ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ KALBOS REIKŠMĖ KALBOTYROJE Spausdinti
Parašė JANINA K. RĖKLAITIENĖ   
Ar lietuvių kalba dabartinėje kalbotvroje nors kiek tebeturi tą senąją, bet dar mums vis neužmirštamai reikšmingą vietą, kurią ji buvo užėmus lyginamosios istorinės kalbotyros susiformavimo laikotarpyje? Tas laikotarpis seniai praėjo — jis tęsėsi maždaug nuo 1814 metų iki šio šimtmečio pradžios. Tuo tarpu mūsų žinios nedaug tepažengė. O pats kalbotyros mokslas vystėsi toliau; jis neliko statišku. Keitėsi jame, kaip ir kitose mokslų šakose, centriniai klausimai, išryškėdavo naujos problemos, iškildavo naujos mokyklos toms problemoms  spręsti.1)

Kadangi jau nuo šio šimtmečio pradžios kalbotyra pasuko sinchronine kryptimi, mums įdomu sužinoti, ar jai berūpėjo diachroninėje plotmėje išvystytas lietuvių kalbos nagrinėjimas. Argi modernioji lingvistika nebuvo apleidus mūsų archaiškos, konservatyvios lietuvių kalbos? Manau, kad nė vieno nenustebinsiu atsakydama: "Taip, buvo apleidus". Tai buvo neišvengiama, nes dvidešimto šimtmečio kalbotyros mokslo stūmis, jo dėmesio centras buvo nukreiptas į sinchroninę kalbos analizę. Nuo F. de Sosiuro Europoje iki Edvardo Sapiro ir kitų Amerikoje, kalbininkų teorijose vyravo naujosios srovės: struktūralizmas, Prahos būrelio funkcionalizmas, Hjemslevo glosematika ir kitos, kuriose retai pasireikšdavo jaunagramati-kių susižavėjimas senomis formomis. Visoms joms rūpėjo dabartinės kalbos sandaros nagrinėjimas, jos fonologinių bei morfologinių lygmenų nustatymas. O kai 1957 metais Amerikos MIT universiteto įžymus kalbininkas Noam Chomsky paskelbė transformacinės generatyvinės gramatikos pagrindus, tai jau buvo paskutinė perskyra, kaip angliškai sakoma, galutinis "mirties bučinys" tradicinės   istorinės   lingvistikos   tyrinėjimams.

O vis dėlto tas tradicinis istorinės lingvistikos laikotarpis mums labai mielas. Devyniolikto šimtmečio viduryje, iškeldamas mūsų kalbos vertę mokslo pasauliui, jis prisidėjo prie mūsų protėvių tautiškumo sužadinimo. Ir šiandien tais diachroninės eros kalbotyros mokslo duomenimis mes nesiliaujamai didžiuojamės. Prieš atskleidžiant tolimesnės kalbotyros raidos linkmes, pirma reikia tiksliai išsiaiškinti, kuo gi mes didžiuojamės. Ar
-------------
* Paskaita, skaityta 1982 sausio 29 LKMA Chicagos židinio ir ateitininkų sendraugių suruoštoje vakaronėje.

kokiu perdėtu lietuvių kalbos panašumu į sanskritą? Ar neteisingu aiškinimu, kad ji pati seniausia kalba? Ne. Būtų visai nemoksliška, neteisinga girtis, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių kalbų. Visos indoeuropiečių šeimos kalbos yra to paties chronologiško senumo.2 Bet trys iš jų, būtent senųjų indų kalba sanskritas ir graikų ir lotynų kalbos, aname, devynioliktame, šimtmetyje pasižymėjo seniausiai išlikusiais raštais. Rig Vedos tekstai datuojami apie 1200-1000 metų prieš Kristų; graikų Homeras — apie 800 metų pr. Kr.; lotynų kalbos užrašų turime nuo 500-600 metų pr. Kristų, nors pačios literatūrinės kalbos raštų paminklai išsilikę tik nuo 240 metų pr. Kr. O lietuvių kalbos pirmieji raštai pasirodė tik 16-ame šimtmetyje po Kristaus, lik prus' 400 su viršum metų. Palyginus su įTiLiėt įnjų kalbų raštais, tai juokingai vėlyvi. Sanskrito himnų beveik trimis tūkstančiais metų būta senesnių. Tačiau mūsų kalbos tie raštai lyg sustabarėję. Ta pati mūsų kalba liko lyg užšaldyta. Kitos dar gyvos kalbos nuolat kito, įvedė daug kalbinių naujovių. O mūsų kalbos bruožai liko konservatyvūs, išlaikė pirmykštes savo refleksijas, išsaugojo sudėtingas, technišku terminu "sintetines", ypač daiktavardinės sistemos kaitybos bei darybos, formas, lygias toms, kurios matomos ir klasikinėse kalbose, ir sanskrite, užrašytas keliais tūkstančiais metų anksčiau.

Reikėtų paminėti ir pabrėžti, kad akivaizdžius kalbinius panašumus randame ir mirusiose, ir gyvose indoeuropiečių šeimos kalbose.3 Bet visas nuostabumas, esminė lietuvių kalbos indo-europeistikai reikšmė yra tai, kad iš visų dabartinių kalbų šiuo metu pasaulyje kalbamų, kalbininkų nuomone, lietuvių kalba geriausiai yra išlaikiusi  tos  bendros  prokalbės   ypatybes.

O kaip kalbininkai priėjo tą išvadą? Kokiais pagrindais nustatė šį glaudų prokalbės ir lietuvių kalbos ryšį? Juk pačios prokalbės neturime nė vieno išlikusio žodelio, nė vienos užrašytos raidės. Atsakymas į šį klausimą tuoj ir prives mus prie mums mažiau pažįstamos antrojo istorinės lyginamosios kalbotyros mokslo laikotarpio, būtent periodo nuo 1915 iki maždaug 1966 metų. Šio šimtmečio pirmos pusės įvykiai pakeitė indoeuropeistų pažiūras.

Ištiso devyniolikto šimtmečio kalbininkų uždavinys buvo mokslišku tikslumu nustatyti tas konkrečias fonologijos ir morfologijos elementų atitikmenų ypatybes, kuriose indoeuropiečių kalbų giminingumas reiškiasi. Tą atlikę, toliau ėmėsi atkurti, rekonstruoti pačios indoeuropiečių prokalbės sandarą. O tam tikslui jie nelaikė visų kalbų duomenų lygiaverčiais, bet daugiausiai, kartais išimtinai, panaudodavo sanskrito ir graikų kalbų duomenis. Mat devynioliktame šimtmetyje buvo šitaip galvota. Kadangi senųjų indų ir graikų kalbos turi pačius seniausius raštų paminklus, tai reiškia, kad juose ištikimiausiai ir buvo išlaikyti indoeuropiečių prokalbės garsai bei formos. Taigi iš šių kalbų ir lotynų kalbos susidariusios trijulės maždaug ir sulipdė pačios prokalbės paveikslą. Kadangi lietuvių kalbos bent daiktavardinė sistema buvo panašiausia į šias tris, priedu visuomet prijungdavo ir jos bruožų, rekonstruojant prokalbę.

Jų rekonstruota prokalbė pasižymėjo savo sintetine struktūra, tai reiškia, kad buvo morfologiškai labai sudėtinga, turinti daug linksnių, įvairiausių galūnių ir t.t. Daiktavardžio sistemai buvo priskiriama 3 gramatikos giminės, 3 skaičiai, 5 linksniuotės, 7 linksniai. Prokalbės veiksmažodžio sistemos hipotetinis modelis buvo panašaus sudėtingumo. Jam rekonstruotos trys rūšys: veikiamoji, neveikiamoji ir vidurinioji; keturios, kartais penkios, nuosakos: tiesioginė, liepiamoji, tariamoji, geidžiamoji; penki laikai: esamasis, imperfek-tas,  aoristas,  perfektas  ir būsimasis.4

Iš kitos pusės, priešistorinio veiksmažodžio modelio atkūrimo bandymai susidurdavo su viena neišsprendžiama problema, būtent — kad lietuvių kalbos veiksmažodžio sistema yra labai paprasta, palyginus su minėtų trijų kalbų sistemomis. Taip ir liko didysis klaustukas, nesuderinamas reiškinys. Kodėl gi lietuvių kalba buvo tokia nenuosekli savo veiksmažodžio sistemos atžvilgiu? Kodėl taip skyrėsi plačiai išsišakojusi, gausiomis galūnėmis daiktavardinė sistema nuo tokios kuklios paprastos veiksmažodinės sistemos? Niekas to negalėjo išaiškinti, bet atsakydavo šitaip. Kažin kada ir baltų kalbose būta šitų gramatinių kategorijų, įvairesnių veiksmažodžio galūnių, bet jos neišliko. Kitaip pasakius, pradžioje turėta, paskui pamesta.

Deja, tas jaunagramatikių rekonstruotas prokalbės sistemos modelis negalėjo būti visiškai tikslus, nes jis buvo pagrįstas beveik ištisai sanskrito ir graikų kalbų savybėmis ir dalinai lotynų ir lietuvių kalbų duomenimis. Ta rekonstrukcija sugriuvo, kai atsirado anksčiau neturimų kalbų raštų paminklų. Tiksliau pasakius, nebuvo visai atmestas pirmykštis sukurtas modelis, kiek išaiškinta, kad jis tinka tik daugiau vėlesnės ir sudėtingesnės indoeuropiečių kalbų raidos fazei, kad jis siekia tuos laikus, kai jau kai kurios atskiros tarmės buvo atskilusios ir atsiskyrusios iš priešistorinės indoeuropietiškos bendruomenės. Kas pakeitė šimtą metų dominavusią prokalbės sąvoką?

Dvidešimto šimtmečio pradžioje, 1905-1907 metais, prie Bogaz Koy kaimo Turkijoje buvo atkastos dantiraščio plytelės hetitų kalba. Vėliau buvo atkastų daugiau hetitų kalbos ir jai giminingų, Luwian ir Palaic, kalbų tekstų. 1915 metais čekų kalbininkas Hrozny neabejotinai įrodė, kad šios kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, ir jų šaka pavadinta anatoliečių. Hetitų imperija klestėjo nuo 1700-1200 metų prieš Kristų. Reiškia, šios kalbos raštų paminklai daug senesni net už sanskrito tekstus, kurie datuojami nuo 1200-1000 metų pr. Kr.

Reikia paminėti dar kitą panašios svarbios reikšmės įvykį. 1952 metais jaunasis anglas Mykolas Ventris iššifravo viena ankstyvų graikų šnekta parašytas lenteles, rastas irgi tik šio šimtmečio pirmoje pusėje Kretos saloje. Šios Mikėnų šnektos paminklų lentelės su vadinamu lineariniu B raštu datuojamos nuo 1450 iki 1200 pr. Kr. Taigi ir jos nuo dviejų iki keturių šimtų metų senesnės už sanskrito Vedos raštus. Trumpai sudėjus, tiek hetitų, tiek ir mikėnų kalbų raštų paminklai siekia daug toliau į praeitį negu sanskritas arba Homeras. Pagal indoeuropeistų centrinę tezę, šių dviejų kalbų bruožai turėjo atskleisti dar archaiškesnės, tai yra sudėtingesnės, sintetinės kalbos struktūros vaizdą. Bet, atvirkščiai, šių dviejų skirtingų šeinių kalbų struktūra savo paprastumu, daugelio gramatinių kategorijų neturėjimu toli gražu labai skyrėsi nuo senų indų ir klasikinių kalbų struktūros. Pvz.: hetitų kalbos daiktavardyje randame tik keturias linksniuotes, tik dvi gimines ir du numerius, o naujai atrastų kalbų veiksmažodžio sistemos priešpastatymas pabrėžė  dar didesnius  skirtumus.

Kaip buvo išaiškinti tokie prieštaravimai tarp hipotezės ir tikrovės? Kai kurie kalbininkai bandė teigti, kad hetitų kalba tai kokia aberacija indoeuropiečių kalbų tarpe ir todėl jos duomenims nereikėtų skirti tiek daug reikšmės. Bet ilgainiui, susidarius nemaža patvirtinančios medžiagos iš kitų anksčiau nepastebėtų arba apleistų kalbų duomenų, buvo pripažinta klaida. Buvo per daug svorio dėta į vadinamosios didžiosios trijulės — sanskrito ir klasikinių kalbų — faktus, nepanaudojus lygiagrečiai visų paskirų indoeuropiečių šei-
 

MAGDALENA B. STANKŪNIENĖ         Šunskų girios aitvarai (aliejus)

mos kalbų.
Čia reikia pabrėžti, kad istorinės kalbotyros antrosios fazės (1915-1966) pasiekimai, susiję su naujai atrastų kalbų nelauktais sandaros bruožais, nesugriovė jaunagramatikių iškeltų pagrindų. Anaiptol, juk jų sukurtas metodas buvo panaudotas nustatant ir hetitų, ir mikėnų kalbų santykius indoeuropiečių kalbų šeimoje. Metodas liko tas pats ir dar patobulintas naujai reikalingų pritaikymų pratimais. Tačiau buvo pakeistas tradicinės prokalbės raidos, jos kalbinės struktūros tipo išsivystymo supratimas. Jis, galima sakyti, buvo apverstas aukštyn kojomis. Kur anksčiau buvo manoma, kad sintetinė, t.y. pati sudėtingiausia, struktūra atspindi pradinę prokalbės būklę, kilusią iš archaiškiausio priešistorinio laikotarpio, ir kur buvo galvota, kad jos tolesnė eiga buvo supaprastinimo kelias, būtent fleksijų redukcijos kelias, dabar suprasta, kad tikroji raida buvo nuo paprastos iki sudėtingos sistemos, ir tuomet vė) prasidėjo supaprastinimas. Tokia raida pavaizduojama varpo kreive. Iššifruotų hetitų ir mikėnų kalbų faktai rodo, kad anksčiausia kalbos raidos fazė buvo primityviausios, vadinamo analitinio tipo, struktūros.5 Dabar indoeuropistai randa kelis prokalbės tolesnės raidos sluoksnius. Anks-čiausiame būta ergatyvinės substantyvų sistemos, būta tik dviejų linksnių, giminė nebuvo diferencijuota. Veiksmažodyje būta veikslo — laiko opozicijos — ir tik daug vėliau išsivystė asmeninio veiksmažodžio laiko kategorijos bei kaitybinės galūnės joms nurodyti. Šiandien yra kalbininkų, kurie kildina lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemos bruožus iš to archaiškiausio prokalbės sluoksnio. Prie šių klausimų nušvietimo daug yra prisidėjęs Jonas Kazlauskas.6 Taip pat prieš dešimt metų buvo grįžta ir prie lietuvių kalbos daiktavardinės sistemos naujos interpretacijos. Dabar joje įžiūrima ankstyviausio ergatyvi-nio periodo bruožų, kurių pėdsakai ypač akivaizdūs pirmoje linksniuotėje. Tai Vytauto Mažiulio monografijos tezė.7)

Yra kalbininkų, kurie ne tik naujai pripažįsta lietuvių kalbos nepaprastai archaiškus bruožus, ypač veiksmažodyje, bet jai suteikia ir tokią rolę, kokią anksčiau sanskritas turėjo indoeuropeitikoje. Šitie kalbininkai, o jų priešakyje stovi rusas Vladimiras   Toporovas,   beveik   sutapatina   lietuvių kalbą su pačia prokalbe. Toporovo hipotezių mintys grindžiamos jo ir Ivanovo hidronimų tyrinėjimų išvadomis, kuriomis puikiai suderinami ir kalbotyros, ir mitologijos, ir archeologijos, ir kitų sričių duomenys. Baltistikai taip pat labai svarbios Gottingeno profesoriaus Volfgango Šmido taip pat hidronimijos studijų išvados, kuriomis jis pripažįsta baltų kalbų plotus indoeuropiečių kalbų centru.8) Reikia pasakyti, kad čia dar trapios hipotezės. Vakarų mokslininkai dar labai atsargiai į tai visa reaguoja. Bet su laiku jos ir Amerikos kalbininkų bus patvirtintos.

Čia aptartas antrasis lyginamosios istorinės kalbotyros periodas tęsėsi apie penkiasdešimt metų, nuo hetitų kalbos indoeuropiečių šeimos nare pripažinimo iki prokalbės tradicinio sintetinio modelio pakeitimo analitiniu. Tačiau jau ir per tą periodą palyginti mažai kas domėjosi lingvistikos anksčiau vyravusiomis temomis. Kaip minėta, kalbininkų dauguma buvo susižavėjusi naujesnėmis sinchroninės kalbotyros teorijomis. Iš tų senesnių tradicinių sąvokų šiandien vėl iškilo tik trys: prokalbės fonetinės sistemos nauji aiškinimai, analogijos reiškinio patikslinimo ir priegaidės prigimties klausimai. Šiai pastarajai problemai išaiškinti nebeapsieinama be lietuvių kalbos duomenų.

Dabar prieiname prie trečiojo ir paskutiniojo kalbotyros laikotarpio — antrosios šio šimtmečio pusės.
Nors po visą Vakarų kalbininkų pasaulį paplitusi transformacinės generatyvinės gramatikos teorija kurį laiką buvo užsmaugusi bet kokį susidomėjimą istorinės kalbotyros klausimais, ilgainiui ta galinga moderni srovė tapo pasitarnaujančiu akstinu senajai savo mokslo šakai, suteikdama jai naujo stimulo, atverdama naujas perspektyvas. Tik dabar jau nebėra, bent Amerikoje, atsigrįžimo į praeitį. Nauji impulsai veržiasi į sintaksės klausimus, į universalijų nustatymus, į bendrų kalbos kitimo dėsnių aiškinimus.

Generatyvinės gramatikos metodus kalbininkai pradėjo giliau ir plačiau taikyti tik prieš penkiolika metų. Buvo pastebėta, kad tradiciniu metodu nustatyta fonologinių pakitimų chronologija daug kur sutapo su transformacinių taisyklių sinchroninio aprašymo nustatyta tvarka, t.y. su gauta tam tikra tų taisyklių nepakeičiama eile.9) Tai buvo entuziastiškai sutikta, nes manyta, kad paruoštas kalbos transformacinės gramatikos aprašas taip pat galės dalinai atspindėti jos ankstyvesnės raidos eigą. Todėl ir įtakingas lingvistas Paul Kiparsky 1967 metais vienoje konferencijoje10) galėjo pareikšti: "Empiriškai nušviesdami kalbos prigimtį, kalbos kitimo faktai įgyja naują svarbą". Ten pat diachroninių faktų įvedimą ir panaudojimą sinchroninėje plotmėje Kiparsky palygino su "langu", per kurį galima įžiūrėti ne tik kalbos praeities būklę, bet ir patikrinti teorinio aprašo patikimumą. Kalbotyros istorijoje tie žodžiai liks kelrodžiu. Tai buvo praeities mokslo pripažinimas, anksčiau i dvi dalis suskaldyto kalbotyros mokslo suvienijimas. Trumpai susumavus, buvo tikėtasi, jog generatyvinės gramatikos duomenis bus galima tiesiogiai pritaikyti kalbų ankstesnės sistemos rekonstrukcijoms. Ir buvo pradėta juos taip taikyti. Tačiau, gaila, ne lietuvių kalbai, bet daugiausia anglų ir kitoms germanų šeimos kalboms. Pasirodė, kad diachroninės kalbotyros uždaviniai ir Sios sinchroninės teorijos pastangos juos atlikti, deja. nesuderinami. Atsirasdavo didelių skirtumų tarp kalbos giluminės struktūros teorinio aprašymo ir tos kalbos tikrosios padėties gilioje senovėje. Be to, jau apie dešimt metų kritikuojama pati Chomskio generatyvinės gramatikos teorija. Šiandien daugelis kalbininkų yra nuomonės, kad toji teorija nepajėgia nei diachroninių procesų nušviesti, nei sinchroninių kalbos gramatikų efektyviai aprašyti. Šiandien jau nebe sintaksė, bet semantika laikoma centrine lingvistinės analizės problema. O vien kalbotyros istorija turės atsižvelgti ir labiau įvertinti šios teorijos didį įnašą į istorinę kalbotyrą. Jos įtaka įvyko istorine- kalbotyros renesansas. Tik gaila, kad generatyvi: matikos visuotinai dominuojančiame periode tik vienas kitas kalbininkas stengėsi pritaikyti jos principus baltų kalboms (Michael Kenstouicz ir Val-dis Zeps savo lietuvių ir latvių kalbos fonologijos darbuose).

Maždaug taip pat prieš penkiolika metų, paskatinta susidomėjimo generatyvinės gramatikos istorinės kalbotyros klausimais, pradėjo pasireikšti kita šių laikų lingvistikos srovė, kuri pajėgė prigyti ir dabar visų kalbininkų yra priimta, nors ne visų praktiškai pasekama. Tai yra Joseph Greenbergo, Stanfordo universiteto profesoriaus, universalijų teorija, kurią iš pat pradžių buvo stengiamasi pritaikyti ir kalbos kitimo reiškiniams. Jos steigėjo pačiame pirmutiniame straipsnyje buvo cituojami lietuvių kalbos duomenys.11)

Pirmieji universalijų nustatymų bandymai ribojami fonologijos bei morfologijos vienetais, kadangi nemažas darbas patikrinti kiekvienos pasaulio kalbos faktus. Stengtasi apibrėžti tuos, kurie egzistuoja visose — be išimties — kalbose. Paskui pereita į sintaksę, į pagrindinių sakinio sandaros elementų sąryšio bei jų tvarkos nustatymo tyrinėjimus. Tų tyrinėjimii išvadomis suformuluotos tipologijos implikacinės universalijos. Paskutinė stadija — labai intensyvus plačiau paplitusių sakinio sandaros tipų ištyrimo darbas, ypač nagrinėjimas jų evoliucijos, t.y. laipsniško perėjimo įeno tipo į kitą. Šiuolaikiai tipologiniai tyrinėjimai daugiausia ir yra pritaikomi istorinei v 'tyrai, specifiškai diachroninės sintaksės klausimams.

Iškilus šiai istorinės sintaksės sričiai, grįžo susidomėjimas lietuvių kalba. Diachroninės tipologijos pagrindinis uždavinys yra indoeuropiečių prokalbės pirmykščio struktūrinio tipo nustatymas, t.y. išaiškinimas, ar tai buvo veiksmažodžio postpozicinis, būtent OV (papildinio tarinio), ar veiksmažodžio prepozicinis, VO (tarinio papildinio), tipas. Kiekvienas pagrindinis tipas suderinamas su kitomis sakinio sandaros konstrukcijomis, kurių dėka rekonstruojama ir buvusi būklė, ir taip pat atskleidžiamos būsimo to tipo raidos tendencijos. Su OV tipu, pvz., surištos šios būdingos sakinio komponentų tvarkos ypatybės: įvardžių, skaitvardžių, būdvardžių bei daiktavardžių kilmininko prepozicija, polinksnių vietoje prielinksnių buvimas, prieveiksmio ir bendraties pastatymas prieš veiksmažodį, dalelyčių sufiksaci-ja ir t.t. Ir šių minėtų sakinio sandaros elementų pozicijos atžvilgiu lietuvių kalba yra išlaikiusi senesnio tipo reliktus; pvz., patys archaiškiausi jų randami sudurtinių žodžių dėmenų tvarkoje. Taip pat mokslininkams šiandien yra labai patrauklios, labai įdomios lietuvių kalbos sakinio laisvosios tvarkos galimybės. Šis lietuvių kalbos unikalumas kalbininkams leidžia mūsų gyvoje kalboje ištirti įvairius stilistiškai žymėtus indoeuropiečių kalbos išnykusius tvarkos modelius. Leidžia suprasti jų stilistinės emfazės vadinamąsias temas ir remos funkcijas. Žymūs kalbininkai, jų tarpe Paul Friedrich ir Winfred Lehmann, yra iškėlę lietuvių kalbos svarbą diachroninės tipologijos uždaviniams atlikti, nenuslėpdami ir su tuo surištų problemų.12) Šiam reikalui dar reikalinga daug mokslinio darbo. Pati esu paruošusi kelis darbus šioje srityje.13) Lietuvoje Vytautas Ambrazas įsigilinęs į šios problemos uždavinius.14) To neužtenka. Čia tikrai plati ir turtinga dirva, suteikianti daug medžiagos moksliniams tyrinėjimams, straipsniams bei disertacijoms.

Reikia palikti vos pradėtą diachroninės tipologijos srities apibrėžimą ir paminėti dar vieną iš pačių vėliausių kalbotyros krypčių.
Lig šiol esu apibūdinusi dvi fazes pirmutinio lyginamosios kalbotyros laikotarpio; būtent tradicinę fazę, kada viešpatavo klasikinės trijulės pagrindu rekonstruotas hipotetinis prokalbės modelis, tai buvo nuo 1814 iki 1915 metų, ir antrąją fazę, apimančią sekančius 50 metų, t.y. iki šio šimtmečio vidurio ir vėliau, kada tradicinė metodika dar vis galiojo, nors pats rekonstruotas modelis buvo susilaukęs pakeitimų. Antrasis laikotarpis buvo mano pavadintas istorinės kalbotyros renesansu. Tai paskutinieji 15 metų, per kuriuos jau pakeistas ir teorinis priėjimas prie kalbos analizės, per kuriuos įvyko anksčiau nagrinėtų fonologijos bei morfologijos lygmenų nublukimas, jų tiesiog užkasimas sintaksiniu sluoksniu, ir, pagaliau, per kuriuos iškilo anksčiau mažai nagrinėti ar visai neliesti klausimai.

Bandrai paėmus, aš įžiūriu bent tris skirtumus tarp dabartinės ir ankstesnės kalbotyros. Visi jų — tematikos apimties vis didesnis praplėtimas. Pirmas skirtumas yra universalijų susiformavimas, aktyvus susidomėjimas visų kalbų sandaros komponentais, o ne, kaip pačiame pirmame laikotarpyje, ribotas vien indoeuropiečių kalbų giminės bei giminingumo ryšių nustatymo problemų nagrinėjimas. Antras skirtumas tai šių dienų kalbininkų susirūpinimas ne vien kalbos kitimo veiksnių rezultatais, bet daug daugiau kalbos kitimo priežastimis bei principais. Dabar rūpi vyksmo ir veiksmo, o ne statiški, būsenos klausimai. Seniai jau atmestas vadinamasis kalbos kompetencijos modelis; jo vietoje sukuriami įvairūs dinamiški modeliai. Be to, kai kuriems kalbininkams rūpi ne tik kalbėtojo kalbos analizė, rūpi ir tos kalbos kalbėtojo poelgis. Rūpi šnekos procesai, vadinamieji kalbiniai aktai (angl. speech acts). Vienu žodžiu, rūpi kalbinis veiksmas savo pilnutine išraiška. Šitas trečiasis skirtumas, pasireiškęs tik prieš dešimt, gal penkiolika metų, yra smarkus pasukimas praktinių klausimų linkme, sugrįžimas į laboratoriją, į praktinę, empi-riškų elementų pagrįstą metodiką. Pogeneratyvinės kartos kalbininkai norėjo atsikratyti visų tų ilgų, gražių, kone matematiškai apipavidalintų, abstrakčių Chomskio taisyklių. Norėjo išsikasti iš giluminės struktūros gelmių ir grįžti prie konkrečių kalbos faktų. Šiai naujai pasireiškusiai kalbotyros srovei lietuvių kalbos reikšmė yra minimali, lietuvių kalba nieko ypatingo, nieko savito negali duoti. Antra vertus, kaip kitų modernių kalbų, taip ir jos bruožų nagrinėjimas šiuo požiūriu yra vertingas.

Kalbėjau apie statinio modelio pakeitimą dinamiškais modeliais. Bet koks dinamiškas modelis visuomet yra intymiai susijęs su permaina, su kitimu. O, kaip čia jau aiškinau, kalbos kitimo klausimai šiuo metu yra tyrinėjami panašiu intensyvumu. Jau suminėjau kelis lietuvių kalbos duomenų pritaikymo atžvilgius dabar vyraujančioje diachroninės tipologijos srityje. Noriu pasakyti, kad lietuvių kalbos reikšmė turėtų būti tokia svarbi ir sinchroninio priėjimo į šiuos klausimus atžvilgiu. Drįstu pranašauti, kad čia lietuvių kalbos įnašas į moderniąją kalbotyrą su laiku bus net didesnis, net reikšmingesnis už tą pirmykštį jos struktūros konservatyvumo pripažinimą bei pagarbų įvertinimą.

Kodėl? Šiuolaikinės kalbotyros periodiniuose leidiniuose pastaraisiais metais įvykusiose konferencijose iškeliami šitokio pobūdžio klausimai: 1. Kuriomis sąlygomis sudėtingoji sintetinė kalbos sandara pradeda atsikratyti savo galūnių balasto, pasirinkdama kalbos gramatinių kategorijų pažymėjimui analitines, perifrastines priemones? 2. Kurios antraeilės kategorijos pirma susilpnėja ir būna panaikinamos? 3. Kalbai kintant, paradigmoms yrant, kokių strategijų imamasi kalbai apsaugoti nuo dviprasmiškumo atvejų iškilimo? 4. Ar pirmiausia įvyksta sakinio sandaros pagrindinių komponentų tvarkos pakitimai, ar prieš tai panaikinamos tuos santykius reiškiančios morfemos? Yra eilė ir kitų panašių problemų.15)

Aišku, kad tiksliausi atsakymai į tokius klausimus bus gaunami tiriant šiuo metu bevykstan-čius kitimus. O kadangi daugelyje kitų kalbų pagrindiniai pakitimai seniai įvykę, pats jų procesas susekamas tik palyginus atskirus kalbos pjūvius, užrašytus įvairių laikotarpių senuose raštuose, tai tinkamiausias lingvistų kruopštaus apžiūrinėjimo objektas logiškai turėtų būti lietuvių kalba. Toji mūsų kalba, kuri anksčiausiame kalbotyros laikotarpyje buvo uoliai tyrinėjama dėl savo išlikusių konservatyvių bruožų, dabar pradeda sulaukti laikotarpio, kuriame į ją kreipiama dėmesio kaip tik dėl tų sustabarėjusių formų tolimesnės raidos. Kas buvo tūkstančiais metų išlaikyta, dabar svetimų kalbų kontakto įtakoje neišvengiamai pradeda kisti. Tai matoma Lietuvoje tarmių šnekamosios kalbos raidoje, tai matoma rusų kalbos įtakoje bendrinei kalbai. Tai matoma išeivijoje anglų kalbos poveikyje. Bet nereikia nusiminti. Kaip anksčiau lietuvių kalba sugebėjo atidengti senos indoeuropiečių prokalbės fonologinės ir morfologinės sistemos paslaptis, kaip ir šiuo metu mūsų kalbos duomenys panaudojami atskleisti šios prokalbės sintaksės lygmens reiškiniams, taip ir ateityje lietuvių kalba bus panaudojama išryškinti paskirų indoeuropiečių kalbų tolimesnės raidos faktams, jų kitimo raidos kontūrams. Tose kalbose tie kitimai seniai įvykę, mūsų kalboje jie pradeda vystytis ir plėstis. Dabar pats laikas jų   pradinius   momentus   užrekorduoti   ir  toliau moksliškai tirti.

1    Žinioms pagilinti nurodome A. Sabaliausko Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., Vilnius: Mokslas, 1979.
2    Spėjama, kad indoeuropiečių prokalbė egzistavo gal 4000 ar 5000 metų pr. Kristų. Būdamos šios prokalbės tarmės, giminingos šnektos su laiku čia kalbame apie tūkstantmečius) palaipsniui kito. Jų įvairios šakos išsiskirstė ir, keliems tūkstantmečiams praslinkus, išsivystė į skirtingas kalbų šeimas. Dabar kalbininkai skiria 11 indoeuropiečių kalbos šeimos narių.
3    Galima čia nurodyti du tokių etimologiškai giminingų žodžių pavyzdžius: liet. k. mėnuo, lot. mensis, gotų mėna, graikų men, sanskr. mos; sen. liet. k. esti, lot. est, graikų esti, sanskr. asti. vokiečių ist.
4    Lietuvių kalbos liepiamoji ir tariamoji nuosaka mažai ką bendro turi su prokalbei atkurtomis tomis nu
mis. Jos laikomos naujadarinėmis. Viena sukurta prie veiksmažodžio šaknies prisišliejus dalelytei -gi, kuri virto formantu -ki; kita — prijungus penfrasrinio tipo pagalbinio veiksmažodžio formoms -bime, bite, be ir Lt Dar žr. J. Kazlausko Liet. kalbos ištarime gramatika, p. 383, 403. Visai nesenas taip pat ir botasis dažninis laikas.
5    Žr. Warren Cowgill "A S e are h to r Universals in Ido-European Diachronic Morph
Greenberg, ed., Universals of Language. 2nd edition. Cambridge: The MIT Press. 19*r
6    Jonas Kazlauskas, Lietuvių kalbos ištarime gramatika, Vilnius: Mintis, 1968.
7    Vytautas Mažiulis, Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai, Vilnius, 1970.
8    Plačiau apie šių mokslininkų išvadas ir. A. Klimo "IS užkampio į sostą (Baltų kalbų vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje)", p. 151-160, J.K. Rėklaitienė, red_, Lituanistikos Instituto 1977 m. suvažiavimo darbai, Oiiraga 1979.
9    Žr. Robert D. King, Historica
Grammar, Englewood Cliffs, N.J.: Prentice Hali, Ine, 1969.
10    Paul Kiparsky "Linguistic Universals and Linguistic Change," p. 171-202, E. Barch and R.T. Harais. eds., Universals in Linguistic Theory. New York: Holt Rine-hart and Winston, 1968.
11    Joseph Greenberg "Some Univen - of Grammar with Particular Reference to the Order of Meaningful Elements," p. 73-113, Joseph Greenberg, etL, Universals of Language, opus cit.
12    Paul Friedrich, Proto-Endo-European Syntax: The Order of Meaningful Elements", Journal of lmdo-European Studies Monograph No. 1, Burte. Montana, 1975: Winfred P. Lehmann Proto-Indo-European S    stin: University of Texas Press, 1974.
13    J. Rėklaitis "The Baltic data for vvord order typol g AATSEEL konferencijoje skaitytas prarijimas. Chicagoje, 1977 gruodžio 28; "Reduction oi I    rkers in Lithua-nian:  Data for Discussion," Elizabeth C. T raus
al., eds., Papers from the 4th International Conference on Historical Linguistics, Amsterdam: John Benjamins B.V., 1980, p. 259-271.
14    Vytauto Ambrazo pranešimas, skaitytas Rygoje, tarptautinėje  baltistų  konferencijoje,   1980  m.  rudenį.   E spausdintas Baltistikos leidinyje.
15    Be minėtų konferencijų, tokie klausimai iškelti UCLA Conference on Historical Linguistics in the Perspective of Transformation Theory, February 1969. Third International Conference on Historical Linguistics. Hamburg, August, 1976, ir kitose panašaus pobūdžio suvažiavimuose.