DVI POETINIO VERTIMO MOKYKLOS Spausdinti
Parašė Tomas Venclova   

Teigiamos recenzijos literatui (ir bet kokiam menininkui) duoda labai mažai naudos. Nebent pakutena savimeilę, o retkarčiais padaro reklamą. Kas kita neigiama recenzija. Ji gali atkreipti dėmesį į tavo padarytas klaidas, kad jų nebekartotum. Net jeigu su recenzentu ir nesutinki, ji vis dėlto priverčia pamąstyti apie tavo darbo principus, padaro juos aiškesnius arba sukelia norą juos paaiškinti. Todėl paprastai juntu tiktai dėkingumą tiems, kas mane griežčiau pakritikuoja. Norėčiau pareikšti dėkingumą ir Marijai Stankus-Saulaitei už Balsų recenziją šių metų Aidų ketvirtajame numeryje. Ta recenzija suteikia puikią progą pakalbėti apie poetinio vertimo klausimus.

Marija Stankus-Saulaitė rašo: "Tomo Venclovos vertimai, surinkti knygoje Balsai, truputį pakeičia pagrindinį vertimo tikslą. Vertimas yra proga poetui kurti: naudodamasis kitų darbu, poetas gali jų darbą vystyti taip, kaip jis nori, maždaug laikydamasis originalo konteksto". Su tuo beveik sutikčiau, nors ir ne šimtu procentų. Reikėtų tik pridėti, kad panašus vertimo principas anaiptol nėra mano išradimas. Šitaip vertė žymiai geresni už mane poetai — Pasternakas, Achmatova, Lozinskis; šitaip verčia daugelis poetų Rytų Europoje ir bemaž visi poetai šių dienų Lietuvoje. Mat esti "rytietiška" vertimo mokykla, kuri esmingai skiriasi nuo "vakarietiškos". Manding, ji geresnė už "vakarietišką" (ne visa, kas ateina iš Rytų, yra bloga); bet tiek to. Čia gali būti ir kitokių nuomonių. Užteks pasakyti, kad ji man mielesnė, emociškai artimesnė — gal todėl, kad esu jos aplinkoje išaugęs. Bet vienas dalykas turėtų būti aiškus: nedera vertinti "rytietiškos" mokyklos darbo pagal "vakarietiškos" mokyklos kriterijus (ir atvirkščiai). Abi mokyklos turi skirtingų taisyklių ir siekia skirtingų efektų. Jų suplakimas yra grynas nesusipratimas.

Panašių nesusipratimų kultūros istorijoje buvo labai daug. Štai, Renesanso meistrai laikė gotikinę architektūrą blogo skonio ir nemokšiškumo pavyzdžiu. Tą patį galvojo klasicizmo meistrai (kad ir Laurynas Stuoka-Gucevičius) apie baroką. Dažnai senieji pastatai netgi būdavo šiek tiek pritaikomi prie naujųjų principų, ir iš to beveik visada išeidavo nesąmonės. Romantikams klasicistai atrodė beviltiškai nuobodūs ir tušti; realistams romantikai — chaotiški, pretenzingi; modernistams realistai — negabūs "gyvenimo fotografuotojai". Kubistas niekindavo siurrealistą: negi galima tapyti, neanalizuojant daikto formos, nesuvedant jos į plokštumas ir geometrines figūras? Režisierius, vykdąs kiekvieną dramaturgo nurodymą, nepripažįsta režisieriaus avangardisto (tokio kaip Jonas Jurašas), kuris visiškai laisvai elgiasi su tekstu; ir atvirkščiai, režisierius avangardistas pirmojo režisieriaus net menininku nelaiko. Šiandien, rodos, jau išmokome tam tikro kultūrinio reliatyvizmo ir pripažįstame, kad kiekvienos mokyklos ribose gali būti sukurta vertingų (ir beverčių) kūrinių; tik jų vertė turi būti nustatoma pagal vidinius, šiai mokyklai imanentiškus dėsnius.

Vertimo srityje tas išmintingas principas kažkodėl užmirštamas dažniau, negu kitur. Gal todėl, kad vertimo teorija, palyginus su kitų menų teorija, tebėra embrionas. Tačiau ir joje keletas esminių dalykų jau beveik išsiaiškinta.

Anot Marijos Stankus-Saulaitės, "eilėraštis susidaro iš formos, žodžių, įvaizdžių, turinio, reikšmės, poetinių ir muzikinių priemonių ... Jis turi ir sunkiau apibrėžiamų bruožų, pavyzdžiui, toną, konotacijų harmoniją ar disharmoniją, žodžio ilgį". Nevisiškai suprantu, kodėl žodžio ilgis priskirtas prie "sunkiau apibrėžiamų bruožų" (jį išmatuoti, rodos, lengva), bet tai smulkmena. Kiek blogiau yra su kitais kritikės nurodomais eilėraščio elementais. Kaip atskirti "formą" nuc "poetinių ir muzikinių priemonių", "turinį" nuo "reikšmės", net ir "įvaizdį" nuo "žodžio" (juk įvaizdis įsikūnija žodyje ar žodžiuose)? Prasmingiau būtų kalbėti turbūt apie eilėraščio išraiškos planą ir turinio planą, skirti jų lygmenis: ritminį, garsinį, morfologinį, sintaksinį, strofinį, kompozicinį, prasminių konfigūracijų lygmenį ir pan. Tatai ir daro struktūralistai. Lygmenys, paimti jų savitarpio sąveikoje, yra eilėraščio struktūra. Įspūdis (psichinis efektas), kurį užtikrina toji struktūra, gali būti vadinamas eilėraščio funkcija.

"Įvaizdis yra poezijos branduolys, poezijos šių laikų supratimu", — toliau rašo kritikė. Na, gal nekiek-vienu šių laikų supratimu, tik tam tikrų mokyklų (pavyzdžiui, vad. "imagistų") supratimu. Mano supratimu, iš viso negalima pripažinti dominuojančio, branduolinio vaidmens kuriam nors vienam eilėraščio lygmeniui. Įvairiuose eilėraščiuose įvairiai atsitinka. Būna (nors gal nedažnai), kad ritmas ir garsas darosi svarbiausi, o įvaizdžiai jiems tik akompanuoja. Būna, kad į pirmąją vietą iškyla koks visai netikėtas dalykas, pavyzdžiui ortografija (Cummings). Bet turėtų būti aišku, kad eilėraštis gyvas tol, kol visi lygmenys jame harmoningai (arba ir disharmoningai) bendrauja, kuria vientisą efektą, kaip didelio orkestro instrumentai. Garsų pakartojimai, ritminės figūros, šaknų sugretinimai rimuose — visa tai sukuria tarsi antrinius papildomus tekstus, painiai santykiaujančius su pagrindiniu (lengviausiai įskaitomu) tekstu, sudarytu iš žodžių, įvaizdžių. Taip ir atsiranda eilėraščio turtingumas, neišsemiamumas, meninis grožis. Pasitaiko, ypač šiais laikais, ir asketiškos poezijos, atsisakančios ritmo, rimo, garso efektų. Bet ir joje visada skaitytoją veikia ne vien "turinio planas", bet ir kažkokie (kartais sunkiai pastebimi) formos, išraiškos dalykai. Abu planai eilėraštyje suauga: forma yra turininga, o turinys persilieja į formą. Atskirti juos vieną nuo kito yra žalinga, be to, ir beviltiška.

Šis požiūris, kuris man atrodo vienintelis logiškas ir protingas požiūris į poeziją, labiausiai paplito pastaruoju metu per vad. Tartu (Lot-mano) mokyklą. Iš lietuvių kritikų tuo tarpu jį geriausiai perprato bene Rimvydas Šilbajoris. Jo straipsniuose dažnai vykusiai parodoma, kaip eilėraštyje atsiranda tie "antrieji", "tretieji", "ketvirtieji" tekstai, be kurių eilėraštis tikrai būdų neįdomus, nepagaunantis, bevertis.

Šičia ir išsiskiria dvi vertimo mokyklos. Vakaruose dažniausiai iš anksto nutariama, kad visą eilėraščio sudėtingumą perteikti yra per sunku, ir apsiribojama įvaizdžių, prasminių konfigūracijų lygmeniu. Atsiranda pažodiniai ar beveik pažodiniai vertimai, kuriuose į visą eilėraščio "orkestrą" beveik nekreipiama dėmesio, o jei ir kreipiama, tai vos vos (kas galbūt yra dar blogiau). Tokių vertimų labai gausu mūsų išeivijoje. Lietuvoje kol kas turime' tik vieną jų pavyzdį — naujausiąją Oskaro Milašiaus eilių rinktinę, išverstą V. Petrausko. Šio pobūdžio vertimai gali atlikti daug naudingų funkcijų. Jie supažindina su autoriumi, su jo temomis ir motyvais, su vienu jo poetikos aspektu (būtent, metaforika), praverčia literatūros studentams ir besimokantiems kalbų. Tačiau jie — su rečiausiomis išimtimis — negali atlikti visų svarbiausios funkcijos: negali virsti gimtosios poezijos faktu. Jie būna griozdiški, nepaskaitomi, neišpasakytai nususinti, lyg simfonija, pagrota vienu vieninteliu kontra-basu. Juos skaitydamas paprastai stebiesi: kodėl gi tas Milašius (arba Dylan Thomas, arba Pasternakas) taip vertinamas savo krašto poezijos mėgėjų? Nes juk nėra nei Milašiaus, nei Pasternako, nei kitų tikrų poetų be jų ritmo, be specifinių garsinių atsikartojimų ir sandūrų, be tų "papildomų tekstų", kurie atsiranda santykiaujant skirtingiems eilėraščio lygmenims.
"Rytietiškoji" vertimo mokykla eina kitu keliu. Ji — kartais gerokai rizikuodama — bando perteikti ne vieną lygmenį, o visus, tiksliau, kažkaip atkurti tą lygmenų sąveiką, kurioje slypi eilėraščio gyvybė.

Čia šnekama ne apie tai (arba ne tik apie tai), kad svetimojo poeto kūryba virsta pretekstu tavajai. Šnekama apie tai, kad vertimas turi būti natūralus, paskaitomas. Kad norėtųsi jį kartoti, išmokti atmintinai, kaip išmokstamas originalas. Kad jis taptų tavo krašto poezijos dalimi, kaip originalas yra savo krašto poezijos dalis. Kad jis liautųsi buvęs mokomąja priemone ir virstų eilėraščiu.

Kitas klausimas, ar tai galima padaryti. Įvaizdžių ir prasminių konfigūracijų lygmuo čia neišvengiamai pakitės, kartais net labai. Nors, tiesą sakant, jis truputį pakitėja netgi pažodiniame vertime. Žodžių sąvokinė apimtis, prasmės atšešėliai skirtingose kalbose nesutampa ir negali sutapti. Įvaizdžiai sukelia tradicinių asociacijų, kurios atsiranda žmogui, išaugusiam, sakysime, anglų poezijos atmosferoje, bet niekad neatsiras žmogui, išaugusiam lietuvių poezijos atmosferoje (ir atvirkščiai). Taigi tikslumas čia visada yra sąlygiškas dalykas, ir kokį sąlygiškumo laipsnį sau leisime, priklauso veikiau nuo intuicijos bei poetinės užduoties. Draustina turbūt tik viena — vartoti žodžius ir įvaizdžiui, kurių verčiamasis poetas vartoti tikrai negalėjo, kuriuos atmeta jo poetikos taisyklės.

Kituose lygmenyse atitikmenys gal dar labiau apytikriai. Skirtingos kalbos turi skirtingas fonologines sistemas, taigi garso jau vien dėl to tiksliai neperteiksi. Nevienodos yra ir metrinės sistemos. Tie žodžiai, kurie rimuojasi prancūziškai, vargu ar rimuosis lietuviškai — na ir taip toliau. Vertėjas visur ką nors praranda. Bet jei jis yra geras vertėjas, gali pasiekti vieną svarbų rezultatą: jo tekste lygmenys santykiaus, persilies vienas į kitą nemažiau sudėtingai, negu originale; atsiras   nemažiau   "antrinių   tekstų"
(nors ir kitokių); eilėraštis bus nemažiau gyvas ir turtingas. Su originalu jį sies tema, motyvų eilė, na ir apytikriai kitų elementų atitikmenys (gabus poetas gali sukurti įspūdį, kad tie atitikmenys labai artimi; tiesa, tai apgaulė, bet menas iš viso yra apgaulė). O drauge vertimas organiškai įsijungs į savosios tautos poeziją.

Tai anaiptol nevisada pasiseka. Tarp "rytietiškos" mokyklos vertimų yra gal nemažiau nepaskaitomų ir grafomaniškų, negu tarp "vakarietiškos". Tačiau būna ir labai laimingų atvejų. Jei Marija Stankus-Saulaitė eilutė po eilutės, įvaizdis po įvaizdžio lygintų kurį nors Pasternako atliktą vertimą su anglišku ar vokišku originalu, pamatytų, jog jis dar labiau neišlaiko kritikos, negu mano kuklūs bandymai. O vis dėlto Pasternako vertimai yra genialūs. Nes juos skaitydamas junti, kad Shakespeare'as, Goethe ir Rilke buvo genijai. "Vakarietiškos" mokyklos vertimas darosi iš karto nebereikalingas, kada skaitytojas pramoksta originalo kalbos. Pasternako atlikti vertimai reikalingi, brangūs ir tiems, kurie puikiai moka anglų ar vokiečių kalbą. Ir kritikuoti juos "vakarietiškos" mokyklos požiūriu yra tas pat, kas kritikuoti gotikinę katedrą klasicizmo taisyklių požiūriu.

Be jokios abejonės, mano vertimai neprilygsta ir niekados neprilygs Pasternako vertimams. Bet vis dėlto bandau eiti panašiu keliu.
Šiuo požiūriu apsiimčiau ginti daugelį savo sprendimų, kuriuos Marija Stankus-Saulaitė kritikuoja. Tikrai, Elioto "Prufrocke" nėra paminėti "spąstai", kurie atsiranda vertime; bet juk visas eilėraštis kalba apie spąstus, apie žmogaus beviltišką įsipainiojimą kasdienybės ir rutinos pasaulyje. Drauge išsaugomas ironiškas sudėtinis rimas: "what is it — visit"; "kas tai — spąstai". Juk vizitas, kurio metu Pru-frockas pralaimi savo meilės žaidimą, yra jam spąstai — yra jam pavojingas ir netgi mirtinas. To sunku neišgirsti: kiek toliau juk kalbama apie Prufrocką, persmeigtą lyg vabzdys etc. "Tedious argument — in-sidious intent" perteikiami kaip "sudėtingas   ginčas   —  klastingas ginklas". Kritikė, matyt, norėtų, kad būtų pasakyta "ilgas ir nuobodus ginčas — klastingas nusistatymas" ar panašiai. Bet juk tuomet iširtų ritmas ir dingtų dvigubas rimas, kuris šioje vietoje kaip tik gerokai padeda sudaryti nuobodybės, ištęstumo, betikslio atsikartojimo įspūdį. Beje, sudėtingas puikiai gali būti nuobodus ir paviršutiniškas — tarp tų sąvokų nematau esminės priešingybės. Refrene rimuoju "amžiną — Michel-angelo", nes ir Eliotas toje vietoje savotiškai rimuoja. O jeigu jis rimuoja, vadinasi, garsinis atsikartojimas toje vietoje reikalingas, jis sukuria "papildomą tekstą", sustiprina ironiją. Ir gal toje vietoje ne tiek svarbu paminėti moteris, kiek sudaryti įspūdį, kad tie pašnekesiai apie Michelangelo yra apkartę, įkyrėję, amžini kaip pragaro kančios.

Dylan Thomas eilėraščio pavadinimą "And Death Shall Have No Dominion" išverčiau "Ir nebus mirties karalijos". Anot kritikės, tatai "tinka labiau Mackui, negu Dylan Thomas". O tiesą sakant, kodėl gi ne? Mackaus eilėraštis mūsų literatūroje labai svarbus, klasikinis, ir Dylan Thomas vertėjas negali į tą eilėraštį truputį neatsižvelgti. Todėl mano vertimo ritmas (ir ypač pirmosios eilutės ritmas) kiek modaliuoja-mas pagal Mackų:
Ir mirtis nebus nugalėta (Mackus).
Ir nebus mirties karalijos (vertimas).

Galima būtų dar pasakyti "Ir mirtis nebus visagalė". Būtų kiek panašiau į Laiško romėnams tradicinius vertimus. Bet to sprendimo atsisakiau. Juk Dylan Thomas šneka ne apie tai, kad mirtis nebus visagalė, o apie tai, kad ji iš viso neteks galios, bus bejėgė. Be to, "karalija" teikia daugiau galimybių fonetiniam žaismui, kuris Dylan Thomas poezijoje yra neišpasakytai svarbus, be kurio tos poezijos daromas įspūdis tučtuojau išgaruoja. Žodis "karalijos" fonetiškai susišaukia ir su žodžiu "vėjas", ir su žodžiu "kaulai", ir t.t. Dylan Thomas žaidžia garsais ra ir w: man, wind, west moon. Šios genialios angliškos fonetikos lietuviškai gal ir neperteiksi, bet bandyti reikia. Todėl vertime atsiranda įvairios garsų serijos. Atsiranda navyzdžiui, serija "nuogus -draugus- sugurs" ir kt. Mėnulio ir vėjo epitetus Dylan Thomas sukeičia, bet to sukeitimo prasmė skaitytojui, augusiam kitoje poezijos tradicijoje, vis vien liks neaiški. Nebent pridėtum prozinį komentarą, tačiau tada eilėraštis liausis buvęs eilėraščiu. Taigi aš to sukeitimo atsisakau (nors ir gaila), ir koncentruojuos ties kitu lygmeniu — garsiniu, muzikaliuoju. Tai būtų klaida, jeigu originale tam lygmeniui nebūtų skiriamas didelis dėmesys. Bet juk originale (kaip ir Wales'o bardų giesmėse, kuriomis domėjosi poetas) garsinis lygmuo dažnai netgi dominuoja.

Kalambūras, slypintis žodžiuose "go mad", lietuvių kalboje pradingsta. Bent jau nežinau, kaip jį galima būtų perteikti. Tačiau žinau, kad labai svarbu (ir galima) perteikti paralelizmą, ritmo bangą, garsinį atsikartojimą. Juk tie dalykai, nemažiau už kurį nors konkretų tekstą, susieja Dylan Thomas poeziją su Šv. Rašto tradicija.
Though rTiey go mad they shall
be sane,
Though they sink tTirough the sea
they shall rise again.


Lietuviškai galima apytikriai atkurti, žinoma, ne tuos pačius garsus, o tą patį fonetinio sudėtingumo, rišlumo laipsnį:
Kas protą praras, tas dangų laimės,
Kas nugrims į marias, prisikels
iš gelmės.


Kad sustiprėtų paralelizmas ir fonetinė įtampa, vartoju dvigubą rimą (praras — marias, laimės — gelmės), kurio originale šioje vietoje nėra (bet Dylan Thomas stilistikai jis, berods, neprieštarauja). Nuoroda į Šv. Raštą (nors ir į kitą jo tekstą) išlieka. Išlieka ir prisikėlimo motyvas, taigi atkrinta recenzentės priekaištas: "Pas Venclovą net neminima prisikėlimo, atgimimo, tai yra — eilėraščio temos".
Galėčiau paanalizuoti savo vertė-jiškus sprendimus ir toliau, bet tiek to — skaitytojui tikriausiai jau aišku, kad tai dažniausiai nėra "nesupratimai ir nesusipratimai" (nors ir tokių dalykų gali pasitaikyti — visi mes nuodėmingi); tai sąmoningi pasirinkimai, norint perteikti eilėraštį kaip eilėraštį, kaip orkestrą, grojantį visais instrumentais, o ne vienu.

Tiesa, atidžiau įsižiūrėjus Balsuose galima rasti ir eilėraščių, išverstų pagal "vakarietiškąją" mokyklą (sakysime, Oskaro Milašiaus eilėraštis H). Bet toji mokykla man buvo ir liks tolimesnė.

NB. Nesuprantu, kodėl recenzentei "darosi neramu", pamačius žodį "acknowledgments". Mano Webster' is leidžia vartoti ir "acknowledg-ments" (net pirmojoje vietoje), ir "acknowledgements".
Tomas Venclova