ATLANTO ATOLAS |
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS |
O TU DIDŽIOJI potvynio banga prie Kennebunkport, Maine, Prabėgusi šalta pro žydinčią gražuolę, Pro jos kaip bronza šaukiančius pečius, Pro jos rankas, kurios tave, kaip mylimą, sutiko, Pro garbanas, kuriose žvilga deimantinė Praėjusiųjų vasarų druska. Tu suskilai prie kranto, devintoji, Tu suskilai prie kranto, atsidusus Atodūsiu jaunų atletų ir senų Našlių ir pensininkų po šeštosios dešimties, Atodūsiu vienuolio, skaitančio pakrantėj vakaro maldas, Viena akim keliaujančia kompletų kloniais kvepiančiais Šventųjų žemių mira ir šventais sakais, Kita akim (incognito!) užkliuvusią už dūžtančios bangos Ir giedančia, ir giedančia, ir giedančia Visa būtim begėdišką Catullą: "Cadent a latere tuo mille Et decem millia a dextera tua", t.y. Tūkstantį kartų mane tu bučiuoki Ir dešimtį kartų po tūkstantį. Ko suskilai prie kranto atsidusus, O tu didžioji, devintoji Kennebunkport Maine banga, O vandenyno purslai, šalta mirtimi Ir skraidančių žuvų žvynais žvilgą ... Išplaukdamas i neregėtas Salas, kur niekad nebuvai, į ten — Paliki viltį grįžt planetos Gimtajan nuoskaudų krantan. Palieka plačios panoramos, Palieka tėviškės takai, Palieka meilės metai ramūs, Kuriems "sudie" nepasakai. DIDŽIOJI POTVYNIO banga prie Kennebunkport, Maine, Turi tu Nemuno vandens, skaidraus ir mėlyno kaip lino žiedas, Turi tu Reino, kruvino po pasaulinių, po didžių karų, Dar virpančio nuo nužudytos Lorelei dainos, Turi tu Senos vandenio su giljotinų atšvaitą klaikia, Turi tu Tiberio, turi tu Po, turi Dunojaus lašą, Tarytum protėvių kaltė ir tartum jų nekaltas kraujas . . . Ir skamba tavo ūžesy didžiųjų gladijatorių balsai, Ir skamba Notre Dame vargonų requiem liūdni akordai, Ir skamba Po srovėj šventosios piemenaitės Bernadetos žlugto tolimas pliuškenimas, Ir rauda Senos vandenų gelmė juoda, Ir rauda Temzės vandenų gelmė sunki, Ir rauda Nemunas, ir rauda Nemunas Nuo Kauno ligi Londono, lig VVashingtono, lig Los Angeles, — Kad skęsta laisvės pažadų laivai, Kai tu didžioji, devintoji Banga Atlanto, į Amerikos kaip plienas kietą ir kaip ledas šaltą krantą puolus, Politikų nesužavėjus, Tik senate sukėlus vėjus, Agnostikų nepastebėta, Tik sugraudinusi poetą, Tą vėlų vakarą vėlai, Kaip melo milžiniška ketera Nusikvatojusi, vienuolio kojų nenuplovusi, et cetera, et cetera . . . Į milijonus purslų suskilai. * O, nuostabioji, nemarioji, Naktim neminganti banga, Mirties melodijas tu groji Jaunam jūreiviui, kai staiga Atsiveria pradingęs krantas Pro skarą rytmečio miglos, Kai jis į tavo glėbį krenta Pasilgęs amžinos tylos. DIDŽIOJI POTVYNIO banga, ar tu matai — Kur supas Dievo horizontas, o kur iliuzijų krantai? Anapus laiko lyja lietūs lelijiniai. Anapus mūsų likę metai laukia Sugrįžtančių iš ateities; o ateitis Anapus horizonto tiesia ranką Viskam, viskam, kas turi pabaigą ir pradžią, Viskam, viskam, kas gimsta ir gyvena, Viskam, viskam, kas iš anapus Mirties kaip rojaus paukštis žydi, Kaip lelija po sniegu miega, Kaip nusigiedrijus anatema dainuoja . . . O tu, didžioji, devintoji, Neatpažįstamai pakeitusi pavidalą pirmųjų paradigmų, Viršūnių ir gelmių duktė — kerėtoja sena, Prieš milijonus metų ta pati ne ta pati, kita, Po milijono mėnesienų žavinti nakčia nemiegantį Senojo švyturio sargą rūpestingą, Kurį kankina nemiga įsimylėjėlių, karalių, karalienių, Kurį kankina jo, tartum Sifizo, valandos, vis riedančios Žemyn, žemyn, žemyn. O tu didžioji, tu stebuklingoji, Pilna gyvybės ir pilna mirties, Viliojanti grasinančia gelmių gelme, Pilna žmogaus gyvenimo, nueinančio per sausumas, Pilna vandens, neužgesinamo ugnim, O tu prie Kennebunkport, Me. Nedūžk į sielos skausmą atsitrenkus, į neapykantos ir keršto krantą, Į netikėjimą tikėjimu ledinę uolą, Į amžiną tiesos beprasmę tylą . . . O tu didžioji, devintoji, Kuri ateidama vaitoji, Kuri suduždama kaip vaikas raudi, Kuri čiurlioniškaisiais pirštais sielos mįslę audi, — Maldauja kranto kietos uolos, — Nedužk, nedužk į neviltį įpuolus, Į desperacijos ir nemalonių įlanką Žmogaus gyvenimo, Apvaizdos duotą, Laimėjimais ir laurais vainikuotą, Žmogaus dienų ir valandų banga, Nedūžk, nedūžk, infarkto ištikta — Staiga! . . * Rūsčiai alsuoja vandenynas Ir atsidusdamas balsu Žvaigždynų paslaptis skandina į amžinas gelmes . . . tamsu Tenai. Ledu sužvarbę vėjai Paviršium, it žuvėdros skris, O drąsūs žemės odisėjai Slaptan dugnan panert nedrįs. DIDŽIOJI POTVYNIO BANGA prie Kennebunkport, Me., Kas tau gražuolė vasaros sezono, Kas tau atletų, pensininkų ir vienuolių atdūsiai, Kas tau milijonierių jachtos, baltos kaip žuvėdros, Kas tau pakrančių vilos, tartum ramūs pelikanai, Kas tau žmogus be jo gimtosios žemės, Kas tau pasaulio krizė ir Korėjos karas? Kas?! (Tu nusiplauni kaip Pilotas kruvinas rankas . . .) Kas tau politikų aukštų manevrai, Kas tau anapus tavo tėvo vandenyno Europa, mirčiai palikta . . . Kas tau, didi, slidi, šalta! Kas tau, kad laikas teka Ne upėmis, ne vieškeliais ir ne žvaigždynais, Kad laikas teka gyslom karcery kankinamo žmogaus. Kas tau, kad žydi panemunės Ne tulpėmis ir ne purienom, Kad panemunės žydi partizanų akimis ir lūpom, Į dangų žvelgiančiom ir maldai atvertom, Už tuos, kurie pusiaukely suklupom. Kas tau, kad varpas pranciškonų koplytėjėj Ne džiaugsmo maldai kviečia, o egzekvijom, Kad Libera Liberijai, Kad Amen meilės amunicijom visom, Užgesus protui ir beprotiškom šviesom . . . Kas tau minosvaidžiai, kas tau minogaudžiai, Kas tau Irano įkaitai, Kas tau tragedija Afganistano, Kas tau visa pasaulio bakchanalija su komunizmo augančia imperija, su Prancūzijos griūvančia kas valandą valdžia, su popiežiaus vaikais "II vivo Togliati" šaukiančiais, su Jugoslavijos diktatoriaus pamokymais patėviui tėvui, mokytojui, genijui (ir taip toliau), su diktatūrų reveransais demokratui doleriui, su proletariato ponų neklusniais vaikučiai, mūvinčiais kapitalistinius Levi džinsus, su Franko serenadom dėdei Šamui, su Kubos Castro iškastruota Etiopija, su Bangla-Desh badaujančiais ir mirštančiais, su XX amžiaus nesamdytais ir samdytais teroristais, su persų nafta, geidžiančia tekėt į Kremliaus ilgą kaklą . . . Kas tau su tais, kas laiko taiką visą laiką Ant karo pelenų, Kas tau. kad tavo šaltą sielą eidamas minu, Kai tu ant kranto, atsidusus, suskilai Šią vasarą Šį vakarą Vėlai! . . Ir atsako verkdamas Ramusis: Krinta žmonės, o gyvena musės . . . Skyla bangos, skyla tautos, skyla Žemė, vėl sapnuodama Atilą . . . O po vakaro skliautu žvaigždėtu Miršta daug vergų, ir daug poetų, Neištarę švento burtų žodžio, Nes tironams nedainavo odžių. Aš klausiau reiškinius gamtos, mažus ir didelius, Aš klausiau skruzdėlę ant eukalipto lapo, Aš klausiau miegantį vulkaną St. Helen, Aš klausiau geizerius šiaurinėj Kalifornijoj, Aš klausiau mintį gyvą ir nemirštančią paslaptyje Cheopso piramidės, Aš klausiau tūnančią knygų lentynose istoriją, Aš klausiau mumijų senų ieroglifus, Aš klausiau rašmenis ant užmirštų Itakės vazų, Aš klausiau kinų dramblio kaulo miniatiūras, Aš klausiau sfinksus, serginčius Egipto rimtį, Aš klausiau išmintį senų hetitų, Aš klausiau inkų iškasenų lobį, Aš klausiau Babilono sodų paslaptį, Aš klausiau tikinčių tautų tikėjimus, Aš klausiau senąjį izraelitų testamentą, Aš klausiau Kristaus evangeliją, Aš klausiau žinomus ir užmirštus laiškus apaštalų, Aš klausiau Budą ir Jehovą, Aš klausiau Tigrą ir Eufratą, Aš klausiau Nemuną ir Mississippi, Aš klausiau šaltus protus panteonuos ir visos žmonijos širdis dar nemirusias, Aš klausiau poetus: Horacijų, Ovidijų, ir Goethę, ir Rabindranath Tagorę, Dantę ir Maironį, Ir jų atsakymas man buvo vienas ir tas pats: Jis vienas Buvęs, Esantis ir Būsimas, Jis vienas — akimi nematomas — Jis vienas — ausimi negirdimas — Jis vienas valdo reiškinius gamtos, mažus ir didelius, Sukūręs makrokosmą ir suardęs Mažytį lašą vendenio vandens, Nupūtęs žmogų tartum klevo lapą, Nelaukdamas rudens. Audra nuaudė kantileną Juosvų, melsvų, žalsvų bangų, Naktis suadė gobeleną Dangaus žvaigždėm, mirties miegu. Ir žydi žydrio išrašytas Akiratis anapus tos Lemties, kuri kaip antracitas Sudegs ir nepasikartos. Kas tau didžioji, devintoji potvynio banga, Kur suskilai pas Kennebunkport, Me. krantą atsidusus, — Kas tau lemtis, Kas tau būtis, Kas tau žūtis! O — o, kad būtum tu, Kad būtum ašara viena žmonijos skausmo, Kad būtum vienas kraujo lašas, mirčiai pasmerktos tautos, Ar negirdėtų Buvęs ir Esąs ir Būsimas, Ar negirdėtų Maloningasai nei jos kančių, nei jos kentėjimų, Ar negirdėtų jos, kuri tiesos ir meilės meldžia, Ar neregėtų Buvęs ir Esąs ir Būsimas, Ar neregėtų Gailestingasai, Kai suskilai šalta, Kaip susvyravo, kaip Susverdėjo pravirkus visata! 1954 ir 1981. |