis nenurodo, kuriais šaltiniais jis grindžia savo tvirtinimą (a) apie skeptišką partizanų laikyseną BDPS atžvilgiu. BDPS steigimo aktas yra išspausdintas kaip trečiasis knygos dokumentas, ir Remeikis nurodo penkių signatarų tikrąsias pavardes bei jų tariamai atstovaujamas organizacijas. Tačiau jis kažkodėl konkrečiai nepažymi, kuris asmuo kuriai organizacijai atstovavo, nepažymi ir to, kad steigimo aktą suredagavo Staneika ar Deksnys. Papildant Remeikio žinias, galima nurodyti, kad Lukša atstovavo Lietuvių Frontui, Juozas Markulis - Erelis — Lietuvos Laisvės Armijai, Staneika Atžalynui. Kadangi Deksnys pasirašė Laisvės Kovotojų vardu ir Algis Varkala — partizanų, tai atrodytų, kad Remeikis teisingai nurodo (p. 200), jog BDPS suvienijo pagrindines vokiečių okupacijos metų rezistencines organizacijas ir partizanų dalinius. Tačiau toks įspūdis klaidingas, nes tuo laiku jau keturios organizacijos buvo grynai popierinės ir neveikė. Lietuvos Laisvės Armijos atstovas buvo sovietinis agentas Markulis. Deksnys ir Staneika buvo ką tik atvykę iš Vakarų ir greitai sugrįžo atgal. Per savo trumpą viešnagę Lietuvoje jie buvo partizanų ir Markulio globojami ir neturėjo nei laiko, nei galimybių atnaujinti Laisvės Kovotojus ir Atžalyną. Lietuvių Fronto vardu pasirašęs Lukša pats pripažino, kad LF seniai buvo nustojęs veikti kaip savarankiška organizacija ir kad jis LF vardu pasirašė kitų stumiamas. Tad Varkalos atstovaujami partizanai buvo vienintelė veikianti ir pajėgi pogrindžio organizacija, pasirašiusi BDPS steigimo aktą. Partizanai ir tik partizanai suteikė BDPS realų pagrindą. Gal partizanai skeptiškai vertino BDPS, kaip tvirtina Remeikis, bet be jų paramos BDPS būtų likusi visai nereikšminga organizacija. Tik dar kartą prisiminkime, kad šalia dviejų partizanų, kurių vienas pasirašė neveikiančios organizacijos vardu, BDPS
steigimo aktą pasirašė du keliauninkai iš Vakarų ir sovietinis agentas.

Remeikio tvirtinimas (b) yra šitas: nuo BDPS įsteigimo aktyviosios ir pasyviosios rezistencijos atstovai ginčijosi dėl veikimo gairių. Šiuo atveju jis nurodo tris šaltinius. Pirmasis šaltinis — Lukšos atsiminimai. Tačiau, kadangi Remeikis nenurodo puslapių, tai tik galima spėti, ką jis turi omenyje. Veikiausiai tai Kęstučio apygardos vado Visvydo kalbos ištrauka, kurioje Visvydas pasisakė prieš Markulio pasiūlymą paversti partizanus grynais kariniais daliniais, klusniai vykdančiais kitų nurodymus. Nėra abejonės, kad partizanai nepritarė sovietinio agento siūlymui tapti klusniais kitų įrankiais. Bet nėra jokių duomenų, kad kiti BDPS nariai pritarė Markulio minčiai, o Lukša pabrėžia, kad šis Markulio raginimas nesiderino su ankstesniais jo pasisakymais ir net sukėlė įtarimų. Tad, jei Remeikis laiko Visvydo kalbą nesusitarimo tarp aktyvios ir pasyvios rezistencijos pavyzdžiu, jis turėtų pabrėžti, kad Markulis kalbėjo savo vardu.

Savo tvirtinimą (b) apie rezistentų vidaus ginčus Remeikis dar bando pagrįsti dviem knygoje išspausdintais dokumentais: šeštuoju, kuris yra BDPS Centro komiteto direktyvinis biuletenis ir septintuoju — partizanų laikraščio Laisvės Varpo ištrauka. Remeikis dargi tvirtina, kad Laisvės Varpo ištrauka parodo, jog partizanų vadai labai priešinosi pasyvios rezistencijos minčiai, net pavadindami jos šalininkus bolševikų agentais. Tačiau, perskaičius Laisvės Varpo ištrauką, visai negalima rasti jokių užuominų apie aktyvios ir pasyvios rezistencijos ginčus. Iš esmės Laisvės Varpo straipsnyje tvirtinama, kad karas greit įsiliepsnos ir todėl tolesnė rezistencija nėra bergždžia, o lietuviai raginami nekristi į neviltį. Bolševikų agentais vadinami tik tie, kurie netiki greitu karo prasidėjimu. Tad Remeikio tvirtinimas, kad partizanai laikė pasyvios rezistencijos šalininkus bolševikų agentais, yra grynas prasimanymas; tuo įsitikins visi, tą ištrauką perskaitę. Čia Remeikis aiškiai persistengia, bandydamas iš dokumento iščiulpti ten nesančių jo tezę remiančių duomenų.

Kaip apibūdinti BDPS Centro komiteto direktyvinį biuletenį, datuotą 1947 kovo 16? Biuletenis ragina žmones pereiti į pasyviąją rezistenciją. Tačiau šį biuletenį parašė ne koks nors pasyvios rezistencijos organas, bet pats sovietinis agentas Markulis, partizanams jį jau demaskavus. Tad biuletenis nėra autentiškas pogrindžio dokumentas, juo labiau negalima juo remiantis kalbėti apie tikrųjų patriotų nesutarimus. Iš ko galima spręsti, kad direktyvinis biuletenis yra Markulio kūryba? Pirma, dokumento data. Jis pasirašytas 1947 kovo 16, tai yra pustrečio mėnesio po Markulio iššifravimo. BDPS nariai, sužinoję apie Markulio išdavystę, tikrai neskubėtų savo vardu išleisti Markulio mintimis pagrįsto dokumento, bet bandytų pasislėpti ir visomis priemonėmis kitus įspėti apie Markulio klastą. O Markuliui kaip tik būtų buvę svarbu kuo greičiau išdėstyti savo ponų mintis ir panaudoti paskutinę progą kurstyti nesantaikai ir nepasitikėjimui. Antra, dokumentas pasirašytas BDPS Centro komiteto, ir tai beveik vienintelis dokumentas, šio organo paskelbtas, pasiekęs Vakarus. Lukšos   ir   kitų   įgaliojimai   pasirašyti

BDPS prezidiumo. Partizanų vado Žemaičio liudijime irgi minimas tik Prezidiumas, o ne Centro komitetas. Tad direktyvinį biuletenį paskelbęs Centro komitetas nėra tas BDPS prezidiumas, kurį laiką vadovavęs rezistencijai ir siuntęs įgaliotinius į Vakarus.
Pagaliau vienas iš BDPS steigėjų Vytautas Staneika 1949 sausio 30 išsiuntė pro memoria Lozoraičiui ir kitiems, kuriame rašė: "Dar 1947 m. balandžio mėn. (vadinas, po pučo) Erelis rašė reto nuoširdumo . . . laišką Deksniui, kviesdamas Deks-nį ir Vokietaitį pasimatyti. Erelio pastangomis buvo išleista Kova ir Direktyvinis biuletenis, kurie savo turiniu toli atsiplėšia nuo kitų partizaniškų laikraštukų". Staneika netikėjo, kad Markulis - Erelis buvo sovietinis šnipas, ir jo iššifravimą laikė tik krikščionių demokratų ir Lukšos bandymu kairiuosius pašalinti iš rezistencijos vadovavimo. Todėl jis kalba apie "pučą".

Štai Remeikio tvirtinimas (c) apie partizanus: BDPS komiteto dauguma norėjo pereiti į pasyviąją rezistenciją. Šis tvirtinimas, be abejo, paremtas minėtu direktyviniu biuleteniu ir mažai ko vertas. Nėra visai aišku, ar iš viso buvo kokių nors rimtesnių nesutarimų tarp rezistentų. Dar nepaskelbti duomenys rodo, kad iki 1947 m. galo nebuvo ginčų tarp BDPS ir partizanų dalinių. Iš Lukšos atsiminimų aišku, kad partizanai gerai suprato aktyvios rezistencijos ribas, kad miške galima išlaikyti tik ribotą vyrų skaičių. Tad ir tą Laisvės Varpo ištrauką reikia suprasti kaip išreiškiančią partizanų norą išlaikyti pasipriešinimo dvasią gyventojų tarpe, o ne juos miškan iškviesti. Reikia pabrėžti, kad Lukša ir Pyplys atvyko į Vakarus su BDPS įgaliojimais. Vargu ar BDPS prezidiumas būtų savo atstovais paskyręs du partizanus, jei būtų buvę rimtesnių nesutarimų dėl pasipriešinimo taktikos. Nesantaikos atveju jie būtų siuntę bent vieną savo žmogų.
Remeikis   pakartotinai   pabrėžia, kad BDPS  nenustojo veikti partizanams persiorganizavus į Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (LLKS). Pasak Remeikio (p. 191), BDPS prezidiumas  nesėkmingai bandė  su partizanais rasti bendrų kalbų, nepritarė jų taktikai ir veikė bent iki 1952 m.   Žinios   apie  BDPS  veiklą  po 1949 metų, apie jo nepasitenkinimą Lukšos veikla užsienyje gautos arba iš sovietinio saugumo kontroliuojamo Jono Deksnio  ar iš vieno asmens, pavadinto   Kęstučiu,   atvykusio   į Vakarus. Jis atvyko 1950 m. gale, Lukšai jau  sugrįžus  į  Lietuvą  ir Deksniui patekus į saugumo rankas. Per savo labai trumpą viešnagę Kęstutis sąmoningai vengė pokalbių su Vliku ir tarėsi tik su Deksnio šalininkais, nors kai kurie iš jų jį laikė sovietiniu agentu. Nors Kęstutis skelbėsi esąs BDPS įgaliotinis, visa jo veikla, netikėtai greitas ir sėkmingas sugrįžimas į kraštą veda prie išvados, kad jis buvo sovietinis agentas. Lietuvoje išleistoje Jakaičio knygelėje Išdavystės keliu plačiai aprašoma Rezistencinės Santarvės veikla ir išspausdinami kai kurie jos slapti dokumentai. Knygelės 222 puslapyje išspausdintas Santarvės laiškas BDPS prezidiumui ryšium su Kęstučio   apsilankymu.   Parašyta,   kad Santarvė  padėjo  Kęstučiui  atvykti į užsienį; tai sustiprina įtarimą, jog jį siuntė Deksnys. Tad apie tolesnę BDPS veiklą žinių turime tik iš pačių nepatikimiausių šaltinių. Pabrėžtini dar du faktai. Pirma, šalia kelių Vakarams skirtų raštelių kol kas nėra jokių žinių apie BDPS veiklą po 1949 m. Ir turbūt ne dėl to, kad ji taip veiksmingai vykdė savo konspiracinį darbą, bet kad iš viso neveikė. Antra vertus, prisiminkime BDPS istoriją: įsteigimo metu realų jo pagrindą sudarė tik partizanai, o po Markulio iššifravimo, be abejo, buvo griežtai atsiribojama nuo įtartinų žmonių. Savo atsiminimuose Lukša pažymi, kad Markulio minimi profesoriai ir asmenys, tariamai priklausantys pogrindžiui, pareiškė, kad jie tokie nesą. Taip ir nebuvo sužinota, su kuo Markulis dirbo, kam jis atstovavo. BDPS prezidiume liko tie, su kuriais partizanai turėjo aiškius ryšius ir kuriais pasitikėjo. Tad iš kur atsirado tie BDPS prezidiumo nariai, kurie nepritarė LLKS įsteigimui ir toliau varė atskirą BDPS veiklą? Čia matomas Remeikio nenuoseklumas. Jis vis pabrėžia prastus partizanų ir pasyviosios rezistencijos santykius, bet tiki, kad Markulis buvo sovietinis agentas. Jei taip buvo, tad manytum, kad partizanai būtų pasinaudoję proga atsikratyti tokių nemalonių bendradarbių. O pagal Remeikį, jie kažkaip neapdairiai sukvietė jų tiek daug, kad jie sudarė prezidiumo daugumą, nes kitaip nebūtų kalbų apie LLKS atskilimą — iš BDPS persiorganizavimą į LLKS.

Tad per trumpą laiką BDPS vardu reiškėsi trys skirtingo pobūdžio organizacijos: 1. Markulio kontroliuojamas Centro komitetas, iš kurio pasitraukė partizanai, sužinoję jo išdavystę; 2. BDPS prezidiumas, turintis gerus ryšius su partizanais ir vėliau tapęs LLKS; 3. Deksnio atnaujinta organizacija (greičiausiai tik pavadinimas), kuri, kaip ir Markulio Centro komitetas, buvo sovietinio saugumo įrankis. Vieni gal norės tvirtinti, kad ši viena organizacija pergyveno tris tarpsnius, kiti gal teigs, kad trys skirtingos organizacijos vartojo tą pačią etiketę. Čia skonio reikalas, bet visai netikslu, rašyti, kaip daro Remeikis, lyg BDPS buvo monolitinė organizacija, iš esmės nepasikeitusi net po
Markulio išdavystės ar tariamo partizanų pasitraukimo. Netikslu yra ir pabrėžti, kad BDPS etiketę vaitojančios organizacijos turėjo skirtingą atramą tautoje. Sutapatinti visus tarpsnius yra panašu į tvirtinimą, kad nėra skirtumo tarp tikrosios Bendruomenės ir reorgų, nes abi skelbiasi esančios bendruomene.

Dar viena pastaba apie BDPS. Savo 1960 m. parašytuose ir veikale Versmės ir verpetai išspausdintuose straipsniuose apie Joną Deksnį bene pagrindinis Remeikiui partizaninę medžiagą teikęs asmuo Bronys Raila tvirtino (p. 124), kad "Lietuvos BDPS Prezidiumas, tuomet vyriausioji Lietuvos rezistencinė centrinė, per J. Deksnį užsienin atsiųstam 1951 m. birželio 20 d. pranešime prašo . . ." Deksnio ir BDPS ryšys tad visai aiškus. Todėl nesuprantama, kaip Remeikis gali kalbėti apie BDPS veiklą po 1949 m., jei jis žinojo, arba bent turėjo žinoti, kad Prezidiumo pranešimai pasiekia Vakarus, tarpininkaujant J. Deksniui. Juk pats Remeikis pažymi (p. 46), kad 1950 m. Deksnys pateko į sovietinio saugumo rankas ir buvo priverstas su juo bendradarbiauti.

Suintensyvėjusi partizanų veikla
Kitas iš pagrindinių Remeikio tvirtinimų liečia Lukšos, netiesiogiai ir Vliko, veiklą. Pasak jo, sugrįžęs į Lietuvą Lukša skatino partizanus praplėsti savo karinę veiklą. Rašoma, kad 1) Lukšos į kraštą atvežtas Vliko atsišaukimas bent netiesiogiai skatino ginkluotą pasipriešinimą (p. 51); 2) kad, Lukšai sugrįžus, faktiškai vėl suintensyvėjo partizanų ginkluotas veikimas (p. 52, 252 ir kitur).
Pirmiausia panagrinėkime Vliko atsišaukimą "Laisvė ateina iš Vakarų". Remeikis pacituoja tris pastraipas iš atsišaukimo skyrelio "Įvykių išvakarėse". Jo nuomone, tai rodo, kad Vlikas laikė Korėjos karą galutinės Vakarų ir Rytų konfrontacijos pradžia ir netiesiogiai skatino ginkluotą pasipriešinimą. Deja, Remeikis nutyli ketvirtąją skyrelio pastraipą, kuri nesuderinama su jo išvada.  Vliko atsišaukime  rašoma:
"Sovietai žino, kad Vakarų demokratijos karo nenori, kad jos viską daro jam išvengti, kad demokratijos karų nepradeda. Dėl to jie tiesiog brutaliai provokuoja agresijas ne savo vardu, bet versdami šiandien korėjiečius kraują lieti ... Ir priemonių, kokių Vakarai ėmėsi prieš sovietinę agresiją Korėjoje, Vakarai imsis bet kurioje vietoje, kur tik sovietai sukurtų karo židinį. Tam Vakarai yra tvirtai pasiryžę."
Tad labai aiškiai pasakyta, kad Vakarai kovos tik naujos sovietinės agresijos atveju. Visi, kurie domisi šiuo klausimu, gali beveik visą Vliko atsišaukimą perskaityti pogrindžio leidinio Vyties penktame numeryje, kur jis perspausdintas beveik be pakeitimų, nors ir nenurodyta, kad tai senas dokumentas. Ar Remeikis mano, kad, perspausdindami šį atsišaukimą, Vyties redaktoriai nori sukelti ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje?

Panagrinėkime ir antrąjį Remeikio tvirtinimą; būtent, kad Lukšai sugrįžus, partizanai padidino savo karinę veiklą. Šį tvirtinimą Remeikis grindžia trimis šaltiniais. Tačiau pirmiausia reikia pabrėžti, kad net ir Remeikio naudoti sovietiniai duomenys apie partizanų aktyvumą visai nerodo padidėjusios veiklos, o priešingai, kad ji smarkiai sumažėjo po Lukšos sugrįžimo. Remeikis nurodo (p. 41), kad pagal nepilnus sovietinius duomenis partizanų aktyvumas buvo gana didelis iki 1950 m., nuo tada jis greitai tapo nereikšmingu. Tad iš beveik pustrečio tūkstančio partizanų užpuolimų, privedusių prie bent vieno asmens mirties, 22 nuošimčiai įvyko 1946 m., 18 nuošimčių _ 1948 m., o 1952 m. — tik 7 nuošimčiai. Lukša sugrįžo į Lietuvą 1950 m. rudenį, tad jo kurstomosios veiklos vaisiai būtų pasireiškę 1951 m. Jie turėtų būti itin ryškūs Remeikio naudojamuose duomenyse, nes jie kaip tik liečia Dzūkijos ir Žemaitijos sritis, kuriose veikė LLKS. Tai kiek partizanų užpuolimų įvyko 1951 m.? Mažiau negu keturi nuošimčiai! Tad Remeikio duomenys prieštarauja jo tvirtinimui apie Lukšą. Manytum, kad bent šie duomenys būtų reikalavę Remeikį pergalvoti savo tezę.

Pirmasis Remeikio šaltinis yra 14 knygos dokumentas, sovietinio saugumo pulkininko Burlickio liudijimo Kersteno komisijai ištraukos. Burlickis pažymi, kad saugumas ėmėsi ypatingų priemonių sugauti iš Vakarų sugrįžusį Lukšą ir kad visai akcijai vadovavo saugumo generolas Kruglovas. Apie partizanų veiklos padidėjimą ryšium su Lukšos grįžimu Burlickis neištaria nė vieno žodžio. Tačiau Remeikis net dviejose vietose (pp. 52, 252) teigia, kad Kruglovo dalinių pastangas sukėlė partizanų veiklos atgaivinimas, kad MVD tik reagavo į padidėjusią veiklą. Tai kitas pavyzdys Remeikio polinkio ištraukti iš dokumentų tai, ko juose nėra.

Kiti šaltiniai, neva įrodantys Lukšos karingumą, tai partizanų biuletenis (dokumentas 11) ir pasyviosios rezistencijos centro pranešimas (dokumentas 13). Remeikis dar išspausdina kitą šio centro biuletenį (dokumentas 10). Tad pasisakysiu dėl jų autentiškumo. Pabrėžtina, kad šie dokumentai pasiekė Vakarus po 1950 m., kai Deksnys jau buvo saugumo rankose. Nors Deksnio istorija dar apgaubta paslapčių, šis tas yra aišku. Sugrįžęs į Lietuvą, jis tuojau atsiskyrė nuo jį lydėjusio partizano Pyplio ir niekada nesusirišo su partizanais. Pirmieji jo pranešimai tuojau sukėlė įtarimą, kad jis jau patekęs į sovietinio saugumo rankas. Dabar jau žinoma, kad 1953 m. jis išdavė vieną rezistencijos grupę, kuriai priklausė pulkininkas Jankauskas (dabar jau miręs). Dokumentai gauti iš Railos, taigi iš Deksnio.
Dokumentai 10 ir 13, neva gauti iš pasyviosios rezistencijos grupės, kuri vadinosi Vyriausioji Kovojančios Lietuvių Tautos Vadovybe. Apie šią mažai žinomą organizaciją galima turėti bent tris nuomones: 1) jai priklausė tikri patriotai, saugumo neinfiltruoti; 2) jos branduolį sudarė dori lietuviai, bet jai vadovavo Deksnys; 3) organizacija visai neegzistavo, bet jos vardu operavo Deksnys, kuris savo pažįstamiems užsienyje siuntė tariamus dokumentus, siekdamas paaštrinti jų ginčus su Vliku. Įsidėmėtina, kad šalia čia minėtų dokumentų nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų Vyriausios Kovojančios Lietuvių Tautos Vadovybės egzistenciją. Ir kitos tariamosios pasyviosios rezistencijos organizacijos nepaliko jokių savo veiklos ženklų. Jos nespausdino laikraščių, neskleidė savo atsišaukimų; tai su kaupu darė partizanai. Nei sovietiniai propagandistai, nei jo dokumentų rinkiniai nepamini jų veiklos. Tad nėra jų buvimo įrodymo ženklų! Apie jas sužinota iš abejotino autentiškumo laiškų ir raštelių, pasiekusių Vakarus didžiausiu bolševikų siautėjimo metu. Jei jos ir iš tiesų egzistavo, tai buvo nereikšmingos, be platesnės įtakos gyventojams, nebuvo rimtos priešpriešos partizanams. Aplamai nėra jokio pagrindo kalbėti apie dvi rezistencijos sroves, kol apie pasyviąją nėra jokių rimtų duomenų.

Nors Remeikis nepaskelbia Vyriausios Kovojančios Lietuvių Tautos Vadovybės dokumentų signatarų, galima du iš keturių paminėti: Tarvy-das-Alksnis ir Bukas. Minėtos Jakaičio knygelės "Išdavystės keliu" 208 puslapyje išspausdintas Rezistencinės Santarvės naudojamų šifrų sąrašas. Tarp kitko nurodyta, kad pulkininko Jankausko slapyvardis buvo Bukas, o Tarvydas-Alksnis buvo Alfonsas Hektoras. Alfonsas Hektoras — tai senas Jono Deksnio slapyvardis. Tai sustiprina įtarimą, kad ši rezistencijos organizacija buvo Deksnio kūrinys. Kaip minėta, Deksnys atsakingas už vėlesnį pulkininko Jankausko suėmimą ir nuteisimą.

Prileidus, kad Kovojančios Lietuvių Tautos Vadovybės dokumentai buvo sovietinio saugumo suredaguoti, kas lieka iš Remeikio tvirtinimų apie Lukšos vaidmenį, nereikalingai pratęsiant ginkluotą pasipriešinimą? Iš esmės tik dokumentas 11, kurį Remeikis irgi gavo iš Railos, o Raila iš Deksnio. Dėl šio dokumento ir tariamo partizanų baudžiamojo kodekso (dokumentas 12) autentiškumo taip pat kyla abejonės.
Šių ilgų svarstymų tikslas buvo įrodyti, kad pagrindiniai dr. Remeikio tvirtinimai apie pokario kovas neturi realaus pagrindo. Jis nekritiškai pasitikėjo eilės abejotinų dokumentų autentiškumu, o kitų autentiškų dokumentų, kaip Laisvės Varpo  ir Vliko atsišaukimo, ištraukas bei Burlickio liudijimo prasmę iškreipė, kad jos remtų jo išankstines tezes. Ypač stebinantis nekritiškas per Deksnio rankas gautų dokumentų vertinimas, nes Remeikis neturi jokių iliuzijų dėl Deksnio suėmimo, nepritaria Railos karštiems tvirtinimams, jog 1956 m. Deksnys buvo laisvas žmogus.

Atrodo, kad Remeikis aplamai nesuspėjo gerai suvirškinti partizanų laikotarpio medžiagos, išvystyti nuoseklaus įvykių vertinimo. Tai rodo faktas, kad jis cituoja sovietinius dokumentus apie ginkluotojo pasipriešinimo žlugimą po 1950 m., o kitur tvirtina, kad jis sustiprėjo Lukšai sugrįžus. Kitas pavyzdys. Remeikis tvirtina (p. 43), kad nutarimas ginklu priešintis okupantui — tai visų pirma tarptautinės padėties bei numatomos taikos sutarties vertinimo išvada. Tačiau taip pat rašoma (p. 37), kad jis buvo beveik neišvengiamas dėl stalininės santvarkos ypatybių. Čia tarptautinės padėties vertinimas paminimas tik kaip skatinantis (abetting) ginkluotą kovą. Dar kitur pažymėta (p. 53), kad kartais žmonės turėjo pasirinkti tarp kalėjimo, tremties ar mirties ir įsijungimo į pogrindį. Visos priežastys, be abejo, svarbios, bet kurią Remeikis laiko svarbiausia, jei iš viso kuri viena svarbiausia, lieka paslaptimi.
Noriu dar atkreipti dėmesį į nepateisinamą nelygų Deksnio ir Lukšos traktavimą. Lukšos ryšiai su Amerikos žvalgyba paminėti ad nauseam (pp. 47, 48, 50, 51, 52, 195 ir dar prie nuotraukų). Vien tik geras redagavimas reikalautų bent keletą nuorodų išbraukti. Prie vienos nuotraukos pridėta antraštė "Lukša with two accomplices while on intelli-gence training". Kodėl "accomplices"? Pagal Oxford Universal Dictionary, "accomplice" reiškia "companion in crime and guilt". Kokie Lukšos nusikaltimai, kuo jis kaltas? Tikiu, kad tai tik Remeikio anglų kalbos nežinojimo pavyzdys. Antra vertus, Deksnio ryšiai su Anglijos žvalgyba beveik nutylimi, tik vienoje vietoje (p. 49) paminėti. Nepažymėta, kad Deksnys paskutinį kartą sugrįžo į Lietuvą užsienio saugumo globoje. Remeikis tai žinojo ir galėjo visai natūraliai paminėti, nes išspausdino partizanų vado Žemaičio tardymo ištrauką. Žemaitis pažymi (p. 194), kad Pyplys jam pranešė apie savo grįžimą ir ekspedicijos sudėtį, kad buvo du latviai ir vienas estas. Pyplys greičiausiai paminėjo ir daugiausia su Žemaičiu kalbėjo apie dingusį ekspedicijos vadą — Joną Deksnį. Remeikis galėjo nurodyti, kad čia Žemaičio liudijimai suklastoti ar iškreipti, siekiant nutylėti Deksnio vaidmenį. Jis to nedaro, bet sekančiame puslapyje vėl išnašoje pažymi, kad Lukša sugrįžo į Lietuvą su Vakarų žvalgybos pagalba.

Institucinis ir kultūrinis nacionalizmas Remeikio 1953-1970 metų aptarimas yra labiausiai vykusi knygos dalis. Jam pasiseka glaustai ir įtikinamai aptarti Lietuvos komunistų partijos sulietuvėjimą, respublikos ūkio politikos ypatybes, kultūrinio gyvenimo atsigaivinimą bei kitus reiškinius. Tačiau ir čia yra diskutuotinų teiginių. Remdamasis daugiausia T. Ženklio (A. Štromo?) straipsniu bei pokalbiais su iš Lietuvos atvykusiais ar Amerikoje besilankančiais, Remeikis pakartoja ilgą ir dažnai girdėtą Sniečkaus nuopelnų litaniją. Minima jo draugystė su Suslovu, Trakų pilies restauravimas, atsisakymas leisti Kaliningrado sritį prijungti prie Lietuvos, kukurūzų sėjimui pasipriešinimas, Lietuvos lietuviškumo išlaikymas. Lankydamasis Lietuvoje, visa tai girdėjau, ir dar daugiau. Pavyzdžiui, Sniečkus neva pasipriešino Kauno Medicinos Instituto pakėlimui į sąjunginio masto aukštąją mokyklą, nes tada būtų reikėję priimti studentų iš kitų Sovietų Sąjungos sričių, o mokyklą baigusius būtų buvę galima skirti į darbą bet kur Sovietų Sąjungoje. Bet dažnas Sniečkaus gerbėjas Lietuvoje primygtinai tvirtina, kad Sniečkus nežinojo apie 1941 m. ir vėlesnius masinius trėmimus. Ne vienas Lietuvos gyventojas dabar traktuoja Sniečkų, kaip seniau rusų valstiečiai savo carą, o sovietiniai piliečiai Staliną jo siautėjimo laiku. Vyksta žudymai, trėmimai, visokiausios žiaurybės, bet tai tik pavaldinių darbas, nes pats vadas (Sniečkus, caras ar Stalinas) apie tai nieko nežino. Tad reikėtų neužmiršti galimybės, kad šilti atsiliepimai apie Sniečkų nėra jo tikrųjų nuopelnų ar poelgių padarinys, bet daugiau psichologinis reiškinys. Lietuvoje man aiškino, jog žmonėms žūt būt reikėjo tikėti, kad bent vienas aukštas valdininkas nuoširdžiai rūpinosi jų likimu. Sniečkus tam vaidmeniui tiko. Tad, norint nustatyti Sniečkaus nuopelnus, reikia šiek tiek skeptiškai vertinti net ir nuoširdžiausius pasisakymus. Nuoširdumas neužtikrina tiesos. Ir prieš skubant priminti sunkią dabartinę estų ir latvių padėtį, palyginus su lietuvių, kaip Sniečkaus patriotizmo įrodymą, palyginkime lietuvius ne su latviais, bet su armėnais, gruzinais.

Remeikis mini (p. 79), kad 1959 m. tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Bulavas buvo pašalintas už tariamą nacionalistinį nusistatymą, daugiausia pasireiškusį kadrų politikoje. Pašalinimo priežastys gal buvo šiek tiek sudėtingesnės, nes panašiu laiku buvo išvalyta universiteto lituanistikos katedra. Žymios mokslininkės, Zabors-kaitė, Kostkevičiūtė ir Lukšienė buvo iš universiteto pašalintos, o panašus likimas grėsė net Jurgiui Lebedžiui. Jei Bulavas buvo paleistas iš esmės dėl nelietuvių diskriminavimo, tai keistoka, kad nukentėjo ir lituanistikos fakultetas, kuriame turbūt buvo mažiausia kitataučių studentų bei tinkamų kandidatų į dėstytojas. Jei Remeikis būtų įsigilinęs į lituanistų sunkumus, jis nebūtų tvirtinęs (p. 89), kad 1969 m. kultūros darbuotojų suvažiavimo metu J. Bielinis buvo nežinomas biurokratas. Gal Remeikis nežinojo, bet susirinkę suvažiavimo dalyviai tikrai žinojo Bielinio bene vyraujantį vaidmenį, pašalinant lituanistes. Jis jokiu būdu nebuvo "still obscure".

Remeikis linkęs priimti Nacionalinio Liaudies Fronto atsišaukimus kaip tikrą pinigą (trys jų išspausdinti kaip dokumentai 26, 34, 36). Jis teigia (p. 344), kad Nacionalinio Liaudies Fronto buvimą patvirtina 1975 m. liepos mėnesį Tėviškės Žiburiuose išspausdinti Lietuvos įvykių liudytojo prisiminimai. Jis pamini, kad Frontas jau veikė 1956 m. Bet tame puslapyje Remeikis pažymi, kad pirmasis Fronto pareiškimas irgi buvo išspausdintas tame pačiame laikraštyje liepos 1 d. Mano manymu, pareiškimo ir liudytojo atsiminimų Vakarų pasiekimas beveik tuo pačiu laiku ir dar išspausdinimas tame pačiame laikraštyje nepatvirtina Fronto pareiškimų autentiškumo, bet veikiau parodo, kad atsiminimų autorius parašė ir pareiškimus. Vienur (p. 344) Remeikis teigia, kad Fronto egzistavimą patvirtina (confirm) atsiminimai, o kitur (p. 66), kad jie yra tik reikšmingiausia patvirtinanti akivaizdybė (the most significant corrobative evidence). Bet net reikšmingiausia akivaizdybė nebūtinai teiginį patvirtina, tad galutinis Remeikio nusistatymas Nacionalinio Liaudies Fronto buvimo klausimu lieka neaiškus.

Žmogaus, tautų ir religinių teisių gynimo sąjūdis
Panagrinėjęs pastarojo dešimtmečio pogrindžio spaudą bei įvykius Lietuvoje, dr. Remeikis tvirtina, kad Vakarus dažnai pasiekiantys katalikų pogrindžio leidiniai iškreipia tikrą padėtį krašte. Katalikų vaidmuo nėra neigiamas, bet, anot Remeikio, jis pervertintas. Lietuviai kitaminčiai esą atstovauja politinėms bei ideologinėms srovėms, iš kurių svarbiausios tautiniai komunistai žmogaus (ypač religijos) teisių gynėjai, katalikai nacionalistai, liberalai nacionalistai ir kairieji nacionalistai, skelbiantys į eurokomunizmą panašius įsitikinimus (pp. 122-123).

Kaip anksčiau, pradėkime su vienu labai svarbiu tvirtinimu (p. 122), būtent, kad pogrindžio leidiniai Varpas, Laisvės Šauklys ir Perspektyvos yra nekatalikų liberalų ir kairiųjų pažiūrų. Tvirtinimas yra gana drąsus, nes tikrų žinių apie Varpo ir Laisvės Šauklio bendradarbius bei redaktorius neturime. Dabar jau žinoma, kad iš trijų asmenų, nubaustų iš dalies dėl ryšių su Perspektyvomis, yra du katalikai, Povilas Pečeliūnas ir Vytautas Skuodis. Jei sovietinio prokuroro teiginys, kad po jų ir Gintaro Iešmanto suėmimo Perspektyvos nebeišvydo gyvenimo šviesos, tai Remeikio tvirtinimas apie Perspektyvų nekatalikiškumą nieko nevertas.

Bet Remeikis pateisina savo įvairių pogrindžio leidinių bei srovių apibūdinimą ne savo asmenine pažintimi su leidinių redaktoriais ar bendradarbiais, bet jų spausdinamos medžiagos analize. Tad žvilgterėkime į minėtus pogrindžio leidinius, pirmiausia į Laisvės Šauklį. Buvo išleisti aštuoni numeriai, prieš jį tariamai užsmaugus saugumui. Nė vienas numeris nepasiekė Vakarų, ir matyti, kad Remeikiui nereikėjo perskaityti nė vieno Laisvės Šauklio numerio prieiti išvadai, kad jis nekatalikiškas. Gana buvo moksliškai panagrinėti kitą pogrindžio leidinį — Aušrelę, kurios didžiąją dalį sudaro iš Laisvės Šauklio perspausdinti straipsniai. Remeikis ypač daug dėmesio kreipia į Aušrelės redaktorių polemiką su vienu Laisvės Šauklio straipsniu "Naujos Aušros belaukiant". Pasak Remeikio (p. 161), ši polemika leidžia suprasti dėl kurių pagrindinių klausimų katalikai ir liberalai nacionalistai nesutaria ir tuo būdu atskleidžia vienos nekatalikiškos srovės įsitikinimus.

Prie šios polemikos sugrįšime, bet pirma reikia pažymėti, kad Aušrelėje perspausdintas Laisvės Šauklio leidėjų programinis straipsnis "Mūsų uždaviniai". Tenai parašyta, kad Laisvės Šauklys siekia apjungti tuos, kurie duoda katalikybei pirmenybę, ir tuos, kurie pabrėžia tautiškumo pradą. Programinis straipsnis dar tvirtina, kad "mūsų laikraštis kovos su kosmopolitizmo apraiškomis, stiprins dvasininkų ir pasauliečių santarvę. Mes vadovausimės II Vatikano susirinkimo priimtu Dekretu apie pasauliečių apaštalavimą"... Leidėjų ryžtą vadovautis II Vatikano susirinkimo nutarimais Remeikis nutyli, lygiai, kaip jis nepamini kito svarbaus Laisvės Šauklio leidėjų pasisakymo: "Jaunimui reikalinga ir religinė literatūra. Bet pirmiausia būtina jaunimo sąmonėje... likviduoti tą iš mokyklos išsinešamą nepasitikėjimą dvasiškiais". Šias katalikų pasauliečiams būdingas mintis nuslėpęs, Remeikis tvirtina, kad Aušrelės polemika su vienu Laisvės Šauklio straipsniu įrodo, jog Laisvės Šauklys lyg ir atstovauja sekuliariniam nacionalizmui.

Normaliai manytume, kad programinis straipsnis geriau apibūdina leidinio pobūdį negu šiaip sau išspausdintas straipsnis. Tad kodėl Remeikis didele dalimi nutyli Laisvės Šauklio leidėjų pareiškimą, jo vietoje iškeldamas poleminį "Naujos aušros belaukiant" straipsnį? Gal vedamasis buvo tik vienkartinis reiškinys, o poleminis straipsnis būdingesnis Laisvės Šaukliui? Bet, nematęs nė vieno Laisvės Šauklio numerio, Remeikis to negali tvirtinti. Be to, atsargiai perskaitęs Aušrelės atsakymą į poleminį straipsnį, jis būtų pastebėjęs, kad Aušrelės leidėjai tvirtina: "mes ne kartą perspausdinome jo (Laisvės Šauklio — kg) straipsnių". Šis tvirtinimas reikšmingas dviem atžvilgiais. Pirma, jis parodo, jog Remeikio keistas priekaištas (p. 160) Aušrelės leidėjams dėl jų tariamo atsisakymo platinti Laisvės Šauklį krašte — nesusipratimas. Antra vertus, ši Aušrelės leidėjų pastaba nurodo, kad greičiausiai kritikuojamas "Naujos aušros belaukiant" straipsnis visai nebuvo būdingas Laisvės Šaukliui, nes vargu ar tokiu atveju Aušrelės leidėjai būtų rizikavę kalėjimu dėl Laisvės Šauklio straipsnio platinimo.

Įdomu ir tai, kad Remeikis nutyli, jog Laisvės Šauklio poleminio straipsnio autoriai pasivadino "pasauliečiais", o Aušrekės atsakymą pasirašę — "Taip pat pasauliečiai". Todėl peršasi išvada, kad Aušrelės polemika su Laisvės Šauklyje išspausdintu "Naujos aušros belaukiant" nėra ginčas tarp katalikų ir nekatalikų, bet tarp katalikų pasauliečių, puolančių ir ginančių dvasininkiją.

Remeikis sugeba Laisvės Šauklį padaryti nekatalikišku leidiniu, bet labai aukšta kaina. Jis turi nuvertinti programinį jo straipsnį, nutylėti jo esminius pasisakymus, be jokio pagrindo ir jokių duomenų laikyti vieną straipsnį išreiškiančiu Laisvės Šauklio leidėjų įsitikinimus bei visai nekreipti dėmesio į tai, kad polemikos dalyviai, pasirašę "pasauliečiais", tai yra katalikais, gal tokie ir yra.

Šalia   paprasto   neatidumo   skaitant tekstus yra kelios metodologinės nesusipratimų priežastys. Nors viena pagrindinių Remeikio tezių liečia katalikų ir nekatalikų palyginamąjį svorį pogrindyje, jis niekur net nebando aptarti "katalikų" sampratos, nurodyti, kokius įsitikinimus katalikai gali išpažinti. Katalikai nepriklauso kokiam nors monolitiniam vienetui. Jų nuomonės, net ir svarbiais teologiniais klausimais, skiriasi. Yra katalikų socialistų ir katalikų fašistų, kosmopolitų ir šovinistų, liberalų ir konservatorių. Kitaip tariant, išskyrus labai ribotą skaičių pagrindinių teologinių tvirtinimų, katalikai yra laisvi reikšti skirtingas nuomones beveik visais klausimais. Nežinant kurio nors asmens teologinių įsitikinimų, sunku nutarti, ar jis katalikas, ar ne. Remeikis puikiai žino, kad katalikai, net ir dvasininkija, gali turėti aštrius ginčus įvairiais klausimais. Jis pažymi (p. 131), kad Kronikos leidėjai kritikuoja kitus kunigus, Bažnyčios hierarchiją, net ir popiežių. Bet nagrinėdamas Laisvės Šauklyje išspausdintus priekaištus kunigams, jis prileidžia, kad tai nekatalikų darbas. Pagal panašų principą Remeikis turėtų visus tikinčiuosius bei kunigus kritiškai pasisakiusius dėl Bažnyčios ir kunigų ydų ar klaidų, išbraukti iš katalikų tarpo.

Gana lengva įsitikinti, kad, perskaičius vienė straipsnį, negalima nustatyti autoriaus pagrindinių nusistatymų. Pavyzdžių galima sugalvoti įvairiausių. Ar istorikas, netyčiomis užtikęs kun. V. Mirono straipsnį, kritikuojantį krikščionis demokratus, galėtų tvirtinti, kad Mironas esąs nekatalikas? Ar pokario ginčuose ne-pasaulėžiūrinės politikos šalininkai laikytini nekatalikais dėl jų kai kurių Bažnyčios politinių nusistatymų kritikos? Jei Remeikis būtų prisiminęs katalikų įvairybę ar bandęs aptarti "kataliko" sampratą, jis nebūtų taip skubėjęs suskirstyti pogrindį į katalikus ir nekatalikus.

Klasifikavimo aistra taip pat ne vietoje, siekiant apibūdinti kurį nors pogrindžio leidinį. Remeikis dažnai rašo apie Laisvės Šauklį ir Perspektyvas, lyg jie būtų kokie vienetai, lyg leidėjai, redaktoriai ir bendradarbiai būtų tie patys asmenys arba bent panašių įsitikinimų. Bet be konkrečių duomenų ši prielaida yra nepateisinama. Kodėl negali Laisvės Šauklio redaktorius (ar redaktoriai) ir pagrindiniai platintojai būti katalikai, o trečdalis, gal du trečdaliai, bendradarbių indiferentai? Ar šiuo atveju Laisvės Šauklys būtų katalikų ar nekatalikų leidinys? Atsakymas nesvarbus, nes klausimas nelabai prasmingas.

Su Perspektyvomis Remeikiui gal net ir mažiau sekasi. Jis tvirtina, kad jos skleidžia liberalų ar kairiųjų socialistų pažiūras. Bet Skuodžio ir Pečeliūno teismas parodė, kad katalikų vaidmuo nemažas, gal net vyraujantis, leidžiant Perspektyvas. Pabrėžtinos kelios Remeikio analizės ypatybės. Nors vienuoliktajame Perspektyvų numeryje leidėjai primena skaitytojams, kad leidinys "nėra spaudos organas kurios nors vienos organizacijos, sąjungos, grupės, komiteto, arba kurio nors judėjimo", jis vis dėlto priskiria Perspektyvas kairiesiems. Jo išvados bei apibendrinimai pagrįsti tik kelių Vakarus pasiekusių Perspektyvų numerių analize bei tuo, ką kiti pogrindžio leidiniai parašė apie kitų numerių turinį. Ne visada iš straipsnio ar knygos pavadinimo galima nustatyti jo turinį. Remeikis labai plačiai komentuoja Perspektyvose aprašytą Vilniaus disidentų spaudos konferenciją su užsienio korespondentais. Remeikis nurodo (pp. 162-63), kad kai kurie disidentai griežtai kritikavo LKB Kroniką, bet nepamini, kad prieraše Perspektyvų redakcija pažymi, jog ji nesutinka su šia neigiama nuomone. Remeikis kitaminčius vadina "non-Catholic nationalists", nors konferencijos aprašyme pažymėta, kad dalyvavo du jaunuoliai, siekią įstoti į kunigų seminariją. Dabar jau žinome du spaudos konferencijos dalyvius — neseniai nuteisti katalikai Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas, kuris nori tapti kunigu. Kažkodėl Remeikis prileidžia, kad Kroniką kritikuojantys negali būti katalikai, nors ta pačia logika dažnai katalikų vyskupus smerkiantis leidinys, kaip Kronika, turėtų būti laikomas nekatalikų darbu. Trumpai ir drūtai, rašydamas savo veikalą, Remeikis neturėjo pakankamai duomenų vienaip ar kitaip nustatyti, kuriai grupei ar grupėms Perspektyvos atstovauja. Naujausi duomenys lyg ir rodo, kad jo spėliojimai nepavyko.

Dr. Remeikis dabartinius lietuvius kitaminčius beveik aprengia nepriklausomos Lietuvos politinių bei ideologinių partijų drabužiais, net tvirtindamas (p. 157), kad nepriklausomybės laikų politiniai skirtumai neišblėso net ir per trisdešimt penkerius sovietinės okupacijos metus. Mano žiniomis, tokio susiskirstymo nėra. Dabartiniai kitaminčiai nesijaučia kurios nors politinės partijos įpėdiniais. Jie nevertina savo bendradarbių pagal pasenusias politines kategorijas. Bendradarbiauja darbo pasiskirstymo pagrindu, o ne ideologiniais sumetimais. Savaime aišku, kad lietuviai disidentai nėra viena-minčiai, turintys tas pačias nuomones įvairiais politiniais, religiniais ir tautiniais klausimais. Vienų nuomonės lyg ir kairesnės, kitų dešinesnės, bet tai toli gražu nereiškia, kad jie kairieji ar dešinieji pagal nepriklausomos Lietuvos standartus. Šitokių patiems kitaminčiams svetimų etikečių prikergimas šviesos neatneša, bet reikalus tik supainioja. Katalikai pirmieji pradėjo leisti pogrindžio spaudą, ir kol kas jiems pasiseka rasti platų atgarsį tautoje. Ką bedarysi, taip yra. Bet kai kurie mūsų išeiviai, senų ideologinių kovų veikiami, vis ieško "savųjų" reiškimosi Lietuvos pogrindyje. Beveik kiekvienas naujas leidinys ar atsišaukimas nagrinėjamas su didele viltimi, ieškant "savųjų" pėdsakų. Uolieji tokių pėdsakų suras ar, reikalui esant, juos sukurs. Bet manyčiau, kad yra rimtesnių užsiėmimų.

Dar keletas pastabų. Naudodamas politinių mokslų modelius (pp. 19-22, 122-23), dr. Remeikis suskirsto pasipriešinimo sąjūdį į dvi pagrindines sroves: 1) "within-system", kuriai priklauso bandantys sovietinę santvarką pertvarkyti iš vidaus ir 2) "system-rejective", arba tie, kurie maždaug bando nuversti valdžią. Nuoseklus ir gerai išaiškintas šitokios rūšies suskirstymas gali būti naudingas. Bet man lieka neaiškūs Remeikio suskirstymo kriterijai, iš kurio taško nustatoma, kuriai srovei priklauso skirtingi Lietuvos pogrindžio veiksniai. Savo lentelėje (p. 21) Remeikis nurodo, kad LKB Kronika yra 'Vitrrin-system", tai yra lojalių piliečių veikimo reiškinys, o Aušra ir Perspektyvos — santvarkos priešai. Skirtumas gal tas, kad Kronikos leidėjai reikalauja valdžią nuodugniai įgyvendinti konstitucijoje užtikrintą sąžinės laisvę, o kitų dviejų leidinių redaktoriai kuria nors prasme paneigia sovietinę santvarką. Tačiau Remeikis nurodo (p. 165), jog programiniame pareiškime Perspektyvos pažymi, kad jos spausdins tik sovietinei konstitucijai neprieštaraujančius straipsnius. Tad bent šiuo atžvilgiu leidiniai nesiskiria. Nacionalinis Liaudies Frontas (NLF), pasak Remeikio, priklauso revoliuciniam pasipriešinimo sparnui, nes jis yra slapta organizacija. Bet tai nepakankamai išryškina skirtumą tarp Kronikos ir NLF. Kronikos leidėjai yra pilna prasme slapta organizacija, kurios veiksmingumą bei apimtį liudija 47 Kronikos numeriai bei bergždžios KGB pastangos ją susekti. Kol kas NLF paskelbė tik kelis platesnio atgarsio neturinčius atsišaukimus (Čia kalbama apie Remeikio suskirstymo principus, ir NLF vartojimas pavyzdžiu nereiškia, jog aš manau, kad jis rimtai egzistuoja.) Bet didžiausia suskirstymo keistenybė tai ši: neva pogrindžio spaudos leidimas yra ardomosios ("system-rejective") veiklos pavyzdys, bet Kronikos leidimas tokiu nelaikomas. Ar tai reiškia, kad Kronika nėra pogrindžio leidinys?

Remeikis gana savotiškai vertina įvairiais atsišaukimais pasireiškusias grupes. Jis linkęs tikėti jų autentiškumu, nors kalbėdamas apie Lietuvos komunistų sąjungą už Lietuvos išstojimą iš Sovietų Sąjungos, jis pažymi (p. 167), kad nėra nei tikra, nei svarbu, ar šitokia sąjunga iš tiesų veikia. Gana, kad jos pareiškimai liudija eurokomunistinių pažiūrų buvimą Lietuvoje. Bet tada kyla klausimas, koks šių frontų ir sąjungų lyginamasis svoris, kokiems gyventojų sluoksniams priimtinos jų skelbiamos mintys. Būtų tiesiog nuostabu, jei beveik trijų milijonų tautoje neatsirastų skirtingų politinių įsitikinimų. Tačiau, norint tvirtinti, kad šitokie elementai turi nemažą vaidmenį pasipriešinimo sąjūdyje, reikia šį tą žinoti apie jų sudėtį. Įsivaizduokime, kad Nacionalinio Liaudies Fronto atsišaukimus suredagavo du asmenys, kurie, norėdami atkreipti daugiau dėmesio į savo teigimus, pasivadina Frontu, užuot pasirašydami slapyvardžiais. Juk pogrindžio leidinių redaktoriai nereikalaus, kad slaptos organizacijos ir grupės pateiktų savo narių sąrašą, prieš spausdindamos straipsnelį ar atsišaukimą. Tie du asmenys ir patys gali patalpinti savo pareiškimus. Kalbos apie įvairių frontų lyginamąjį vaidmenį bus pagrįstos, jei jų veikla turės konkrečių apčiuopiamų padarinių.

Mano pastabos buvo kritiškos, bet tai nereiškia, kad dr. Remeikio veikalas neturi savo vertės. Yra gerų dalių, ir svarbu, kad šitie Lietuvos pogrindžio dokumentai būtų angliškai išspausdinti ir prieinamesnį mokslininkams ir kitiems. Tačiau jo polinkis daryti nepateisintus apibendrinimus vertingas vietas dažnai nustelbia. Pagirtinas Lituanistikos Instituto nutarimas spausdinti veikalą apie Lietuvos pasipriešinimo sąjūdį. Bet būtų buvę geriau, jei, sekdamas rimtų leidyklų pavyzdžiu, Institutas būtų paprašęs kelis srities specialistus rankraštį parecenzuoti. Būtų išėjęs geresnis veikalas.
Kęstutis K. Girnius