NUO PIEŠINIŲ URVE IKI GRAFOSKOPINĖS SKALĖS Spausdinti
Parašė Justinas Pikūnas   

Red. kun. Kęstutis Trimakas, Ph.D., S.T.L.

Detroito universiteto Vaikų ir šeimų centro direktoriaus psichologo dr. Justino Pikūno sudaryta grafoskopinė skalė žmonių analizavimui, tyrimams bei diagnozei nustatyti jau panaudota ne tik Juntinėse Amerikos Valstybėse, bet ir Lietuvoje bei Brazilijoje.
 
Piešimo genezė
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad jau tarp 35,000 ir 15,000 metų prieš Kristų Europoje paleolitinis žmogus piešė savo urvą, įbraižyda-mas įvairias figūras ir tuo būdu komunikuodamas savo idėjas. Galbūt jis taip pat piešė savo ir kitų žmonių pasigėrėjimui. Nors šio labai senovinio meno išliko labai mažai, bet tai nėra įrodymas, kad jo mažai buvo sukuriama. Atvirkščiai, šių ir vėlesniųjų šimtmečių duomenys liudija braižymo bei piešimo universalumą.

XIX amžiaus pabaigoje Anglijoj Ebenezer Cooke (1885) parašė studiją apie vaikų paišymo meną, nurodydamas ryšį tarp vaiko vystymosi ir jo piešimo požymių keitimosi. Pora metų vėliau Italijoj Corrado Ricci (1887) išleido pirmąjį vaikų paišymo meno rinkinį. Abi šios studijos sukėlė didelį dėmesį, ypač mūsų šimtmečio pradžioje. Bavarijoj 1903-1905 metų bėgyje D.G. Kerschen-steiner (1905) surinko arti 100,000 vaikų piešinių ir atliko amžiaus ir lyties grupių palyginimus. Šis jo statistikinis darbas nustatė amžiaus standartus ir išryškino piešimo tarpsnius: schematinį, fizikoplastinį ir tri-dimensinį. Jo duomenys taip pat rodė, kad, išskiriant dekoratyvinius piešinius, berniukai esą parodę geresnius sugebėjimus visuose paišymo tarpsniuose.

Labai yra vertinga Georgės Rouma (1913) studija, atlikta Belgijoje su šiom grupėm: 8 vaikų piešiniai, padaryti 9 mėnesių laikotarpyje, 40 vaikų pusvalandiniai laisvi piešiniai, periodinis piešimo stebėjimas atsilikusių ir nenormalių vaikų klasėje, kasdieninis piešimo darbų stebėjimas kitoje mokykloje ir pagaliau vaikų darželio piešiniai. Ši neįprastai plati studija nustatė paišymo plėtros fazes, pradedant nuo sugebėjimo panaudoti pieštuką, iki pilno žmogaus figūrų bei profilių piešimo.

JAV 1926 m. Florence Goode-nough išleido knygą apie inteligencijos testavimą, panaudojant  piešimą.  Mat beaugdamas vaikas vis prideda savo piešime naujų bruožų. Taigi juos galima skaičiuoti ir išreikšti psichinio vystymosi matais. Panaudodama 3593 keturių iki dešimt metų vaikų piešinius, ji nustatė amžiaus normas žmogui piešti. Nors kokybės atžvilgiu mergaitės esančios truputį stipresnės už berniukus, tačiau kiekybė abiejų lyčių piešime liekanti ta pati. Pažymėtina, kad šioje knygoje Goodenough apžvelgia daugiau kaip 150 paišymo studijų, išleistų iki 1922 metų. Visa tai parodo stebėtinai didelį auklėtojų ir psichologų dėmesį vaiko piešimui XX šimtmečio pradžioje.

1939 metais Vokietijoje Ehrig Wartegg sukūrė bene pirmutinę piešimo skalę, susidedančią iš 8 piešimui akstinų. Taip pat jis išvystė bent dalinę interpretacijos sistemą, surištą su piešimo turiniu ir jo apipavidalinimu (Wartegg 1953).

Bendrai apie piešimo interpretaciją rašydamas Emmanuel F. Hammer (1958, psl. 646) pabrėžė, kad piešiniai išreiškia pirmkalbines dimensijas, nurodo prasidedančią patologiją ir turi aukštą prognostinę reikšmę. Jais "galima išreikšti tuos dalykus, kuriuos testuojamasis nenori komuni-kuoti arba negali jų pasakyti, kadangi jie yra už jo sąmonės ribų".

Psichologinio testavimo būdai

Psichologijoje yra du pagrindiniai testavimo metodai: psichometrinis ir projektyvinis. Psichometrinis testavimas turi aiškią struktūrą ir teisingus sprendimus ar atsakymus, pvz. kokia yra istorinė Lietuvos sostinė? Arba kriaušė ir slyva — kuo jos yra panašios ar bendros? Taip pat, man pasakius, pakartok sekančius skaičius: 2, 7, 6, 8, 5. Čia turime psi-chometrinius testavimo uždavinius U j i airių tos rūšies testų.

Projektyviniame metode testavimo akstinai turi visai mažai bet kokios struktūros — čia testuojamasis asmuo turi sukurti jiems savo struktūrą. Čia nėra teisingų ar klaidingų atsakymų, pvz., nupaišyk namą, medį ir asmenį. Kas kokį namą, medį ar žmogų ir kaip juos nupaišys, visiškai priklauso nuo testuojamojo asmens. Arba, kaip Rorschacho teste, parodoma dešimtis gana skirtingų išsiliejusio rašalo kleksų ir klausiama, pagal Exnerį, kas čia galėtų būti? Kiti psichometrinio testavimo pavyzdžiai yra matomi pirmoje figūroje,     o projektyvinio — antroje.

Reikia pabrėžti, kad struktūros suteikimas mažaforminiams testavimo akstinams giliai paliečia testuojamojo vidinį pasaulį su jo polinkiais, silpnybėmis, emocijomis bei kitais bruožais ir tuo būdu bent dalinai atskleidžia juos pačius.

Psichologiniai testai turi būti no-motetiniai ir standartizuoti — su amžiaus pagrindu nustatytomis normomis. Projektyviniai testai gali būti standartizuoti, bet jie yra taip pat idiografiniai, suteikia didelę galimybę individualumo ar net unikalumo pasireiškimams.
Kaip matome, nustatant žmogaus piešimo panaudojime inteligenciją, Goodenough vartojo psichometrinį metodą. Ji skaičiavo nupiešto žmogaus dalis. Wartegg naudojosi pro-jektyviniu metodu, testuojamųjų psichodiagnozę apibūdindamas. Norisi pažymėti, kad tarp kitų studijų Ina Užgirienė ir J. McV. Hunt (1975), remdamiesi Piaget teorijos pagrindais, sukūrė naują metodą vaiko vystymosi tarpsniams ir jo kogni-tyviniams bruožams bei sugebėjimams nustatyti. Savo keliomis studijomis Vytautas Bieliauskas išplėtė Buck H-T-P (namo, medžio ir asmens)  piešimo  projektyvinį  testą.

Grafoskopinės skalės sukūrimas
Mano sudaryta skalė priklauso projektyviniam arba psichodiagnos-tiniam piešimo testavimui. Čia testuojamasis, įsižiūrėjęs į testavimo blankoje esamus mažus pojūčio akstinus, atranda savyje paišymui objektus ir panaudoja savo pasirinktos spalvos pieštukus tiems objektams apipavidalinti. Savo studijų metu Miunchene pradėjau domėtis piešimu kaip diagnostine priemone. 1948 metų rudenį dalyvavau Wart-eggo piešimo metodo pratybose. Sekančiais metais tarp kitų testų naudojau tą priemonę dr. V. Bieliausko vadovaujamame testavime (nustatant kandidatų sugebėjimus bei tinkamumą UNRRA'os amatų mokyklai).

Braižymu ir piešimu susidomėjimas dar padidėjo, Detroito universitete dėstant psichometrinio ir ypač projektyvinio testavimo kursus bei praktiką. Po daugelio bandymų su įvairaus amžiaus vaikais atrinkau tinkamiausius testavimo akstinus savo pirmajai skalei, kuri ir buvo išleista 1953 metais. Po kai kurių pakeitimų ji vėl buvo išspausdinta 1961 m. Tuojau po to pradėjau papildomus tyrimus, vėl naudodamas dešimtis pojūčio akstinų, ir galop atrinkau iš jų dešimtį savo antrajai skalei, skirtai daugiau jaunimo amžiui bei suaugusiems testuoti. Ši skalė  buvo atspausdinta  1963  m.

Nėra lengva surinkti originalius testavimo akstinus (reikia daug testavimo), bet yra daug sunkiau išvystyti įvairių determinantų ir kt. faktorių apskaičiavimo ir ypač jų interpretavimo sistemą. Testo vadovas turi šios teorijos gausius pagrindus, bet jų nagrinėjimas jau būtų visai kita tema.

Abi piešimo skalės įjungia spalvų naudojimą (nei Warteggo, nei kiti piešimo testai spalvų nenaudoja), o taip pat joje gaunami ir rašymo pavyzdžiai, nes testuojamieji turi parašyti, ką jie nupiešia, ir raštu atsakyti į papildomą klausimą. Rorschacho ir kitų testų patirtis rodo, kad formų naudojimas yra susirišęs su kognityvių galių ir savivaldos pasireiškimais, gi spalvos yra susijusios su jausminio išgyvenimo būdais. Šitokia tyrimais pasiekta spalvų ir formų sintezė suteikia šiai skalei mokslinį pagrindą ir didesnį testavimo pilnumą už kitus piešimo testus. Yra žinoma, kad, vaiko asmenybei vystantis, jis ar ji keičia savo piešimo stilių tiek formų bei spalvų, tiek ir turinio atžvilgiu. Tas keitimasis vyksta ir vėliau — suaugusiojo amžiuje. Noriu čia pridurti, kad, Picasso asmenybei keičiantis, keitėsi ir jo tapybos stilius, ir būtent ne vieną kartą. Žinoma, daugelis dailininkų galvoja, kad kartą jau atradus savitą stilių, reikia jo ir laikytis per visą savo kūrybinį gyvenimą, tuo tarsi įrodant savo profesinį subrendimą. Išreikšdamas savo nuomonę, sakyčiau, kad, tai darydami, jie nustoja savo autentiškumo.

Tektų dar paminėti, kad šių tyrinėjimų ir skalės standartizavimo išlaidoms apmokėti esu gavęs tris savo universiteto stipendijas ir vieną JAV NIMH stipendiją (1961). Ta parama leido man turėti asistentą praktiškiems testavimo duomenims rinkti iš įvairių Michigano mokyklų. Taip pat tai suteikė progą padaryti keletą pranešimų Amerikos psichologų sąjungai bei Michigano mokslo ir meno akademijai.

Nuo 1955 iki 1980 m. keliuose universitetuose buvo atlikta gal apie 20 studijinių darbų; tarp jų parašyta Oklahomos universiteto disertacija (Morrissette, 1967) ir studija apie Brazilijos vaikų piešimą. Kita studija šiuo metu yra tęsiama Vilniaus universitete, kur jau surinkta keli šimtai užpildytų blankų. Matyt, norima šį testą standartizuoti Lietuvos vaikams. Beje, apie Brazilijos (Barn-well, 1966) studiją, paskelbtą American Anthropologist, 1966 m., atsitiktinai sužinojau tik po 10 metų, o apie savo testo perspausdinimą Vilniaus universitete sužinojau vieno iš ten sugrįžusio psichologo dėka. Taigi galėtų būti ir daugiau man nežinomų studijų, kuriose mano testas buvo ar tebėra naudojamas.

Kai 1967 m. Detroit Free Press išspausdino grofoskopinės skalės aprašymą ir įdėjo jos pavyzdį, ta proga gavau virš 2000 laiškų, prašančių analizuoti pridedamus piešinius. Kitą kartą to paties dienraščio atstovas atsivežė kažkokią studentę betarpiškam testavimui ir interpretacįjaL Testus atlikus ir man juos interpretavus, ji viską patvirtino, išskyrus vieną dalyką. Man pasakius, kad ji turinti rimtų sunkumų su savo motina ir kad ji galvojanti pabėgti iš savo namų, ji atsakė: "Ne, aš myliu savo tėvus ir mano namai man patinka." Nepraėjo nė dienos po šio aprašymo pasirodymo, kai man paskambino mano pusseserė, pranešdama, kad ta studentė jau buvo kartą pabėgusi iš savo namų ir kad tos problemos toje srityje nėra užsibaigusios. Mano pusseserė buvo tos studentės kaimynė, ir ji daug ką žinojo iš tos pačios studentės pasakojimų.

Prisimenu kitą atvejį, kai vienas iš mano buvusių studentų atsiuntė 15 šio testo užpildytų blankų ir prašė parašyti tų vaikų diagnozes. Aš tai atlikau ir vėliau gavau iš jo žinią, kad jos atitinka galutines šių vaikų diagnozes, nustatytas psichiatrų ir kitų specialistų po ilgų tyrimų ir testavimų. Man pačiam tai buvo didelė staigmena, kad tokia nuostabi ta projektyvinio testo galia. Žinoma, psichologijos testų interpretacija visada rišasi su darančio diagnozę profesionalo patyrimu. MSPA pakviestas, 1973 m. Ann Ar-bore pravedžiau savo metodo pratimus — workshop. Nuo to laiko grafoskopinė skalė yra gana plačiai naudojama Michigano mokyklose. Iki šiol nė vienas lietuvis nesusidomėjo šiuo testu. Sandros Scarr (1981) išvada, kad daugelis vaikų patiria didelių sunkumų mokykloje daugiausia dėl motyvacijos stokos ir prisitaikymo problemų, turi daug tiesos, nors, inteligencijos testus naudojant, atrodo, kad tai atsitinka dėl kognityvinių galių trūkumo. Todėl ji nurodo, kad ir pastangos, kurios atkreipia dėmesį į vaiko mokymosi motyvacijos ir prisitaikymo aspektus, bus daugiau efektyvios, negu pastangos, pagrindinai nukreiptos į kognityvinių galių stoką. Grafologinis testavimas ir čia gali daug padėti, nustatant motyvacinį lygį ir apibrėžiant ypač emocines ir intelektualines sugebėjimo prisitaikyti ribas. Iki šiol mano testo yra išleista apie 6000 vienetų ir jo vadovo apie 400 egzempliorių.
 

Dr. Justinas Pikūnas, Detroito universiteto psichologijos departamento direktorius.

Ši grafoskopinė skalė pasižymi teorijos ir formos originalumu. Be to, ji pakankamai paremta tyrimais ir tinkama klinikiniam vaiko bei jaunuolio pagrindinių asmens savybių, būtent prisitaikymo, motyvacijos, inteligencijos bei psichopatologinių polinkių testavimui. Pavyzdžiui, kai kurių turinio kategorijų piešimas yra psichopatologijos vaisius.
Šiuo metu esu paruošęs naujas šio testo formas ir kiek perrašęs jo vadovą, kuris yra skiriamas abejoms skalėms. Šis papildymas gal ir bus šio taip ilgai nusitęsusio projekto užbaiga. Tenka paminėti, jog šis testas paplito be jokių asmeninių pastangų ir be jokios komercinės reklamos.

Kaip iš Korchin ir Schuldberg apžvalginio straipsnio (1981) matyti, projektyvinio testavimo ateitis nebus bloga nei Rorschachui, nei kitiems psichodiagnostikos   testams.   Exner (1978, p. 3) pabrėžė, kad Rorscha-cho vertinimo procesas, matyt, niekuomet neužsibaigs, nes jo testavimas yra ypatingai komplikuotas. Gal mažu mastu tą patį būtų galima pasakyti ir apie šią grafoskopinę skalę. Tie, kurie naudos grafoskopinę skalę, priims (ir atras), kas joje tikra ir vertinga. Ji suteikia progą stebėti testuojamąjį veiksme, ir jos duomenys leidžia formuluoti diagnostines ir prognostines hipotezes apie jo elgsenos šaknis, kurių klinikinį naudingumą jau paliudija visa eilė studijų, kaip Bushey (1955) Dorson (1980), Kuntz (1962), Morrissette (1967), Neville (1964).
Justinas Pikūnas

Literatūra ir šaltiniai:
Barnvvell, A. Responses of Brazilian children to the Pikūnas Graphoscopic Scale. American Anthropologist, 1966, 68, 748-752.
 
Bushey, James T. The relation between intelligence as shown on the PGS and school success of children between the ages of 7 and 9. Detroit, University of Detroit. M .A. Thesis, 1955.
Cooke, Ebenezer, Art teaching and child nature. London Journal of Education, 1885.
Dorson, U. The Pikūnas Graphoscopic Scale as a measure of adjustment, reality testing, and self-concept in emotionally impaired children. Detroit, University of Detroit. M.A. Thesis, 1980.
Exner, John E., Jr. The Rorschach: A comprehensive system, Vol. 2: Current research and advanced interpretation. New York. Wiley, 1978.
Goodenough, F.L. Measurement of intelligence by dratvings. New York, World Book, 1926.
Hammer, E.F. The clinical application of projective dratvings. Springfield, 111.: Thomas, 1958.
Kerschensteiner, D.G. Die Entvicklung der zeichnerischen Begabung. Mūnchen. Gerber, 1905.
Korchin, Sheldon J. & D. Schuldberg. The future of clinical assesment. American Psychologist, 1981, 36, 1147-1158.
Morrissette, P-. The Use of categories by bright, normai, and subnormal pre-adolescent girls on the Pikūnas Graphoscopic Scale and the Stephens Cate-gorization Tasks. University of Okla-homa. Ph.D. dissertation, 1967.
Neville, Helen A. A diagnostic eval-uation of the PGS II as compared to the MMPI. Detroit: University of Detroit. M.A. thesis, 1964.
Pikūnas Graphoscopic Scale (PGS) I. In Johnson, Orval G. Tests and measure-ments in child development: Handbook II. San Francisco: Jossey-Bass, 1976, Vol. I, 110-112.
Pikūnas, J. & H. Carberry, Standard-ization of the Graphoscopic Scale: The content of children's dravving. Journal of Clinical Psychology, 1961, 17, 297-301.
Ricci, Corrado. Vartė dei bambini. Bologna, 1887.
Puoma, Georgės, Le Language graphi-que de Venfant. Paris: Misch et Thron, 1913.
Scarr, Sandra, Testing for children: Assessment and the many determinants of intelectual competence. American Psychologist, 1981, 36, 1159-1166.
Užgiris, Ina Č. & J. McV. Hunt. Assessment in infancy: Ordinai scales of psychological development. Urbana: University of Illinois Press, 1975.
Wartegg, Ehrig, Der Zeichentest (WZT). Gottingen: Verlag fūr Psycho-logie, 1953.