TU, MIRTIE, NE TOKIA STIPRI Spausdinti
Parašė JURGIS JANKUS   
Jurgis Jankus, JAV LB 1981 metų premijos (3000 dol.) laureatas

Per naktį, galima sakyti, bluosto kaip ir nesudėjau ir atsikėliau nei šiokia, nei tokia. Ir neramu, ir po krūtine spaudžia, lyg žalios duonos kepalą būčiau surijusi. Ir Kazelis neina iš galvos, ir pati nežinau, ką daryti. Ir tas Kazelis, tai tik man vienai. Tik minty. Kai nieko arti nėra, tik pati viena pusbalsiu taip jo vardą prašnibždu, bet garsiai tai taip, kaip visiems: Kazimieras. Tiktai Kazimieras. Prie kitų Kazelis pro lūpas neišeitų. Nebent per neatsargumą, bet tada ten pat iš gėdos sudegčiau. Net kai vienu du esam, Kazimieru jį tegaliu pavadinti. Širdy Kazelis, o lūpose Kazimieras.

Tikrai šį rytą buvau visiškai susimaišiusi. Mėginau net pati save sarmatyti. Sakiau, susigėsk Monikute, nebe septyniolikinė juk esi, ko čia dabar skystauji, bet kur tau žodžiai padės, kai ne jų reikia. Kad taip kitai, tai pasakyčiau, kad į amžiaus galą boba sukvailo, bet kaip pasakyti sau pačiai? Juk, rodos, ir nebe piemenė būčiau (gegužės mėnesį per savo vardadienį jau suko-riau penkiasdešimt dvejus), bet kai įsimeta sūkurys, kaip tu jį besustabdysi. Jeigu kas būtų sakęs, kad taip atsitiks, būčiau niekada netikėjus, bet dabar jau žinau, kad amžius sau, o jausmai sau.

Gal ir nebūtų buvę to sukrėtimo, jeigu ne pats Kazimieras. Juk jau kuris laikas, kai susitikdavome ir pašnekėdavom. O... bus geras pusmetis. Nuo Naujų metų. Po Donato mirties dvejus metus kojos niekur nekėliau. Ir trejus metus, kol jį sargdinau, irgi nekėliau. Į darbą, iš darbo namo. Kol buvo sveikas, tai išeidavom. Donatas buvo išeigus kaip retai kas. Aš pati irgi buvau išeigi. Joks pažmonys be mudviejų neapsieidavo, bet kai susirgo, kitaip nebuvo galima. Kai kas pasitaikydavo, jis pats sakydavo: "Moniute". Pati nežinau, iš kur jis tokią žodžio lytį ištraukė, bet aš jos ir nesikračiau — patiko, kai sakydavo Mone, Moniute. Tik jis vienas, niekas kitas taip nešaukė. "Moniute" pasakydavo, "eik prasiblaškyk, su žmonėm pasimatyk". Jis teisybę sakė, su nieku ir nesimatydavau. Kai susirgo, iš pradžių dar vienas kitas užbėgdavo, net ir ne taip pažįstami, bet antrais metais ir patys artimiausi ėmė rečiau bepasirodyti, o į trečius likom vieni du. Nesiskundėm. Jis gal ir pasigesdavo, ypač kai per dienas tik juo menkai tesidomin-čią slaugę tematydavo. Bet nesiskųsdavo. Vakarais ir savaitgaliais tai pabūdavom kartu. Net ir siunčiama niekur neidavau. Kas man iš kokio koncerto ar pobūvio, kad mintis vis tiek bus prie Donato lovos. Ką gali žinoti, kas gali atsitikti. Neduok Dieve, ugnis ar kas jam pačiam, ne tik gyva, bet ir numirusi vietos nerasčiau. Tai buvom visada kartu. Pasakysiu, kad labiau supratom, negu būdami sveiki. Kai buvo sveikas, kartais netekdavo kantrybės, pasakydavo aštresnį žodį, bet paguldytas lovon tapo švelnus kaip topolio lapas. Žinojau, kad kenčia, visi žinojom, bet neparodė savo kančios nė menkiausiu ženklu. Iš pradžių dar pasakydavo, kad būtų laimingas, jeigu mirtis skausmus greičiau nutrauktų, o vėliau nė to neminėjo. "Pripratau", pasakydavo. "Kai žinai, kad kitaip nebebus, pripranti. Kas reikalinga pasilieki, kas nereikalinga, ranka į šalį nubrauki." Niekas negalėtų pasakyti, kaip iš tikrųjų tuos skausmus pasisekdavo nubraukti, bet ilgus vakarus prašne-kėdavom, kaip niekada per savo gyvenimą nebuvom šnekėjęsi. Daug knygų skaitė. Ką dieną perskaitydavo, vakare pasakodavo, svarstydavo. Abu svarstydavom. Sykį net pasakė, kad jis ir liga negali skųstis. Juk per ją, sakė, mudu taip gražiai suartėjom. Kai panašiai šnekėdavo, ašaras buvo sunku sulaikyti. Bet taip buvo. O kai numirė, tokios vienatvės, tokio baisaus vienišumo nebuvau niekada patyrusi. Jis žinojo, kad miršta, ir mirties nebijojo. Sakė, kad per mirtį ateis išsilaisvinimas, nors kartais ir pasvajodavo, kas būtų, jeigu įvyktų stebuklas: kurį rytą atbustų ir atsikeltų visiškai sveikas. Ką reikėtų daryti? Kažin ar bemokėtų gyventi, nes tiek daug dalykų reikėtų  visiškai  kitaip  daryti.

Apie laidojimą nešnekėdavo. Kažin kada, kai dar buvo sveikas, berods, kai Strikas laidojo savo žmoną ir už viską sumokėjo daugiau n tris tūkstančius, paskutinius žmogus sukrapštė, — tai tada labai pasipiktinęs pasakė, kad save atiduos medicinos fakultetui. Tegu, sakė, studentai nors kartą pasimokys iš padoraus žmogaus, padoriai mirusio, ką jie ten iš visų pakampių renka benamius, kažin kaip nukeipusių. Sakė. net dovanojimo dokumentą surašysiąs. Bet nesurašė. Praėjo susierzinimas, praėjo ir mintis. Ir aš pati nenorėjau, kad mano vyrą kažin kas pjaustytų, o paskum gabalais sunaikintų ar kur išmestų. (Iš tikrųjų, kažin kur jie tuos lavonų likučius deda? Kaip nors palaidoja, ar kam sušeria? Kai numirė, net šiurpas per nugarą ėjo, pagalvojus, kad su dokumentu rankose ateis kas nors jo pasiimti. Ką gali žinoti, gal slapta ir padarė. Neatėjo. Bet jeigu būtų ir atėję, nežinau, ką būčiau dariusi. Tiek metų kartu išgyventa, išsidžiaugta ir iškentėta, o čia ateina kažin kokie svetimi, pasiima, išsiveža, ir tu nebežinai, net ir kur jo palaikai. Ačiū Dievui, kad taip neatsitiko. Gal ir jis pats pagalvojo, kad toks atsiskyrimas bus skaudus nebe jam, bet man. O gal ir jam pačiam. Kas žino? Sykį, jau mirties patale gulėdamas, prasitarė: "Jeigu žmogus po mirties tikrai mato, ką su jo kūnu daro, kažin kaip jis jaučiasi, kai mato save patį krematoriume deginant ar kad ir į žemę užkasant. Giliai, kad nė jo paties šuo nebeužuostų, kur šeimininkas dingo."
Nesakė, kad nedeginčiau ar į žemę nekasčiau, bet mane tas pasiekė, ir aš nebegalėjau jo laidoti nei vienaip, nei kitaip. Nupirkau vietą mauzolėjuje. Atsėjo daug daugiau, bet negaila buvo. Kai tiek metų gražiai kartu išbūta, nieko negaila. Net ir sau vietą šalia jo nusipirkau ir užrašiau: "Tu, mirtie, ne tokia stipri, kad mudu perskiltum". Pastaruoju laiku nuėjusi aplankyti perskaitydavau tą savo užrašą ir net nusišypsodavau. Netekimo skausmas buvo praėjęs, bet glaudumo jausmas tebebuvo. Ir nusišypsodavau ne iš savo paikumo, bet iš bičiulių, kurie net susiriesdami atkalbinėjo, kad sau vietos šalia Donato nepirkčiau. Sakė, kad nežinau, kur teks pirštus su mirtim sudurti. Žmonės juk ir ugny sudega ir vandeny nuskęsta. O kas suras tuos, kuriuos ugniakaln s anais metais pelenais užvertė? Pagaliau sakė, jog nežinau, ką sutiksiu po metų kitų. Gyvenimas galįs vėl iš nauja prasidėti. Nuo tokių kalbų tik šiurpas per nugarą nueidavo. Su kai kuriais net susitikti būdavo nesmagu. Bijodavau, kad nepradėtų savo litanijos iš pradžių. Visa širdim tikėjau, kad viskas taip eis, kaip netekimo skausme buvau apmetusi. Ligi šiol šalia Donato man niekas kitas nerūpėjo, žinojau, kad niekas kitas ir neberūpės. Nebe tas juk ir amžius. O aš pati kam kitam užkliūti tikrai negaliu, kai niekam niekur po kojų nesimaišau. Vandenys. Ugniakal-niai. Kas mane ten nuneš, kad neturiu jokio noro kur trankytis. Per vandenis vieną sykį į čia atplaukiau, sunkiai atsirgau ir dabar nė į tą pusę nenoriu pažiūrėti. O jeigu, neduok Dieve, ugnelė, tai niekur kitur, tik savo name. Jeigu vien tik kaulai teliktų, vis tiek žinotų, kieno jie yra. Buvau tokia tikra, tokia tvirta kaip uola, bet va ėmė atsitiko ir tvirtai. Atsitiko, ir nerimu užtvino visos valandos.

Juk jau minėjau Naujus Metus. Nei iš šio, nei iš to užlėkė Pūkienė ir sako: "Ką čia viena sėdėsi. Tu viena čia, aš viena ten. Nueikim abi pažiūrėti, kaip žmonės Naujus Metus sutinka." Sako, jai neiti nėra kaip. Vyras rengėjų komitete, tai kaip atrodys, jeigu ji nenueis. Bet kaip atrodys, jeigu ir nueis. Vyras tvarko gėrimus, negali nė valandėlei nuo baro pasitraukti, o jai reikės vienai kur kampe tupėti. Įkalbėjo. Nuėjom abi. Pūky s tuoj atnešė po gėrimą. Sėdėjom, dairėmės į žmones, bet į jų tarpą įsimaišyti nesirengėm nė viena, kol iš kažin kur atsirado aukštas, lieknas vyras ir pakvietė šokti. Norėjau pasakyti, kad nešoku, kad neseniai palaidojau vyrą. Buvau jau ir besakanti, bet susilaikiau, nes žinojau, kokia yra Pūkienė. Tuojau pasakys, kad jau treti metai, kai Donatas akis užmerkė, ir dar ką nors pridės, kad reikės net parausti. Išėjau, bet tuoj ir pasakiau, kad jau daug metų nesu jokio šokio žingsnio žengusi. Žodis po žodžio įsišnekom. Atvirai pasakiau, kas buvo man, jis pasisakė apie save. Jis žmoną palaidojęs prieš penketą metų. Toli, viduriniuose vakaruose, bet jį vis traukė mūsų pakraščio žali kalnai ir tarp jų išsibarstę ežerai. "Čia labiau jaučiuos kaip Žemaitijoje ar žiemryčių Lietuvoj. Išvažiuoju į kalnus ir darosi nebe taip nuobodu, net nebe taip liūdna." Tokia kalba buvo prie širdies. Po to retkarčiais susitikdavom, o pavasarį išvažiuodavom į kalnus. Prisipažinsiu, tiek metų čia išgyvenusi, jų buvau kaip ir nemačiusi. Donatas buvo  darbo,  namų  ir  suėjimų  žmogus.  Kokių reikalų toliau nuo namų nelabai tebuvo, tai per tuos kalnus tebuvau pervažiavusi gal kokius du ar tris kartus. Vieną sykį į Naujorką, kai Donato pusseserės duktė tekėjo, kitą į Bostoną, kai mano brolis mirė, bet ir tai tik didžiaisiais keliais. Donatas, pamatęs kur aukštai kalnuose pastatytą namą, kartais pasakydavo, kad smagu būtų ir mums kada tokioje vietoje pagyventi, bet pasakymą pasakymu  ir palikdavo.

Jis nebuvo visiškai kasdienos žmogus. Turėjo savo troškimų, svajonių, tik laikė jas uždaręs ir darė, ką reikėjo daryti, kad kasdieniškam gyvenime nieko netrūktų. Abu buvom tokie. Nešėm trupinį po trupinio. Aš žiūrėjau, kad po mano mirties nereikėtų jam vargti, o jis turbūt galvojo tą patį apie mane, tai niekur į šonus ir ne-sidairėm, nors kartais labai magėdavo. Turbūt magėdavo ir Donatui. Kam gi būtų vis skaitęs knygas ; kitus  kraštus,  apie  nematytas  vietas.

Kazimieras visiškai kitoks. Kai susipažinom, šeštadieniais ar sekmadieniais vis rado tai kur parodą, tai koncertą, tai
pavasaris,  tai  į  kalnus,  į pajūrį.  Smagu buvo draugauti. Kitas pasaulis atsivėrė. Nebe uždaras, nebe vien tarp draugų,  daug platesnis ir turiningesnis. Ir aš pati pasijutau kitaip. Lyg kas  laikrodį  būtų  atgal  pasukęs,  ar kitokio  kraujo įpylęs, bet vakar ėmė ir viskam susimaišė.

Grįžusi iš darbo apsitvarkiau, išsiploviau galvą, išsikepiau pyragaičių, kad turėčiau ko prie kavos. Rytoj šeštadienis, ta    s tikrai Kazelis užeis. Nepasitaikė dar nė vieno šeštadienio, kad būtų praleidęs. Diena irgi žadėjo būti graži, tai gal iš anksto paskambins, kad būčiau gatava. Tokią dieną smagu kur po medžiais susėdus užkandžiauti. Kai oras ne koks, užeinam užkandinėm. kartais jis net užsimano brangokan restoranam bet gražiomis dienomis užkandam tik po atviru dangum. Ir Kazimieras sako, kad taip ir smagiau ir jaukiau.

Vos spėjau kepiniukus ištraukti, kai suskambo telefonas. Net pagalvojau: "Kas gi dabar tokiu laiku." Jau buvo po devintos. Pakėliau ragelį — nagi  Kazelio  balsas  tiesiai   į   ausį.
—    Ar dar nemiegi?
—    Argi jau... Kada tuo laiku miegojau?
—    Pagalvojau, kad per savaitę iš    gali
ir anksčiau atsigulti.
Penktadieniais ne taip dažnai ir tesusitikda-vom, bet ir tai visada jau iš anksto susitarę, o dabar taip netikėtai. Net nejaukumas nulėkė per širdį, — argi būtų kas atsitikę.
—    Nepratusi anksčiau dešimtos. Ar kas atsitiko?
—    Nieko. Norėjau užbėgti šnektelti. Ar galima?
—    Prašau. Juk žinai, kad tau, Kazimierai, mano  durys  visada atviros.
—    Žinau, kur nežinosiu, bet kartais lyg ir nepatogu kito gerumą išnaudoti. Bet jeigu leidi, užsuksiu.
—    Tai tau, ir pašnekėjo. Žinoma, kad leidžiu. Ne tik leidžiu, bet ir laukiu.
Padėjusi ragelį pajutau, kad rankos virpa. Pati nežinau kodėl, bet virpa, ir nieko negaliu padaryti. Pastūmiau šį, pataisiau tą. Pridėjau kristalinę lėkštę dar ne visai atvėsusių kepinių, patrupinau kieto sūrio, užkaičiau kavą ir atsistojau vidury kambario. Rodos, dar reikėtų ką padaryti, bet negaliu sumesti ką. Ir kodėl? Kam? Pati nežinau, bet kad jo balsas buvo toks, lyg kas būtų atsitikę.

Kad neužtiktų tokios pasimetusios, uždedu plokštelę, paleidžiu negarsiai ir pasiimu knygą. Tik garsams kambarį užtvinus tesumetu, kad uždėjau Finlandiją, kurios klausydama skaityti tikrai negaliu. Ir knygą pasiėmiau ne tą. Tuo tarpu suskambo durų skambutis. Atidariau ir atgal atšokau. Kazimieras ėjo artyn su didžiule puokšte rožių. Priėjo, padėjo man tiesiai į glėbį ir pasilenkęs pabučiavo į lūpas. Taip šiltai, kad net virpulys per krūtinę nuėjo.
—    Kokia proga? — paklausiau atsitraukusi. Jis žiūrėjo į akis ir šypsojosi, paskum paėmė
rožes, padėjo ant stalelio, paėmė mane už abiejų rankų, pasodino ant sofos, pats kartu atsisėdo ir pasakė:
—    Monikute, tekėk už manęs.
Pajutau, kad rankos ima drėkti, akyse atsistojo mauzolėjuje vieta šalia Donato. Vieta, kurią pati pasirinkau. Kaip atrodys, kad ją paliksiu tuščią ir atsigulsiu kažin kur kitur su visiškai kitu. Už tokį darbą ne tik siela, bet ir kaulai ramybės neturės.

Aš rituos pati su savimi, o jis šneka kaip mane pamilo. Daug anksčiau, dar gerokai prieš Naujus Metus. Pasakoja, kaip mudviejų būdai sutinka, kaip daug smagiau bus visada kartu būti. Ir kišenėms bus daug lengviau. Kam laikyti du namus. Persikeltumėm į jo, daug erdvesnį ir gražesnėje vietoje, bet jeigu aš labai prisirišusi prie savo, jis kiekvieną dieną gali parduoti ir atsikelti čia. Per tą porą metų prisirišti nebuvo nei kada, nei prie ko. Jo kalboje viskas taip gera ir taip aišku, nes tą patį jau seniai pati sau be žodžių sakiau. Ir Donatas nepyktų. Net ir ligos paguldytas nenorėjo, kad aš visą save tik jam atiduočiau ir dabar greičiausiai tik palaimintų, bet toji vieta šalia jo... Net ir su įrašais. Tik mirties datą tepridėti. Pačiai nuo visko nusisukti būtų baisiau, negu pačią didžiausią priesaiką sulaužyti.

—    Tai kaip? — kai visą laiką tyliu jis paklausia, turbūt net nesumesdamas, kodėl gi aš taip tyliu. Pagaliau kaip jis galėtų ir sumesti, kad niekada net neprasitariau, jog mano vieta šalia  Donato  seniai  gatava.
Nieko nesakydama, pakylu, pamerkiu gėles, atnešu kavos ir kepinių. Sūrį pakeliu ir vėl padedu. Pagalvoju, jog gal geriau šį vakarą nieko negerti. Negi sūrį vieną valgysim. Reikėtų vyno butelį prakimšti. Kad ne toji vieta, vyno neužtektų, reikėtų šampano, tik šiandien jo vis tiek nė    gurkšnelio    nenuryčiau.
Kai pripyliau kavos, jis paėmė mane už rankos ir vėl paklausė:
—    Monikute,  tai  kaip?
Minty ligi kas kalte kalė, kad sutikčiau, bet sutikimo žodis nelindo pro lūpas. Jas uždariusi laikė ta tuščia vieta mauzolėjuje šalia dūlančių Donato palaikų.
—    Ar gali leisti man pagalvoti? Ligi rytojaus vakaro. Gerai?

Jis sutiko, ir daugiau tą vakarą apie tai ne-bešnekėjom. Ir išėjo anksti, bet aš vis tiek bluosto negalėjau sudėti. Gal todėl ir atrodė, kad diena vargu ar kada beateis. Buvo tamsu ir tamsu, lyg pati saulė būtų savo laiką pramigusi. Dangus buvo apsiniaukęs žemais tirštais debesimis, tokiais sunkiais, kad net krūtinę slėgė. Į langus dulkė smulkutėlis lietus. Nieko nekandusi išsirengiau į ankstybąsias mišias. Turbūt pirmą sykį savo gyvenime šiokios dienos rytą, bet tą dieną kitaip nebegalėjau. Bažnyčioje tebuvau tik aš, dar trys moterėlės ir vienas senyvas vyras. Man buvo vis tiek, ar kas yra, ar nieko nėra. Meldžiausi už Donatą, Kazimierą ir save. Labiausiai už save pačią. Kodėl visą pusmetį širdis buvo visiškai rami. Donato neužmiršau. Užpirkinėjau mišias ir, sutekusi valandėlę nulėkdavau aplankyti. Kartais net ir Kazimierui pasakydavau, kad nunešiau gėlių prie Donato kriptos. Jis nepriekaištaudavo, tik apgailestaudavo, kad negali nieko nunešti ant savo žmonos kapo. Ji pasiliko kažin kur viduriniuose vakaruose, sakė ir kur, bet aš net vietos vardo nebeatsimenu. Jis nusiunčiąs pinigų tenykščiams vienuoliams, paprašo, kad jos kapą prižiūrėtų, bet vis ne tas pats, kai tvarko svetimos rankos. Pašnekėdavom ir palikdavom, nors man per širdį smilktelėdavo, kad jai tenai visiškai vienai gali būti labai liūdna. Žinau, kad man tai tikrai būtų nesmagu vičvienai svetimoj vietoj tarp svetimų. Ar ne juokinga. Juk mirusiam turėtų būti vis tiek, kur jo palaikai dūla, bet į galvą lenda tokia mintis ir gana. O kas žino. Gal ir ne vis tiek. Kol anos pusės pirštais nepalietei, nieko nežinai, nei kaip ten jausies, nei ką galvosi.
Po mišių nuvažiavau tiesiai į kapines. Gėlių krautuvėje nupirkau tuziną raudonų gvazdikų. Kai pastačiau, pagalvojau, gal geriau būtų buvę, jeigu būčiau atnešusi vakarykščias rožes, padėjusi kaip atsiprašymą už tą pusmetį, kurį buvau nuėjusi kitu keliu, ir nuo visko užsidaryti, kaip buvau tuos dvejus metus užsidariusi. Tik vėl jutau, kad viduje nėra tikro tvirtumo. Gerą valandą pasėdėjau, mėginau įsivaizduoti, ką Donatas pasakytų, jeigu prašnekti galėtų. Kad ir ne čia, ne tiesiai į akis, nors sapne. Prisiminus sapną, keistas jausmas nuėjo per širdį: juk Donato nė sykio nesu sapnavusi. Kaip ėjo, taip ir išėjo, kaip vandeny nuskendo. Kazimierą, čia pat esantį, sapnavau daug sykių, o Donato nė vieno. Argi aš viską dariau taip gerai, kad nereikėjo nei patarimo, nei perspėjimo. Jam pačiam tai gal nebereikėjo jokios pagalbos. Nors ir meldžiausi ir minias užpirkinėjau, bet ne sykį pagalvojau, kad mano maldų jam gal ir nebereikia, kai su tokia kantrybe čia savo kančias iškentėjo ir man buvo toks geras ligi paskutinio atodūsio.

Pakilusi išėjau į kapines. Apsukau ratą per tuščius plotus, kur mirusio vieta pažymėta tik akmens plokšte su vardu bei datomis. Apėjau ir žaliuojančiu gojumi virtusį paminklyną. Žiūrinėjau paminklus, skaičiau vardus. Skaičiau ir galvojau, kad vargu ar yra kur pasaulyje kitas toks kraštas, kur mirusieji būtų taip subėgę iš visų pasaulio kampų. Čia buvo italų, prancūzų, lenkų, anglų ir daugybė kitokių vardų, kurių kilmės negalėjau atspėti. Gal kokie indai, bangla-dėžai ar kokie kiti. Vieną užtikau skambantį labai kiniškai ir porą japoniškai. Ką galiu žinoti, gal ir kitų Azijos tautų žmonės panašiai vadinasi. Užtikau keletą ir su lietuviškom. Nė vieno tikrai pažįstamo, bet vis tiek jų kapai pasijuto daug arčiau širdies. Lyg savo laukų kvapas būtų dvelktelėjęs. Paskum dar nuėjau į kunigų skyrių. Jie ir čia atsiskyrę nuo savo avelių. Anų vieta užkerojusi vešliais lapuočiais: klevais, akacijomis ir liepomis, — o čia vien pušys, ilgaspyglės tokios, pačiam vidury daili koplyčia, lyg patogumas, kad naktimis pakilę galėtų čia pat mišias atsilaikyti. Pavardžių ir čia visokių, bet lietuviškų užtikau tiktai vieną. Yra jų čia ir daugiau. Tikrai žinau. Anais metais pati vienose laidotuvėse buvau, bet kas jo vietą tokioje daugybėje besuras.

Ant koplyčios laiptų atsisėdusi, apmečiau mintim — tik mintimi, nebe akimis, kas akimis tokį plotą beapmes — visą kapinyną, pagalvojau, jog su kiekvienu čia palaidota ir jo gyvenimo istorija. Džiaugsmai, rūpesčiai, išgyvenimai, laimės, nelaimės, iškentėti skausmai, viskas, viskas ligi pačių menkiausių smulkmenų, ir niekas jų nebeatsimins, niekas kitam nebeperpasakos, nebent kur amžinybėje mums nesuvokiamu būdu yra viskas sukrauta, kad ir kiti galėtų pasisklai-dyti. Taip pat, kaip mano Donato. Kaip ir mano pačios. Argi gali amžinybėje viskas taip išnykti, kaip prabėgančio vėjo dvelktelėjimas.

Sugrįžau dar kartą į mauzolėjų. atsisėdau ir įsižiūrėjau  į savo ir Donato vardus. Dabar jis dūla tik vienas, už kiek laiko dūlėsim abu šalia vienas kito. Ne žemėje, bet ant lentynų, kaip rūpestingai padėti daiktai, kurių kada nors kam nors gali prireikti; kaip knygos, kurias kas nors gali paimti pavartyti. Net nejauku pasidarė, kad niekam  nebereikalingas daiktas dedamas į lentyną. Bet agentas tada įkalbėjo, rado žodžių taip tiesiai į širdį, jog atrodė, kad taip palaidoto Donato vardas bus pakeltas ligi dangaus. Ar ne smagiau jam būtų ilsėtis kur nors klevo ar liepos pavėsy? Ir man pačiai? Svarsčiau, maišiausi savo pačios mintyse ir jausmuose, bet ką reikės pasakyti Kazimierui, negalėjau rasti. Jeigu ne ta tuščia lentyna šalia Donato, nesvyruodama pasakyčiau... Ką čia nesvyruodama. Vakar pat bučiau pasakiusi, kad teku. Kas nenori šviesesnio gyvenimo? Mano minčių makalynę nutraukė skardus, tai vietai visiškai netinkantis balsas:

—    Mildred! Ar tai tu?
—    Debra! O, Debra! tikom.
—    Bet kaip tu čia? Juk kaip išvažiavai į Floridą, tai ir nebesimatėm.
—    Juk sakiau, kad atvažiuok, aplankyk. Adresą žinai.
—    Atvažiuočiau, bet kaip savo senį išjudinsiu. Arba su meškere, arba prie televizijos, o vienos neleis. Bet sakyk, kaip tu čia? Ir dar tokioj vietoj?
—    O tu?
—    Aš tai atėjau brolio pelenų aplankyti. Prašė, kad sudegintumėm, o pelenus išbar tytumėm Kalifornijos kalnuose, te, kur ir jo žmona sudegė. Gal net negirdėjai. Kai pernai degė kalnai, jis buvo mieste, o ji namie. Po visam rado sudegusį namą, bet jos nė ženklo. Spėjo, kad ne kitaip, kaip mėgino išbėgti per mišką ir pateko į ugnį. Ieškojo, bet nieko nerado. Parsikv ietėm. kad atvažiuotu oas mus. Nors pabūti, nors kiek siam turėtų būti vis tiek, kur jo palaikai dūla, bet į galvą lenda tokia mintis ir gana. O kas žino. Gal ir ne vis tiek. Kol anos pusės pirštais nepalietei, nieko nežinai, nei kaip ten jausies, nei ką galvosi.

Po mišių nuvažiavau tiesiai į kapines. Gėlių krautuvėje nupirkau tuziną raudonų gvazdikų. Kai pastačiau, pagalvojau, gal geriau būtų buvę, jeigu būčiau atnešusi vakarykščias rožes, padėjusi kaip atsiprašymą už tą pusmetį, kurį buvau nuėjusi kitu keliu, ir nuo visko užsidaryti, kaip buvau tuos dvejus metus užsidariusi. Tik vėl jutau, kad viduje nėra tikro tvirtumo. Gerą valandą pasėdėjau, mėginau įsivaizduoti, ką Donatas pasakytų, jeigu prašnekti galėtų. Kad ir ne čia, ne tiesiai į akis, nors sapne. Prisiminus sapną, keistas jausmas nuėjo per širdį: juk Donato nė sykio nesu sapnavusi. Kaip ėjo, taip ir išėjo, kaip vandeny nuskendo. Kazimierą, čia pat esantį, sapnavau daug sykių, o Donato nė vieno. Argi aš viską dariau taip gerai, kad nereikėjo nei patarimo, nei perspėjimo. Jam pačiam tai gal nebereikėjo jokios pagalbos. Nors ir meldžiausi ir mišias užpirkinėjau, bet ne sykį pagalvojau, kad mano maldų jam gal ir nebereikia, kai su tokia kantrybe čia savo kančias iškentėjo ir man buvo toks geras ligi paskutinio atodūsio.

Pakilusi išėjau į kapines. Apsukau ratą per tuščius plotus, kur mirusio vieta pažymėta tik akmens plokšte su vardu bei datomis. Apėjau ir žaliuojančiu gojumi virtusį paminklyną. Žiūrinėjau paminklus, skaičiau vardus. Skaičiau ir galvojau, kad vargu ar yra kur pasaulyje kitas toks kraštas, kur mirusieji būtų taip subėgę iš visų pasaulio kampų. Čia buvo italų, prancūzų, lenkų, anglų ir daugybė kitokių vardų, kurių kilmės negalėjau atspėti. Gal kokie indai, bangla-dėžai ar kokie kiti. Vieną užtikau skambantį labai kiniškai ir porą japoniškai. Ką galiu žinoti, zcd ir kitų Azijos tautų žmonės panašiai vadinasi. Užtikau keletą ir su lietuviškom. Nė vieno tikrai pažįstamo, bet vis tiek jų kapai pasijuto daug arčiau širdies. Lyg savo laukų kvapas būtų dvelktelėjęs. Paskum dar nuėjau į kunigų skyrių. Jie ir čia atsiskyrę nuo savo avelių. Anų vieta ižkerojusi vešliais lapuočiais: klevais, akacijomis ir liepomis, — o čia vien pušys, ilgaspyglės tokios, pačiam vidury daili koplyčia, lyg patogumas, kad naktimis pakilę galėtų čia pat mišias ilaikyti. Pavardžių ir čia visokių, bet lietuviškų užtikau tiktai vieną. Yra jų čia ir daugiau. Tikrai žinau. Anais metais pati vienose laidotuvėse buvau, bet kas jo vietą tokioje daugybėje besuras.

Ant koplyčios laiptų atsisėdusi, apmečiau mintim — tik mintimi, nebe akimis, kas akimis tokį plotą beapmes — visą kapinyną, pagalvojau, jog su kiekvienu čia palaidota ir jo gyvenimo istorija. Džiaugsmai, rūpesčiai, išgyvenimai, laimės, nelaimės, iškentėti skausmai, viskas, viskas ligi pačių menkiausių smulkmenų, ir niekas jų nebeatsimins, niekas kitam nebeperpasakos, nebent kur amžinybėje mums nesuvokiamu būdu yra viskas sukrauta, kad ir kiti galėtų pasisklai-dyti. Taip pat, kaip mano Donato. Kaip ir mano pačios. Argi gali amžinybėje viskas taip išnykti, kaip prabėgančio vėjo dvelktelėjin

Sugrįžau dar karią į mauzolėjų. atsisėdau ir įsižiūrėjau į savo ir Donato vardus. Dabar jis dūla tik vienas, už kiek laiko dūlėsim abu šalia vienas kito. Ne žemėje, bet ant lentynų, kaip rūpestingai padėti daiktai, kurių kada nors kam nors gali prireikti; kaip knygos, kurias kas nors gali paimti pavart    : nejauku pasidarė,
kad niekam nebereikalingas daiktas dedam lentyną. Bet agentas tada įkalbėjo, rado žodžir taip tiesiai į širdį, jog atrodė, kad taip palaidoto Donato vardas bu> pakeltas ligi danu Ar ne smagiau jam būtų ilsėtis kur nors klevo ar liepos pavėsy? Ir man pačiai? Svarsčiau, maišiausi savo pačios mintyse ir jausmuose, bet ką reikės pasakyti Kazimierui. negalėjau rasti- Jeigu ne ta tuščia lentyna šalia Donato, nesvyruodama pasakyčiau... Ką čia ne
čiau pasakiusi, kad teku. Kas nenori šviesesnio gyvenimo? Mano minčių makalynę nutraukė skardus, tai vietai visiškai netinkantis balsas:
—    Mildred! Ar tai tu r
—    Debra! O, Debra! tikom.
—    Bet kaip tu čia? Juk kaip išvažia Floridą, tai ir nebesimatėm.
—    Juk sakiau, kad atvažiuok, aplankyk Adresą žinai.
—    Atvažiuočiau, bet kaip savo senį išjudinsiu.  Arba su meškere,  arba prie televizij* vienos  neleis.  Bet sakyk, kaip tu čia? Ir dar tokioj vietoj?
—    O tu?
—    Aš tai atėjau brolio pelenų aplankyti. Prašė, kad sude gintumėm, o pelenu- i - barstytu m ė m Kalifornijos kalnuose, te, kur ir jo žmona sudegė. Gal net negirdėjai. Kai pernai degė kalnai, jis buvo mieste, o ji namie. Po visam rado sudegusį namą, bet jos nė ženklo. Spėjo, kad ne kitaip, kaip mėgino išbėgti per mišką ir pateko į ugnį. Ieškojo, bet nieko nerado. Parsikvietėm, kad atvažiuotu nas mus. Nors pabūti, nors kiek nelaime pamiršti. Atvažiavo, ir tą pačią savaitę širdis atsisakė. Iš karto buvo lyg ir atsigaunąs, bet tik trumpam. Dabar, matai, reikės dar net į Kaliforniją nuvažiuoti. Namas sudegė, bet žemė paliko. Tenai ji brangi, ne taip kaip čia. Reikės nuvažiuoti pažiūrėti. Juk brolio žemė tai ir mano, o jis turėjo jos. Ir ne toje vienoje vietoje. Bet vis tiek pasakyk, kas tave čia atšaukė?
—    Atvažiavau aplankyti vyro žmonos.
—    Vyro žmonos?
—    Va ji čia, anoj lentynoj. O šalia jos ir mano vyrui vieta gatava. Nupirkta ir išmokėta.
Debra tik žiotelėjo ir nieko nepasakė, matyti, žodžio nerado, o Mildred ramiai paaiškino:
—    Matai, mudu vesdamiesi taip susitarėm: kol gyvi gyvensim, o kai mirsim, tai eisim savo keliais. Jeigu jis pirma mirs, atvešiu čia ir pa-guldysiu jį šalia pirmosios žmonos, o jeigu aš, jis paguldys mane šalia mano vyro. Aš irgi turiu sau vietą užpirktą. Ne lentynoje, bet tuščiam lauke, kur net paminklų neleidžia statyti. Bet ar ne vis tiek. Kol gyvenu, tai gyvenu, o paskum...
Jos nuėjo pro šalį pažiūrėti, kur yra Mildred vyro žmonos lentyna, ir jų šneka nuėjo kartu, bet aš ir nebeklausiau. Akyse lyg ir naujos žemės pažadas švystelėjo. Dar sumečiau poterėlį prie Donato ir išėjau. Sužinojimas, kad ne aš viena tokia, atėmė didelį sunkumą nuo širdies, nors pati dar tikrai ir nežinojau, ką Kazimieras pasakys.
Noras ėmė nuvažiuoti tiesiai pas jį ir visiškai atvirai išsišnekėti. Kai viską sužinos, gal nė į tą pusę nenorės pažiūrėti. Gal visiškai nusisuks. Būtų sunku, baisiai sunku, bet ar tiek esu iškentėjusi.

Tiesiai nevažiavau. Dar pasukau pro savo namą. Sakiau, neprisiskambinęs, gal atlėks pažiūrėti, ar kas neatsitiko. Jo nebuvo. Užėjau vidun. Vos juntamas rožių kvapas pasitiko įeinančią. Pirštų galais paliečiau raudonus žiedus ir švystelėjo mintis, kad prieš mirtį ir Donatas buvo taip sušvelnėjęs. Tik švystelėjo ir vėl nugrimzdo dviejų metų praeitin. Kambariai buvo nuostabiai tušti, pilni tik tokio sunkiai bepakeliamo vienišumo. Ir telefonas tylėjo. Kodėl jis nepaskambina? Jeigu tikrai jam rūpiu, kodėl neskambina? Gal pusvalandį, gal ilgiau pasiblaškiusi iš kampo į kampą, iš kambario į kambarį susiėmiau, sėdau į mašiną ir pasukau pas jį. Buvo neramu, kojose jutau silpnumą, bet vis tiek nuvažiavau. Iš mašinos lipdama tikėjausi, kad jis gal dar nebus iš kur nors grįžęs. Kienre mašinos nebuvo, bet jis visada įvažiuodavo tiesiai garažan. Turėjo tą prietaisą, kur pats atidaro ir vėl uždaro garažo duris. Norėjau praeidama žvilgterėti vidun, bet jis jau matė ir, rankas išskėtęs, ėjo pasitikti.
—    Tai kaip, Monikute, jau apsvarstei? Jau taip, ar ne?
—    Dar ne.  Dar turim pašnekėti.
—    Šnekėkim. Einam į vidų ir šnekėkim, — paėmė mane po ranka, tvirtai, vyriškai.
—    Žinai, kad ėmiau rūpintis. Skambinau, neatsiliepei, nuvažiavau į namus, irgi neradau. Parvažiavęs namo jau du sykius skambinau. Nežinojau ką ir bedaryti. Šnekėkim. Šnekėjimas bus daug  geriau,   negu   neaiškus   tylėjimas.
—    Kažin, — pasakiau nutęsdama. — Geriau ar negeriau, bet pasakyti reikia.

Kol jis įpylė vyno, papasakojau viską. Ne apie Mildred ir Debrą, bet apie save ir Donatą, apie savo vietą šalia jo. Sakiau ir bijojau, kad pasijuoks arba nusigręš, bet jis nesijuokė, nenusigręžė, nepaprašė išeiti, tik paėmė už abiejų rankų ir pasakė, kad gyvename, kur gyvename, o kur mūsų palaikus kas padės, nebe taip ir svarbu. Ir jam vietos yra šalia jo žmonos, bet jeigu teks atsigulti kitur, nuo to niekas nebepasikeis. Mane tai padėsiąs šalia Donato ir su pagarba, ir su meile.
Jis šnekėjo ilgai, protingai ir su tokiu nuoširdumu, kad man visi skrupulai išsisklaidė kaip debesys giedrėjant. Taip išsisklaidė, kad tą dieną net namo nebeišvažiavau.