RUDENS SEZONO DAILĖS PARODOS KULTŪROS ŽIDINYJE NEW YORKE Spausdinti
Parašė L. A.   
Kultūros židinio New Yorke rudeninis sezonas buvo gausus dailės parodomis. Savo kūrinius rodė šie dailininkai: Vanda Balukienė (spalio 3-4), Elena Kepalaitė (spalio 10-11). Vytautas Ignas (spalio 17-18), Anastazija Tamošaitienė (spalio 31 - lapkričio 1), Pranas Lapė (lapkričio 7-8).

Vanda Balukienė, čikagietė, savo tapybos darbų parodą Kultūros židinyje surengė pirmą kartą. Ji atvežė čia daugiausia didelio formato paveikslus, kurie buvo iškabinti apatinėje   salėje.   Dailininkė  pasirodė visiškai nauja. Iki šiol buvome įpratę matyti ją, vaizduojančią daiktus bei žmones — dabar išvydome dailininkę, visiškai pasukusią į tautodailę. Ji, atsiremdama lietuviškų audinių raštais, kuria tapybines kompozicijas, tuos raštus savaip pergrupuodama ir duodama jiems savo spalvas. Žinoma, tai įdomus dailininkės posūkis, tik lieka klausimas, ar tiesioginis tautodailės iškėlimas tapyboje, neriboja asmeninio originalumo. Atrodo, kad Vanda Balukienė, pasirinkusi šį kelią, nestovės vietoje, o ieškos dar naujų galimybių. Jų visuomet pakankamai randama liaudies mene, kaip visos mūsų tautinės kūrybos pagrinde. Dailininkė jau yra pasiekusi gražių vaisių. Labiau perkurdąma audinių realybę, ji gali prieiti prie visiškai savitų tapybinių kompozicijų.
Elena Kepalaitė rodė tapybos ir skulptūros darbus. Ji savo prigimtimi, kaip išraiškos šokio balerina, labiau linksta i skulptūrą, kaip į tapybą. Ji parodose Phoenix galerijoje (paskutinė atidaryta lapkričio 10 d.) New Yorke yra pažįstama kaip skulptorė, kadaise išgirta paties Lipchitzo. Bet ji yra tiek šakota, jog nenurimsta vien skulptūroje. Mėgsta piešti ir tapyti daugiausia abstrakčiai ar pusiau abstrakčiai. Tapybinės formos dažnai pervedamos į skulptūras. Be užsakymų skulptūrų kūrimas — išlaidus menas, nes brangi medžiaga ir jos apipavidalinimas įmonėse. Dėl tos priežasties Elena Kepalaitė kuria skulptūras mažo formato. Kultūros židinyje ji buvo įdomi tiek skulptūroje, tiek tapyboje.

Vytautas Ignas reiškiasi ir grafikoje, ir tapyboje. Nelengva būtų pasakyti, kuriai iš jų tenka persvara. Daug kas Igną būtų linkęs laikyti labiau grafiku, nes jo medžio raižiniai nuostabiai atveria mūsų liaudies meno lobį. Atrodytų, kad po didžiųjų grafikų — V.K. Jonyno, V. Petravičiaus, T. Valiaus, P. Augiaus ir kitų — nebegalima ko nors naujo parodyti. Tai klaida. Okupuotoje Lietuvoje klestėte klesti grafika. Tad nenuostabu, kad ir Vytautas Ignas suklestėjo grafikoje. Jį galima vadinti senovinės lietuviškos buities uoliausiu atnaujintoju. Igno tematika bei simbolika, paimta iš mūsų tautodailės ir paversta savitu meno kūriniu, yra artima kiekvieno lietuvio širdžiai. Todėl jo grafikos darbai mielai perkami (žinoma, ir dėl prieinamos kainos). Bet Kultūros židinyje ir kitose parodose Vytautas Ignas yra įspūdingas ir grafikoje, ir tapyboje. Tapyboje jo tematika taip pat daugiausia lietuviška, tačiau tolimesnė tautodailei. Paprastai tapybiniai paveikslai didelio formato, skaidriai spalvingi, ir žmonės labai stilizuoti. Igno talentas išlaiko juos primityvioje būsenoje ir sykiu šių laikų modernaus meno aukštyje. Parodoje buvo iškabinta 54 paveikslai. Tuo pačiu laiku (spalio 6-25) jo paroda vyko ir Chicagos "Galerijoje".

Anastazija Tamošaitienė iš Kanados atsivežė 27 kilimus. Iškabinti didžiojoje salėje ant sienų, jie lyg kokiu muzikiniu skambėjimu, pripildė visą erdvę. Kilimai gi labai spalvingi, daug kur linksta į abstrakciją. Tai antrasis etapas šios dailininkės kūrybos kelyje. Ilgai audinio galimybių ribose ji vaizdavo žmones ir gamtą. Tokių kilimų buvo ir šioje parodoje. Iš jų labiausiai savo grožiu išsimušė įvairiai suvokta "Eglės, žalčių karalienės" pasaka. Šie kūriniai dvelkia miela ramybe. Naujieji gi — kupini ritminio ir spalvinio dinamizmo. Parodoje taip pat buvo juostų ir lietuvių tautinių drabužių. Kiekvienas, aplankęs šią parodą, susidarė vaizdą apie Anastazijos Tamošaitienės svarų įnašą į audinių meną. Tik apgailėtina, kad nė vienas eksponatas nebuvo parduodamas — visi jie iš anksto parduoti, audžiant pagal užsakymus. Viena parodos salės siena buvo skirta Antano Tamošaičio grafiniams paveikslams.

Pranas Lapė šiais metais Kultūros židinyje surengė antrąją parodą. Jo tematika — pajūriai su akmenim bei uolom, pavaizduoti gana abstrakčiai. Anksčiau jis buvo pamėgęs juoda-baltą paviršių, su apvalių akmenų formų užuominom. Šiais metais Kultūros židinyje surengtose parodose paveikslai daugiausia buvo spalvingi. Dailininko mėgstamos spalvos — geltona, žalia, nekalbant apie juodus ir baltus plėmus. Savo skaidrumu bei spalvų ryškumu išsiskyrė "Pirmasis sniegas". Buvo ir rudo kolorito paveikslų, kaip "Lapkritis" ir "Rudens uždanga", kurie alsavo ramiu paslaptingumu. Nemažiau mįslingi ir keli juodo kolorito paveikslai, kaip "Daiktas" ir "Spalis". Pranas Lapė Kultūros Židinio apatinėje salėje buvo iškabinęs 16 paveikslų. Jie visi liudijo, kad šis dailininkas jau turi savo meninį veidą.
L. A.