JURGIO GLIAUDOS "BAUSMĖ"

Parašė V. Kulbokas

JURGIS GLIAUDĄ: Bausmė. Novelių rinkinys. Išleido Nida. Londonas, 1980, 151 psl. Kaina 3 sv. Knygelėje  5 novelės,  dvi  iš    jų — "Garbės vartai" ir "Bausmė" — vaizduoja baudžiavos laikus, trys — okupaciją dabar. "Garbės  vartų"  centrinis  asmuo — dvarininkas Vilpuševičius. Jaunas būdamas, buvojo Paryžiuje, žavėjosi enciklopedistais, jų laisvės-lygybės idėjomis, net jų knygų parsigabeno Lietuvon. Matyt, buvo gerokai išlavintas, kad ir prancūziškai mokėjo. Nuostabu — po kokių dvidešimt metų pavirto atžagareiviu despotu, kovojančiu ne tik dėl bajorų savivalės, bet ir begėdišku "jus primae noctis" atgaivintoju. O grįžęs iš Paryžiaus, bus žmonių laisvės idėjomis užkrėtęs ir plikbajorį, dabar aklą savo užgaidų vykdytoją Zenoną. Pirmutinė jo auka — našlaitė Petrė. Bet pikti jo kėslai sudūžta, atsitrenkę į nepajudinamą šviesaus vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenį. Valančius čia blaivintojas, švietėjas, beteisių žmonių užtarėjas, gudriai išvengęs dvarininko patyčių, bet ir jį patį pavertęs jo sėbrų pajuokos objektu. Esama ir vyskupo šalininkų, kaip jaunas dvarininkas Skirmantas. Visi veikėjai, nors tašyti stambiais kirčiais, gyvi, reljefingi. Ypač su meile nupiešta Petrė: "Laisvai supinta kasa,, siekianti juosmenį, teikė mergaitei moters žavesį. Kelios purios sruogos ties smilkiniais, pagavusios saulės spindulį, degė kaip oranžinės liepsnelės. Petrė atrodė, kaip lengvutis vaidentuvės žaislas, ji priminė lengvą, svajingą atodūsį, arba debesėlį, sustojusį aukštame mėlyje, dar ne-apsisprendusį, kur link plaukti. Kalbėdama mergina šypsojosi. Smulkūs švytintys dantys lūpų rėmuose ir įgaubta linija tarp smakro ir aukštokų žandikaulių darė ją por-celianiškai trapią", (p. 12-13) "Bausmė". E.M. Roemerio pieštas ir V. Mykolaičio-Putino komentuotas, A. Strazdelio paveikslas dar kartą kaip gyvas stoja prieš mus, kartu su savo laikų dvasia ir papročiais. Būtų įdomūs poeto platesni improvizacijos bandymai. Anekdotas per atlaidus klebonijoje įdomiai susietas su Strazdelio tardymu. Prie Strazdelio būdo ir elgsenos gerai derinasi ir baudžiauninkų sutuokimas. Ne lengvesni laikai ir dabar Lietuvoje. "Viena diena pensininkės Stankuvienės gyvenime". Tai likimas senos kolchozninkės, prisirišusios prie savo gūžtelės ir tikėjimo. Viena ir kita jai norima išveržti — gūžtelės taką užaria, o kryželį ir maldaknygę   ateistai   veidmainiškai išvilioja. Ji buvo pati kolchozo steigėja, o gale amžiaus visų stumdoma, labai nelaiminga. Tiek apsimetėliai kraštotyrininkai, tiek kolchozo atstovai, tiek pagaliau ir pati senė — kaip vakar iš Lietuvos atvežti . "Velykinis triptikas" susideda iš trijų vaizdelių: 1. "Amžinoji verdenė", 2. "Prarastas džiaugsmas" ir 3. "Velykų kolūkis". Pirmajame labai psichologiškai sugauta nuo religijos nutolusio nuotaika. Kai ateina Velykos, tada sąmonėje sujunda pavasarinė verdenė, keistas neramumas, savotiškas nuotaikos sprogimas. Lietuvis Mastis Kieve patenka į pastatą, kur daug Prisikėlimą vaizduojančių paveikslų: "Jo dvasioje nuolat budo nauji pasauliai ir ny ko... Šis momentas panašėjo į viziją, kurioj žmogus nori tikėti, supranta, kad tikėjimas yra dovana, ir negali įtikėti" (p. 70) Deja, viskas sugriūva, paaiškėjus, kad čia antireliginis muziejus. Nuostabus autoriaus įžvelgimas į Masčio vidų, susidūrus su jaunystės tikėjimu. "Prarastas džiaugsmas" nebūdingas Lietuvai. Čia priešvelykinį dvasios sujudimą išgyvena senelis, pažadėjęs kaimynų trimečiui Algiukui velykinį zuikį. O jis pats pergyvena kūdikystės prisiminimą, radęs kartoninį paršiuką su morka snukutyje. Kūdikystės iliuzija sugriūva, kai  Algiukas stveria ne jam nupirktą šokoladinį zuikutį, bet paršiuką... J. Gliaudą ir čia psichologijos žinovas! Į Lietuvą grąžina "Velykų kolūkis", kur kolchozinin-kai atkakliai priešinasi primestam jų vietovei rusiškam Matrosovo vardui, o vadina "Velykų" kolchozu, kadangi pagal padavimą ten augo skroblas, pasodintas ant velykinio kiaušinio. Vėl gražus lietuvių atsparumo vaizdelis. "Kedro riešutėliai". Čia nauja tema — Sibiro tremtinė grįžta Lietuvon ir ką joje randa. Tema verta ištiso romano. 15 metų išbuvusi Sibire, Rūta grįžta namo, tikėdamasi susigrąžinti ištikimai mylimą vyrą Petrą, kuris jau seniai gyvena su kita. Nepadeda nė atskleidimas, kad vyro sugyventinės pirmąjį vyrą Petras, nelyginant Biblijos Dovydas Uriją, pasiuntė į mirtį. Degdama kerštu, Rūta ryžtasi sunaikinti Petrą, kad nebūtų nei tau, nei man. Jis mat kitados buvo miškinių bendras. Čia įvyksta psichologinis stebuklas: nekaltų mergaičių žvilgsnis nugali jos keršto aistrą, pabunda žmoniškumas, atlaidumas: "Ne, ne, ji neatėjo keršyti!" (p. 140) Ir šios novelės veikėjai gyvi, įtikiną žmonės. Jie visi pergyvena didžiulę įtampą, ypač Rūta. 15 metų Sibire ištikimai savo vyrą mylėjusi žmona per paniekintos meilės keršto aistrą pereina į krikščioniškąjį dovanojimą. Abejonių kelia kiek knyginis kedro riešutėlių motyvas ir Zitos išdavystė. Kodėl ji išduoda Petrą, kurį taip troško ir tikėjosi susigrąžinti jos sesuo? Įspūdis būtų geresnis be to, kaip ir "Garbės vartų" be pabaigoj sutirštintų įvykių. Šioje knygoje, kaip ir anksčiau, matome, koks stiprus J. Gliaudą psichologas, charakterių žiedėjas, intrigos bei dialogo pynėjas. Ir kokių gražių vietelių randame stiliaus požiūriu, kai jis nesistengia ypatingai stilizuoti, nevartoja barbarizmų, kurių vis tiek nepasiseks įpilietinti mūsų kalboje. Štai ir toks natūralaus ir paveikaus stiliaus pavyzdys: "Petrė išėjo iš trobos ir sustojo, kur varnalėšos, kaip įtūžusios, vertė seną žardų tvorą. Čia kelios šarkos piktai aprėkė ją. Varnalėšų lapai virpėjo. Ar iš baimės? Paukščiai neramiai klega. Ar jie žino ką nors apie pono užgaidą. Ar yra dar kur nors gyvenimas, kur gyvenama ramiai diena iš dienos, diena iš dienos. "Staiga, savo akimis netikėdama, ji pamatė kelyje nuo dvaro zovada atlekiantį raitelį. Šaltas nuogąstis užėmė jai kvapą ir pritemdė sąmonę. Spiegiančiai klegendamos, kelios šarkos, išnirusios iš už tvoros, baltais dryžais marguodamos, metėsi į mišką. Šarkų judesio paraginta, Petrė pasileido bėgti tarp krūmų statoku įlomiu, nejausdama savo kojų, savo kūno, tik širdį, kuri plakė, tuksėjo, daužėsi krūtinėj, kaip siautėja pagauta stipri voverė, įmesta dėžėn." Pažymėtinos viršelio ir 79-ojo psl.  iliustracijos — dail. Alf.  Dociaus darbas. V. Kulbokas