VYTAUTO VOLERTO "GREITKELIO" TEMOS IR VARIACIJOS

Parašė Jurgis Gliauda

VYTAUTAS VOLERTAS: Greitkelis. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys. Aplanką piešė Irena Mitkus Chicago, 1981. 164 psl., 6 dol. . . Tavo motina tikrai buvo idiote. —    Iš ko sprendi taip staiga? — sumišo Mortonas Lex. —    Ji nužudė mano tėvą." (p. 138). Šis tragedinis protruberansas naujausiame Vytauto Volerto romane "Greitkelis" yra kirtis per siužetinį Gordijaus mazgą. Ta prasme buitinių sąrangų logika apsprendžia buitinius tarpusavius romano personažų ryšius. Tačiau autorius, sočiai davęs kondensuotos buities vaizdų, nepa-jkyrė buičiai vaizduoti. Buitis tebuvo tiktai pamatas, tiktai rėmai, kitos substancijos temoms. Tai neabejotinas autoriaus laimėjimas. Romanas turi dvi plotmes: tekstą ir gilią potekstę. Savo audiniu sandarus, buitiškai sultingas "Greitkelis", ne buities temomis gajus ir nėra šiuolaikinio modernaus siužeto valdomas. Autorius virtuoziškai įvėlė skaitytoją į "Greitkelio" buitį, į etnografinį naujumą, į nūdienos rūpesčius ir našiai įrodė, kad ne buities pasauliu žmogus esąs gyvas. Savo elegoriniu pavadinimu šis pašėlusių tempų romanas mūsų atmintyje susišaukia su Vytauto Vo-lerto 1963 metais išleistu romanu "Upė teka vingiais". Koks kontrastas veikalų varduose! Idilė ir romuva Lietuvos gamtovaizdžio upės tėkmėj. Šėlimas ir nerimas amerikinio greitkelio atakoje. Šie du pavadinimai visada susigretins kūrybinėje autoriaus biografijoje ir bus tarytum du jo plačių diapazonų kūrybos poliai. "Greitkelyje siautėja metalas, apgaubęs užguitus veidus. Įvairiausius. Jaunus ir senus, gerų ir piktų, dorų ir ištvirkėlių žmonių veidus. Tik neatspėsi, kurie yra kurie. Neparodysi pirštu, neapkaltinsi ar nepašventinsi, nors jie visi čia, susimaišę, susijaukę, vienodomis kaukėmis iš paviršiaus, po jomis spindį arba supuvę. Bet visi, visi yra čia" (p. 8). Greitkelio-simbolio apoteozę autorius išduoda vyriausiojo šio romano personažo mintimi: "Gyvenimas buvo ir liko užgrūstu greitkeliu, iš niekur ateinančiu, niekur vedančiu, kuriuo veržiasi pasiklydę žmonės, ne savo valios raginami, bet kažkokio pašalinio išprotėjimo genami. Tik du ženklai juos valdo — EXIT, ENTRANCE" (p. 40). Du esminiai gyvenimo punktai: Exit — išėjimas, Entrance — įėjimas. Greitkelio sąvoka perauga į apo-kaliptinio siaubūno formą. Ar gyvenimas yra takas skubėti į slopų labirintą, į niekur? Šitai sampratai pritaria Tonis Matus-Matukevičius, vyriausias romano personažas, remdamasis ir savo gyvenimo faktais, ir savo reakcija į tuos faktus. Greitkelis iš niekur ateina, į niekur veda. Tokią gyvenimo filosofiją Matus sudarė jaunystėje, Lietuvoje.   Ten jis  nebuvo  matęs modernaus greitkelio. Tačiau toks gyvenimo absurdui palyginimo bendrumas: "Pasaulis yra didelis plaustas, be jokios krypties šliaužio-jąs linksmumo, kuriozų, netvarkos ir berūpestingumo įlankoje" (p. 76). Greitkelio siužetui išvystyti, ba-zuodamas jį makabriška "pašalinio išprotėjimo" (p. 40) prielaida, Vytautas Volertas angažavo keliolika personažų, kurių tarpusavio sandūras, dialogus ir meditacijas suglaudė į 164 puslapius. Šis kondensavimo būdas padarė veikalo piešinio brėžius ryškesnius, dažus skaidresnius, į spalvas įliejo vitražinių kontrastų. Dėl to kiekviena siužeto padala išgauta smailesnė, neretai rėžiančiai drėskianti skaitytojo įspūdį. Į kondensuotą pasakojimą autorius įglaudė aplinkos nuotraukų, kurios visos klusnios bendrai veikalo tonacijai. Bendrąjį veikalo motyvą atrėmęs į modernaus greitkelio kakafo-niją, dėstymo struktūroje autorius įgyvendino harmoniją. Knygos aplanke K. Brad. pastebėjo: "Tai lyg tirštai orkestruota trijų dalių simfonija." Vytautas Volertas suskumba kiaurai peržvelgti greitkelio važmenis — keleivius, jų fizinius pavidalus, jų dvasinius pasaulius, nors kelio skuba tokia pašėlusi — iš niekur ir į niekur . . . Giliai į personažų prigimtį įsiskverbiąs romanistas, pagal lakų Guy de Maupassant'o posakį (jo romano "Pierre at Jean" įvade), pradaro personažų kaukoles, pamato jų turinį ir gardžiuojasi juo. Vytautas Volertas, įgalinęs savo personažus defi-liuoti gyvenimo greitkeliu, pakelia tų autovežimių stogus, nelyginant Mau-passant'as kaukolių viršugalvius, ir mato niūrų modernaus žmogaus nu-sismerkimą: greitkelio keleiviai orientuoti į tobulą vienišumą. Slogus ir keistas reiškinys nūdienėje visuomenėje, kuri išviršiniai susijusi stipriais saitais savybėje. Judrioje, sandarioje visuomenėje autorius įžvelgė kitą visuomenę — visuomenę visuomenėje: asmenis žiauriai nusvetimėjusius, vienišus, atkritusius nuo visuomenės, kurioje jie tarpsta, kur jie, tariamai, esą tos visuomenės centrai ir branduoliai. Juk jie kuria, lipdo, formuoja visuomenę, būdami jai atokūs, svetimi, netgi aitriai jos neapkenčią. Šie savęs ir savo esminių siekių nesuvokia asmenys, savo apmaudo deklaracijomis rodo kokia trapi, netikra, nesveika yra tariamai patvarioji nūdienė visuomenė. "Greitkelis" šioj siužeto plotmėj suvokiamas kaip psichės dvilypumo, farsiškos veidmainystės, dvasinio puvimo demaskavimas. Greitkelis-gyvenimas yra "metalas, apgaubęs užguitus veidus" (p. 8). Visas veikalo turinys provokuoja skaitytoją jungtis į jury komisiją visaip teisti "Greitkelio" herojus ir čia pat įgalina tuos prisiekusius posėdininkus suabejoti savo nuosavomis vertybėmis, savo kvalifikacijomis teisti kitą. Esame tos pat visuomenės nariai. "Greitkelyje" išsiskleidžia keletas konfliktų: žėri tų konfliktų finalo katastrofos. Autorius neieškojo idėjinių katastrofų ir metaformozių. jų staigmenų ir stebuklų. Tai prieštarautų susiformavusiai romano personažų prigimčiai ir bebūtų optimizmo injekcija į veikalo tezę. Tezės ir antitezės sandūra šiame kondensuotame romane slypi jo antsiuže-tinėje sferoje. Vytautas Volertas leido savo herojams gyventi "automatiškai", kentėti be išganymo vilties. Šioms nuotaikoms labai tiko autoriaus dėstymo stilius: kietas, besilie-čiąs ekspresionistinį. Vizualiai stilių nusakant, jis gretintinas prie ekspresionisto dailininko Edvard Munch'o garsios graviūros "Riksmas". Šiuo romanu Vytautas Volertas davė kažin ką nauja, šviežia ir baugu. Jis parodė, kad nūdienės viešuomenės pamatai yra dvasiniai jos moraliai smukusių narių pasauliai. Tad socialinis motyvas romane yra antstatas ant personalinio veikėjų pasaulio. Šią tezę autorius nuvedė į nepriklausomos Lietuvos epochą. Romano dalis "Kadais" vaizduoja ano meto lietuvių visuomenę, kuri dabar palaidota po politinių katastrofų griuvėsiais, kuriai V. Putinas skyrė savo "Krizę", J. Grušas — savo "Karjeristus". Kontrasto amerikinei visuomenei nesurasta ir "Greitkelio" personažai, kurie susiformavo Nepriklausomos Lietuvos buityje, nebuvo Amerikai  atgaivos (revival) šaltiniai. Lengvai ir klusniai jie sutapo su amerikinio greitkelio savybėmis, ir jų autovežimiai lengvai rado savo važiuotos Uniją greitkelio kolonų rikiuotėse. Po savo romano "Sąmokslas" Vytautas Volertas vėl grįžo prie mūsų raštijoje gana reto siužeto — prie amerikinės industrijos pasaulio, prie nediduko fabrikėlio pasaulėlio, prie tos aplinkos asmenų. Kitataučių tarpe, kaip "Sąmoksle", autorius rado lietuvį, gabų technologą metalurgą Tonį Matų (buv. Matuke-vičių). Gyvenimo smūgių ir gnaibymų sužalotas, Matus neturėjęs palaimingos vaikystės, lakios jaunystės, anksti netekęs motinos, vargęs prie atšiauraus tėvo, nepatyręs moters gaivinančios meilės, tapo tobulai paruoštas laikmečio siaubui — lengvai nusvetimėti bet kurioje visuomenėje. Įsikūręs Amerikoje jis visiškai nepažįsta lietuvių visuomenės. "Paspruko nuo savo žmonių, išjungė sentimentus" (p. 116). Autorius patikslina: "Tik nepabėgo nuo praeities ir nesuprato, kokių lobių ieškojo, vienišas ant žemės stypčiodamas" (p. 116). Jis dirba skurdžiose, vėliau labai pelningose darbovietėse, ekonomiškai turtėja, dvasiškai merdi, sulaukia ankstyvos senatvės. Jis miršta staiga, ir su juo miršta per romaną nutiestoji istorija. Dinamiškose veikalo kryžkelėse daug susitikimų, prasilenkimų, pas-ternakiškojo "Živago" stiliaus staigmenų, aklo strimagalviais ėjimo labirinto takais, kol skaitytojui aiškėja M ataus ir Mortono Lex Alekse-jevo gyvenimo takų susikryžiavimo neišvengiamumas. Šalia pagrindinių personažų, kurių kiekvienas yra dėkinga dirva svars-tyboms ir išvadoms, autorius pastatė būrį antraeilių, kurie visi (išskyrus Simonsą ir jo žmoną) yra nevykėliai, cinikai, plėšrūs gobšiai, bailiai įsitikinę stovį ant sveiko gyvenimo platformos. Dėstymo kaitroj, greitkeliškoje spartoje, dialoguose, scenose ir monologuose nuolatos prasiveržia abstrakčių idėjų skambesiai, kartais nuoširdžiai apmaudingi, kartais su pašaipiu cinizmu. Šis vaizdavimo metodas primena gėlių puokščių grožį prie kapų. Lavonus tinka dengti gėlėmis, puošti vainikais — gyvieji taip mėgsta. "Greitkelio" personažai dažnai mini religiją ir jos praktiką. Autorius vykusiai įvelia skaitytoją į šių vienišumo ženkle merdinčių cinikų ir tartiufų ratą. Šonas prie šono, skaitytojas priverstas sugyventi su tais "Greitkelio" gyventojais. Tai rašytojo įtaigaus braižo laimėjimas. Tais žmonėmis skaitytojas tiki. Virš teksto esanti gilioji potekstė turi būti atšifruota, suvokta, bet paženklinta abejonės klaustuku: ar šitaip galima gyventi? ar tai talkina suvokti egzistencijos, kaip laimės, kaip pilnybės, sąvoką? Kaip sparnus, kurie kelia į erdves? Teksto ir neregimos, bet jaučiamos potekstės poveikyje atrandama kita romano vertybė, būtent ne tai, kas visų pirma pastebima: kad veikalo teritorijoje glūdi mūsų beletristinės siužetijos naujovė; kad kietas ekspresionistinis dėstymo stilius skaitytoją žeidžia ir tenkina; kad herojų naujoviškumas domina jų gyvenimo būdu... Esminė veikalo vertybė yra ta, kad teksto ir potekstės paralelė stato romaną į naują dimensiją: ar šio pavidalo gyvensena veda žmones į dvasinį turtėjimą, į galimybę tokį gyvenimo būdą vadinti pilnaverčiu. Atsakymas, aišku, neigiamas. Uždarumas, nusvetimėjimas, fatališkas vienišumas, cinizmo formulės, neapykanta kitam ir sau — niekad nebuvo ir niekad nebus konstruktyviais gyvenimo statybos pradais. "Greitkelyje" autorius demonstruoja šių negatyvių reiškinių įtaką žmogui. Beletristinio meno nuopelnais prisotintą veikalą jis praturtina digresija į moralinės filosofijos sferą. Autorius rodo, kad metafizine prasme mauriac'inis blogis yra krikščioniškojo Dievo buvimo liudijimas. Tariamai "naujos evangelijos" deklaracija (p. 84 ir 93) patikina, kad, be etinių vertybių praradimo, žmogus dengiasi demagogijos formulėmis ir grubaus piešinio dekoracijomis. Laisvoje Lietuvoje Matus nepritapo prie jos visuomenės, savo varganos jaunystės veikiamas. Vėliau, plačiame pasaulyje, jis nesutiko nei idėjų, kurios jį veiktų, nei mylinčios jį moters. Viskas, ką jis rado, buvo lėkšta, seklu, pigu, apmaudinga. Jo gyvenimo logika nurodė jam greitkelį-gyvenimą, kelią į katastrofą, taką į absoliutaus užsisklendimo skurdybę. Apsupęs vyriausiąjį romano veikėją kitais personažais, būtinais vyksmui, autorius neatidavė Toniui Matui absoliutaus pirmumo. Išlaikytas geras balansas. Personažai sandariai inkorporuoti, nė vieno jų negalima nušalinti, jie visi neša atsakomybę už siužeto ir tezių aiškinimą. Įžvalgą į veikėjų prigimtį autorius, matyt, parėmė intuicija. "Greitkelis" gali būti vienas retųjų mūsų raštijos veikalų, nes jo struktūra (veikėjų pasauliai) paremta intuicioniz-mu, reta ekspresionizmo atšaka. Itin įdomi intuicija kaip dialogo pagrindas. Schemoje yra trys skyriai. Jie sudaro dvi laiko ertmes. Skyrių pavadinimai: "Dabar", "Kadais" ir, vėl "Dabar". Intrigos pradžios metmenis išdėstęs pirmame "Dabar" skyriuje, sekančiame "Kadais" skyriuje autorius parodė įvykių šaknis. Tai Lietuvos periodas su naujais veikėjais, su anos epochos įvykių mozaika. Trečiame "Dabar" skyriuje skaitytojas grąžinamas į nūdieną, į Ameriką. Šiame skyriuje nutinka siužetinio Gordijaus mazgo perkirtimas. Staigus, novelinis sprendimas toli gražu nėra romano pabaiga. Makab-riškas Mortono asmenybės išaiškinimas, prie ko Tonis Matus priėjo detektyvinio silogizmo metodu, rodo, kad egzistenciniai veikėjų rūpesčiai išlieka jautrūs, nepalaidojami. Veikėjams mirus, jų buvimo prasmės klausimas, jų dvasinio apmaudo slogutis išlieka, kaip įmesta sėkla, sunerimusio skaitytojo dvasioje. Paliesta neišsprendžiamų problemų sfera. Buitis nebeviešpatauja žmogui smulkučiais savo poreikiais. Scenon įžengia vyriausias romano personažas. Tai Būtis, kuri tvirtina "Aš Esu" (p. 34). Kad ir kaip smulkių poreikių buvo žmonės — veikalas domisi reiškiniais, kurie už buities ribų. "Kam reikia gyventi?" (p. 148) — kartoja Tonis Matus. Kas tokį klausimą atsakys? Kas įrodys, kad gyventi reikia? Ar merdėjimas yra gyvenimas? "Greitkelyje" dažnai liečiamas gyvenimo prasmės klausimas. Tai nėra filosofavimas, bet akligatvio klausimas. Tai nėra poza. Personažų gyvenimo faktai įgalina juos skarden-tis pasiteiravimu: "Kam reikia gyventi?" Autorius apsupa juos alinančiais kūną ir sielą reiškiniais, apkartina jų dvasią, stumia juos į neviltį. Įspūdžiui sutirštinti, autorius duoda dviejų  sferų  priešybes  (p.  92  ir 93). "Mieste šlaistėsi toks gaivumas, jog net šakos virpėjo iš džiaugsmo", bet Tonis Matus (tada jaunuolis) buvo "apgaubtas tamsos, lyg atsidūręs požemy", nes jis patyrė, kad "mergaitė ir Tonis Matus yra Ma-tukevičiaus duktė ir sūnus". Matus atmetė Dievo buvimą, ir jo gyvenimo praktikoje automatiškai atsiskleidė velnio buvimas — pradėjo veikti velnio įstatymų didaktas. Pasakojimo būdą autorius derina su psichiniu vaizduojamojo personažo stoviu. Nekantrumas, pyktis, pasimetimas, tų būsenų nuotaikos atranda savo atskambius autoriaus leksikone. Mataus susitikimas su alegoriniu greitkeliu prisotintas Mataus minčių: "srutomis apvarvėjęs Mor-tonas" (p. 18), "mėšluota nugara" (p. 20), "unija yra gyvačių lizdas" (p. 22), "žino, kaip . . . kas tualete sėdi" (p. 23), "grybų kvapu apsisiautusi baidyklė" (p. 29), etc. Tuo tarpu sušvinkusioje fabriko žmonių santykių aplinkoje MortoraS Lex dažnai kartoja Šventraščio psalmių posmus. Per visą veikalą tas Mortonas praeina mįslės ženkle. Jis nori gyventi be normų, gyvūno egzistencijos būdu, bet negali. Todėl tokia aiži jo savikritika. Jis žino gyvenimo normas ir pariziejiškai jas vertina. Savo melais Matus apgauna Simonsus, klastingai tiria Mor-tono ir Silvijaus Perro praeitį, niekina savo viršininką. Jam talkina jo tarnybinė padėtis. Tačiau praradęs kadaise pamiltos moters palankumą, jis amžinai prarado ir mylinčios moters sąvoką. Autorius nuėjo šonan nuo trafaretinio meilės trikampio ir jo atributų. Nuolatos vesdamas Matų ir Mortoną šalia vienas kito, autorius giliau ryškina jų skirtybes, kol pagaliau šie du personažai, tėvų tragedijos surišti, tampa vienu sinonimu, viena gyvenimo užguita auka. "Greitkelis" siaučia FATUM ženkle. Žmonių likimus valdo antikinių, irzlių senių Parkų žirklės. Tiktai tos prielaidos globoj gyventi ir patogu, ir nesudėtinga. "Jeigu žmogų visam gyvenimui prie sienos pririšti, ar jis galvotų, kad siena yra visata?" (p. 160), klausia Tonis Matus. Galime spėti, kad pririštam prie sienos žmogui siena užstos visatą, jeigu . . . jeigu tas žmogus niekad nėra girdėjęs apie visatos esimą. Bet Matus ir daugelis kitų "Greitkelio" personažų bent puse ausies girdėję apie visatą. Susikrimstama todėl, kad vis užkalbina "nepraktiški" rūpesčiai, surišti su gyvenimo prasmės išaiškinimais . . . Todėl ir pasakojimo būde įlieta ryškiai pagaunama gėla. Metaforos, epitetai, scenos, dygūs dialogai — vis pagrindinės nuotaikos palydovai. Intrigos mistifikacija, Tonio ir Mataus vardų kaita net viename sakinyje, mobilizuoja skaitytojo dėmesį. Skaitytojas negali "akių ganyti". Jis privalo būti personažų būry. Poveikiui autorius naudoja įdomų žodyną, nuosavą sakinio   stilistiką.   Be  jų  personažai  gimtų kiti, ne "volertiški"; jų apmaudo spinduliai ne žaižaruotų "vo-lertiško" spektro spalvomis. Jeigu laikyti (ir pagrįstai) Vytauto Volerto "Greitkelį" siužetine naujove, čia lengva rasti visą buitinių siužetinių naujovių aruodą. Romano aplinka, kaip jau minėta, skiriasi nuo daugelio išeivijos brėkšmėje parašytų romanų. Tai "Ameriką įsisavinusio" literato veikalas. Tai neabejotinai yra naujovė. Tačiau . . . "Silvijus Dievo bijo, Mortonas jį gerbia. Aš ant jo pykstu, nes pasislėpė nuo manęs." (p. 141 . svarsto Matus. Baironiško Kaino dvikova su Dievu. Todėl "Greitkelis" perkeltinas į kitą nomenklatūrą, į tezinius romanus, nes jo tezinė teritorija išplinta į būties tematiką. Egzistencinis veikalas, parašytas dinamiškai, parašytas įtaigiai. Patogus delnui romanas (tik 164 puslapiai!), nesunkiai perskaitomas per vieną dieną. Bet antram jo skaitymui tenka skirti daugiariopai ilgesnį laiką. Šiuo greitkeliu skaitytojas negali skubėti, nes kas puslapis reikia stabdyti greitį, apžvelgti naujas situacijas. Kalasi mintis, kad. sienai užstojus Visatą (p. 160), žmogiškieji vargai neišvengiamai perauga į permanentinę Sifizo kančią. Jurgis Gliauda