Eilėraščiai |
Parašė JOAN MARAGALL |
AKLOJ I KARVĖ Atsidurdama į vieną medį ir į kitą medį, apgraibom besiartindama prie vandens, eina karvė visados viena. Ji akla. Taiklia uolienos skeveldra piemuo jai išliejo vieną akį, kitoje gi pasiliko debesys. Karvė akla. Kaip ir anksčiau, eina prie šaltinio atsigerti, ne su savo draugėmis, ne! Eina viena. Josios draugės skardžiuose ir daubose, tyliose pievose ir pakrantėse besiganydamos drebina skambaliuką ir karpo sodrią žolę ... Ji sugriūtų. Nosimi susiduria su nudilusiu loviu, susigėdusi pasitraukia . . . Bet grįžta, į vandenį paneria nasrus ir ramiai geria, geria mažai, be troškulio. Paskui į dangų tragišku mostu pakelia milžinišką, raguotą galvą ir mirkčioja ant mirusių vyzdžių; ir grįžta šviesos našlaite į deginančią saulę, neužmirštais keliais svirdinėdama, ilgesingai ilga uodega mostaguodama. JŪROS VAIZDAI I Prie amžinai neramios jūros nejudanti žydi balta obelis, ir rausvas persikas juokiasi ir švyti netoli nuo neramiai besiilsinčios jūros. II Taip vienądien turėjo būti, kai gerasis Jėzus vaikščiojo jūra: padangė ir vandenys buvo kaip dabar, lygūs ir mėlyni . . . Ir Regėjimas buvo greitas, susitinkant sužavėtų mokinių laivą. III Labai rami giedra padangė dar labiau nužydrina jūrą tuo mėliu, kuris sužavi šviesų vidudienį: pro pušis į jas žiūriu . . . Matant jas susijungusias, du dalykai man dar labiau įaudrina širdį: pušų žalumas, jūros mėlynumas. IV Atsipalaiduoja vėjas, ir visa jūra dainuoja. Narsi jūra, žalia jūra, putojanti jūra! Pakyla banga, bėgdama didėja; stumiasi ir priartėja tokia tyli, kad išgąsdina. Putos apakina, saulė ją nutviskina, banga lūžta ir aidėdama griūva. Narsi jūra, žalia jūra, putojanti jūra! V Vienas paskui kitą, lyg šokančios mergelės, laivai išsprūsta į jūrą; išsitiesia burę, kaip sparnus į saulę, ir tik jiems težinomais keliais nutolsta į aukštąją jūrą. Mėlyna padangė, mėlyna jūra, tuščia pakrantė, geltona nuo saulės. Jūra tau dainuoja, ligi tu lauki, besileidžiant saulei, puikaus grįžimo pirmojo laivo, kuris, visas kvapus, iškils iš jūros. KALNAI Saulėleidžio metu, gerdamas šaltinio vandenį, skonėjaus mįslingomis žemės paslaptimis. Per vamzdžio angą mačiau tyrą vandenį ateinant iš tamsios gelmės palepinti mano burną, ir jis slinko į krūtinės vidų . . . ir su jo permatoma srove taip pat į mane įsisunkė maloni išmintis. Man atsistojus ir žiūrint, kalnas, miškas ir pieva jau pasirodė skirtingi: visa jau buvo pakitę. Sutemose, tarp rausvų atspindžių, pradėjo švitėti jaunaties ragas. Visa atrodė žydįs pasaulis, o jo siela buvau aš. Aš pievos kvapi siela, besidžiaugianti žydėjimu ir nušienavimu. Aš rami siela kaimenės, varpeliais skambančios vos matomoje paunksmėje. Aš miško siela su jūros ūžimu, kuri tokia tolima horizonte. Ir aš siela gluosnio, kuris kiekvienam šaltiniui duoda šviesų šešėlį. Ir aš bedugnė siela prarajos, iš kur iškyla migla ir prabunda. Ir aš rami siela srovės, kuri žėrinčiam krioklyje niršta. Aš buvau melsva siela tvenkinio, kuris žiūri į nustebusį keleivį. . . Aš siela vėjo, kuris viską judina, ir paprasta atsiskleidžiančio žiedo siela. Aš buvau slėnio aukštuma . . . Debesys mane labai vertina, ir plačioje debesuoto dangaus meilėje susiformavo mano romi siela. Jaučiu versmių malonumą gimstant manyje, ledynų dovaną; ir plačioje akiračio ramybėje jaučiu audrų ramybę. Kai aplink mane prasiverdavo padangė ir mano žalsvam slėnyje saulė juokėsi, tolumoje žmonės, per visą dieną, žiūrėjo į mano iškilų grožį. Tačiau aš, prisisotinęs troškimo, judinančio jūrą ir kalnus, atsistodavau stiprus atiduoti dangui visą save. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Saulėtekio metu, gerdamas šaltinio vandenį, skonėjaus mįslingomis žemės paslaptimis. DVASINĖ GIESMĖ Jeigu mūsų akim pasaulis jau yra toks gražus, kai į jį žiūrime, su tavo ramybe, Viešpatie, ką daugiau anam gyvenime galėtum duoti? Todėl myliu savo akis ir savo veidą ir kūną, kurį man davei, Viešpatie, ir širdį, visad plakančią ... ir taip bijau mirti! Kokiais naujais jausmais tu man parodysi visą šitą žydrią padangę kalnuose, beribę jūrą ir visur žėrinčią saulę? Suteik šitiems jausmams amžiną ramybę ir nenorėsiu kitokio dangaus kaip šitas žydris. Tas, kuris niekad tau nepasakė: "Sustok", bet anas, kuris mirdamas tave atvedė, aš jo nesuprantu, Viešpatie; aš, kuris norėčiau kiekvieną dieną sustabdyti tiek akimirkų ir savo širdyje jas įamžinti . . . O gal tasai "amžinas darymas" jau yra mirtis? Bet tada, kas yra gyvenimas? Nedaugiau kaip praeinančio laiko šešėlis, tolio ir artumos iliuzija, daugelio, trupučio ir eibės sąskaita, apgaulinga, nes jau visa yra viena. Nesvarbu! Koks bebūtų šis pasaulis, toks platus, toks įvairus ir toks laikinas; ši žemė, su visa kuo, ką augina, yra mano tėvynė, Viešpatie; ar negalėtų taip pat būti ir mano dangiška tėvynė? žmogus esu ir žmogiškas mano mastas kai dėl to, ką aš galėčiau tikėti ir laukti: jeigu mano tikėjimas ir viltis čia apsistos, ar dėl to mane apkaltinai anapus? Anapus matau dangų ir žvaigždes ir taip pat norėčiau ten būti: ir jei mano akims visa padarei gražu, ir tam davei man akis ir jausmus, kam jas užmerkei anam, kam? Palyginus su šiuo, nėra kito tokio! Žinau kad esi, Viešpatie, bet kur, kas tai žino? Tad leisk man tikėti, kad esi čia. Ir kai ateis baisioji valanda, ir šios žmogiškos akys užsimerks, Viešpatie, atverk kitas, daug didesnes, kad galėčiau regėti tavo beribį veidą. Mano mirtis tebūnie tobulesnis atgimimas! Išvertė P. Gaučys |