KNYGA APIE KRĖVĘ, SUKAKTYS IR ANEKDOTAI Spausdinti
Parašė PETRONĖLĖ ORINTAITĖ   
Krėvės 100 metų sukakčiai 1981 m. Vilniuj L.M. Akademija išleido stambią knygą (Literatūra ir kalba, XVII, 570 p.). Sudėta nemaža atrinktų laiškų, dokumentų, atsiminimų. Ir trejetas straipsnių apie jo asmenį bei kultūrą. Vyr. redaktorius — K.  Korsakas.
Medžiagos apstu, leidinys įdomus ir vertingas, nors, redakcijai atrenkant, gal ir reikšmingų dalykų dar čia nepateko. Šiuo atveju norisi šį tą patikslinti, ypač porą detalių iš knygoj pateiktų atsiminimų apie rašytoją ir kitus asmenis jo aplinkoj.

Krėvė mėgo pažmonius ir buvo dzūkiškai šnekus, jam žodžiai slydo lengvai be perstojo ir vis paskubom, vis linksmai, su švelniu humoru. Jo anekdotai buvo dažniausiai originalūs, ar bent iš literatūrinio pasaulio (iš veikalų ar rašytojų asmeniškų nuotykių). Be abejo, kai kas ir kartojosi, kada pokalbiuose jis savo šnekumu dominavo, kalbėjo be paliovos, juoba su moterim stengės būti netylus, grakščiais juokavimais kurti smagią nuotaiką (pagal prieškario etiketą tai buvo kiekvieno džentelmeno pareiga). Buvo juk 19 a. pabaigos augintinis, kai inteligentiškos moterys miestuose buvo tik ponios ir panelės, kurias pašnekesy nepritiko apsunkinti rimtom temom arba liesti šiurkščią realybę: priderėjo vien linksma iškalba šmaikštauti, salioniško žaismo išmintim verstis. Jo augime kultūringas vyriškis turėjo būti galantiškas, be vulgarumų kalboj ir elgesy. Todėl Krėvė sąžiningai moterim vis bėrė komplimentus, o ištekėjusiom būtinai bučiavo ranką.

Šįmet švenčiant Lietuvoje atkurto universiteto 60 metų sukaktį, mes, pirmieji jo absolventai, su nostalgija atsigrįžtam į anas mūsų jaunos respublikos ir vos tik gimusio Kaune universiteto įspūdingas dienas. Tai buvo pirmas tikrai lietuviškas mokslo židinys, staiga nušvitęs — po ilgos carų priespaudos — žiauriai karo apgriautame, elgetiškai nualintame krašte. Lyg netikėtas stebuklas baudžiavom ir kitokiom slėgmėm nuskurdintai tautai, kurią daugelis laikė jau išmirštančia. Todėl jaunimas tikru įkarščiu kibom į mokslus ir bemat su diplomais sklidom po visą šalį, nešdami saviškiam šviesos kibirkštėles.

Alma Mater mus pririšo prie savęs kaip neapglėbiamo laimėjimo dovana, kaip mūsų pačių dvasinio atsiskleidimo šaltinis. Čia buvo tartum antroji tėviškė, kurioj iš juodo vargo sparčiai kilom į žinynų viršūnes. Ir ta meilė neišgeso visą gyvenimą, nes tenai liko mūsų išbrendimo lopšys, mūsų išminties gajumo šaknys. Tačiau universitetas nuolat kinta: kasmet atsrūva naujos studentų gretos, kartu kinta ir nuotaikos bei polėkių kryptys, idėjinės gairės. Vien profesūra ilgiau išlieka ta pati. Todėl ji tarsi atstovavo tai magiškai meilei, kuri teberuseno mumyse, nors jau negrįžtamai išskridus į realių darbų dirvonus. Traukė bent ton pusėn žvelgti, bent susitikti su savo buvusiais protinės pažangos vadovais ir intelekto ugdytojais — sėkmėm pasigirti ar vargais pasiguosti. Lyg jie buvo tikrieji mūsų dvasinio    branduolio    gimdytojai.

Humanitarai, baigę mokslus ir pradėję mokytojauti krašto periferijose, dar po karo neatku-tusiuose šalies pakraščiuose, ypačiai jutom tą atsiskyrimą nuo sostinės, kad ir laikinės, ūmai kylančio mokslų bei kultūros klestėjimo. Provincijoj aukštesnės mokyklos vos tik dygo, visko ten stigo, nes kurtasi iš nieko liūdnuose pokario griuvėsiuose. Irgi patiem be patyrimo, be tradicijų  —  darbai   nelengvai   sekėsi.

Humanitarų dėstytojų tarpe lituanistam studentam itin bičiuliškas ir demokratiškai artimas buvo Tumas Vaižgantas. Jis tėviškai mus mylėjo ir globojo, optimistiškai mūsų gabumus skatino, o su baigusiais studijas mielai palaikė ryšius. Ypač drąsino ir iš akies nepaleido vos prasikalančius literatūros daigelius, visur deimančiukų ieškodamas.

Viename jo seminare skaičiau referatą apie Šatrijos Raganos kūrybą. Tumas, kaip įprasta, šiltai pagyrė ir — ragino mane žengti tos autorės pėdom. Kai po kurio laiko padaviau jam pasiskaityti vieną pirmųjų savo apsakymų, jis tuoj nunešė jį Lietuvos Aidui; neuždelsus buvo išspausdintas, o pats Tumas, išderėjęs, man atnešė neblogą honorarą. Todėl ir vėliau, toli nuo Kauno gyvendama, su geruoju globėju bendravau laiškais arba jį aplankydama, ir jisai tą ryšį skatino — nors pareigų kupetom apkrautas, bet savo studentam visada rasdavo laiko. Vieną ilgą laišką man atrašė apybraižos forma (paskiau išspausdintas 1941 m. Vaire — "Tas trečiasis"). O jį viskas domino: ir darbai gimnazijoje, ir gyvenimas šalies pakrašty, ir mano kūrybiniai bandymai. Kartą atvykusią į Kauną užkvietė ateiti iš ryto — draugėj papusryčiaujant šnektelti, nes visos dienos valandos talpiai užimtos. Taip jis visur suspėdavo ir šimtus darbų atlikdavo. Paskutinį kartą radau jį mažam kambarėly pas kažką prisiglaudus: jo butas ir visas namas ties Vytauto bažnyčia remontuojamas. Šįkart buvo nesmagus, skundėsi: girdi, dirbu visom jėgom ir gryna širdim vien gėrį skleisdamas, o ką gaunu? Priekaištai, skundai, papeikimai nuolatos. Lyg aš koks pasimetėlis, nė Dievo garbinti dorai nesugebu? Mano vyresnybė vis uja, konfratrai šnairuoja ir niekina mano darbus, rodos, aš koks peiktinas atskalūnas, kad ne gana išseikėju teologines gilybes. O juk ne kiekvienam katalikui būtina tas painias dogmatikas lig lašo išsamstyti, pvz., Trejybės paslaptis, ir man lig šiol dar paslaptis, ligi dugno neišsemta. Betgi Dievą mylėti ir šventai tikėti, krikščionišką šviesą skleisti — argi negalima be tų teorinių formulių gudrybių? Mano pamokslai žmonėm tinka ir širdis skaistina, į Dievą veda, tačiau — kai kam nepatinka . . .
Kai 1932 m. atvykęs į kuriją Vilkavišky mane trumpai su kun. L. Groniu aplankė, buvo paskutinis pasimatymas. Netekau širdingiausio globėjo, literatūrinės    kūrybos    skatintojo.

Nenutrūko ryšiai ir su kitais humanitarų personalo rašytojais, nes visi palankiai žiūrėjo į pradedančius autorius. Sruoga nebe tokio atlapo būdo ir atokus, be to, greta labai sąžiningos paskaitų ruošos tuomet jėgas rimtai telkė ir žymiesiem savo veikalam kurti — pašaliniam dalykam neužteko laiko. Bet Teatro seminaro dalyviai jam liko ypatingoj širdies globoj. Panašiai ir Putinas, droviai santūrus ir neskubus artimiau su kuo bendrautis, tačiau kūrybiniam Šatrijos jaunimui (studentų ateitininkų meno draugijai) buvo atsivėręs nuoširdžiu jaukumu. Laiškai jo vėsoki ir nedažni, be impulsyvaus atvirumo. Bet Altorių šešėly, vos romanui išėjus, su autografu man tuoj atsiuntė į Šiaulius, o vėliau, kažkada po sunkesnės ligos grįžusia sveikata pasiguosdamas, laiškan įdėjo įdomią nuotrauką: ligoj ilgiau nesiskutęs — tirštai barzdotas, vos atpažįstamas. Asmeniškai susitikus, būdavo gyvesnis, ypač paties namuose — prabildavo sodriu pokalbiu apie knygas, teatrą, visuomenės jautresnius klausimus.

Su Krėve artimiau įsipažinta, kai dviese su kolega P. Navardaičiu, kaip fakulteto studentų rinkti atstovai, dalyvavom posėdžiuose svarstant stipendijas ir nuo mokesčio už mokslą atleidimus. Dekanas uoliai gilinos į kiekvieną bylą, teiravos faktų, darė pastabas, sykiu įterpdavo ir vaizdingų pajuokavimų. Dar ryškiau teko pabendrauti studentų humanitarų vakarėly (Ateitininkų salė, Laisvės alėja, Nr. 3). Tokių balių būdavo gausu, studentų draugijos juos rengė pasivaržy-damos, nes jaunimas alkte alko linksmumų ir šokių. Sumanyta šį kartą pakviesti ir profesūrą. Atvyko gerokas būrelis. Po trumpos programos prasidėjus šokiam, juos subūrėm scenos pakilumoj, lyg kuo vaišinom. Ir nustebom, kad tie senyvi (pagal mūsų studentišką nuovoką!) ir rimti mokslagalviai jaučiasi net labai patenkinti šia pramoga. Buvo linksmi ir šnekūs, gėrėjos išpuošta sale ir gėlėm i narcizų valsas!), kai kurie pasimasino šokti. Ir tie svetimesni, su kuriais niekad privačiai nė žodžio nebuvo sudurta, vien oficialūs santykiai auditorijose, kaip filosofas Vosylius Sezemanas, kalbininkas Pranas Bren-deris, rusų k. lektorius Mykolas Banevičius — visi, lyg pajaunėję, maloniai mus kalbino ir juokavo, o atsisveikindami rengėjam šiltai dėkojo už smagią atvangos progą, už jų mokslinės buities paįvairinimą. Patyrėm, jog ir šie rūsčiakak-čiai rimtuoliai, kurie taip skaudžiai griebia per egzaminus ir pusėtinai baimės įvaro, taip pat pasiilgsta lengvų atopūčių ir atsipalaidavimo nuo įtemptų proto darbų. Viduj jie tokie pat žmonės su neišblėsusiais jaunystės pomėgiais ir išdykėliškom silpnybėm. Ypač patiko, kad jie taip paprasti ir jaukiai demokratiški bendrame pramogos suėjime.

Krėvė, nors nešoko, taip pat užsibuvo ilgėliau po programos. Jautės patenkintas, nestygo vietoj ir bruzdėjo, šnekumu spragėdamas. O jį stengėmės net ypatingiau linksminti. Ne vien kad dekanas, nuo kurio daug priklauso, bet — ir dėl jo išvaizdos. Kai auditorijose savo žiniom ir iškalba bei nuostabia poezijos posmų atmintim, dar ir kaip nepalyginamo talento autorius, jis visiem imponavo ir galėjo jaustis didelis, visus praaugęs, tai šičion, šokių ir jaunimo flirtų salėj, jis, deja, turėjo pajusti savo skriaudingą menkumą... Jo kolegos dėstytojai ir eiliniai studentai buvo už jį ūgiu daug patrauklesni, ir jisai galbūt dabar kentėjo savy apkandęs šarūniškos nelemties graužulį? Todėl mes, baliaus rengėjos studentės, lyg ir savo sąžinei atpirkti (juk mieliau geidėm tą momentą suktis salėj ir klegėti su savais kavalieriais) visom jėgom stengėmės jį


Vincas Krėvė. Adomo Varno piešinys.
 
džiuginti, lyg ne vien iš mandagumo pareigos čia gaišdamos, kad kaip nors jo savijautą sušvelnintume. Ir jis, toks galantiškas, savo luomo viršenybe nesipūtė, mūsų nevaržė, lakiais komplimentais smaginosi. Ogi apkalbų mėgėjai tą mūsų meilumą Krėvei  palaikė  net tikru  flirtu.

1929 m. gavusi diplomą ir išvykusi mokytojauti, vos retkarčiais užklysdavau į Kauną. Su buvusiais profesoriais tekdavo susidurti šen ten: teatre, literatūros vakaruose ar šiaip Laisvės alėjoj. Vis džiaugiaus žymiųjų rašytojų pažintim, juoba, jog ir pati netyčiom ėmiau bristi į literatūros lankas. Jau klasikais tapę autoriai švietė kaip brangus pavyzdys, kaip patarėjai ir skatintojai. Ne tik jų raštai ar žodinė paskata traukė, bet ypač patys asmenys domino: norėjos giliau įžvelgti į kūrėjo individualybės paslaptis, į būdo ir elgsenos savitumus. Pradedančiam autoriui tie mūsų raštijos didikai rodės kaip šventi tautos žyniai, tikri dvasios milžinai. Jie spinduliavo meninio talento šviesa, kartu buvo ir paprasti žmonės su eiliniais polinkiais ar silpnybėm (pvz. mano gerklė ir plaučiai bodėjos tabako dūmais, tad Konrado kavinės, menininkų užeigos, turėjau vengti). Jų asmenybės daugialypumas ir buvo itin maginanti mįslė: kaip draugėj taip darniai sutampa kasdieniškai netobula prigimtis su unikalaus talento galiomis? Tai lyg tas Ad. Mickevičiaus šūkio paradoksas: siek tai, ko vyzdys nepasiekia, laužk tai, ko protas neaprėpia! . .

Todėl vis vertinau gyvą kontaktą su tais grožinės raštijos žymūnais, juoba, kad nebuvo išdidūs ir savo studentus mėgo, net protegavo, jiem darbų ieškojo, kitą ir pinigu parėmė ar bėdoj gelbėjo. O buvo kiekvienas vis savotiškas. Sruoga kietai savin susitelkęs ir trumpakalbis, tik kartais staigiai impulsyvus, o būdu lyg šiurkštokas, bet — ką pamėgo, tai jau nuoširdžiai, todėl Teatro seminaro dalyviam tapo visai savas ir artimas. Irgi Putinas, vis tylus ir droviai už-raustąs, betgi šatrijiečiam atvėrė savo ilgesį glaudžiau žmonėtis. Jo laiškai sausoki, tarsi atsargūs, be laisvų juokavimų, be detalių spalvingumo: vis lyg iš uždarumo šarvų nedrįstąs išsipalai-duoti. Bet artimieji bičiuliai jautė jo tyrą gerumą ir dvasinę šilumą, jautė jo norą būti draugėj — jei ne išsikalbėti, bent pažmoniu pasimėgauti ir vienišumą praskaidrinti. Įsikalbėjus, buvo įdomus pašnekovas, temas gvaldė iš esmės, įžvalgiai kurį kūrybos ar estetikos aspektą iškeldamas; nevengė ir kritiško požiūrio.

Kviečiama lankiaus Putino bute, ypač ten gyvenant Salomėjai Nėriai. Krėvė taip pat ten buvo mėgiamas svečias. Kartą prieš pat Kalėdas trumpam stabtelėjau Kaune. Pas Putiną gyveno jo sesuo Magdutė, tąkart dalyvavo irgi Emilija Kve-daraitė, būsimoji Mykolaitienė. Sena šeimininkė paruošė šaunesnę vakarienę — tarsi prieškūčių vaišes. Tik "tauraus gėrimo" vos pusė butelėlio... Kadangi mes visi ne gėrikai, tik ragautojai, tai jokio čia nuostolio. Bet gudruolio Lapino antrininkas pačiupo dingstį pašnekai — išprovokavo drovųjį poetą paaiškinti, kodėl tokia šykštumą šiandien. Tasai, mirksėdamas ir rausdamas, pasisakė kaip tik šiandien nusileidęs laiptais žemyn link Įgulos į spiritinę krautuvę, kaip visada, su tuščių butelių pilnu portfeliu — juos iškeisti pilnais (paskiau moteriškės namie su prieskoniais sutaiso skanų gėralą . Deja, kažkodėl tą dieną tuščių nepriėmė — portfely neliko vietos pilniem pirktis... Tai, lyg musę kandęs, grįžo atgal be nieko. Na, Krėvei čia buvo neišsemiamas šaltinis visą vakarą juokauti, kandžiai dilginant šeimininką.

Krėvės ryškieji savitumai: plačiašakis, daugiaspalvis, lanksčiai mitraus proto ir imlaus pastabumo, vis permainingas ir nestygstąs vietoj, vis humoro pilnas. Dzūkiško sraunumo mintį ne visad spėjai suvokti, kur rimtai klosto, o kur jau juokus narsto, taip gebėjo tikrovę lydyti su fantazija. Pokalby dažnai keitė bėgius, vartėsi kraštutinumais: čia ulbutis šnekutis, čia jau išminties gelmių grūdą gliaudo ar administracines formules dėsto, o staiga dėl ko nors šiurptelės — rūstumu kaktą raukšlija, aštriom ironijos strėlėm graso. Su kiekvienu mokėjo vis kitaip prabilti ir jaustis. Iškilmėj ar posėdy šaltai orus ir apsiramdęs, net išdidžiai niūrus, o kitur, žiūrėk, klegena vaikišku kvatojimu tvindamas, kaip dzūkiškų naktigonių išdykėlis vaikezas. Turtinga ir jo kūrybinė įgim-tis: vienur lyriškai pakilūs posmavimai, kitur jau skurdi sodiečių buities realija, o vėl ir herojiška dramų romantika arba religinė mistika, slaptingų gilumų magika. Ta daugialypių talentų skalė ir darna — jo asmenybės didžioji aureolė. Tik gyvenimo aplinkybės 19-20 amžių sąvartoj lietuviui buvo žiauriai kietos, su daug kliūčių bei varžtų, todėl Krėvės gabumai neišpumpuravo visų galimybių; tačiau
ir tie žiedai, kurie atsiskleidė veikalais, rodo nuostabaus diapazono kūrybines erdves.

Laiškam Krėvė nebuvo itin linkęs, jam verčiau gyvas pokalbis, nes žodžio šmaikštavimu ir iškalbos sraunumu jis tiesiog smaguriavo. Jame virte virė veržlus noras ko plačiau ir įvairiau žmonėtis, pažintis plėsti, tad ir savo studentų iš akiračio neparnešdavo: tai miela jaunų nuotaikų pagai-va, sykiu ir sąlytis su gyva realybe, žmonėmis.

Protarpiu ir asmenišką laišką brūkšteldavo — žodžiu pasiviešinti, ryšį palaikyti. Ir mano jam laiškai, įdėti minimoj knygoj — nereikšmingi, tik kartkartėm pažinties palaikymas, kai po studentiškai linksmo ir kultūrinėm pramogom kupino pasaulio laikinėj sostinėj staiga atsidūriau skurdžioj provincijoj, lyg ištremta iš rojaus. Dar bohemiški vėjai galvoj neišblėsę, o čia tau pirmi žingsniai nelengvam pedagogikos luome jau karpo sparnus. Tad traukė ilgesys dar atsigrįžti į anų valiūkiškų nuotaikų laikus ar bent pasiguosti. O Krėvė judrus gana, mėgstąs keliauti ir automobilį įsigijęs, tad kviečiau kuomet aplankyti pakeliui arba į moksleivių ruošiamą literatūros vakarą atvykti. Anuomet privatus automobilis buvo nedažna pramogos priemonė. Pamenu, 1931 m., mokslam gimnazijoj pasibaigus, iš Mažeikių skubėdama tėviškėn, trumpam sustojau Kaune. Kaip visada, susitikimai, bent striuki pasilabinimai su bičiuliais. Ir pradžiugino Krėvė, pažadėjęs kitą dieną mus, keletą gerų pažįstamų, pavėžinti į vasariškus Pajiesius. Deja, maloni pramogėlė neįvyko, ir mes gerokai apgailestavom. Jis tą rytą telefonu pranešė esąs staiga pakviestas svarbiam pokalbiui pas prezidentą Antaną Smetoną. Paskiau vakare susitikus apsakė tą vizitą: jam pasiūlytas švietimo ministerio postas! Tuo pasiūlymu Krėvė, atrodo, jautėsi pagerbtas ir beveik sutikęs. Tik smulkiau aiškinantis sąlygas, išryškėjo nemaži nuomonių skirtumai. Krėvė purkštavo lyg padilgintas: girdi, jiem reikia tik mano vardo — dengti jų užmačias ar klaidas, o jokios laisvės veikti sava išmintim man neduotų. Argi sutikčiau vien jų partijos klusniu įrankiu tapti? Ne! Veltui iš manęs to tikėjosi...

Toj sukaktuvinėj knygoj tarp kitos medžiagos įdėta ir įvairių anekdotų. Porą jų pravartu kiek pakoreguoti. Viename minimas ir prof. L. Karsavinas (436 psl.). Pradėjęs dėstyti rusiškai, pasaulinio masto kultūros istorikas ir filosofas, nors nebe jaunas, tuoj suskato mokytis mūsų kalbos. Knygoj rašoma: "jį mokė viena mergina... Taigi, V. Krėvė pasakodavo, kad L. Karsavinui labai patikdavęs vardas Elenytė. Užtat jo mokytoja parinkdavo jam pasakų tekstus su šiuo vardu. Būdavo, prof. L. Karsavinas skaito ir sako: 'Ką čia ta Elenytė, geriau pasibučiuokime' ".

Ir aš mokiau kurį laiką L. Karsaviną lietuvių kalbos; anksčiau turėjęs kitą mokytoją, irgi studentę. Mes pamokose skaitėm ne pasakas, o poeziją (Baltrušaičio, Putino), kai ką iš Vydūno, galop Krėvės Skirgailos ištraukas. Ši drama Karsavinui labai patiko, tik silpnoka vieta laikė Šviesaus ir Tamsaus vyrų personažų įvedimą.

Mažutis Karsavino kambarėlis buvo klasikinio filologo prof. Vladimiro Šilkarskio bute, antram aukšte. Ten aplinkui Žaliakalny gyveno ir daugiau profesūros, vieni kitus lankė, kaimynavos. Pasitaikė, kad Krėvė, Šilkarskį aplankęs, užsuko ir pas Karsaviną. Mes nagrinėjom kažkurią gramatikos taisyklę. Dekanas pasiteiravęs, kaip sekas mokslai, tuoj ėmė juokauti — kaip tik prabilo tuo Elenytės anekdotu; vėliau dar gal porą kartų girdėjau Krėvę jį pasakojant, todėl manau, toji versija yra tikroji. Bet šioj knygoj jau kitokia versija ir, atrodo, iškreipta nesėkmingai, nes nelogiška, tekstas prieštaringas. Galbūt atsiminimų pateikėja per ilgą laiką primiršo, o gal iš karto nesuprato tinkamai ir savaip įsidėmėjo?

L. Karsavinas pigaus lėkštumo anekdotų nepasakojo, juoba panašių išsireiškimų netarė, tai aišku visiem, kas jį geriau pažino. Ir prie Krėvės anekdotų neprisidėdavo, tik ramiai nusišypsodavo. Antra, šis anekdotas nepriklauso nė katram juodviejų, nes tai ištrauka iš kažkurio, gal ir nepirmaeilio, rusų rašytojo veikalo (Krėvė minėjo, tik pamiršau). Todėl Krėvė jį užbaigdavo pagal originalą rusiškai. Jo pasakotas tekstas toks: Vėlokai iš koncerto parlydi profesorius jaunutę studentę Elenytę ir nuotaikingai šnekina: pažvelki, koks dangus, kokios žvaigždės!.. O ji tiesmukai užkerta: čto to nebo, čto nam zviozdi, cielovatsia nado!..

Grubios nuovokos klausytojui, gali būti, įkrinta dėmesin tik paskutinių žodžių detalė. O iš tiesų čia turinys subtiliai prasmingas ir nė kiek nevulgarus, būtent — skirtingų generacijų apibūdinimas. Vyresnioji karta daugiau idealistinė ir linkusi į romantiką, o jaunimas jau realesnis ir svajingai romantikai nebeimlus. Be to, čia anekdotas jo klausytojų neliečia asmeniškai, nes eina kaip knyginė citata, todėl įspūdis bemaž tiktai teorinėj plotmėj — be to stačiokiško grubumo, kaip knygoj pateikta. Ir erotinis aspektas čia išreikštas švelniau, nes vien tariama, jog reikia, o ne tiesiog liepiant veiksmą tuoj konkrečiai vykdyti. Krėvės stiliui ir manierom vulgarus šiurkštumas ne tik nebūdingas, bet beveik neįmanomas. O Karsavinui, tam gintarinės sielos ir aukštos kultūros santūriam intelektualui, priskirti šitokią storžievišką frazę — tikras nešvankumas.

Juoba, kad Krėvė, žinojęs anekdotų begales ir dažnai jais žaidęs, labiau mėgo literatūrinius ar politinius šmaikštumus, kuo nors savitus ar prasmingus, grakščiai juokingus, o banaliai lėkštų nepasakojo, riebių necenzūriškų suvis nelietė — jo asmens kultūrai, regis, tai buvo nepriimtina. Visi  šios  knygos  atsiminimų  autoriai  pabrėžia, kad buvo švelnus ir kurtuaziškas, ypač prie moterų. Todėl į rimtą knygą derėjo įdėti Krėvei būdingų, jo itin mėgiamų anekdotų, pvz. apie Tarasą Bulbą, apie Puškiną; arba apie Karsaviną, kai jis Janonio g. iš vežiko važio tamsoj įšoko tiesiog į vandens pilną griovį, nes balos paviršius plynai blizgėjo, kaip cemento šaligatvis — betonnaja ploščadka (ir kaip paskum jo purvine vežikas atgal nepriėmė).

Taigi šis knygoj minimas anekdotas yra kažkieno suvulgarintas ir Krėvei nebepriklauso, tik be reikalo meta šešėlį jo skoniui ir įžeidžia jo kolegą. Jis sudarkytas net nelogiškai: jei tas profesorius taip mėgo Elenytės vardą, kodėl staiga jį atžariai suniekina? Čia pavyzdys, kaip klausytojo lėkšta vaizduotė švarų anekdotą paverčia pasibodėtinu niekalu.

Ten pat ir antras — abejotinos vertės: kaip Sruoga įgėręs tariamai bloguoju mini savo žmoną. Ir šis Krėvei nebūdingas (aš jo nė karto neišgirdau), turbūt pateiktas irgi iškreipta forma, nes Krėvei nei Sruogai visiškai nepritampa, netinka. Juk Krėvė gerai žino savo bičiulio mažne pietizmą savo šeimai. Staigios ir gaivališkos prigimties lyrikas, Sruoga kartais kitų tarpe, įsigėręs, ir aštrokai pasielgdavo, bet šeimą jis ypatingai gerbė. Antra, šis anekdotas senas ir visur paplitęs, nudėvėtas, tad vargu Krėvė juo dažniau naudojos arba rimtai tarė, nebent netyčiom, geresnių pritrūkęs. O knygoj sakoma, kad juo net savo kolegas "mokydavo". Tai neįtikėtina.

Kaip B. Sruoga brangino šeimą, ypač išryškėjo po karo, kai, grįžęs iš kaceto Lietuvon ir neradęs žmonos su dukterim, skaudžiai jų ilgėjos ir sielvartavo nepaguodžiamai, raudote apraudodamas savo vienišumą (o nuožmi okupantų valdžia nė laiškų nepraleido).
Man liko atminty atvejis, kai 1939 m. rudenį Vanda Sruogienė išvyko į Vilnių vadovauti didžiajai mergaičių gimnazijai ties Lukiškių aikšte, o aš ten ėmiau dėstyti lietuvių kalbą. Lietuvių mokytojų buvom vos keletas — lituanistai (kalba, istorija, geografija, dainos), o pati dauguma palikti tie patys svetimi lenkai. Kai kurie iš jų taip mūsų neapkentė — jei žvilgsniu galėtum nudobti žmogų, būtume negyvi kritę vietoje... Bet Lietuva, atgavusi sostinę, buvo tolerantiška ir kilni: jiem leido dirbti ir mokėjo algas. O iš pirmų dienų tuoj patyrėm piktų obstrukcijų, trukdymų ir boikoto, mokinės buvo kurstomos priešgyniauti, nesimokyti lietuviškai, etc. Ir pats miestas, lenkų valdymu baisiai nuskurdintas, dar bolševikų trumpoj "globoj" apiplėštas, atrodė nykiai. Tad, vos sulaukusi šeštadienio, vakarop išskubėjau į Kauną atsikvėpti. Direktorė V. Sruogienė negalėjo nė dienai pasitraukti nuo sunkių pareigų svorio, tai patarė man nuvežti bent dalelę įspūdžių apie švietimo kūrimosi vargus  savojoj sostinėj.

Susitarus telefonu, ankstybą priešpietį Metropolio kavinėj mane pasitiko Sruoga ir Krėvė. Abiem labai smalsu, kokios nuotaikos Vilniuj, kaip sekas darbų pradžia. Aš smulkiai pasakoju viską paeiliui (Mokyklos atidarymo posėdis, gimnazijos rūmai, mokytojų kambario atmosfera, moksleivės klasėse ir t.t.), o juodu įdėmiai klausosi. Ir nustebino Sruoga: jau į penktą dešimtį įžengęs ir vėsoko būdo. santūrus profesorius, o jaudinasi dėl žmonos, kaip naujavedy s. Jis gaudyte gaudė aliai žodį, ką kalbėjau, virpėte virpėjo, bemaž kvapą apkandęs, lyg viską lig detalės pats pergyvendamas, kaip ten dabar jo žmona, atsidūrusi opioj situacijoj, turi pakelti tiek įtampos ir sudėtingų sprendimų. Man tolydžio klostant faktus, jis nuolat pertraukinėjo: o ką Vanda į tai? kaip ji pasijuto? kaip Vanda reagavo?.. Taip giliu atjautimu jis išgyveno žmonos rūpesčius. Savoji šeima jam buvo integrali jo paties asmenybės dalis.

Todėl knygos apie Krėvę redaktoriui vertėjo akyliau atsijoti įvairių asmenų pateiktą medžiagą, kad nepatektų abejotinų dalykų ir ypač tokių pašalinių subjektyvumų, kurie nustelbia tiesą ir skaitytojui įtaigauja klaidingas išvadas.