POLITIKA 1981 METAIS Spausdinti
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
I
Tarptautinės politikos neuralginiai taškai šeštame ir septintame dešimtmetyje buvo susitelkę Europoje (Vengrijos sukilimas, Čekoslovakijos 'Pavasaris', Berlyno siena) ir Pietryčių Azijoje (Vietnamo karas). Aštuntame dešimtmetyje jie persimetė į Viduriniuosius Rytus iki Afganistano (Irano revoliucija, Afganistano okupacija, Egipto-Iz-raelio karas) ir į pietinę Afriką (Sovietų įsitvirtinimas Angoloj, P. Rodezijos virtimas Zimbabve). O su devintojo dešimtmečio pradžia tarptautinės padėties neuralginės opos atsinaujino Europoje (Lenkijos įvykiai) ir centrinėje Amerikoje (El Salvadoro įvykiai). Apskritai devintojo dešimtmečio pradžia atrodo pritvinkusi tarptautinių grėsmių ne tik dėl Sovietų Sąjungos karinio apsiginklavimo kai kurių pranašumų, palyginti su Jungtinių Valstybių kariniu pasiruošimu, bet ir dėl Vakarų pasaulyje besireiškiančių prisitaikymo nuotaikų prie  sovietų faits  accomplis.

Su JAV naujo prezidento ir dar iš opozicinės partijos atėjimu paprastai laukiama pasikeitimų JAV politikoje. Nemažai dėmesio skiriama prezidentinio kandidato rinkiminei platformai, nors jos retorika pirmiausia skiriama tik prezidentiniam kandidatui juo didesnį balsuotojų dėmesį ir palankumą sukelti. Dar daugiau dėmesio skiriama naujojo prezidento inauguraciniams pareiškimams, nors ir jie nėra kurios konkrečios programos paskelbimas, o tik būsimos vyriausybės pagrindinių siekimų nusakymas. Prezidento Reaga-no atveju tas nusakymas daugiausia buvo skirtas JAV ūkiniam reikalam. Tatai galbūt apsprendė ne tik JAV ūkiniai negalavimai, bet ir kongreso aštuntame dešimtmetyje prezidento iniciatyvai, JAV7 užsienių politiką vykdant, užkarti varžtai, ir kongreso nelaimingas įsikišimas į JAV slaptosios tarnybos veiklą ir jos sudemoralizavimas. Per savo prezidentavimo pirmuosius metus Reaga-nas gana sėkmingai siekė tais prezidentui kongreso užkartais varžtais atsikratyti ar bent juos atitinkamai atleisti. Tatai galėjo turėti įtakos ir 1981 JAV užsienių politikos aktyvumui. Tuo atžvilgiu kai kurie JAV užsienių politikos ekspertai, vertindami prezidento Reagano pirmųjų metų užsienių politiką, gal ir turi pagrindo, pasigesdami tos politikos didesnio aktyvumo.

Ir keičiantis JAV prezidentam, JAV užsienių politikos tikslai nesikeičia. Tačiau gali keistis politikos vykdymo taktika. Šiuo atžvilgiu prezidento Reagano užsienių politika neabejotinai skirtinga nuo prezidento Carterio politikos. Prezidentas Carteris JAV užsienių politikos programą siejo su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, su demokratinių laisvių praktika. Šių teisių bei laisvių padėtis valstybėje daug lėmė jos santykius su prezidento Carterio administracija, kuri savo užsienių politikai buvo skyrusi kilnią misiją: ginti žmogaus teises ir demokratines laisves, kur jos paniekintos, skatinti tom teisėm ir laisvėm valdžios pagarbą ir pripažinimą. Tai atitiko JAV politikos idealistinę tradiciją, bet nevisada sutapo su JAV interesais.

Prezidento Reagano užsienių politika, nors žmogaus teisių ir demokratinių laisvių taip pat nėra išbraukusi iš JAV politikos uždavinių, bet tų uždavinių eilėje jas yra subordinavusi JAV interesų pirmumui. Jeigu JAV interesai diktuoja draugingų santykių reikalą su Argentina, Brazilija ar Čile, prezidento Reagano politika jų draugingumo neatstums tik todėl, kad jos nesiskaito ar per mažai skaitosi su žmogaus pagrindinėmis teisėmis ir demokratinėmis laisvėmis.

Reaganui pradėjus prezidentauti, El Salvadoro vidaus padėtis buvo atsidūrusi ant briaunos. Tik skubus ir ryžtingas JAV įsikišimas, sustiprinęs El Salvadoro vyriausybės jėgas JAV ginklais ir kariniais instruktoriais, padėtį išgelbėjo ir bent kiek stabilizavo. Bet stoka atitinkamo pobūdžio vykdomųjų tarpininkų varžo JAV karinės paramos teikimo iniciatyvą ir laisvę. Kai Sovietų Sąjunga savo karinę paramą Afrikos, Azijos ar centrinės Amerikos revoliucininkams gali teikti per tarpininkus, kaip amerikiečiai sako, "by proxy", tam pasinaudodama Kubos ar kurio savo satelito talka, JAV turi angažuotis pačios. O toks betarpiškas angažavimasis sykiu yra suteikimas dingsties ir Sovietų Sąjungai savo ruožtu atitinkamai angažuotis. Jeigu JAV savo karines jėgas gali "skolinti" El Salvadorui ar Gvatemalai, tai Sovietų Sąjunga savo karines jėgas lygiai gali "skolinti" Afganistanui ar Lenkijai.

Sovietų invazija į Afganistaną atvėrė Vakarų pasauliui akis, kad JAV karinio pasiruošimo atsilikimas nuo Sovietų Sąjungos sudaro palankias sąlygas  Sovietų  Sąjungos agresinėm pagundom ir grėsmę tarptautinei taikai. Prezidento Carterio nusistatymus Sovietų Sąjungos atžvilgiu ta invazija taip stipriai supurtė, kad jie padarė 180 laipsnių posūkį. Prezidentas Reaganas šiai JAV — Sovietų Sąjungos karinio pasiruošimo pusiausvyros spragai užtaisyti ir Sovietų Sąjungai iš agresinių pagundų išvaduoti nedelsdamas ėmėsi smarkiai didinti JAV gynybos biudžetą.

Tačiau šių dienų pasaulis taip ištroškęs taikos bet kuria kaina ir taip įsibaiminęs dėl branduolinio karo galimybės ir padarinių, kad subtili sovietinė propaganda už taiką ir prieš (žinoma, tik Vakarų) branduolinį ginklavimąsi yra radusi Vakaruose palankią dirvą ir stiprų atgarsį. Šiuo atžvilgiu dėmesio verti JAV katalikų kai kurių hierarchų vieši pasisakymai. Šv. Pranciškaus 800 metų gimimo sukakties proga San Francisco arkivyskupas Quinn savo pamokslą 1981.X.4 daugiausia skyrė branduolinio ginklavimosi kriminališku-mui aiškinti, reikalaudamas, kad mokyklose būtų pamokos prieš branduolinį ginklavimąsi, o ligoninėse ir parapijose — atitinkamos paskaitos. Amarilio (Texas) vyskupas Mathiesen savo pamoksle ragino Pantex branduolinių ginklų fabriko darbininkus, kad mestų savo darbą. Seattle arkivyskupas Hunthausen vienam katalikų susirinkimui aiškino, kad JAV katalikai turėtų susilaikyti mokėję bent pusę federalinių mokesčių kaip protestą prieš branduolinį ginklavimąsi. Prieš branduolinį ginklavimąsi taip pat yra pasisakę Kansas City arkivyskupas Strocker ir Juneau (Alaskos) vyskupas Kenney. Šv. Pranciškaus 800 metų gimimo sukakties proga JAV pranciškonų atstovas tėvas Louis Vitale ragino JAV vyriausybę užšaldyti branduolinių ginklų gamybą. Nors tai tik atskirų JAV katalikų hierarchų balsai, kurie neatstovauja bendro hierarchijos nusistatymo, vis dėlto tai labai reikšmingi faktai JAV visuomenės bendrom nuotaikom pavaizduoti. Dar stipriau prieš branduolinį ginklavimąsi pasisako V. Europos visuomenė.
Šiom visuomenės nuotaikom neutralizuoti prezidentas Reaganas apsukriai yra pasiūlęs Sovietų Sąjungai abipusį branduolinį nusiginklavimą. JAV susilaiko nuo atitinkamų branduolinių ginklų gamybos ir jų įtaisymo Europoje. Sovietų Sąjunga išmontuoja savo SS20, SS4 ir SS5 branduolines raketas.

Prezidentas Reaganas laimėjo įspūdingą pergalę senate dėl AWACS lėktuvų ir kitų modernių ginklų pardavimo Saudi Arabijai prieš Izraelio opoziciją ir prieš tos opozicijos čionykščių atstovų įtaigavimus senatoriam tą pardavimą vetuoti. Europos politiniai komentatoriai tą prezidento laimėjimą laiko nelauktu, bet tikslingu JAV Artimųjų Rytų politikos persilaužimu. Apskritai prezidentas Reaganas ir jo valstybės sekretorius Haigas laikomi nuoširdžiais ir tvirtais Izraelio draugais. Tačiau dabartinė Izraelio vyriausybė, ypač premjeras Beginąs, atrodo, baiminasi, kad tas Prezidento Reagano tvirtas draugingumas Izraeliui sykiu gali būti ir pavojingas, nes gali užliūliuoti JAV žydų bendruomenės budrumą Izraelio interesam ir įgalinti prezidentą Reaganą tokiai Artimųjų Rytų politikai, kuri neatsižvelgtų arba nepakankamai atsižvelgtų į Izraelio interesus.

Washingtonas prezidento Reagano Artimųjų Rytų politiką vadina lygaus traktavimo ("even-handedness") politika, o jos tikslu laiko arabų ir Izraelio bendrą įsisąmoninimą, kad Artimųjų Rytų pagrindinė problema yra ne Izraelio nebaigta byla su palestiniečiais ir arabais, bet sovietinė grėsmė visiems Artimiesiems Rytams — ir arabam ir Izraeliui. Tai bendrai grėsmei atitolinti, JAV vadovaujant, ir arabai, ir Izraelis, nepaisydami Izraelio su palestiniečiais nebaigtos bylos, turi siekti strateginės darnos ("strategic con-sensus"). Tačiau net ir tie arabų kraštai, kuriem sovietinė grėsmė akivaizdi ir bauginanti, įtariai prisibijo, kad ta JAV peršama Artimiesiem Rytam strateginė darna ne tik gali vesti į Izraelio egzistencijos pripažinimą — su tuo, pagaliau, dar galima būtų sutikti, — bet taip pat ir į Izraelio kaip Artimųjų Rytų paties didžiojo karinio veiksnio vadovaujamo vaidmens toj strateginėj darnoj faktinį prisiėmimą. Savo ruožtu Izraelis toj strateginėj dainoj mato tik JAV politikos "Trojos arklį" Gazos juostoje ir Jordano pakrantėje palestiniečių nepriklausomai valstybei sukurti. Todėl premjeras Beginąs paskubėjęs aneksuoti okupuotas Syrijos Golan aukštumas ir netrukus taip pat aneksuosiąs okupuotas Jordano žemes, tuo būdu šachuodamas strateginės darnos perspektyvą. Tuo atžvilgiu Izraelio politika visiškai atitinka mūsų priežodį: Viešpatie, apsaugok nuo tokių draugų (politikos), o su priešais aš pats susidorosiu.

II
Ir Rytų, ir Vakarų Europoje 1981 metai pasižymėjo politiniu judrumu. Dėmesio centru buvo jau 1980 m. prasidėję Lenkijos įvykiai. 1981 m. pradžioje Solidarumo susikirtimas su valdžia dėl šeštadienių darbo baigėsi kompromisu. Solidarumo susikirtimas su valdžia vasario mėnesį dėl ūkininkų profesinio susiorganizavimo taip pat baigėsi kompromisu. Dar daugiau. Solidarumo demokratinės nuotaikos persimetė į pačią kompartija. Jos apačia, eiliniai nariai, išsikovojo demokotinius rinkimus atstovam į kompartijos kongresą, kuris savo ruožtu demokratiniu būdu išrinko kompartijos vadovą. Bet nuo čia prasidėjo kelias atgal. Pirmiausia pačioje kompartijoje. Kompartijos kongreso liepos mėnesį demokratiniu būdu išrinktas kompartijos vadovas (Kania), spalio mėnesį jau buvo pakeistas generolu (Jaruzelskiu), kuris jau nuo vasario mėnesio buvo tapęs vyriausybės premjeru. Tad ir valdžios, ir kompartijos vairas atsidūrė kario rankose. Savo ruožtu Solidarumas, savųjų entuziastų spaudžiamas, vis griežčiau ėmė kelti politinių reformų reikalą. Reikalavimas atsiklausti tautą dėl Lenkijos politinės santvarkos buvo ne tik aiškus pasikėsinimas prieš kompartijos turimas valdžios monopolines pozicijas, bet ir aiškus iššūkis Sovietų Sąjungos imperinei hegemonijai Lenkijoje. Lenkijos kompartija ir Sovietų Sąjunga buvo prispirtos prie sienos ir turėjo arba kapituliuoti, arba reaguoti. Sovietų Sąjungai spaudžiant, gruodžio 12 d. vidunaktį buvo įvestas karo stovis, ir visa Lenkijos valdžia atiduota į karių rankas. Solidarumo centrinių organų veikėjai ir daugelis vietinių veikėjų buvo internuoti Darbininkai mobilizuoti darbui. Streikai uždrausti. Spontaniški atskirų įmonių darbininkų pasipriešinimai sugniuždyti.

Šią apžvalgą rašant, dar nebuvo aišku, ar ir kiek karo stovio įvedimas leis patiem lenkam savarankiškai tvarkytis, sykiu ieškant kompromiso su Solidarumu. Gen. Jeruzelskio pareiškimas, skelbiant karo stovį, kad Lenkijai reikia ne barikadas, bet tiltus statyti, buvo viltingas ta prasme padrąsinimas. Bet karo stovio įvedimą faktiškai lėmė Sovietų Sąjunga, kad savo imperinę hegemoniją Lenkijoje apsaugotų. Todėl sunku tikėti, kad tol, kol Sovietų Sąjunga bus pajėgi išlaikyti Lenkiją savo sovietinės imperijos krantuose, Lenkija galėtų atsipalaiduoti nuo sovietinio satelito priklausomybės. Tačiau ir satelitinėje priklausomybėje būdama, Lenkija, o taip pat ir pati Sovietų Sąjunga, turėtų suprasti, kad kareivio durklas nėra tinkamas įrankis nei anglim kasti, nei plienui gaminti, nei uostų kranam operuoti. O tokį supratimą turėtų skatinti ir Vakarų atitinkamas spaudimas.

Lenkijos demokratinių nuotaikų ir apraiškų prasiveržimas buvo laisvojo pasaulio sutiktas su gyvu susidomėjimu ir nuoširdžia moraline bei materialine parama. Tačiau prieš to prasiveržimo gniuždymą karo stovio įvedimu tik JAV ėmėsi ūkinio spaudimo priemonių prieš Sovietų Sąjungą ir Lenkijos vyriausybę. Vakarų Europa, nekalbant apie sovietų satelitus, tam JAV sprendimui nelinkusi solidarizuoti. Ypač Vakarų Vokietija savo ūkiniais išskaičiavimais nenori angažuotis lenkų tautos laisvei ginti. Tam savo abejingumui pateisinti prisimenama, kad jau 1945 m. Jaltoje Lenkija buvo perleista Sovietų Sąjungos įtakai, bet užmirštama, kad ten pat Jaltoje buvo sutarta Lenkijos demokratinė santvarka ir kad tas Jaltos susitarimas buvo sovietų sulaužytas. Užmirštami taip pat Helsinkio galutinio akto susitarimai nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus ir gerbti suverenumą. Faktiškai tad Europos abejingumas Lenkijos padėties atžvilgiu yra nepateisinamas juo labiau, kad labai sumenkina ir JAV taikomo ūkinio spaudimo paveikumą. (Beje, sovietinių satelitų nedraugiški balsai Lenkijos Solidarumui nebūtinai yra nuoširdūs balsai. Faktiškai jie gali būti ir netikri. Juk kaimo šuo loja ne dėl to, kad jam kaimas rūpėtų, o tik dėl to, kad nuo savo kiemo ir nuo savęs priešą nubaidytų).
Vakarų Europos 1981 m. politines nuotaikas gana vaizdžiai nusako šiokie plačiai pasklidę samprotavimai: rusai Afganistane, Kubos kariai Afrikoje, Vietnamas Kambodijoje — Europos neliečia. Tai Afganistano, Angolos, Kambodijos reikalas. Artimųjų Rytų problemos? Tai JAV reikalas. Be to, kas beatsitiktų su Saudi Arabija, jos nafta vis tiek nesiliaus tekėjusi į Europą. Kur gi kitur jai tekėti! Lenkijos įvykiai? Teisybė, Sovietų Sąjunga nesiskaito nei su Lenkijos suverenumu, nei su Helsinkio deklaracijomis. Bet ir Lenkija turi suprasti, kad Vakarų Europa dėl jos nesivels į trečiąjį pasaulinį karą. Vakarų Europa gyvena tame pačiame miške, kuriame ir sovietinis lokys gyvena. Bet jis tuo tarpu nesiveržia Vakarų Europos bičių kopinėti. Atvirkščiai, prekybinių mainų sovietiniu medum jis saldžiai tepa Vakarų Europos gyvenimo ūkinį standartą. Ne. Niekados mes, Vakarų Europa, nepakelsime rankos ir nesigriebsime ūkinių ar tolygių sankcijų už kitų laisvę savo pačių, kad ir gal tik laikinio patogumo sąskaita. Supergalybių — Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstybių — rungtynėse mums, Europai, geriausia būti neutraliems.

Visai logiška, kad šitokių samprotavimų aplinkoje Atlanto karinė sąjunga (NATO) išgyvena tam tikrą krizę. Dar niekada nuo savo susior-ganizavimo pradžios (1949) ji nebuvo taip nevieninga, kaip 1981 metais dėl europinių partnerių skirtingų nuo JAV pažiūrų. Nepasitikėdami, kad sovietinės invazijos į Vakarų Europą atveju JAV rizikuotų branduolinį karą, NATO europiniai partneriai savo saugumui garantijos ar bent šiokios tokios atramos dairosi į rytus, nors toks dairymasis ir primena aną žmogelį, kuris, eidamas neapšviesta gatve, pametė savo namų raktus ir, tamsoj negalėdamas jų susirasti, sugalvojo jų ieškoti kitoj gatvėj, kur degė gatvės lempos.

Europos abejingumą NATO atžvilgiu iš dalies lemia ir atsitiktinumas. Kai septintame ir aštuntame dešimtmetyje Europos ūkis klestėjo, NATO jėgų stiprinimas ir gynybai lėšų didinimas tada dėl dėtente politikos nebuvo aktualu. Dabar, devintame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungos grėsmingas apsiginklavimas ir agresyvumas verčia ir NATO valstybes savo karinį pasiruošimą stiprinti, Europos ūkis kaip tik išgyvena savo sunkumus. O gi didinti gynybos reikalam lėšas masių gerovės sąskaita, demokratinėm valstybėm labai nepopuliaru. Sovietinė propaganda tą nepopuliarumą dar subtiliai pakursto. Dėl to nepopuliarumo 1981 m. keliose Europos valstybėse opozicijai  yra  pavykę  laimėti  rinkimus.

Jeigu JAV 1981 metų horoskopas rodęs, kad čia trys labiausiai reikalingi sprendimo klausimai yra narkotikų kontrolė, privačių ginklų kontrolė ir advokatų kontrolė, Vakarų Europos 1981 metų horoskopas įtaigavęs, kad ten trys labiausiai reikalingi sprendimo klausimai buvo bendrų europinių institucijų stiprinimas, glaudesnis politinis bendradarbiavimas ir didesnė ūkinė integracija. Faktiškai lig šiol Europos gyventojų visuotiniais balsavimais išrinktas Europos parlamentas daugiausia turi ribotis tik savo atstovų pabendravimu, be atitinkamų kompetencijų Europos ūkio, politikos ar saugumo klausimais. O Britanijos ir Graikijos socialistai netgi grasina savo kraštus iš Europos ūkio bendruomenės visai atšaukti. Ir 1981 metais vienintelis konkretus žingsnis europinės vienybės keliu buvo Vokietijos paruoštas ir Italijos pritartas Helsinkio galutinio akto pavyzdžiu suredaguotas Europos akto projektas. Jis deklaruoja Europos ūkio bendruomenės narių-valstybių politinę sąjungą; įteisina veikiančią Europos ūkio bendruomenės tarybą; numato Europos ūkio bendruomenės narių-valstybių užsienių politikos koordinavimą; numato Europos ūkio bendruomenės taryboje sprendimus balsų dauguma, atskiriem bendruomenės nariam paliekant veto teisę tik išimtiniais atvejais; numato bendruomenės tarybai kompetenciją svarstyti ne tik Europos ūkinius, bet ir kultūrinius bei saugumo klausimus; numato tam tikrą kompetenciją Europos parlamentui ir jo atstovam. Ar tas projektas jau 1982 metais taps Europos susitarimu, parodys ateitis.

Iš anksčiau paveldėtų politinių klausimų ir 1981 metais nesusilaukė sprendimo nei Graikijos-Turkijos byla dėl Kipro, nei šiaurinės Airijos byla. Tiesa, šioj byloj prasidėjo tiesioginiai pokalbiai tarp Airijos ir Britanijos vyriausybių. K Em-ropos vidaus politinių įvykių, kurie galėtų turėti poveikio ir tarptautinei politikai, pažymėtini socialisto Mitterand išrinkimas Prancūzijos prezidentu ir socialistų daugumos išrinkimas Prancūzijos parlamentan; taip pat socialistų daugumos išrinkimas Graikijos parlamentan. Dėmesio vertas ir grupės Ispanijos karininkų pasikėsinimas prieš demokratinę santvarką.

III
Brežnevas nėra Stalinas, ir Brežnevo režimas nėra Stalino režimo replika. Nėra nuolatinio teroro, ir kompartijos politbiuras nėra KGB ataskaitoje. Bet ir Brežnevo Sovietų Sąjunga yra rusiškai agresyvaus supermonopolinio totalitarizmo įkūnijimas. Kai 1968 m. prieš invaziją į Čekoslovakiją Ciernos konferencijoje Čekoslovakijos Dub-čekas tikino Sovietų Sąjungos atstovus, kad Čekoslovakija, nepaisant reformų, pasiliks socialistinė, Brežnevas jį grubiai pertraukė savo pastaba: "Nekalbėk man apie socializmą. Ką mes turime — mes pasilaikysime".

Kalbant apie sovietų 1981 metų politiką, tuoj pat iškyla visas kompleksas Rytų — Vakarų santykių. Jų karinė, politinė, ūkinė dimensija. Ūkinės dimensijos santykiuose visą laiką neabejotinai pirmauja Vakarai. Politinės dimensijos santykiuose neprasikiša nei Rytų, nei Vakarų pirmavimas. Savo metu ryškėjęs prosovietinis III-ojo pasaulio ideologinis užsidegimas 1981 metais jau buvo atvėsęs, kai kur ir visai išblėsęs. Tačiau Rytų-Vakarų karinės dimensijos santykiuose 1981 metais pirmavimas neabejotinai priklausė Sovietų Sąjungai. Jos karinė jėga ne tik stipriai veikė tiesioginius kaimynus Europoje ir Azijoje, bet siekė ir Pietryčių Aziją, ir Artimuosius Rytus, ir Afriką, ir Pietų Ameriką. Dauguma sovietolo-gų sutaria, kad 1981-1985 metais iš eventualaus ginkluoto konflikto su JAV laimėtoju išeitų Sovietų Sąjunga.

Šis sovietų karinis pranašumas skatina sovietinio imperializmo agresyvumą. Pigu suprasti, kas atsitiktų, jei Sovietų Sąjunga susiprastų su Kinija. Laimei sovietų karinė galybė turi savo achi-linį kulną: sovietinio ūkio nesėkmingumą, gyvenimo standarto skurdumą ir kone visuotinį bodėjimąsi supermonopolinio totalitarizmo sovietine sistema. Kai kurie politiniai komentatoriai įsitikinę, kad tas sovietų achilinis kulnas gali tapti impulsu pačiai sovietinei sistemai reformuotis. Esą reikia tik keliariopai sustiprinti Vakarų politinę informaciją, jos turinį specialiai pritaikant partiečiam, intelektualam, darbininkam ir kolcho-zninkam. Bet kai kurie sovietologai tikėjimą galimybe sovietinės sistemos reformom impulso iš apačios laiko iliuzija. Rusas iš prigimties linkęs į fatalizmą. Nors jis nekenčia policijos ir nepasitiki partija, nors yra įsitikinęs, kad Vakaruose geriau, vis tiek pasilieka inertus sovietinės sistemos atžvilgiu, jai alternatyvos aktyviai neieškos ir dėl to nerizikuos, juo labiau, kad jam patinka karinė sovietų galybė. Tokiam impulsui iš apačios vienintelis veiksnys yra Rusijos pavergtos tautos. Bet tam jos per silpnos. Be to, Rusijos istorija liudija, kad visos reformos atėjo iš viršaus: Jono Žiauriojo, Petro Didžiojo, Aleksandro II-ojo, pagaliau — Lenino ir Stalino. Tad ir sovietinės sistemos reformom impulsas tegali ateiti iš viršaus. Ir kompartijos politbiure esą blaivai galvojančių žmonių, kurie mato supermo-nopolitinio totalitarizmo sistemos nesėkmes ir beprasmiškas aukas, ir norėtų esminių sistemos pakeitimų. Išmintinga Vakarų politika tokius kompartijos viršūnėje tvylojančius nusiteikimus turėtų skatinti ir stiprinti. O tokiam uždaviniui, pasak žinomo sovietologo Princeton universiteto prof. R.C. Tuckerio, geriausia tiktų detente politika. Ji patrauktų Sovietų Sąjungą į tarptautinį bendradarbiavimą, pagydytų ar bent neutralizuotų sovietų paranoišką įtarumą Vakarų intencijų atžvilgiu ir sudarytų atitinkamą aplinką atsidėti sovietinės sistemos esminėm reformom. (Plg. Foreign Affairs, vol. 60, No. 2). Dėmesio vertas faktas, kad Tuckerio mintys kaip tik atspindi V. Europos nuotaikas. Savo ruožtu Britanijos, JAV, Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos tarptautinės politikos ir taiptautinių santykių studijom institucijų ekspertų simpoziumas priėjo vieningas išvadas, kad Vakaram privalu išlyginti savo karinio pasiruošimo atsilikimą nuo sovietų karinio pasiruošimo ir kad opiausia Rytų — Vakarų santykiuose vieta yra Artimieji Rytai.

Sovietų Sąjungai labai knieti įvaryti pleištą į Vakarų Europos — Šiaurės Amerikos karinę sąjungą ir apskritai į jų politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu. 1981 metais sovietam tai pusėtinai sekėsi. Nesveikuojančio Brežnevo trijų dienų vizitas Vakarų Vokietijai neabejotinai turėjo trilypį uždavinį: silpninti NATO ir apskritai Vakarų karinį pasiruošimą; gundyti Vakarų Europos — Sovietų Sąjungos ūkinių mainų pelnu; ir įpiršti Vakarų Vokietijaj specialių santykių su Sovietų Sąjunga galimybę, kuri neva vestų į abiejų Vokietijų vienybę. Iš eilės jau trečias toks Brežnevo apsilankymas Bonnoje. Kiekvieną kartą po jo apsilankymo Vakarų Vokietijoje atsiranda tam tikrų nuosėdų, iškyla kokia neįprasta Vakarų Europos interesams idėja: laisva nuo branduolinių ginklų europinė zova, neutrali Vokietija... Vakarų Europa, pirmiausia Vakarų Vokietija, mažiausiai atsparios yra sovietų ūkinių mainų pagundai. Prieš JAV nusistatymą Austrija, Belgija, Italija, Olandija, Prancūzija, Švedija ir Vakarų Vokietija sutiko paskolinti Sovietų Sąjungai 12 bilijonų dolerių dujotiekio statybai iš Jamalo pusiasalio į Vakarų Europą. (Tas šiaurės vakarų Sibiro pusiasalis Karos jūroje yra į šiaurės rytus nuo vergų stovyklomis pagarsėjusios Vorkutos). Paskola moka tik 2.5% ir grąžinama natūraliomis dujomis tuo pastatytu dujotiekiu. Tos paskolos didžiausia dalis tenka Vakarų Vokietijai.

Po pirmojo pasaulinio karo Vilniaus kraštą ir Lietuvos sostinę okupavusi, Lenkija tarėsi įsigijusi masalą pačiai Lietuvai sumeškerioti. Po antrojo pasaulinio karo, okupavusi Rytų Vokietiją, Sovietų Sąjunga tariasi turinti masalą visai Vokietijai sumeškerioti. Faktiškai tas Rytų Vokietijos masalas Vakarų Vokietiją labai masina ir jos politiką įtaigauja.

Afganistanui sovietai jokio masalo neturi. Ir po dvejų metų nuo sovietų invazijos į Afganis-tamą Sovietų Sąjungos pozicijos ten nėra užtikrintos. Afganistano laisvės kovotojų armija išaugo apytikriai iki 80-90,000. Jos apsiginklavimas neatpažįstamai pagerėjo. Patys sovietai pripažįsta laisvės kovotojus vartojant kulkosvaidžius, patrankas,  priešlėktuvines  raketas.

Nepavyko sovietam ir Madrido konferencijos sukompromituoti. Vakarai lig šiol garbingai atsilaikė prieš sovietų alsinimo taktiką ir pastangas konferencijos dėmesį nukreipti nuo Helsinkio galutinio akto susitarimų vykdymo patikrinimo į tai, kas gali būti ateityje. 1980 m. lapkričio mėnes£ prasidėjusi, Madrido konferencija be rezultatų sugaišo visus 1981 metus.

Ne tik Sovietų Sąjungos santykiam su Baltijos jūros pakraščių valstybėmis, bet ir sovietų taikos propagandai Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje labai pakenkė sovietų povandeninio laivo įkliuvimas Švedijos teritoriniuose vandenyse — labai jautrioj Švedijos gynybai vietoj, prie Švedijos karinių įtaisymų bazės.

(Bus daugiau)